Naujausios
Luji Brailio vaikystė
Luji Brailis (Louis Braille) gimė 1809 (mirė 1852) metais pakinktininko Simono Rene Brailio šeimoje, 40 kilometrų nuo Paryžiaus esančiame mažame Prancūzijos Kuvrė miestelyje. Smalsus keturmetis berniukas dažnai sukinėjosi tėvo dirbtuvėje, o kartą peiliu, (kituose šaltiniuose yla) susižeidė akį, į kurią pateko infekcija, o kilęs uždegimas persimetė ir į kitą akį. Vaikas apako.
Vaiką pradėjo mokyti abatas Paliuji, kuris neregį supažindino su jį supančiu pasauliu, įdiegė krikščioniškas pažiūras. Įskiepijo pačią gražiausią krikščionybės dalį, kuri išreiškiama trimis žodžiais: meilė, gerumas, nuolankumas (Roblin, 2010). Vėliau, dvejus metus su bendraamžiais jis lankė įprastinę pradinę mokyklą. Kaimynų berniukas užeidavo jo paimti ir nuvesdavo į mokyklą. Aklasis vaikas atmintinai atkartodavo tai, ką buvo išgirdęs vakar, šiuo sugebėjimu stulbindamas mokytoją, tačiau skaityti jis negalėjo.
Susitaikę su vaiko aklumu, Luji tėvai stengėsi padaryti viską, kas įmanoma, kad berniukas augtų ir vystytųsi, nesijausdamas neįgaliu. Jie išmokė jį pinti kutus, kurie buvo naudojami gaminant arklio pakinktus ir siūti šlepetes. Muzikos mokytojas kelis kartus per savaitę ateidavo pas Luji ir mokė jį groti smuiku. Tėvas vaiką supažindino su abėcėle, įkaltomis į lentą pagal raidžių kontūrą vinimis, o kaimo mokykloje įvaldyti abėcėlę padėjo pagaliukai. Tėvai dešimtmetį berniuką nuvežė į pirmąją Europoje, įkurtą Valentino Hajuji (Valentin Haüy) 1785 metais, mokyklą neregiams – Karališkąjį aklųjų institutą Paryžiuje. Taip vėliau Europoje buvo vadinamos aklųjų mokyklos.
Institutu vadinamoje mokykloje
Aklųjų institutas, nors ir buvo karališkasis, tuomet buvo įsikūręs ankštose ir drėgnose patalpose. Nuolatinis buvimas tokioje aplinkoje kenkė mokinių sveikatai, dėl to daugelis vaikų, taip pat ir pats Luji Brailis, vėliau pradėjo sirgti tuberkulioze.
Ugdymo įstaigoje neregiai buvo mokomi raštingumo, muzikos, mezgimo ir audimo. Instituto mokiniai buvo aprūpinti Hajuji reljefiniu-linijiniu šriftu parašytais vadovėliais, tačiau tokių knygų buvo nedaug. Jean Roblin knygoje „Skaitantieji pirštai“ apie Luji Brailio gyvenimą, rašo: „Kiekvieną ketvirtadienį, po pietų, vaikai būdavo vedami į botanikos sodą. Priekyje eidavo mokytojas, o vaikai sekdavo iš paskos, laikydamiesi už ilgos virvės, kad neišsibarstytų. Šis graudus vaizdas versdavo praeivius atsigręžti. Iš kiekvieno pasivaikščiojimo Luji parsinešdavo netikėtų įspūdžių, kurie turtino jo pasaulį. Jis išgirsdavo paslaptingų, jam nepažįstamų garsų ir užuosdavo neįprastų kvapų“ (Roblin, 2010).
1921 metais į aklųjų mokyklą atėjo, į pensiją išėjęs, prancūzų armijos kapitonas Šarlis Barbjė (Charles Barbier de La Serre, 1767–1841), atnešęs įdomią idėją, kuri jo manymu, galėjo būti naudinga neregiams. 1808 metais Šarlis Barbjė, Napoleono užsakymu, buvo sukūręs „naktinį raštą“, t. y. rašymo sistemą, kuria kariai tamsoje, lytėjimu galėtų keistis žinutėmis. Reljefinės raidės buvo sudarytos iš dvylikos horizontaliai po du stulpeliu išdėstytų taškų. Šis raštas buvo netobulas, nebuvo skaitmenų, skyrybos ženklų ir kitų simbolių. Armijai šis raštas pasirodė netinkamas.
Šarlis Barbjė pagalvojo savo išradimą pritaikyti neregiams. Netrukus Barbjė šį raštą pradėjo siūlyti neregių mokymui, pavadinęs jį sonografija. Tačiau šis raštas nebuvo aprobuotas mokant neregius. Nors Šarlio Barbjė išradimas buvo netobulas, tačiau jis tikrai pasitarnavo pagrindu tobulesnei aklųjų abėcėlei sukurti. Luji Brailis atidavė jam oficialią pagarbą, parašydamas tokius žodžius: „Ir jei esame pakankamai laimingi, padarę šį tą, kas gali būti naudinga mūsų nelaimės draugams, norėtume nuolatos kartoti, kad esame dėkingi mesjė Barbjė, kuris pirmas išrado akliesiems skirtą būdą rašyti taškais“ (Roblin, 2010).
