„Būdas gyventi lietuviškais rūpesčiais“

„Būdas gyventi lietuviškais rūpesčiais“

Žy­miau­sių išei­vi­jos lie­tu­vių au­to­rių au­tog­ra­fai ar ka­dai­se pa­mirš­ta su­džio­vin­ta gė­le­lė, ma­žy­tė ne­ži­no­mos lie­tu­vai­tės nuo­trau­kė­le – vi­sa tai ma­žy­tės de­ta­lės iš JAV Či­ka­gos li­tua­nis­ti­nių ty­ri­mų ir stu­di­jų cent­ro siun­čia­mų kny­gų į Šiau­lių ra­jo­no Ba­zi­lio­nų mo­kyk­lo­je ku­ria­mą Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro Ro­mual­do Ozo­lo li­tua­nis­ti­kos cent­rą.

Kny­gos – iš­ti­sas išei­vi­jos in­te­li­gen­ti­jos lo­by­nas. Lie­tu­vių kal­bos gra­ma­ti­kos, mor­fo­lo­gi­jos ir fo­ne­ti­kos, stu­di­jų pro­gra­mos išei­vi­jos vai­kams, kad ne­pa­mirš­tų lie­tu­vių kal­bos, sa­vo tau­tos ir kil­mės.

Ant vi­sų kny­gų siun­ti­nių dė­žių, ke­liau­jan­čių lai­vais per At­lan­tą iš Či­ka­gos į Ba­zi­lio­nus, – ta pa­ti siun­tė­jo pa­var­dė – Ena­ta Skrups­ke­ly­tė. „Tai bū­das gy­ven­ti lie­tu­viš­kais rū­pes­čiais“, – sa­ko žmo­gus, dau­giau, nei 60 me­tų ne­gy­ve­nan­tis Lie­tu­vo­je.

In­ter­viu su Ena­ta SKRUPS­KE­LY­TE laiš­kais Či­ka­ga – Šiau­liai.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Išei­vi­jos pa­li­ki­mas – į Lie­tu­vą

– Pe­rio­diš­kai į Ba­zi­lio­nų Ro­mual­do Ozo­lo li­tua­nis­ti­kos cent­rą siun­čia­te iš­skir­ti­nės ver­tės kny­gas, ko­kių Lie­tu­vo­je ar­ba vi­sai nė­ra, ar­ba yra eg­zemp­lio­rius, bet ir tas pa­ts – iš jū­sų gau­tas. Kaip išei­vi­jos lie­tu­viai kau­pia šias kny­gas? Iš kur jas gau­na Či­ka­gos li­tua­nis­ti­kos ty­ri­mų ir stu­di­jų cent­ras, ku­ria­me dir­ba­te?

– Pra­šy­mas pri­si­jung­ti ir pa­dė­ti stip­rin­ti Ro­mual­do Ozo­lo li­tua­nis­ti­nę bib­lio­te­ką atė­jo pa­čiu lai­ku. Daug va­di­na­mų­jų „di­pu­kų“ (disp­la­ced per­sons (DP) – angl. per­kel­tų­jų as­me­nų, (po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Vo­kie­ti­jo­je – E. Skrups­ke­ly­tės pa­st.) išei­na am­ži­ny­bėn.

Jų šei­mos tvar­ko sa­vo tu­ri­mą tur­tą, ban­do jam su­ras­ti tin­ka­mą vie­tą. Daug šio tur­to kau­pia­si ir Či­ka­gos li­tua­nis­ti­kos ty­ri­mų ir stu­di­jų cent­re, nes kar­tais ne vi­si „di­pu­kų“ vai­kai ar anū­kai do­mi­si lie­tu­viš­ko­mis kny­go­mis, žur­na­lais, do­ku­men­tais ir ki­tu is­to­ri­nės bei ar­chy­vi­nės ver­tės tu­rin­čiu pa­li­ki­mu, ne­no­ri to tur­to as­me­niš­kai pa­si­lai­ky­ti.

Ir or­ga­ni­za­ci­jos, ir as­me­nys per tuos il­gus išei­vi­jos me­tus yra su­kau­pę la­bai daug įvai­rios me­džia­gos, do­ku­men­tų, nuo­trau­kų, pro­to­ko­lų, su­si­ra­ši­nė­ji­mų, gar­so ir vaiz­do įra­šų, liu­di­jan­čių as­me­ni­nę išei­vi­jo­je pra­tęs­tą Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Tad lie­tu­viš­ki ar­chy­vai – ne san­dė­liai, bet gy­vo­sios lie­tu­vy­bės reiš­ki­nys.

Li­tua­nis­ti­kos ty­ri­mų ir stu­di­jų cent­ras Či­ka­go­je – vie­nas di­džiau­sių, čia eg­zis­tuo­ja įsi­ti­ki­ni­mas, kad svar­bu iš­sau­go­ti tas ver­ty­bes, svar­bu, kad po dau­ge­lio me­tų ta me­džia­ga bū­tų ma­to­ma ir priei­na­ma vi­siems ja be­si­do­min­tiems.

