Naujausios
Istorikas
Skaitytojams galbūt dera šį tą priminti iš tos lietuviškos 1918–1919 metų bolševikų istorijos. Nors ir tokį faktą, kad V.Lenino vadovaujama RTFSR liaudies komisarų taryba pripažino šitą „sovietų Lietuvos“ darinį kaip nepriklausomą valstybę, nors pats politinis Maskvos projektas ir buvo sovietinės Maskvos inspiruotas ir sukonstruotas „laikinam naudojimui“ (1, 122). O realiai, tai Lietuvos istorija būtų buvusi panaši į Baltarusijos, Ukrainos ar Gruzijos. Lietuva irgi būtų integruota į SSRS sudėtį pirmai progai pasitaikius. Be to, Rusijai tuo metu tokios „nepriklausomos sovietinės valstybės“ reikėjo kaip kamufliažo, kuriuo galima būtų užmaskuoti Raudonosios Armijos žygį į Vakarus – Lenkiją ir Vokietiją, kad ten sukeltų pasaulinę revoliuciją (ten pat, 120).
Kaip tai vyko? Gavę nurodymus, tarp jų ir Stalino, Kapsukas, Angarietis ir kiti iš Lietuvos kilę bolševikai lapkričio pabaigoje atvyko į Vilnių. Jie atsivežė dideles pinigų sumas vokiečiams papirkti, kad šie netrukdytų revoliucijos plitimui. Gruodžio 8 d. komunistai slapta sudarė vadinamąją Laikinąją revoliucinę vyriausybę, susidedančią iš 4 lietuvių – Kapsuko, Angariečio, Prano Svotelio-Proletaro, Aleksandro Jakševičiaus, 2 lenkų – Kazimiežo Cichovskio, Konstantino Kernovičiaus ir 2 žydų – Aiziko Vainšteino – Baranovskio, Semiono Dimšteino. Dar reikia pridurti, kad Laikinoji revoliucinė vyriausybė delsė apie save viešai pasiskelbti (ten pat, 121).
Dar galima pasakyti, kad tuo metu Vilniuje pradėjo rinktis ir pasaulinės revoliucijos agentai – „draugas Petrovas“ (atrodo, tai Levas Kamenevas (Rozenfeldas), Adolfas Jofė, Karlas Radekas (Sobelsonas), Nikolajus Bucharimas, Kristianas Rakovski. Jų tikslas buvo pasiekti Berlyną, bet susitarti su vokiečiais jiems dėl vizų, regis, nepavyko (ten pat).
Bet reikia pasakyti, kad dar 1918 metų sausio mėnesį lietuvių komunistai buvo priėmę rezoliuciją, jog Lietuva turi būti sudedamoji Sovietų Rusijos dalis autonomijos teisėmis. RKP(b) lietuvių sekcijos lyderiai Vincas Mickevičius – Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis, Rapolas Rasikas, Julius Janonis ir kt. savo deklaracijoje pabrėždavo būtinybę įveikti „separatistines nuotaikas“ (ten pat, 118).
Manau, skaitytojas susidarė nuomonę apie tai, kas iš tikrųjų laukė mūsų, jei bolševikai būtų įsigalėję Lietuvoje nuo 1918 metų gruodžio mėnesio.
Būtina pabrėžti, kad Žemaitijoje „sukelti revoliuciją“ iš Rusijos buvo parsiųstas kuršėniškis Dominykas Budinas (žmogus du kartus kalbėjęsis su V.Leninu, dirbęs vienoje įstaigoje su V.Kapsuku ir J. Stalinu ir kaip pats savo memuaruose rašė, kad jam partinį bilietą įteikęs Julius Janonis, bet kaip sakoma, jei tai ir neteisybė, bet buvo gražiai parašyta – aut. J. K.) (2, 38-55). D. Budinas 1918 metų pabaigoje ir 1919 metų pradžios įvykiuose suvaidino nemenką rolę, bandant čia įkurti bolševikinę tvarką. Jam nemažai dėmesio savo publicistiniame straipsnyje skyrė ir kunigas K.Pakalniškis.
Išvarius bolševikus iš Lietuvos 1919 metų vasaros pabaigoje, kunigas K. Pakalniškis „Vienybėje“ pateikė platų paveikslą apie tuos kelis mėnesius „raudonųjų bolševikų“ vadovavimo Kuršėnų krašte ir Raudėnuose. Jis aprašo to meto žmonių nuotaikas, lengvatikystę ir kitus svarbius dalykus, kurių istoriniuose šaltiniuose ne visada galima užčiuopti. O rašytojo publicistikoje, tai pasakoma be jokių pagražinimų, griežtai ir teisingai, kad žmonės paskaitę susimąstytų, kokį rojų jiems raudonieji bolševikai nešė.
