Naujausios
Bonaventūras Šaltis: „Esu laimingas su savo paveikslu...“
Šiauliečio dailininko Bonaventūro Šalčio dirbtuvėse saulė švelniai glosto molbertą. Čia gyvena mūza. Ne kančios, o Dievo dovanos paženklinta. Pokalbis su dailininku — apie tikrus ir modifikuotus produktus, kurie skverbiasi į dailę, kaip ir į gyvenimą.
„Sintetika ir modifikacija būtų galima žaisti, nebent turint dešimt gyvenimų. Aš — už fundamentalius dalykus. Ir meilėje, ir santykiuose su žmonėmis“, — sako B. Šaltis.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Be tarnystės
B. Šalčio studija prisipildžiusi ryto šviesos, dažų kvapo ir klasikinės muzikos garsų. Čia gimsta paveikslas: dar visai neseniai dailininko ranka ant drobės vedžiojo teptuką. Lentynose paveikslai glaudžiasi vienas prie kito.
„Dievui reikia dėkoti, kad duoda žmonėms galimybę. Yra daug žmonių, kurie jos nevertina. Prageria arba nepastebi, neišrutuliuoja, neišvysto. Nes ši galimybė visgi — reta“, — sako dailininkas.
B. Šaltis svarsto: gal iš tėvo galimybė atėjo. Tėvas buvo kalvis. Gražaus dizaino darbus kalė. Velykinius margučius su vinuku išpaišydavo. Staklytes buvo pasidaręs, kuriose sukdavosi kiaušinis. Užsidėjęs dvejus akinius, savaitę laiko graviruodavo. Paskui margutį apipurkšdavo laku, o motina nunešdavo klebonui.
Tai — dailininko praeities akimirkos, atgyjančios šiandien.
Į sieną atremta tapoma Kauno soboro drobė. „Soboras ir levanda“ — matysiu, kaip išsivynios mintis, — paaiškina B. Šaltis. — Soboras bus su vaivorykšte — Dievo ženklu. Juk per didįjį potvynį, Dievas vaivorykštę davė kaip ženklą, kad jau galima lipti į krantą.“
Kauno žydėjimas turėtų susijungti į ciklą, kuris gegužę bus pristatytas autorinėje parodoje.
Prieš trejus metus B. Šaltis išėjo iš Šiaulių universiteto, kuriame dirbo beveik 40 metų. Šis etapas — gyvenimas be tarnystės. Gyvenimas — prie molberto.
„Norint išeiti į laisvę, vienaip ar kitaip turi būti finansiškai pasiruošęs. Jei bakalauras ar magistras išeis į laisvę, į kūrybą, jeigu niekas jo nerems, iš kūrinių neišgyvens. Šimtu procentu. Arba bus priverstas pasiduoti prostitucijai“, — sako dailininkas.
Mūzos B. Šaltį dažniausiai lanko rytais. Ir nepaleidžia. Bet šį rytą dailininkas atsitraukia nuo paveikslo ir skiria laiką pokalbiui.
Modifikuoti dailininkai
— Kai nebereikia eiti į tarnystę, nė dienos — be teptuko?
— Taip, jei kur neišvažiuoju. Nemėgstu kelionių: į Biržus, į uošviją, mano kelionės. Arba pas tėvus, į kapus Kražiuose. Ir Kaunan.
Taip ir gyvenu. Jokio diskomforto nejaučiu. Kiti sako — prakeikta kūryba! Kiek kančios reikia! Jokios čia kančios, tegul nevaidina. Kančia, jei vakare prisprogai, ir reikia į spektaklį, tada jau užjaučiu.
Vienam esmė — rašyti, kitam — fotografuoti. Tas Dievo grūdelis yra esmė. Tik reikia, kad daigiukas būtų puoselėjamas. Kad neliktum Dievui skolingas. Jei Jis tau netyčia davė, reikia atsiskaityti.
— Išėjote į laisvę?
— Universitete daug kolegų norėtų gyventi prie molberto, bet esi priverstas...
Sėdi ministerijoje moterėlių pulkas, kurios priverstos daryti reformą. Reikalavimai ateina iki katedros: „Ponai, atėjo laiškas, turėsime pasitvarkyti“. Tai mane pykino.
Mokyti vaikus aš nieko prieš. Buvo įdomu. Bet erzino šabloniškumas, silpnas požiūris į edukaciją, į žmogaus paieškas.
Anksčiau profesorius katedroje vadovavo su dviem puslapiais programų. Dabar nuo programų gausos cypia kompiuteris, o jų vis dar trūksta.
— Reforma ant reformos, reforma po reformos. O kaip nesibaigiančios pertvarkos įtakoja studentus?