Luji Brailis nustatė pagrindinį Barbjė sistemos trūkumą – tai, kad žmogaus pirštas negalėjo apčiuopti viso rašmens elemento nepaslinkęs piršto. Luji Brailis perpus, t. y. iki šešių taškų, sumažino Barbjė rašmenis. Įvairiai kombinuojant, šiuos šešis taškus, dvylikametis Luji Brailis sudarė abėcėlę, vėliau skaitmenis, skyrybos ir kitus ženklus. Vaikinas vis tobulino savo rašto sistemą. 1824 metais Luji sukako penkiolika metų, jo naujas šriftas akliesiems jau buvo lengvai įsimenamas ir lengvai skaitomas.
Pirmiausia šio rašto tinkamumą patikrino pats aklųjų instituto direktorius. Patikra buvo griežta: direktorius garsiai perskaitė tekstą iš knygos, Luji rašikliu jį užrašė. Baigęs rašyti, Luji tiksliai atkūrė diktuotą tekstą, pirštų galais perskaitydamas reljefinį šriftą. Akli mokiniai taip pat teigiamai įvertino Luji sudaryto šrifto už jo patogumą ir paprastumą.
Mokymosi procesas vaikams tapo lengvesnis ir įdomesnis. Tuo tarpu nenuilstantis Luji nenuleido rankų ir toliau tobulino savo raštą, kurdamas vis naujus simbolius. Būdamas devyniolikos metų jis sukūrė muzikinius ženklus, leidžiančius akliesiems muzikantams skaityti ar rašyti natas. Tuo pat metu Luji pats mokėsi muzikos – pats studijavo Prancūzijos koledže vargonų klasėje, o mažesniuosius instituto mokinius mokė groti pianinu. Vargonuodamas pasiekė tokį įgūdžių lygį, kad buvo pakviestas groti pamaldose, esančioje šalia aklųjų instituto, katalikiškojoje Saint-Nicolas-des-Champs bažnyčioje.
Septyniolikos metų jis tapo instituto mokytojo padėjėju ir mokė pradinių klasių mokinius, o devyniolikos – užėmė mokytojo pareigas ir mokė mokinius gramatikos, aritmetikos, muzikos ir geografijos. Jaunuolis savo sudarytu raštu perrašinėjo, skirtus regintiems, vadovėlius. Luji Brailis parašė savo parengto šrifto naudojimo vadovą akliesiems, kuris buvo išleistas 1829 ir 1837 metais.
1834 metais Paryžiuje buvo surengta pramonės pasiekimų paroda. Tarp pristatytų Prancūzijos laimėjimų buvo pristatytas ir Luji Brailio raštas, kurį demonstravo pats sudarytojas. Luji Brailis visiems įrodė šio šrifto patogumą ir paprastumą. Net Prancūzijos karalius Liudvikas Pilypas I susipažino su šiuo šriftu. Tačiau viskas apsiribojo tik supažindinimu, nes nebuvo priimtas sprendimas, suteikiantis Brailio raštui oficialų aklųjų rašymo sistemos statusą.
Tačiau tai nesustabdė Luji Brailio. Jis ir toliau tobulino savo sudarytą raštą. Pradėjo prastėti jo sveikata. 1836 metais medikai jam diagnozavo tuberkuliozę. Gydytojas jaunuoliui išrašė tuo metu įprastų vaistų nuo tuberkuliozės – gryno oro, gero maisto ir poilsio. Tačiau Luji vis dar turėjo daug planų, todėl, kai turėjo jėgų, kūrė naujus aklųjų mokymo metodus, o jėgoms išsekus išvyko atostogų į gimtąjį Kuvrė. Sirgdamas dar parašė keletą knygų ir vadovėlių, taip pat kelis kartus tobulino šriftą. Tiesa, vėliau buvo bandoma Brailio raštą pakeisti tiek neregio Viljamo Mūno (William Moon, 1818–1894) linijiniu, tiek Niujorko taškų sistemos raštu, tačiau šie bandymai nebuvo sėkmingi ir ilgalaikiai.
Luji Brailio mirtis nenutraukė jo išradimų ir darbų gyvavimo. 1854 metais Prancūzijos vyriausybė įteisino šį šriftą, kuris oficialiai jo kūrėjo garbei buvo pavadintas Brailio raštu.
Iš pradžių aklųjų rašto sudarytojas Luji Brailis buvo palaidotas gimtame Kuvrė miestelyje, tačiau bėgant metams jo nuopelnai žmonijai buvo pripažįstami vis labiau, todėl 1952 metais išradėjo kūnas (išskyrus jo rankas) buvo perlaidotas Paryžiaus Panteone šalia kitų iškilių Prancūzijos žmonių, o jo rankos liko Kuvre kapinėse, kaip vietinė relikvija. Name, kuriame gimė Luji, 1953 metais jo atminimui buvo atidarytas muziejus.