RAUDĖNAI
Čia bolševikų judėjimas buvo nekoks. Teisybė, vienas jaunas vaikinėlis buvo susiorganizavęs, – bolševikų bandą apie 20 piemenų, kuri „raudonąja gvardija“ – pasivadino ir vietos bajorus – šiek – tiek apskriaudė ir apėdė, bet kaip apreiškė, jiems, kad reiks važiuoti į Šiaulius kareivio amato mokinties ir su bolševikų priešais mušties, tai bevedą visi tuojau „išsirašė“ iš „raudonųjų“ ir visa jų banda išsiskirstė. Beliko viso labo 4–5 „raudongvardiečiai“, kurie į Šiaulius išvažiavo. Tiek regis ir teišėjo iš Raudėnų parapijos į bolševikus.
Negalima pasakyti, kad raudėniškiai bolševikams nebūtų buvę prielankūs. Bežemių ir mažažemių dauguma laukė ateinant bolševikų, tai visi jų ir atsikando. 24 d. sausio iš Kuršėnų per Raudėnus – ir Tryškius – ant Telšių keliavo didelė bolševikų banda (apie 6–700 lietuvių ir apie 200 rusų – kareivių), kur ten bolševikų „tvarką“ daryti ar su „baltaisiais“ – mušties, kaipo jie sako.
Raudėnuose ta banda apsistojo pora valandų pasiganyti ir pailsėti. Per porą valandų raudėniškiai bolševikus gerai pažino. Nuo vietos klebono bolševikai išvedė du geru arkliu ir mėsą išvogė. Nuo vietos gyventojų vėl vieniems išnešė mėsą – lašinius, sviestą, duoną, kitiems pagavo ir išsinešė batus – arba drabužius, žodžiu sakant nuo visų – ar tai buvo buržujai ar proletarai – vogė, plėšė ką pamatė, arba kas jiems reikalinga buvo. Valgyti prašė, ne kad „loska“, bet karabinais ir bombomis grumodami, o pavalgę vietoje „padėkavonės“, šeimininką arba šeimininkę dar nukeikdavo, kam mažai mėsos ar sviesto davę.
Ta visa banda eidama ir važiuodama per visą parapiją žmonės pakeliais apiplėšė, vienam-kitam vėl išnešdama tai mėsą, tai drabužius, tai arklius paimdama į „stoiką“, arba visai pavogdama. Kol bolševikai Kuršėnų bajorus – dvarininkus skriaudė, raudėniškiai ukininkai ir kiti apie tą išgirdę juokėsi ir nevienas savo širdyje pripažino, kad tiems „biesams“ ponams taip ir verta, bet kaip bolševikai iniko pačius ūkininkus skriausti, vežimus su arkliais ir žmonėmis kasdieną į „stoikas“ varyti, reikalauti duonos mėsos ir kt., tai visi išsigando ir ėmė visi dejuoti, kad bolševikai baudžiavą ir badus atnešė. Kuomet gi užsidėjus bolševikų komitetams arba bolševikų darbininkų taryboms buvo apreikšta, kad ūkininkai tose darbininkų tarybose neturės balso ir bus paprasti bolševikų bernai pastumdėliai kaip „gojai“ žydams, tai visi ūkininkai nusiminė ir nosis nuleido ligi žemės (Raudėnų parapijoje dvarų visai mažai. Gyvena ūkininkų dauguma).
Nebuvo kitos vilties išsiliuosuoti iš bolševikų jungo, kaip tiktai laukti ateinant vokiečių arba kaip čia sakė „baltųjų“. Na ir laukė visi su nekantrybe. Bolševikai Raudėnų parapijoje tvirto lizdo nebuvo susiviję, bet tiktai laiks nuo laiko pareidavo arba parvažiuodavo, buvo ant Raudėnų valsčiaus kaip ant kitų valsčių uždėję mažą kontribuciją, duot duonos, avižų, šieno ir kitų valgomų daiktų“ (3, 179-180).
Panaudotos literatūros sąrašas.
1. Blažytė-Baužienė D., Gimžauskas E., Laurinavičius Č., Mačiulis D., Rudis G., Svarauskas A., Vaičenonis J. Lietuvos istorija. Nepriklausomybė (1918-1940 M.).X T. I D. Vilnius. 2013. P. 118, 120-122.
2. Kiriliauskas J. 1919-ieji Kuršėnų krašte (arba, kieno šiandien bus valdžia). Šiauliai. 2019. P. 38-55.
3. Bolševikai Žemaičiuose. // Vienybė. 1919. Nr. 22. P. 179-180.
