Naujausios
Atsitiktinumai
N. Sitonytės kūrybinės dirbtuvės įsikūrusios „Šiaulių krašto“ redakcijoje. Anksčiau, kaip ir kiti miesto dailininkai, daug metų darbavosi Šiaulių universiteto bendrabučio rūsyje. Prieš Kalėdas pasiekė žinia: reikia skubiai išsikraustyti.
Užsidarius durims, atsivėrė langas. Šeši kūrėjai įsikūrė redakcijos pastate.
„Esame labai dėkingi, kad mus čia priėmė“, – sako N. Sitonytė.
Dailininkai redakcijos pastate ne tik kuria, bet ir eksponuoja, pristato savo kūrybą. Miesto bendruomenei nauja meno erdvė buvo atverta kovo 28 dieną. Šiandien, birželio 28 dieną, 19 valandą, vyks antrasis renginys „Meno vỹksmas#2“, jame bus pristatyti Vitolio Trušio (1936–2018) prarasti/atrasti kūriniai bei atnaujinta ekspozicija redakcijos erdvėse. Dailininkų poeziją skaitys Juozas Bindokas ir autoriai, skambės 80-ųjų muzika iš vinilinių plokštelių.
Į kūrybines dirbtuves N. Sitonytę kaskart atlydi Pėda – žaismingas aštuonerių metų keturkojis, norintis nuolat žaisti, lakstyti.
„Mano mūza, – dailininkė meiliai kreipiasi į šunį. – Ramu, kai šalia.“
Ant palangės stovi įrėminta žirgo nuotrauka. Pumpuris. Kaip ežeras Kurtuvėnuose.
„Dvidešimt metų turėjau žirgą, nuo dvejų metų kumeliuko iki jo gyvenimo pabaigos. Dvidešimt metų kiekvieną dieną keliaudavau į žirgyną“, – sako dailininkė, išpildžiusi savo didelę svajonę – auginti žirgą.
– Kas patraukė į meną?
– Turbūt visada nulemia vaikystės smulkmenos, ką vaikystėje veiki, kuo užsiimi, kokius žaidimus žaidi. Tai tokie metai, kai susidėliojame, galima sakyti, savo ateitį. Atrodo, nereikšminga, bet kai suvedu, kokia veikla man buvo svarbi vaikystėje, tuo aš ir dabar užsiimu.
Mėgdavau piešti, labai traukdavo prie gyvūnų, norėjosi turėti šunį, žirgą. Labai mėgdavau sodinti gėles, bandyti vegetatyviai padauginti, nes močiutė rožes daugindavo. Aš irgi pasižiūrėjusi kažkokius augalus sodinau, sėjau. Praktiškai tuo pačiu ir dabar užsiimu.
Ketvirtoje klasėje mama pasiūlė lankyti dailės mokyklą, tais laikais priimdavo nuo ketvirtos klasės. Taip baigiau Šiaulių dailės mokyklą.
Mokykloje mokiausi matematinėje klasėje. Matematika man sekėsi, patiko, dalyvavau olimpiadose, bet šio kelio nepasirinkau, nes jaučiau kūrybinį savo ribotumą toje srityje, lyg sieną.
Labai patiko architektūra, bet stabdė braižyba. Nors, manau, būtų buvę neblogai, nes architektūros sritis man įdomi ir graži. Kompozicija, daug logikos, harmonijos, reikia daug išmanymo, istorinių žinių. Labai sudėtinga ir įdomi veikla. Labai traukė ir gamtos mokslai, bet nepatiko chemija. Manau, atsitiko taip, kaip turėjo atsitikti.
– Tikite atsitiktinumais?
– Yra posakis: atsitiktinumas – tai Dievo slapyvardis, kai jis nenori pasirašyti tikruoju vardu.
– Kas įstrigo iš Šiaulių dailės mokyklos metų, kokie mokytojai mokė?
– Oi, mokytojai visi žymiausi Šiaulių dailininkai. Jau daugelio jų, deja, nebėra tarp mūsų.