– Ka­da įkur­tas Li­tua­nis­ti­kos ty­ri­mų ir stu­di­jų cent­ras (LTSC) Či­ka­go­je, ko­kių tiks­lų jis sie­kia?

– Pir­mą­ja LTSC užuo­maz­ga tek­tų lai­ky­ti 1946 me­tais pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je Vo­kie­ti­jo­je Vin­cen­to Liu­le­vi­čiaus įsteig­tą Pa­sau­lio lie­tu­vių ar­chy­vą. V. Liu­le­vi­čius gy­ve­no Eichs­taet­to DP sto­vyk­lo­je, va­do­va­vo is­to­ri­nės me­džia­gos rin­ki­mo ko­mi­si­jai, jo ini­cia­ty­va bu­vo įkur­ta Lie­tu­vių is­to­ri­jos drau­gi­ja. Jis yra pa­ra­šęs daug kny­gų įvai­rio­mis te­mo­mis: is­to­ri­jos va­do­vė­lių, lie­tu­vių kal­bos ir emig­ra­ci­jos, lie­tu­vių švie­ti­mo Vo­kie­ti­jo­je ir ki­tais klau­si­mais. Jis bu­vo Pa­sau­lio lie­tu­vių ar­chy­vo di­rek­to­rius.

Šian­dien sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip p. Liu­le­vi­čius to­kio­mis sun­kio­mis są­ly­go­mis DP sto­vyk­lo­je ga­lė­jo įsteig­ti ar­chy­vą ir jį iš­lai­ky­ti. Da­lis me­džia­gos bu­vo siun­čia­ma į Šv. Ka­zi­mie­ro se­se­rų vie­nuo­ly­ną Či­ka­go­je. Jau ta­da V. Liu­le­vi­čius su­pra­to, kad svar­bu ne tik kur­ti, bet ir iš­sau­go­ti mū­sų kul­tū­ri­nį krai­tį – pro­gra­mas, laik­raš­čius, lie­tu­viš­kas kny­gas, iš­leis­tas po­ka­rio Vo­kie­ti­jo­je.

Kai 1956 me­tais at­si­ra­do jė­zui­tų pa­sta­ty­tas Jau­ni­mo cent­ras Či­ka­go­je, ar­chy­vas ten ra­do prie­globs­tį. Jau­ni­mo cent­re ir da­bar lai­ko­mi po­ka­rio Vo­kie­ti­jos lie­tu­vių išei­vių is­to­ri­jos do­ku­men­tai, DP (disp­la­ced per­sons) sto­vyk­lų ar­chy­vi­niai rin­ki­niai, su­da­ran­tys tūks­tan­čius pus­la­pių do­ku­men­tų.

Pats Li­tua­nis­ti­kos ty­ri­mų ir stu­di­jų cent­ras yra įkur­tas 1981 me­tais, maž­daug po me­tų in­kor­po­ruo­tas kaip pel­no ne­sie­kian­ti or­ga­ni­za­ci­ja Ili­no­jaus vals­ti­jo­je. Cent­rą su­da­ro 12 di­des­nių pa­da­li­nių: Pa­sau­lio lie­tu­vių ar­chy­vas, mu­zi­ko­lo­gi­jos, me­di­ci­nos, fo­tome­no, ne­se­niai ati­da­ry­ta T. Re­mei­kio po­li­ti­nių moks­lų biblioteka/archyvas ir ki­ti mu­zie­jai.

Čia sau­go­mi ne tik do­ku­men­tai ir kny­gos, bet ir įvai­rūs lie­tu­viš­ki ženk­liu­kai, me­džio dro­ži­niai, vė­lia­vos, plokš­te­lės, že­mė­la­piai, pla­ka­tai ir kt. Pa­vyz­džiui, čia ran­da­me JAV lie­tu­vių bend­ruo­me­nės ir BALF (Bend­ro­jo Ame­ri­kos lie­tu­vių fon­do) ar­chy­vus, ku­rie at­spin­di vie­nos or­ga­ni­za­ci­jos veik­lą. Ki­ti ar­chy­vai yra at­ski­rų šei­mų iš­sau­go­ti do­ku­men­tai: vai­kų pie­ši­niai iš Vo­kie­ti­jos DP sto­vyk­lų, die­no­raš­čiai. Pa­gal juos ga­li­ma sek­ti ir ma­ty­ti vi­sos šei­mos is­to­ri­ją nuo pat gy­ve­ni­mo Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je iki ke­lio­nių per Vo­kie­ti­jos DP sto­vyk­las ir at­vy­ki­mą į JAV.

LTSC tiks­lai ne­pa­si­kei­tė nuo pat cent­ro įkū­ri­mo: kaip iš­gel­bė­ti ir iš­sau­go­ti Lie­tu­vos praei­ties pa­mink­lus, ar­chy­vi­nę, is­to­ri­nę, moks­li­nę, kul­tū­ri­nę ver­tę tu­rin­čią me­džia­gą.

