Naujausios
„Blogiausia, kai nėra poreikio kurti“
Šiaulių dailės mokyklos direktorė, dailininkė keramikė Irena Šliuželienė kuria visame laike ir visoje erdvėje. „Niekaip negaliu atsieti laiko, skirto kūrybai, valdiškiems darbams ar dar kam nors“, – atsidūsta menininkė. Pastaraisiais metais I. Šliuželienė vėl į rankas paėmė pieštuką – popieriuje išsaugo paveldą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Kuria ten, kur traukia
Neieškokite vien tradicinių Irenos Šliuželienės dirbtuvių. Vieną dieną keramikės dirbtuve tampa virtuvė, kitą dieną – darbo kabinetas, trečią – namų rūsys, kur stovi degimo krosnis. Kuria ten, kur tuo metu traukia.
„Ne erdvė įkvepia kurti. Pats darbas susiranda vietą, – sako I. Šliuželienė. – Mano charakteris – ne toks. Aš negaliu ilgai ruoštis dirbti. Jei kilo idėja, jei turiu bent minimalias sąlygas, kursiu kad ir čia. Aš negaliu laukti.“
I. Šliuželienė šypsosi: dažniausiai jos darbus žmonės mato parodose ar projektuose. Bet yra daugybė kitų mielų, malonių širdžiai dalykų, dėl kurių keramikė dirbtuvę įsitaisė... miegamajame.
„Žinoma, ne puodus ten lipdau. Papuošalus kuriu – juokiasi. – Įdomu ir gera matyti spalvines variacijas. Kol persergi šia liga, visa kita pasistumia į šoną.“
Grįžo į išsvajotą mokyklą
„Esu visiška šiaulietė, kuriai aplinkybės leido būti sėsliai“, – šypsosi I. Šliuželienė.
Aštuntoje klasėje matematikos mokytoja nusprendė, kad Irena turėtų lankyti Dailės mokyklą. Stropi ir klusni mergaitė paklausė.
Dailės mokykloje sekėsi puikiai. Rinkdamasi specialybę, Irena vėl įsiklausė į charakterį. Nėra linkusi rizikuoti, imasi to, kas tiki, tikrai pavyks. Įveikusi didelį konkursą, įstojo studijuoti Dailės fakultete Šiaulių pedagoginiame institute.
Diplominiam darbui pakvietė profesorius Aloyzas Toleikis. Studentė ėmėsi lipdyti vaikus.
„Tau negalėsiu duoti tiek, kaip mano kolegė akademijoje Genovaitė Jacėnaitė“, – patarė profesorius.
G. Jacėnaitė jaunąją keramikę mokė lipdyti vaiko galvytę. Šios pamokos sudėtos į šiandien gerai pažįstamus I. Šliuželienės angelėlius. 2004 metais už angelus menininkė buvo įvertinta Angelo Frosto premija.
Dar viena atsitiktinumų virtinė – ir I. Šliuželienė po studijų liko Šiauliuose. Likimas buvo nuspręstas per dvi dienas.
Nors planavo Alytaus politechnikume dėstyti braižybą, profesorius A. Toleikis paragino likti institute. Tą patį vakarą prie Dailės mokyklos autobuso laukiančią absolventę užkalbino mokyklos pavaduotojas Arūnas Vasiliauskas.
„Neik niekur, nes nieko geriau, nei Dailės mokykla, nerasi“, – nukirto A. Vasiliauskas.
„Man Dailės mokykla buvo mokyklos idealas, svajonių svajonė. Ši mokykla – vieta, kur tavęs niekas nežemina. Jei tau šiandien nepavyko, pavyks rytoj. Vaikui svarbiausia, kad užaugtų pasitikėjimas savimi, – sako I. Šliuželienė. – Kai pradėjau dirbti Dailės mokykloje, taip didžiavausi, kad būčiau į ją sunešusi visus savo namus.“
– Sunku suvokti šiandienos valdininkų požiūrį į neformalųjį ugdymą?
– Politikų prašau matyti ir suprasti, kad yra visokių kategorijų žmonių. Vieniems reikia tikslumo, kitiems judesio, tretiems – debesėlio. Jei bus suvokta, kad kiekvienas turi teisę turėti savo vietą, turėsime gražų miestą, visuomenę.