— Lygis gal dešimt kartų prastesnis. Labiausiai kritęs — neakivaizdininkų. Žinoma, visokių žmonių būna. Per 40 metų buvo ir talentų, ir be galo netalentingų.
Su menais susidėjus, iš dešimties būna vienas talentingas. O daugiau... Per Petro Rakštiko parodos atidarymą paleidau tezę: „Yra tikras produktas ir modifikuotas produktas.“ Taigi, yra modifikuoti dailininkai.
Man gaila gyvenimo, kad praleisčiau valandų valandas prie modifikuotos veiklos: menu jos nepavadinčiau.
— Ar giliai modifikuotas produktas įsismelkęs į mūsų gyvenimą?
— Labai stipriai. Pasiutęs popsas, pigūs dalykai užknisti baigia. Bet yra viso to priežastys. Pažiūrėkime į visuomenę. Keikia, keikia susirietę Vyriausybę, o patys — nemąsto.
Panašiai ir „meninėje“ veikloje. Įsijunkite televizorių: pirmame plane Zvonkės užpakalis arba biustas. Ir nė žodžio, kad mirė Garis Mūras.
Gerai Kubilius gyvena... Nors — nė velnio. Mocarto jis negirdi. Kas iš tos piniginės?
Plūdė nevirsta į Senį
— Vasarą, atidarydamas parodą Kražiuose, pabrėžėte, kad nenorite būti A. Valinsko menininkas.
— Žinoma, ne. Kodėl piktžolių nereikia tręšti? Todėl, kad joms ir tokios dirvos užtenka.
O mūsų dvasingumą reikia prižiūrėti. Jei dešimt gyvenimų turėtum, gal galėtum mėnesį šlamštui paskirti.
Galime dėlioti: gyvenimas studijoje, gyvenimas prie molberto ir gyvenimas tarnystėje. Tarnystė — kai žmogus, ypač — jaunesnis, priverstas daryti tą popsą. Kad pirktų.
Išeidamas iš universiteto, buvau apgalvojęs sprendimą, iš ankstesnių laikų pasiruošęs prisižiūrėti savo buitį. Tai neturėjo reikšmės.
O jaunas žmogus tokių galimybių neturi ir yra priverstas užsiimti prostitucija. Tai sakydamas, turiu galvoje vidutinioką.
Būna pasipūtimo: „Ot, aš irgi moku piešti!“. Ši kategorija, ši žmonių rūšis, pasuka tokiu keliu: ežeriukai, saulytės, žolytės. Atrodytų, nekaltas motyvas. Bet, kadangi labai anksti pasuka, ir to nupaišyti nemoka. Net ir kičo nesukuria.
Nes toks žmogus — nepraėjęs fundamentaliosios kūrybos, neiškentėjęs laikotarpio, to tikro juodo, naktinio kentėjimo, po kurio galima improvizuoti. Taip ir pagimdomi valinskininkai. Greita, lėkšta, vidutinė gamyba.
Kai susitvarkai savyje ir aplink save, gali pasakyti: mano gyvenime daug žavingų akimirkų. O jeigu blaškaisi į kairę ir į dešinę — toks ir menas.
— Bet šis „menas“ — parduodamas?
— Vėl prisiminkime dirvą. Lakmuso popierėlis — reaguoja, tualetinis popierius — ne. Ir žmonių būna nereaguojančių. Nepašauktų. Arba motinų pastūmėtų. Dar — mados, aplinkybių.
Toks žmogus nesusimąsto apie prigimtį. Jis plūduriuoja. Juk ne plūdė žuvį pagauna, o visa sistema — žvejas. Čia yra talentas. O plūdė nevirsta į Senį iš E. Hemingvėjaus „Senio ir jūros“.
— Bet šios paviršiaus plūdės labiau matomos. O talentai kantriai ir tyliai laukia savo valandos?
— Natūralu. B. Lubys geriau gyvena nei Š. Sauka, nors Š. Sauka — neįkainojamas.
— Meno rinka Lietuvoje, palyginti maža, ypač — vaizduojamosios dailės. Kaip gyvena ir išgyvena dailininkai?
— Nežinau. Salonų yra. Vilniaus šiuolaikinio meno centro pirmą raidę kitaip šifruočiau. Ten salonas — didžiulis, bet, kai žiūri, tik vienas kitas darbelis įdomesnis, fundamentalesnis.
Galbūt būtų galima apsieiti be panikos. Kai pagalvoji, neandertalietis ant olos irgi nemokėjo paišyti (juokiasi–red. past).
Svarbu, kaip gyvenime susidėliosi. Nuostabu, jei žmogus, atėjęs į meno lauką, susimąsto apie prigimtį. Jei dūšią atiduodamas visumai supranta, kad tai reikės tęsti iki mirties.