Cent­ras taip pat or­ga­ni­zuo­ja kny­gų mu­ges, pa­ro­das, lei­džia kny­gas, čia sau­go­mi eks­po­na­tai nuo maž­daug de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus vi­du­rio.

LTSC tu­ri ry­šių su Lie­tu­vos kul­tū­ros įstai­go­mis, pa­vyz­džiui, Na­cio­na­li­ne Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ka Vil­niu­je. Cent­re ap­si­lan­ko ir daug sve­čių iš Lie­tu­vos, Ame­ri­kos ir ki­tų kraš­tų. Cent­ro pa­slau­go­mis nau­do­ja­si lie­tu­viai ir ne­lie­tu­viai moks­li­nin­kai bei stu­den­tai iš Lie­tu­vos ir net vi­so pa­sau­lio, ku­rie, pa­si­nau­do­da­mi LTSC ko­lek­ci­jo­se ap­tik­ta in­for­ma­ci­ja, yra pa­ra­šę daug kny­gų ir straips­nių. Čia už­su­ka įvai­rių kar­tų Ame­ri­kos lie­tu­viai, be­si­do­min­tys mū­sų ša­lies is­to­ri­ja, kul­tū­ra, išei­vi­jos gy­ve­ni­mu, sa­vo šei­mos is­to­ri­ja.

Kul­tū­ri­nė veik­la ir lei­dy­ba – jau pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se

– Ste­bi­na tai, kad net pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se lie­tu­viai lei­do kny­gas, va­do­vė­lius. Po­ka­rio pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je įma­no­ma gal­vo­ti ne tik apie bui­tį, įsi­tvir­ti­ni­mą, iš­li­ki­mą, bet ir apie kul­tū­rą, švie­ti­mą?

– 1944 me­tais į Va­ka­rus pa­si­trau­kė di­de­lė da­lis Lie­tu­vos in­te­li­gen­ti­jos, gal to­dėl ne­nuos­ta­bu, kad išei­vi­jos gy­ve­ni­mo is­to­ri­jo­je kul­tū­ra ir ypa­č spau­da užė­mė svar­bią vie­tą. Po ket­ve­rių me­tų so­vie­tų ir vo­kie­čių oku­pa­ci­jos Lie­tu­vo­je, nors pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se są­ly­gos ir bu­vo la­bai sun­kios, ne­bu­vo aiš­ku, kur gy­ven­ti, kur įsi­kur­ti, ką val­gy­ti, ko­kia bus ar­ti­ma ar to­li­mes­nė atei­tis. Lie­tu­viai pa­bė­gė­liai Vo­kie­ti­jo­je po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro tuoj su­sku­bo steig­ti lei­dyk­las, spaus­di­no kny­gas ir laik­raš­čius, bū­rė­si į or­ga­ni­za­ci­jas, įstei­gė mo­kyk­las, šo­ko tau­ti­nius šo­kius.

Nuos­ta­bu, kad jie vei­kė ener­gin­gai. Be­veik kiek­vie­no­je išei­vių sto­vyk­lo­je bu­vo įsteig­tos mo­kyk­los, at­si­ra­do mo­ky­to­jai, ku­rių en­tu­ziaz­mo dė­ka DP var­go mo­kyk­la nu­ga­lė­jo vi­so­kias kliū­tis.

Kny­gos pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je Vo­kie­ti­jo­je pra­dė­tos spaus­din­ti dar 1946 me­tais. Iš pra­džių jau­tė­si di­de­lis va­do­vė­lių trū­ku­mas, bet grei­tai bu­vo per­spaus­din­ti iš Lie­tu­vo­je spaus­din­tų ir pa­bė­gė­lių at­si­vež­tų eg­zemp­lio­rių, vė­liau at­si­ra­do pa­bė­gė­lių spe­cia­lis­tų, ku­rie pa­ra­šė nau­jus va­do­vė­lius. Pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se su­kur­tos aukš­tes­nio­sios mo­kyk­los, at­si­ra­do stu­den­tų.

Iš pra­džių DP sto­vyk­lo­se lei­di­niai ir va­do­vė­liai bu­vo spaus­di­na­mi ro­ta­to­riu­mi ar per­ra­šo­mi ra­šo­mą­ja ma­ši­nė­le, bet bu­vo ir spaus­din­tų spaus­tu­vė­se. Lei­di­niai DP sto­vyk­lo­se tę­sė ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos spau­dos tra­di­ci­jas ne­be­var­žo­mi cen­zū­ros. Vi­sa tai bu­vo tau­ti­nės sa­vi­mo­nės ir sa­vi­raiš­kos prie­mo­nė.

At­si­ra­do lei­džia­mi mė­ne­si­niai ar ne­pe­rio­di­niai lei­di­niai. Di­de­lį ak­ty­vu­mą pa­ro­dė J. Lenk­tai­čio „Pat­ria“, bro­lių Su­lai­čių „Sū­du­va“, J. Re­mei­kio „Ven­ta“, S. Mig­li­no „Trem­tis“, „Ga­bi­ja“, „Ter­ra“ ir ki­tos lei­dyk­los.