Dovaną privalo išdalinti
– Esate ir įstaigos vadovė, ir kūrėja. Kaip sekasi suderinti valdiškus įsipareigojimus ir kūrybinį įkvėpimą?
– Mažiausiai galėčiau kalbėti apie buitį. Visada svarbiausi – mokyklos reikalai.
Įsipareigojau dirbti šį darbą. Nuo manęs priklauso ir suaugę žmonės, mokytojai, darbuotojai, ir vaikai. Esu atsakinga už juos, už jų būtį.
Būna, kad niekam kitam nebelieka laiko. Beprasmis popierizmas atima ir energiją. Kai pasveri, ką nuveikei, ir pamatai, kiek iš savęs laiko pavogei, pasidaro gaila.
Būna, žmogiškai pasiskundžiu: „Nebesusidėlioju...“. Gavau patarimą: „Turi dovaną, gebėjimą. Paklausk savęs, ar turi teisę jį sau pasilikti, ar privalai išdalinti? Tai ir dalink, jei privalai tai daryti!“
Pergalvojusi stengiuosi daryti tai, kas džiugina žmones, dėl ko manęs žmonėms reikia.
Kažkoks keistas tarpsnis dabar – beprotiško bėgimo.
– Kiek beprotiškame bėgime lieka laiko kūrybai – dalinti?
– Niekaip negaliu atsieti laiko, skirto kūrybai, valdiškiems darbams ar dar kam nors. Viskas kartu. Kartais kūrybai visiškai nelieka laiko.
Vienintelė bėda, kad para turi 24 valandas, o mes teturime dvi rankas.
Kova už būvį
– Kuo dabar gyvenate?
– Neseniai grįžome iš menų mugės Suomijoje. Ten dalyvaujame ne pirmą kartą, turime draugų, kurie mus pasikviečia.
Kviesdami kartu ir įpareigoja. Su vyru (keramiku Viliumi Šliuželiu – red. past.) pristatome kūrybą ir atstovaujame savo šaliai, savo miestui. Menų mugėje prie paviljono kabo Lietuvos vėliava, mūsų stende – Šiaulių herbas. Visada jį nusivežame.
Grįžę iš Suomijos dar ir dar kartą pasimokome, kaip reikia gerbti, tausoti ir toleruoti tai, ką daro esantys šalia žmonės. Kaip neturime teisės nuspirti, niokoti, naikinti, žlugdyti žmogų dvasiškai.
Galime tik pasimokyti, kaip suomiai moka džiaugtis ir pakylėti šalia esantį, kuris parodė pastangų, kūrybą. Jie moka žmogų pakelti.
– Pas mus dažniau atvirkščiai, stengiamasi sumenkinti. Kodėl?
– Gal ir istorinės aplinkybės lėmė. Tiek Lietuvoje, tiek emigravę tautiečiai žiūri rezervuotai vienas į kitą. Gal jau genetiškai perduodama? Mūsų žmonės netikri dėl rytojaus, netikri dėl visuminės situacijos.
Gal ir įstatyminė bazė, ekonominė situacija neleidžia mums gyventi ramiai. Jei nesi ramus ir užtikrintas dėl rytojaus, vadinasi, šiandien bandai užsiimti geresnę poziciją. Jei šiandien į tą poziciją įleisi kitą, tau neliks vietos.
Tokia situacija mus kartais net verčia neteisėtai pažeminti kitą. Nes gal tada tu pats liksi aukščiau.
– Kiek ir kaip ši kova persikelia į meno pasaulį?
– Lygiai taip pat, tik dar atviriau. Parodose, kritiniuose straipsniuose visa tai išlenda negražiais atstūmimais.
Mūsų mažame mieste, nors ir nedaug dailininkų teturime, skirstoma: tas vertas, tas nevertas. Šito priimti negalima, nes sugadins galerijos įvaizdį.
Užtenka to, kad neranda (galbūt dar nedailininkui) plyšelio – vietos pasidžiaugti. Pastumtas žmogus, ko gero, daugiau nebepretenduos, iš jo kūrėjas nebeužaugs.