Pažiūrėkime į istorinę meno raidą, ypač dailės. Miršta iš bado genijus. Ir daug tokių. Kaip kam susiklosto: juk šalia gyvena Rubensas ar Goja, oficialus Ispanijos karališkosios šeimos portretų tapytojas.
Aš už fundamentalius — dalykus — ir meilėje, ir santykiuose su žmonėmis.
Kai pašviečia mūza
— Jūsų credo — išsaugoti savo prigimtį?
— Prigimtis, pašaukimas, Dievo dovana. Man jau nereikia saugoti. Natūraliai leidžiu kiekvieną dieną. Nesimaivau. Jauni žmonės puola maivytis, kurti šedevrą: „Aš sumesiu!“.
Nieko panašaus, raida prašo savo. Turi viską išgyventi. Lukštendamas susiduri su savo stilistika, forma, tuo, kas tau priimtina. Natūraliai vystosi pasaulio sistema.
— Ar dažnai tenka eiti į kompromisus su savimi?
— Nuolat. Nešiojiesi mintelę, idėją, galvoji, įdomu pabandyti tokį ar kitokį sukomponavimą.
Rytą (aš anksti keliuosi) man pašviečia mūza. Mielai su ja ryte bendraujame. Dienos — kaip sinusoidė: kartais praeina savaitė „ant durniaus“, kartais — labai miela.
— Koks šis rytas?
— Mielas, geras. Piešiu Beatliejų — reikia mažam vaikučiui krikštynoms. Kilo mintis Beatliejų kurti — tvartelis, obuoliai — gyvybė atsirado.
— Kokie jausmai slypi po šiandieninėmis spalvomis?
— Įvairūs. Man kažkodėl patinka A. Puškino „akimirka žavinga“. Kad tik man Dievulis neįkištų kokį brudą į sveikatą, į kūną. Daugiau pajėgus pats susitvarkyti.
Įkyroka, kai valstybėje dedasi tokie absurdiški dalykai, visiškai nuo žmonių priklausantys. Ne kažkokia krizė čia kalta. Patys žmonės, pačios viršūnėlės kvailioja. Dėl to nesmagu.
— Nuolatinis ėjimas, ieškojimas ir atradimai — vienas iš Jūsų kūrybos apibūdinimų. Vis dar ieškote?
— Dailėje — visą laiką. Forma, plastika pagaliau jau yra išaiškėjusi. Ką bedaryčiau, man rūpi sutvarkymas. Skuboti dalykai nueina į lėkštumą.
Talentas neklausia, kur gimti
— Erzina klijuojamos sostinės, provincijos menininko etiketės?
— Nekreipiu dėmesio. Kvailystė. Žaidimai. Juk talentas neklausia, kur jam atsirasti: sostinėje ar Kazokiškėse. Jam mažiausiai rūpi, ar čia Vilnius, ar Kelmė.
Niekam tikę reiškiniai — banalumas ir miesčioniškumas — taip apibendrina. Visos Vilniaus žvaigždės yra kilusios iš kaimų. O Š. Sauka spjovė į Vilnių ir išvažiavo į Dusetas.
Vilnius — gražus miestas architektūriškai, bet Ričardas Gavelis labai gerai rašė apie jį „Vilniaus pokeryje“.
Jeigu žmogus talentingas, neturi reikšmės, kur kuria.
Žinoma, tam tikrame vystymosi laikotarpyje aplinka įtakos turi. Aktoriui vaidinti šalia Vlado Bagdono ar vietinio artistėlio yra skirtumas. Taip augama savo profesijoje. Kompozitorius gali rašyti ir Kražiuose, bet operos dainininkui tai jau netinka.
— O dailininkas Šiauliuose gali gyventi?
— Puikiausiai. Tik vėl grįžkime prie raidos. Jaunas žmogus gal ir per daug jautrus. Kas nors vedžioja labirintu, o jis lekia iš paskos negalvodamas.
Vilniaus panorama yra platesnė. Žinoma, visko yra, ir banalybių, ir rimtų dalykų. Jei žmogus talentingas, jis renkasi. O paskui, kai išeini į save, kai ištyrinėji, pradedi suprasti, tai, ko iki galo ir neįmanoma suprasti, aplinka reikšmės nebeturi.
— Ar buvo laikas, kai norėjote išvažiuoti iš Šiaulių?
— Į kaimą nuolat noriu išvažiuoti. Bet aš toks esu, man žmonių tuoj pat reikės — už savaitės. Ir vėl grįšiu.
Jei ateitų premjeras
— Kaip reaguojate, kai Jūsų kūryba pavadinama salonine?