JAV vė­liau įsi­stei­gė ir vei­kė Lie­tu­viš­kos kny­gos klu­bas, Lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jos lei­dyk­la ir ki­tos. Vė­liau daug lei­dyk­lų, įkur­tų Vo­kie­ti­jo­je, per­si­kė­lė į nuo­la­ti­nes vie­tas: iš Vo­kie­ti­jos at­si­kė­lė „Sū­du­va“, Ang­li­jo­je – „Ni­da“, Ka­na­do­je – „Bal­ti­ja“ ir ki­tos lei­dyk­los.

Kiek vė­liau Lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jos lei­dyk­la or­ga­ni­za­vo mil­ži­niš­ką Bos­to­no en­cik­lo­pe­di­jos lei­di­mo dar­bą. Bu­vo lei­džia­ma ir ori­gi­na­lių, ir vers­ti­nių gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros vei­ka­lų, moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo ir moks­li­nės li­te­ra­tū­ros bei at­si­mi­ni­mų kny­gų. Žur­na­lis­tai su­si­tel­kė į są­jun­gas, ren­gė su­va­žia­vi­mus.

1947-ie­ji me­tai praė­jo su lie­tu­viš­ko­s kny­gos 400 me­tų su­kak­ties ženk­lu, tais me­tais iš­leis­tos kny­gos net taip ir bu­vo pa­žy­mė­tos. Ra­šy­to­jai iš­lei­do sa­vo met­raš­tį  „Trem­ties me­tai“.

1948-ie­ji bu­vo novelistų-prozininkų me­tai. Pa­si­ro­dė K. Do­ne­lai­čio „Me­tai“, J. Ba­lio lie­tu­vių tau­to­sa­kos skai­ty­mai, kny­gos įvai­rio­mis kal­bo­mis. Lei­dė­jai su­ma­niai įvei­kė įvai­rias kliū­tis, pa­rū­pin­da­mi ka­ri­nės val­džios lei­di­mus ar tar­da­mie­si su pa­ra­mos or­ga­ni­za­ci­jo­mis, ne­lie­tu­viš­ko­mis spaus­tu­vė­mis.

Pra­nyks­ta dan­go­rai­žiai, bet ne rank­raš­čiai

– Da­lį Jū­sų siun­ti­nių į Ba­zi­lio­nus, Ro­mual­do Ozo­lo li­tua­nis­ti­kos cent­rą at­siųs­tų lei­di­nių su­da­ro ar­chy­vi­nė me­džia­ga, rank­raš­čiai, do­ku­men­tai. Ko­kią išei­vi­jos is­to­ri­jos da­lį jie uži­ma?

– Ma­nau, kad tel­kia­mi ir sau­go­ja­mi LTSC ar­chy­vai, ir bend­rai ar­chy­vai – ne­pap­ras­tai svar­būs ir rei­ka­lin­gi. Kai vi­sas pa­sau­lis to­kiu grei­tu tem­pu be­veik kas­die­ną kei­čia­si, kai vie­ni dan­go­rai­žiai pra­nyks­ta be­veik per nak­tį ir iš­dygs­ta ki­ti, yra la­bai svar­bu su­telk­ti ir iš­sau­go­ti kiek ga­li­ma dau­giau do­ku­men­tų, kny­gų, pir­mi­nių šal­ti­nių, ku­rie pa­liu­dys atei­nan­čioms kar­toms, kaip „iš tik­rų­jų“ bu­vo, kaip bu­vo dirb­ta, gy­ven­ta, kuo rū­pin­ta­si, ką reiš­kė lie­tu­viš­ko­ji ta­pa­ty­bė.

Svar­bu tai ir to­dėl, kad iki be­veik 1990-ųjų me­tų šal­ti­niai išei­vi­jo­je bu­vo priei­na­mi tik so­vie­ti­nės val­džios pa­rink­tiems ar ap­ro­buo­tiems moks­li­nin­kams, bet ne vi­siems moks­li­nin­kams, kai tuo tar­pu nei­gia­mų ko­men­ta­rų ir at­vi­ro vie­šų­jų so­viet­me­čio ins­ti­tu­ci­jų bei jų ir bend­ra­dar­bių sklei­džia­mo me­lo apie išei­vius bu­vo la­bai daug. Ge­rai, kad da­bar ga­li­ma at­sta­ty­ti ba­lan­są.

Taip moks­li­nin­kai, dirb­da­mi da­bar ir vė­liau, tu­rė­tų ir pa­kan­ka­mai, ir tiks­lių šal­ti­nių stu­di­juo­ti, su­pras­ti, pri­sta­ty­ti praei­ties įvy­kius išei­vi­jo­je. Vi­si ar­chy­vai nau­din­gi pa­gal sa­vo iš­ga­les, tik kiek­vie­nas jų ki­taip: pa­gal sa­vo apim­tį ir iš­tek­lius, pa­gal sa­vo skir­tin­gus ak­cen­tus, lan­ky­to­jus.