Mokinuko amžius jaunas, tad gal trūko gebėjimo viską įsisavinti, gal ir dėstytojai, įvertindami mūsų suvokimo galimybes, nelabai save ir eikvojo. Bet tai, kad lavini akį, lavini ranką, stengiesi kažką sukurti, žinoma, davė daug.
Po to tapybos ir piešimo dalykų mokiausi privačiai pas Bonaventūrą Šaltį ir Povilą Anikiną.
Treji stojimo metai į Vilniaus dailės akademiją buvo nesėkmingi. Į vieną vietą stodavo 5–7 žmonės, toks būdavo konkursas į tekstilę.
Galiausiai vienas iš mano mokytojų pasakė: „Nevark, blato neturi, neįstosi, stok čia, paskui persivesi.“ Įstojau Šiauliuose į Dailės fakultetą. Paskui gavau informacijos, kad Kaune, VDA fakultete, iš vakarinių studijų pirmieji metai pasidarė dieninės, nuvažiavau ir po dvejų metų studijų Šiauliuose mokslus tęsiau Kaune.
– Tai buvo teisingas sprendimas – mokslus tęsti Kaune?
– Nežinau, kaip būtų buvę Vilniuje, bet tuo metu Kaune, kai fakultetas perėjo į dieninį, buvo pakilimas. Labai geri dėstytojai dirbo, programos labai geros ir pakili atmosfera. Buvo, pavyzdžiui, vienas dėstytojo etatas, į kurį priimdavo dailininką, kuris tuo metu ant bangos – jam pasiūlo padėstyti. Mums, studentams, labai įdomu buvo su „žvaigždute“ pabendrauti.
Tekstilės specialybės studijų programa buvo puiki, nuostabūs dėstytojai. Tam tikrų dalykų paskaitos vykdavo M. K. Čiurlionio muziejaus fonduose. Jeigu architektūra, einame į Kauno bažnyčias, važiuojame ir į kitus miestus. Kai pasakojimas turi gyvus paveikslėlius, viskas labai gerai suprantama ir įdomu.
Kaune mane studijos buvo tiesiog prarijusios. Buvo labai geros sąlygos, kiekviena grupė turėjo savo auditoriją. Ne mes eidavome pas dėstytojus, dėstytojai pas mus ateidavo. Baigiasi paskaitos, gali toliau dirbti, gali ateiti savaitgaliais – turi vietą dirbti. Kai turi savo studiją, sėdi ten nuo ryto iki vakaro. Būdavau pasinėrusi į mokslus, nesinorėjo trejetų gauti. Atvažiavau studijuoti turėdama gerą pasiruošimą. Užsikėliau kartelę ir laikiau iki galo, kitaip – ne fasonas.
Kaunas dabar toks populiarus, o anksčiau buvo: ai, Kaunas... O man Kaunas visada labai patiko, nuo pat pradžių susižavėjau architektūra, žmonėmis, jų inteligencija, kalba. Jokių rusizmų, miestas lietuviškas. Tada pamatai, kokie lietuviai iš tikrųjų yra.
– Kodėl rinkotės tekstilę?
– Turbūt irgi dėl vaikystės žaidimų. Mama rankdarbiais labai domėjosi ir močiutė nuolatos kažką darydavo. Būdama šalia, aš taip pat tuo persiėmiau – penkerių metų išmokau siuvinėti kryželiu ir megzti virbalais. Man tai jauki, artima materija, galiu manipuliuoti kaip tapybine medžiaga.
– Koks buvo jūsų diplominis darbas?
– Gobelenas. Iš pradžių mano kūrybinė sritis buvo gobelenas. Taip pat Dailės mokyklos diplominis darbas buvo gobelenas. Į peržiūrą dėl priėmimo Kaune gobelenais nuklojau pusę vestibiulio. Nebuvo abejonės, kad renkuosi teisingą kelią.