Suomijoje lankėmės mažo miestuko galerijoje. Dalyvavome stiklo parodos kūrinių atidaryme.
Pas mus parodos autorius greičiausiai būtų vertinamas kaip amatininkas ir turbūt ne pats geriausias. Ten nebuvo euforijos, kad jis – pasaulinė žvaigždė, viskas pamatuota. Bet jis buvo priimtas, jo darbai parodyti. Jeigu darbe pavykęs koks „cinkelis“, galerijos šeimininkė vedė ir rodė, kaip tam žmogui pavyko!
Nežinau, gal reikėtų visus mūsų žmones ten nuvežti, kad ramiai pagyventų ir pasimokytų.
Bet vėlgi. Ko gero, ne žmogaus vidinis pasaulis lemia, o visuminė situacija. Kova už būvį. Mes ją tebekovojame. Kiekvienas – savo kovą. Kartais – iš inercijos, nes kitaip nebemokame.
Sutarti su moliu
– Kada Šiauliuose buvo palankiausias metas keramikai ir kokia situacija šiandien?
– Šiauliuose keramika sužiba atskirais laikotarpiais ir kažkodėl vėl išnyksta.
Šiauliuose keramikų yra labai nedaug. Pradininkė to, ką šiandien turime, – Aldona Visockienė, keramikoje dirbo Irena Ambrazienė. Visa tai, ką buvo sukaupusi keramikoje, atidavė Dailės mokyklai. Iki šios dienos mūsų vaikai naudojasi jos įrankiais, glazūra.
Buvo laikas, kai turėjome keramikos korifėjų – Gintarą Martinionį. Jo darbai buvo perliukai, garsino Šiaulius.
Keramikos procesas grubokas, nešvarus. Gal dėl to keramikų nėra daug. Jei nori surengti parodą, sudėtinga darbus transportuoti. Ir supakavus kartais neapsieinama be nuostolių, todėl keramikos parodos – retos.
Keramikų meka – Kaunas. Kauniečiai kasmet organizuoja Kauno pavasario keramikos parodą.
Joje kartais ir mes su Vitalija Kurtinaitiene dalyvaujame. Gerai, kad skirtingai mąstome, tad nesijaučiame konkurentės. Viena pas kitą užbėgame, pasižiūrime, kas kuriai pavyko, kartais pasitariame, kartais pagelbstime, kartais pastabą pasakome. Pastabos sujudina smegenų vingius.
– Įsimintini jūsų kurti angelai iš balto molio. Tebeteikiate pirmenybę baltajam moliui?
– Baltas molis man – numeris vienas. Jis turi nenusakomos specifikos. Nevisiškai pasiduoda tam, ką nori su juo daryti, kažkiek pasilieka sau. Turi švaros.
Ką pavyko su moliu sutarti, lieka. Kūrybos procese jis nesideformuoja tiek, kiek kitas molis. Stipraus charakterio šamotas, bet jis prašo monumentalesnių formų. O man kartais patinka pautinėti smulkius dalykus.
Dabar atsiranda daug naujų priemonių, naujų glazūrų. Galų gale – ir patys dirbdami atrandame netikėtumų, kuriuos galime įvardyti autorine technika. Tik, duok Dieve, laiko sveikatos, ūpo šias technikas panaudoti.
– Dažnas dailininkas nenori kalbėti apie parduodamus darbus. Kodėl?
– Kalbėjome apie kovą meno pasaulyje. Viskas priklauso nuo pasakymų, vertinimų.
„Aš neparduodu. Mano menas toks aukštas, kad ne tai visuomenei, ne tam lygiui skirtas. Arba: „Jei parduodu, turbūt mano menas prastesnis. Jis neturėtų būti tinkamas liaudžiai.“ Būna nutylėjimo ir kompleksų.
Aš parduodu savo kūrinius. Kitas dalykas, kai pradedi viską matuoti pinigais.
Menininkas, kaip ir kiekvienas žmogus, nori būti reikalingas. Pasimatuojame savo vietą po saule pagal tai, kiek mes esame reikalingi žmonėms. Jeigu kuri, krauni į sandėliuką, ką sukūręs, ir niekam neparodai, niekam tavo kūrybos ir nereikia...