— Saloninė tapyba — užsakymas. Reikia žiūrėti, kokio lygio užsakymas ir atlikimas. Pusė V. A. Mocarto muzikos yra saloninė. Arba — F. Gojos karalių šeimynėlė (šedevras — „Karalius Karolis IV su šeima“). Sakome: graži saloninė moteris. Ji gali būti ir buka, ir tauri.
Sudėtinga. Bet nesuku galvos. Kai jaunas buvau, viskas rūpėdavo. Puldavau skaityti, ką rašo apie mane „Literatūroje ir mene“. Dabar — kitaip. Aš laimingas su savo paveikslu. Jei jis pavyko, kiek mano refleksija leido. Ir laimingas, kad šalia turiu puikią moterį. Ir dar — kad sveikas.
Šaunu būna: parsiveži rėmą, drobytės, iškenti porą dienų juodo darbo. Ir tada — patenkintas, širdžiai gera. Kai išeini į tapybinį lauką, visko būna. Ir grūmimosi su forma, ir niuanso, esmės ieškojimo. Tai yra natūralu.
— O kai ateina užsakovas?
— Mažiausiai su užsakovais dirbu. Nepatinka tos temos. Gerai, jei rimtas, bet...
— Ar svarbu, kad Jūsų paveikslas rastų namus?
— Geriausiai, kad vietą rastų čia (mosteli ranka į surikiuotus paveikslus–red. past.). Jei išvažiuoja, neramu. Kas kita, kai dovanoji, pasirenki žmogų.
Vėlgi — dabar nebesureikšminu šių dalykų. Yra profesija. Mano likimas, lemtis. Daugiau nieko nemoku. Na, dar remontuoti, truputį fotografuoti bei virtuvėje improvizuoti džiazą (juokiasi–red. past.).
— Ar džiazo įleidžiate ir į paveikslus?
— Leidžiu kartais. Bet dažniausiai, ypač pastaruoju metu, užsiimu ciklais. Gegužį laukia autorinė Kauno ciklo paroda. Noriu Kauno žydėjimą sukurti. Kaunas man patinka. Jis TOKS. Mielas. Tik dabar pašiuręs.
Apie dvidešimt kūrinių turėtų būti. Ir nebeišeina „pablūdyti“. Ciklas suplanuotas, matau jį. Perleisiu per save.
— Ką vadinate „blūdijimu“?
— Būna įdomu susitikti su balta plokštuma. Ir — pirmyn. Meditacija. Savotiška mandala. Būna, vakare, visą dieną taip žaidęs, nuvalai, ir vėl grįžti prie baltumos.
— O portretai?
— Portretas yra laikomas kapitaliausiu, sudėtingiausiu tapybos žanro momentu. Su žmogumi visada įdomu. Bendrauti, matyti. Sukurti. Vyksta dvikova su žmogumi. Išorinį panašumą atkartoti nebėra problemų, bet rašyti novelę apie žmogų...
— Pabaigai pajuokausiu: o jei A. Kubilius ateitų ir paprašytų portreto?
— Be problemų, jei būtų susitaręs su finansais (kvatojasi–red. past.).
ĮKVĖPIMAS: „Šaunu būna: parsiveži rėmą, drobytės, iškenti porą dienų juodo darbo. Ir tada — patenkintas, širdžiai gera“, — sako dailininkas Bonaventūras Šaltis ir smagiai pašoka pagal M. Ravelio “Bolero“ muziką.
POŽIŪRIS: Dailininkas Bonaventūras Šaltis: „Jei dešimt gyvenimų turėtum, gal galėtum mėnesį šlamštui paskirti.“
TALENTAS: Dailininkas sako, kad gyvenimo esmė — Dievo duotas grūdelis, kurį reikia puoselėti, kad neliktum Dievui skolingas.
PAIEŠKA: Pasak Bonaventūro Šalčio, išėjus į tapybinį lauką, visko būna. Ir grūmimosi su forma, ir niuanso, esmės ieškojimo.
MINIATIŪROS: Bonaventūrui Šalčiui paklūsta įvairiausi žanrai. Prieš keletą metų jis atidarė miniatiūrų parodą. Miniatiūras dailininkas vadina sonetais.
PARODA: Bonaventūras Šaltis yra surengęs kelias dešimtis parodų. Gegužės mėnesį dailininkas planuoja pristatyti Kauno ciklą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Vakaras. Aliejus, drobė. 100x100.
Autoportretas. Aliejus, drobė. 80x100.
Jurga. Aliejus, drobė. 90x80.
Elegija. Aliejus, drobė. 100x75.
Giedriaus BARANAUSKO repr.