Gobelenas – nuostabi technika, tik lėta. O peršokau ant šilko, kai pradėjau dėstyti Šiaulių universitete, nes reikia dalyvauti parodose, reikia spėti, su gobelenu nelabai kur suspėsi – vieną gerą nuausi per metus, gal porą. Tada prasidėjo šilkas.
Jau paskutiniuose kursuose „Kauno audiniuose“ atlikome tekstilinę praktiką. Fabrike buvo audinių marginimo cechai, mes atlikome praktiką eksperimentiniame ceche, tai buvo kažkas fantastiško. Atsineši savo eskizą, duoda paletes su spalvomis, su numeriais ir tau padaro bet kokią spalvą! Tepi ant audinio ir visa tai užfiksuoja! Kažkas tokio, pirmą kartą taip gyvenime! Juk mes su kuo tik nedažydavome, ko mes nebandydavome, bet viskas būdavo nestabilu.
Panašiai tuo pat metu atsirado šilko dažai. Ir po truputį tai mane užvaldė. Nors į Dailininkų sąjungą stojau su tapyba ant popieriaus – mane priėmė į tapytojų sekciją. Daug tapiau ant popieriaus, bet dabar pasilikau tik šitą techniką.
– Nebuvo minčių likti Kaune?
– Buvo sudėtinga, aš neturėjau nei gyvenamojo ploto, nei giminių, kad užsikabinčiau. Nestabilus laikas. Iš tikrųjų ir pastangų nedėjau, neieškojau. Jei būčiau turėjusi tikslą, gal ir būčiau įsitvirtinusi. Bet ir materialinė padėtis buvo labai nepalanki.
Grįžau, nežinojau, ką daryti. Žinojau tik viena – ne į mokyklą ir ne mokytoja. Bet ir nebūčiau galėjusi, neturėjau edukologinio išsilavinimo, nesvarbu, kad čia dvejus metus mokiausi.
Bet kažkas stumtelėjo ir pradėjau dirbti ŠU. Nelabai norėjau, bet nuėjau. Dirbau buvusioje Dailės didaktikos katedroje, dėsčiau pradiniams su daile studentams dailės dalykus.
Universitete dirbau aštuoniolika metų. Per tuos metus dėsčiau piešimą, kompoziciją, tekstilę, tautodailę. Dirbau ir pas inžinierius, dėsčiau siuvimo dizaino ir technologijų specialybės studentams. Darbą baigiau Menų fakultete, Taikomųjų menų katedroje, docentės pareigose. 2012 metais kartu su būreliu kolegų buvome „paleisti į laisvę“. Studentų nebebuvo, universitetas į krizę pasuko, susitraukė į tą patį pastatėlį, iš kurio ir išsprogo.
Menų fakulteto uždarymas Šiaulių miesto gyvenimui – tragedija. Miestą studentai puošia, suteikia gyvybės. Prisiminkime Piešėjų dienų eitynes, SMD parodas, studentai sukuria šurmulį, jų visur pilna, jie domisi, o dabar gatvės tuščios. To amžiaus tarpsnio mieste dabar ir nėra, yra mokinukai, pensininkai, darbingi žmonės kažkur užsidarę. Žinoma, yra aktyvaus gyvenimo, meninių renginių, bet dabar mieste tuščiau.
Universitetui nostalgijos nejaučiu, bet gaila – galėjau dar toliau dirbti, nėra taip lengva atsidurti už borto. Bandžiau kažką rasti, dažnai aiškiai buvo pasakoma: mūsų kolektyvas jaunas...
– Kokią išeitį radote? Laisvo menininko kelias?
– Taip. Ne ypač lengvas, gal ne ypač sėkmingas. Bet toks.
Kosminė plyta
– Kuriančių tekstilės srityje Šiauliuose nėra daug?
– Kai buvau Kaune, aplankiau savo Alma mater. Dabar studentės nenori būti audėjėlės, nori būti rūbų dizainerės. Keičia kryptį. Fakultetas vadinosi pramoninės dailės, ruošė tekstilininkus, kurie galėtų dirbti pramonėje, kurti raštus, audinių dizainą ir, aišku, austi gobeleną, austi staklėmis – ruošė tikrus tekstilininkus. Dabar nelabai populiari specialybė.