Brailio raštas Lietuvoje
Brailio rašto abėcėlę lietuvių kalbai pritaikė kovose už Lietuvos laisvę kovojęs ir ten netekęs regėjimo Pranas Daunys (1900–1962), kuris 1925–1926 m. mokėsi Rygos aklųjų institute. Grįžęs iš Rygos aklųjų instituto, Pranas Daunys naudodamas lotyniška, latviška ir vokiška Brailio rašto abėcėlėmis sudarė lietuviškąjį reljefinį raidyną neregiams. 2014 metais Kaune Taikos prospekte buvo atidengtas paminklas aklųjų ir kurčiųjų švietimo pradininkui bei lietuviškos Brailio abėcėlės sudarytojui Pranui Dauniui.
Lietuvos visuomenei originaliąją Brailio rašto abėcėlę pirmasis visuomenei pristatė profesorius Petras Avižonis 1923 metais išleistoje knygelėje „Aklųjų globojimas kitur ir Lietuvoje“. Prano Daunio sudaryta lietuviška Brailio abėcėle buvo mokomi neregiai 1928 m. pradėjusio veikti Kauno aklųjų instituto mokiniai. 1930 metais ten Brailio raštu pradėta spausdinti knygas. Ši abėcėlė buvo naudojama iki 2000 metų, kai joje buvo įvesta keletas pakeitimų. Atnaujinta abėcėlė vadinama reformuota lietuviška Brailio rašto abėcėle. Reformuota lietuviška Brailio abėcėlė, patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2000 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 878.
Nors egzistuoja Brailio rašto trumparaštis, šis raštas užima daug vietos. Pavyzdžiui, mūsų parengtą ir publikuotą 150 puslapių monografiją apie aklųjų mokymosi motyvus Brailio raštu sudaro trys didelio formato knygos. Šiandien suaugę neregiai noriau „skaito“ įgarsintas knygas. Tačiau niekas negali pakeisti Brailio rašto mokant aklus vaikus.
Brailio rašto sklaida ir įvertinimas
L. Brailio išrastas šriftas pasirodė labai patogus, nepaisant to, kad pirmasis gydytojų šio rašto įvertinimas buvo neigiamas. 1837 metais buvo išspausdinta Brailio raštu pirmoji knyga – Prancūzijos istorija. 1878 metais, siekiant pagerinti aklų žmonių gyvenimą, pasauliniame kongrese, Brailio rašto sistema rekomenduota naudoti visose šalyse. Rekomendaciją pamažu priėmė įvairių šalių valdžios institucijos, Brailio raštas buvo pritaikytas įvairioms kalboms, o dabar beveik visos kalbos turi savo Brailio rašto abėcėlės versiją.
Išradimas paplito visame pasaulyje aklųjų mokymui naudojamas ir šių dienų. Brailio raštą aklieji ir silpnaregiai naudoja ne tik skaitymui, bet ir rašymui. Tiesa, rašymas turi savų ypatumų. Ženklai rašomi veidrodiniu būdu, įduobiant taškelius lape iš dešinės į kairę, kad būtų galima skaityti tradicine forma (iš kairės į dešinę). Skaitomas iškilęs reljefas apvertus lapą kitoje lapo pusėje, nes įdubimai nėra užčiuopiami. Rašant Brailio rašto mašinėle, šios taisyklės negalioja.
Laikui bėgant Brailio rašto abėcėlė buvo patobulinta ir papildyta naujais simboliais. XIX amžiaus pabaigoje JAV pasirodė pirmoji Brailio rašto mašinėlė. Šis išradimas buvo toliau tobulinamas iki XX a., kurio viduryje pasirodė pirmieji Brailio rašto reljefiniai spausdintuvai. XX amžiaus pabaigoje Brailio raštas buvo pradėtas naudoti kompiuterinėse technologijose, kur pasirodė Brailio ekranas – išvesties įrenginys, skirtas tekstinei informacijai Brailio raštu rodyti.
Ribotos regos negalią turinčių žmonių galimybės reikalauja ypatingo visuomenės ir valstybės dėmesio. Pasaulio Sveikatos organizacijos duomenimis pasaulyje gyvena 39 milijonai visiškai aklų žmonių, o bendras regos ligomis sergančių žmonių skaičius viršija 1,3 milijardo žmonių. Brailio raštas, sukurtas prieš 200 metų neregiams leidžia gimusiems akliems ar netekusiems regėjimo žmonėms, ne tik mokytis pagal bendrąsias programas vidurinėse mokyklose, bet ir tęsti studijas universitetuose.
Luji Brailio garbei statomi paminklai, kaldinamos monetos ir medaliai, leidžiami pašto ženklai, apie jį parašyta daug knygų. 2019 metų sausio 4 dieną pirmą kartą buvo paminėta šventė, skirta prancūzų aklųjų mokytojo Luji Brailio išradimui – Pasaulinė Brailio rašto diena. Šią šventę įteisino Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2018 metų gruodžio 17 dienos rezoliucija. Šiandien Brailio raštą, neregių patogumui, galime matyti šiuolaikiniuose liftuose, ant vaistų dėžučių, kitose, skirtose akliems, nuorodose.