Ma­lo­nu ma­ty­ti, kad jie vis pa­pil­do­mi, iš­sau­go­ja­mi, nau­do­ja­mi ir kad ty­ri­nė­to­jai, ap­si­lan­kę sve­čiai ir moks­li­nin­kai juo­se ran­da tiek daug ver­tin­gos me­džia­gos.

Šak­nys – prie Kriu­kų

– Esa­te daug Lie­tu­vos kul­tū­rai ir išei­vi­jo­je, ir Lie­tu­vo­je nu­vei­ku­sios ir vei­kian­čios Skrups­ke­lių gi­mi­nės da­lis. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šei­mą,  sa­vo kil­mę.

– Ma­no tė­tis Ig­nas Skrups­ke­lis, gi­męs Mel­gu­žės dva­re dar­bi­nin­kų-ku­me­čių šei­mo­je, Šiau­rės Lie­tu­vo­je prie pat Lat­vi­jos sie­nos. Jo tė­vai nuo­mo­jo Mel­gu­žės dva­re skly­pą iš gra­fo Key­ser­lin­go. Vė­liau tė­vai pir­ko ūkį iš to pa­ties dva­ro. Tė­tis mo­kė­jo ir lat­viš­kai.

Tė­vas au­go Ka­zy­lų kai­me, ne­to­li Kriu­kų mies­te­lio (Jo­niš­kio ra­jo­nas). Jau­nu­mė­je dir­bo ūkio dar­bus, vė­liau ki­bo į moks­lus. Vie­ne­rius me­tus mo­kė­si Kriu­kų pra­džios mo­kyk­lo­je, o ke­tu­rias pra­di­nės gim­na­zi­jos kla­ses bai­gė Lin­ku­vo­je (Pak­ruo­jo ra­jo­nas). To­liau jį moks­lai ve­dė į Šiau­lių vals­ty­bi­nę gim­na­zi­ją (da­bar – J. Ja­no­nio gim­na­zi­ja – red. pa­st.), ku­rią jis bai­gė 1924 me­tais. Stu­di­jas tę­sė Kau­ne ir 1929 me­tais bai­gė Lie­tu­vos Uni­ver­si­te­tą. Ga­vęs sti­pen­di­ją, ger­ma­nis­ti­ką stu­di­ja­vo Ka­ra­liau­čiu­je, vė­liau – Vie­no­je, kur 1932 me­tais ga­vo dak­ta­ro laips­nį.

Nuo 1934 me­tų tė­tis re­da­ga­vo žur­na­lą „Ži­di­nys“, nuo 1936 me­tų da­ly­va­vo įkur­to dien­raš­čio „XX am­žius“ re­dak­ci­jos ko­lek­ty­ve, o nuo 1939 me­tų iki pat so­vie­tų oku­pa­ci­jos bu­vo šio dien­raš­čio vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius.

Tė­tį ypa­tin­gai do­mi­no tuo me­tu dar la­bai jau­nos Lie­tu­vos vals­ty­bės kul­tū­ros klau­si­mai, bet jis taip pat ge­rai su­ge­bė­jo ap­čiuop­ti ak­tua­liuo­sius so­cia­li­nius ir po­li­ti­nius klau­si­mus. Mo­kė­jo su­ras­ti bend­ra­dar­bių tarp įvai­raus ideo­lo­gi­nio nu­si­sta­ty­mo žmo­nių. Esu daug kar­tų gir­dė­ju­si, kad jis bu­vo to­le­ran­tin­gas ki­taip mąs­tan­čių, ki­tos ideo­lo­gi­jos žmo­nių at­žvil­giu ir sėk­min­gai dir­bo su­tar­da­mas su ki­tais žmo­nė­mis.

Nuo anks­ty­vų die­nų jau­tė pa­lin­ki­mą Atei­ti­nin­kų są­jū­džiui, su jų dar­bais ir vil­ti­mis su­si­pa­ži­no dar stu­di­juo­da­mas Lin­ku­vo­je. Į atei­ti­nin­kų veik­lą įsi­trau­kė Šiau­liuo­se, ak­ty­viai da­ly­va­vo su­si­bū­ru­sio­je Šat­ri­jos li­te­ra­tų kor­po­ra­ci­jos veik­lo­je, 1938 me­tais iš­rink­tas Atei­ti­nin­ką są­jun­gos pir­mi­nin­ku. Da­ly­va­vo Žur­na­lis­tų są­jun­gos val­dy­bo­je, ir ypa­č – Jau­nų­jų ka­ta­li­kų są­jū­dy­je, ku­ris rū­pi­no­si de­mok­ra­tiš­ka atei­ties Lie­tu­va, kaip vė­liau ki­to­se ap­lin­ky­bė­se ir Ro­mual­das Ozo­las.

(1936 me­tų va­sa­rio 23 die­ną 16 ge­rai ži­no­mų ka­ta­li­kų in­te­lek­tua­lų pa­si­ra­šė dek­la­ra­ci­ją „Į or­ga­niš­ko­sios vals­ty­bės kū­ry­bą“, ku­ri ta­po pro­tes­tu prieš eg­zis­tuo­jan­tį re­ži­mą. Tarp 16-os pa­si­ra­šiu­sių­jų bu­vo ir I. Skrups­ke­lis – red. pa­st.)