Manau, tai kaip banga – ateis kita ir vėl populiarumas sugrįš.
Aš pirmą kartą parodoje su gobelenu dalyvavau 1989 metais, kai studijavau Šiauliuose, – kartu su šiauliečiais dailininkais. Tada buvo pirmi metai, kai studentams irgi leido dalyvauti bendroje Šiaulių dailininkų parodoje, nes būdavo iki tol griežtai: tik baigę, tik su diplomais.
O pirma paroda ant šilko vyko 1997 metais. Šiaulių dailės galerijoje eksponavau šilko kompozicijas kvadrate, kurios galėjo būti ir skarelės. Tuo metu tapiau ant sintetinio šilko.
Ekspozicija buvo plevenanti erdvėje, beveik permatoma. Dabar darbus apipavidalinu ant porėmio su pamušalu. Todėl darbai nepersišviečia, taip lengviau pamatyti vaizdą, nutolstama nuo tekstilės specifikos – kad tai yra tekstūra, faktūra, medžiagiškumas. Lieka tik tapybinis vaizdas. Tik pagrindas yra ne popierius ar drobė, o šilkas. Todėl tai yra tapyba.
– Kuo išskirtinis jūsų stilius?
– Mano senieji darbai buvo liejimo technika, greitas darbas. Jis irgi nėra lengvas, tokia technika, kad nieko neištaisyti, neužsloksniuosi, neišplausi, nebepaslėpsi.
Kad ir darydama greitus paliejimus, turiu labai susikaupti, maksimaliai įkvėpti, numatyti, kur dažas liesis, kur bėgs, kur sustos. Kiekvienas audinys vis kitoks, ar tai šilkas, ar sintetika, audinio storis, pynimas turi įtakos kuriamam vaizdui.
Paskui, matyt, trenkė iš viršaus, po truputį pradėjau keistis – dabar dirbu brūkšneliais. Šiuo metu Šiaulių dailės galerijoje šiauliečių dailininkų parodoje eksponuojami du tokie darbai.
Eskizus kuriu ant popieriaus. Brūkšniavimo technika lengviau perteikti projektą, visą gilumą, tai, ką darai ant popieriaus akrilu. Bet tai vis tiek kas kita, net norėdamas lygiai taip pat nepadarysi. Galbūt šita technika artimiausia, kad sukurtumei nuotaiką. Brūkšneliais darai be galo daug sluoksnių. Darbas sunkus, neduok Dieve, klecką uždėsi, viskas.
Brūkšneliu labai smagu žaisti, gali visomis kryptimis – gaunasi lyg energijos judėjimas, srovenimas nuotaikos, minčių ar vėjo. Brūkšnelis – kažkokia smulkmena, kosminė plyta, iš kurio viskas susideda. Visaip gali galvoti. Gali galvoti, kad čia – energijos brūkšnelis, kaip kokioje kvantų teorijoje, kuris perneša mintis. Brūkšnelis yra viskas, pradžia ir pabaiga, ta dulkelė, iš kurios viskas susidės. Bet gali viskas ir išbyrėti. Iš pradžių, kai tapai, yra pabirumas, sluoksnį po sluoksnio kloji spalvas, kad išgautumei reikiamą gylį, koloritą, vaizdą, optinę iliuziją.
Pirma brūkšnelių paroda buvo 2019 metais Šiaulių dailės galerijoje, tada dar derinau su liejimu, dabar turbūt vėl prie to grįšiu. Parodai ruošiausi trejus metus. Antras galerijos aukštas, vietos daug, darbų reikia daug, seni nebetinka, nemiksuosi, jei nauja, tai nauja.
Vieną darbą (apie 1x1 m) kuriu maždaug mėnesį. Gali skubėti, bet labai sunku. Būna, arba mintys nespėja, arba rankos nespėja pagal mintis. Technika tokia, kur priėmęs neteisingą sprendimą, jau esi kitame kelyje, kurio nebeištaisysi.
– Susiduriate su nuvertinimu, ai, čia – tekstilė?
– Kad ir tekstilė – kuo ji blogesnė? Pavyzdžiui, Kaune vyksta šiuolaikinės tekstilės parodos – fantastiškos! Ten jau tik pavadinimas, evoliucija didžiulė, įdomus menas. Skulptūros, instaliacijos, kas tik nori, ir vis tiek tekstilė. Dabar tos ribos išsitrynusios.
– Kaip tik jūsų darbų serija ir vadinasi „Švelnios ribos“?
– Dariau parodų seriją „Švelnios ribos. Linas. Šilkas“. Pavadinimas, atspindintis ir tapymo techniką, ir galbūt ribas tarp tekstilės ir tapybos, taip pat lino ir šilko pluošto skirtumą, energetiką ir įtaką tapybos rezultatui. Tai tarsi pasiginčijimas su tais, kurie galvoja kitaip.
Čia – tapyba.
Oazė mieste
Po pokalbio N. Sitonytė pasikviečia, kaip pati vadina, į paralelinę kūrybinę sritį – sodą.
„Gal ir per daug pastangų dedu. Ryte atsikeliu, pavedžioju šunį, tada vizituoju sodą. Yra tokia knyga „Kasdieninis darbas sode“ – taip, tai kasdieninis darbas, kito varianto nėra“, – šypsosi dailininkė.
Senelių sode liko ne tik prisiminimai, bet ir senosios obelys, tujos, o name – dar tarpukario gyvenimą Kaune menantys baldai, vazos, knygos, nuotraukos, kuriose seneliai amžinai jauni ir gražūs.
Sodas – jaukus ir paslaptingas, supamas skroblų, tujų gyvatvorių, išlakių medžių pavėsių. Čia dažni svečiai – kėkštai, nuolat gyvena giesmininkas – juodasis strazdas. Vakaro tyloje supyksta raudonuodegė – kažkur šalia jos lizdelis su vaikais.
Vasarvidį sveikina astilbės – viena mylimiausių dailininkės gėlių. Kita meilė – melsvės.
„Man svarbu augalų aukščio ir kolorito dinamika“, – po sodą, tarsi po parodą, vedžioja N. Sitonytė.
Vėjas vis pašokdina varpeliais apsipylusias elegantiškąsias rusmenes, sujudina žiedus kraunančias hortenzijas. Augimu mėgaujasi miskantai, juodžolės, vingiriai, astrancijos, katilėliai... Pavėsingas sodas paskutiniu metu vis pildosi rododendrais. Dar sužydės ir rožių arkos.
Sodą kvepėjimu kasmet pasveikina sumedėjęs bijūnas, senoviškas pilnaviduris jazminas. Paparčiai atkeliavo iš miško. Vandens „baseine“ keroja ajerai, vandens žolės, žiedų taures netrukus skleis rožinės lelijos.
Savo vietą sode harmoningai rado ir pomidorai, agurkai, prieskoniai, salotos, žirniai.
Dideliuose vazonuose auga ožekšniai, oleandrai – populiarūs dvarų augalai.
Sodo centre, tarsi paveiksle, patiestas kilimas ir padengtas vaišingas stalas, saugomas pavėsinės. Stiklo ąsotyje rubino spalva žaižaruoja vynas, jį iš T. Ivanausko rastinukės (vynuogės) pagamino pati dailininkė.
„Kiekvieną kartą sodas vis kitaip atrodo“, – sako N. Sitonytė. Sodą keičia ir metų laikai, ir paros metas.
Ypatingas, magiškas grožis atsiskleidžia temstant – netikėtai skirtingose vietose, lyg burtų lazdelės paliesti, įsižiebia dailininkės sukurti sietynai, pasveikindami trumpiausias metų naktis.