Po 1940 me­tų ul­ti­ma­tu­mo so­vie­tų re­ži­mui tė­tis ta­po la­bai pa­vo­jin­gas žur­na­lis­tas, pa­vo­jin­gas ele­men­tas nau­jo­jo­je ko­mu­nis­ti­nė­je san­tvar­ko­je, prie­šin­gas ko­mu­nis­tų re­ži­mui sa­vo ideo­lo­gi­ja, sa­vo de­mok­ra­ti­ne orien­ta­ci­ja.

Su A. Snieč­kaus pa­si­ra­šy­tu areš­to do­ku­men­tu jis ko­mu­nis­tų bu­vo suim­tas pa­čio­je oku­pa­ci­jos pra­džio­je ne per di­džiuo­sius mums vi­siems ge­rai ži­no­mus 1941 me­tų bir­že­lio trė­mi­mus, bet su pa­čia pir­mą­ja areš­tų ban­ga 1940 me­tų nak­tį iš lie­pos 11-osios į 12-ąją. Ka­lin­tas ir ap­klau­si­nė­tas apie pus­me­tį Kau­no ka­lė­ji­me, bu­vo nu­teis­tas sun­kiems dar­bams aš­tuo­ne­riems me­tams. Išt­rem­tas į Ko­mi­ją, dir­bo prie ge­le­žin­ke­lio, bet ten teiš­lai­kė kiek dau­giau nei me­tus ir 1942 me­tų gruo­džio ar 1943 me­tų sau­sio mė­ne­sį mi­rė. Mū­sų šei­ma il­gai tiks­lių fak­tų apie tė­čio trem­ties vie­tą ir mir­ties ap­lin­ky­bes ne­ži­no­jo­me ir tik su lie­tu­vės ad­vo­ka­tės pa­gal­ba maž­daug prieš 15 me­tų su­ži­no­jo­me, kas apie tė­čio įka­li­ni­mą pa­ra­šy­ta Ru­si­jos ar­chy­vuo­se.

Ma­ma Ali­na Pet­raus­kai­tė-Skrups­ke­lie­nė pa­si­li­ko vie­na su tri­mis ma­žais vai­kais dve­jų, ket­ve­rių ir še­še­rių me­tu­kų (duk­ro­mis Ena­ta ir Vik­to­ri­ja bei sū­nu­mi Kęs­tu­čiu – red. pa­st.) bir­že­lio trė­mi­mų ir ka­ro siau­bui su­tik­ti ir juos iš­gy­ven­ti.

Ma­ma bu­vo „Auš­ros“ mer­gai­čių gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Kau­ne, vo­kie­čių lai­ko­tar­piu pa­skir­ta gim­na­zi­jos di­rek­to­re.

Ma­no die­du­kas, ma­mos tė­vas, bu­vo nuo Iš­lau­žo, gi­męs La­pu­pio kai­me, bai­gęs tei­sės stu­di­jas Mask­vo­je, ka­ro iš­va­ka­rė­se bu­vo vy­riau­sio­jo tri­bu­no­lo tei­sė­ju Kau­ne, Sei­mo rin­ki­mų vy­riau­sio­sios ko­mi­si­jos na­rys.

– Apie pa­si­trau­ki­mo į Va­ka­rus prie­žas­tis tur­būt ir ne­be­ver­ta klaus­ti, kai šei­mo­je to­kios biog­ra­fi­jos?

– Pa­sit­rau­kė­me iš Lie­tu­vos 1944 me­tais lie­pos pa­bai­go­je, trum­pai ap­si­sto­jo­me Aust­ri­jo­je, ka­ro fron­tui ar­tė­jant pri­si­glau­dė­me ne­to­li Miun­che­no, vė­liau ket­ve­rius me­tus gy­ve­no­me DP sto­vyk­lo­je Schein­fel­de, Vo­kie­ti­jo­je, o į JAV ka­ro lai­vu at­plau­kė­me 1949 me­tais. Čia, Ame­ri­ko­je, vi­si trys vai­kai bai­gė­me ame­ri­kie­čių vi­du­ri­nes mo­kyk­las, ga­vę sti­pen­di­jas stu­di­ja­vo­me JAV uni­ver­si­te­tuo­se, mo­kė­mės, bai­gė­me moks­lus, su­si­ra­dom dar­bus, ati­dir­bo­me sa­vo lai­ką, o da­bar jau vi­si pen­si­jo­je.

Ma­ma mums iš­vy­ki­mo mo­ty­vų daug neaiš­kin­da­vo. Jai at­ro­dė, kad iš­vy­ki­mas bū­ti­nas ir neat­šau­kia­mas, sa­vai­me su­pran­ta­mas. Iš Lie­tu­vos trau­kė­mės ne tiek dėl ka­ro veiks­mų, bet dėl to, kas mū­sų lau­kė – trem­tis, tar­dy­mai, ka­lė­ji­mai so­vie­tų oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je. Pri­vers­ti­nė, ma­mai ne­priim­ti­na, žiau­ri žmo­gaus lau­žy­mo mo­kyk­la. Gal ma­ma ap­si­spren­dė dėl mū­sų – vai­kų, kad mums ne­rei­kė­tų išei­ti tos siau­bo mo­kyk­los, ku­ri ne­si­de­ri­no su jos vil­ti­mis ir įsi­ti­ki­ni­mais – lais­vo lie­tu­vio vi­zi­ja.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te ir apie sa­ve. Ko­dėl bū­tent Jūs ta­po­te tuo žmo­gu­mi, su ku­rios pa­var­de kny­gų siun­tos pa­sie­kia Ba­zi­lio­nus?

– Man lie­tu­viš­ka mo­kyk­la bai­gė­si 1949 me­tais. At­vy­kus į JAV jau ne­ga­lė­jau mo­ky­tis Lie­tu­vos is­to­ri­jos, li­te­ra­tū­ros, dar­be rei­kė­jo kal­bė­tis ne lie­tu­viš­kai, bet sve­ti­ma kal­ba. Iš pra­džių tas bu­vo ne­leng­va ir praė­jo ne­ma­žai me­tų, kol, dir­bant bib­lio­te­ko­je, ang­lų ir lie­tu­vių kal­bos pa­si­da­rė maž­daug taip pat leng­vai var­to­ja­mos.

Ma­no pa­sku­ti­nis uni­ver­si­te­ti­nių stu­di­jų eta­pas – ma­gist­ro laips­nis Či­ka­gos uni­ver­si­te­te.

Stu­den­tau­da­ma taip pat dir­bau ir bib­lio­te­ko­je, ir to­ji kny­gų ap­lin­ka su la­bai pla­čiais ir nuo­sta­biais ho­ri­zon­tais – moks­las, me­nas, is­to­ri­ja, pla­ti geog­ra­fi­ja ir vi­sos ki­tos sri­tys, čia pat po ran­ka – bu­vo įdo­mi, pla­ti, ir ati­ti­ko ge­riau nei bet ku­ri ki­ta ap­lin­ka ma­no no­rus. Mū­sų na­mie kny­gos bu­vo la­bai ver­ti­na­mos, tad bib­lio­te­kos at­mos­fe­ra man bu­vo ge­rai pa­žįs­ta­ma ir ar­ti­ma. Po stu­di­jų apie 10 me­tų dir­bau Či­ka­gos mies­to vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

Vė­liau su­si­do­mė­jau ta­da nau­jai pa­si­ro­džiu­siais kom­piu­te­riais. Tas ma­no žings­nis ne­bu­vo nei į gry­ną tech­ni­ką ar me­cha­ni­ką, bet į tuo me­tu man bu­vu­sį įdo­mų su­gre­ti­ni­mą hu­ma­ni­ta­ri­nių ir tech­ni­nių sri­čių.

Šiek tiek pra­mo­ku­si kom­piu­te­rių kal­bą dir­bau Ili­no­jaus uni­ver­si­te­te Či­ka­go­je iki pat pen­si­jos.

Da­bar nuo 2008 me­tų sa­va­no­riau­ju Li­tua­nis­ti­kos ty­ri­mų ir stu­di­jų cent­re Či­ka­go­je ir ten dar­buo­juo­si jau dau­giau nei 8 me­tus. Dar­bas la­bai įdo­mus: per­žiū­riu, skirs­tau ir ka­ta­lo­guo­ju įvai­rių įvai­riau­sias kny­gas, ku­rių srau­tams nė­ra ga­lo. Rei­kia ir rau­me­nų, ir ati­dos, ir su­si­kau­pi­mo. Bet ne­nu­si­bos­ta.

Į LTSC da­bar at­ne­ša­ma, tarp ki­tų da­ly­kų, ga­na daug kny­gų. Ry­tais kar­tais prie du­rų ma­ne pa­si­tin­ka pil­nos dė­žės. Pa­tik­ri­nu tas, ku­rios spaus­din­tos Vo­kie­ti­jo­je, Ka­na­do­je ar Ame­ri­ko­je ir, jei jau tu­ri­me dvi ko­pi­jas, tre­čią­ją mie­lai de­du į dė­žę ke­lio­nei į Ba­zi­lio­nus. Šiuo me­tu tai pui­kus spren­di­mas ir išei­tis, nes Ba­zi­lio­nuo­se yra žmo­nių, ku­riems rū­pi lie­tu­viš­ki spau­di­niai, lie­tu­viš­ka kny­ga ir jie su ma­lo­nu­mu siun­tas prii­ma.

Pir­mas kon­tak­tas su Ba­zi­lio­nais bu­vo per Eu­ge­ni­jų Skrups­ke­lį (R. Ozo­lo pa­ra­mos fon­do „Už tei­sin­gu­mą Lie­tu­vo­je“ di­rek­to­rius – red.past.). Tai jo min­tis į LTSC su­plau­kian­čius dub­li­ka­tus siųs­ti į Ba­zi­lio­nų Ro­mual­do Ozo­lo li­tua­nis­ti­kos cent­rą. Ta min­tis mums at­ro­dė tiks­lin­ga, nes jau esa­me daug kny­gų siun­tę į Na­cio­na­li­nę Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ką. Kny­gų bu­vo siųs­ta ir į įvai­rius ki­tus Lie­tu­vos mies­tus ar as­me­ni­nius ar­chy­vus.

Ma­no­me, kad svar­bu Vo­kie­ti­joje ir JAV spaus­din­tų kny­gų do­va­no­ti ne tik sos­ti­nės ar ki­tų di­džių­jų mies­tų cent­rams ir bib­lio­te­koms, bet ir ki­tiems Lie­tu­vos mies­tams ir mies­te­liams, jas pla­čiau pa­skleis­ti, ne­pri­vi­le­gi­juo­jant di­džių­jų mies­tų ir cent­rų.

Šiuo me­tu LTSC tu­ri ga­na daug do­va­no­tų kny­gų. Džiau­gia­mės, kad ga­li­me jų at­rink­ti siun­toms į Ba­zi­lio­nus, kad stip­rė­tų ir aug­tų nau­ja­sis Ro­mual­do Ozo­lo li­tua­nis­ti­kos cent­ras šiau­ri­nė­je Lie­tu­vo­je.

Išei­vi­jo­je spaus­din­tų ir kaup­tų kny­gų is­to­ri­ja tik­rai ne­pap­ras­ta ir įdo­mi. Tai at­ski­ra te­ma. Ga­liu pa­sa­kyti, kad jas stro­piai ir su mei­le dau­gel me­tų rin­ko ne tik bib­lio­te­ki­nin­kai, ar­chy­va­rai – kny­gų spe­cia­lis­tai, bet išei­vių šei­mos, išei­vi­jos lie­tu­viai, ku­riems kny­gos, ypač lie­tu­viš­kos, at­ro­dė di­de­lis tur­tas ir bū­das gy­ven­ti lie­tu­viš­kais rū­pes­čiais.

Ena­tos SKRUPS­KE­LY­TĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

DAR­BAS: Ena­ta Skrups­ke­ly­tė Či­ka­gos li­tua­nis­ti­nių ty­ri­mų ir stu­di­jų cent­re „prie kom­pu­te­rio, ku­ris vis­ką ži­no“.

KNY­GOS: Či­ka­gos li­tua­nis­ti­nių ty­ri­mų ir stu­di­jų cent­ro kny­gų len­ty­nos. „Tai tik ma­ža da­lis to, ką tu­ri su­kau­pęs LTSC“, – mano  E. Skrups­ke­ly­tė.

PRIEG­LOBS­TIS: Ena­ta Skrups­ke­ly­tė pa­sa­ko­jo, kad Vo­kie­ti­jo­je ket­ve­rius me­tus gy­ve­no Schein­feld mies­te­ly­je. Čia bu­vo se­na pi­lis (Schloss Schwar­zen­berg), ku­rio­je bu­vo ap­gy­vendin­ti lie­tu­vių pa­bė­gė­liai. „Bu­vo įdo­mu pra­leis­ti ket­ve­rius me­tus gra­žio­je pi­ly­je tarp tų bokš­tų ant kal­no“, – tei­gia po­nia Ena­ta.

NA­MAI: Jo­niš­kio ra­jo­ne, Kriu­kuo­se, Ena­tos Skrups­ke­ly­tės 2006 me­tais fo­tog­ra­fuo­tas „griū­van­tis šei­mos na­mas“.

PA­GAR­BA: „Už­ra­šas ant na­mo sie­nos Vaiž­gan­to gat­vė­je 14, Kau­ne, tė­čiui pa­gerb­ti, kur gy­ve­nom maž­daug nuo 1934-ųjų iki 1940-ųjų me­tų.“

TĖ­VAI: Ena­tos Skrups­ke­ly­tės tė­vai: ma­ma lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Ali­na Pet­raus­kai­tė-Skrups­ke­lie­nė ir tė­tis Ig­nas Skrups­ke­lis, ger­ma­nis­tas, pub­li­cis­tas, žur­na­lis­tas, re­dak­to­rius, atei­ti­nin­kas.

Da­vid D. NIMS nuo­tr.

LIE­TU­VY­BĖ: 1956 me­tais pa­sta­ty­tą Jau­ni­mo cent­rą Či­ka­go­je puo­šia lie­tu­viš­ki me­ni­niai ak­cen­tai. Jau­ni­mo cent­re lai­ko­mi po­ka­rio Vo­kie­ti­jos lie­tu­vių išei­vių is­to­ri­jos do­ku­men­tai, DP (disp­la­ced per­sons) sto­vyk­lų ar­chy­vi­niai rin­ki­niai, su­da­ran­tys tūks­tan­čius pus­la­pių.