Kartais bijai būti nereikalingas ir bijai apie tai prisipažinti.
Anksčiau esu sakiusi: man visai tas pats, kas ką galvoja apie mano darbus, svarbiausia, kad man gerai. Iš tikrųjų tai tik viena pusė. Kitą pusę nutylėjau.
Nedrąsu prisipažinti, jog taip norisi, kad tavo kūryba būtų pripažinta. Su laiku įsitikini, kad esi reikalingas, kad tavo darbais džiaugiasi. Tada atsiranda pasitikėjimas savimi.
Šiandien mano metai, įdirbis, patirtis leidžia kalbėti laisviau.
Menas turi suvirpinti
– 1989 metais paminklo projekto stalinizmo represijų aukoms Šiauliuose atminti konkurse laimėjote 2-ąją vietą (su V. Šliuželiu ir A. Šalčiūte). Konkursas įvyko, projektas liko neįgyvendintas. Miesto skulptūros lieka popieriuje?
– Tąkart turėjome idėją, radome architektę, kuri pasirašė avantiūrai, ir sudalyvavome. Paminklas turėjo stovėti Aleksandrijoje. Mus pamatė, įvertino.
Mes buvome antrieji, buvo ir nugalėtojai. Iš pradžių, ko gero, nerasta galimybių projektui įgyvendinti, o paskui nebebuvo varikliuko, kuris vestų į priekį.
Gal kada nors atsiras žmogus, kuris norės tokią idėją įgyvendinti? Galbūt bus kitas objektas?
Šiauliai yra mūsų namai, mūsų miestas. Kiek kiekvienas įdėsime šilumos ir negadinsime, tiek ir turėsime.
– Kaip vertinate Šiaulių miesto estetinį vaizdą?
– Miestas yra stabilus kaip aš. Man stabilumas priimtinas, atsargiai žiūriu į naujus pokyčius.
Labai prieštaringai vertinama „Lapė“ šalia Talkšos ežero. Bet ji prigijo: žmonės lankosi, fotografuojasi. Jei prie objekto norisi nusifotografuoti, manau, tai yra kriterijus, kad žmogus objektą priima.
Labai svarbi ir reikalinga „Aušros“ skulptūra, bet nežinau, ar kas nors norėjo prie jos prisiliesti. Kai pirmą kartą pamačiau šią skulptūrą, niekas nesuvirpėjo širdyje. O meno kūrinys tam ir yra, kad suvirpintų.
Į Angelėlį prie Moters ir vaiko klinikos nevalingai atsisuki. O jei praeini pro kūrinį, kaip pro plytą, sandėliuką...
Man buvo labai gaila „Kontrapunkto“ plenero metu sukurtų objektų prie Menų fakulteto.
Iš metalo laužo buvo padaryta tokių šaunių objektų, tokių idėjų su polėkiu įgyvendinta! Jie galėjo ilgiau pabūti, padžiuginti žmones. Bet be jokios atrankos buvo nubildinti atgal į šiukšlyną.
Dar bandėme atsivežti į Dailės mokyklos kiemą, bet neturėjome lėšų. Mašina visą grožį nuvežė priešinga kryptimi.
Grįžtu į Kauną. Po vienos vasaros mieste atsidaro geležies ir akmens objektai. Į juos smagu žiūrėti. Nors Laisvės alėja „pagyvenusi“, objektai ją padarė jaukesnę, pagyvino, pataurino.
Nesuprantu, kodėl Šiauliuose tai, kas sukurta, buvo išmesta. Graži idėja nušvito, pagyveno, pasirodė žmonėms ir jos neliko. O ji galėjo būti.
Taip ir nusvyra rankos.
Piešiniai virs knyga
– Praėjusiais metais vertinote „Šiaulių krašto“ kultūros priedo „Atolankos“ organizuoto Dokumentinio piešinio konkurso dalyvių darbus. „Atolankos“ vėl skelbia šį konkursą. Dailės mokyklos mokytojai pleneruose įamžina Kelmės rajono kultūrinio paveldo objektus. Susitiko dvi geros idėjos?
– Mūsų ir „Atolankų“ sumanymas gimė atskirai. Pasirodo, pagimdėme dvynuką!
Dokumentinio piešinio idėja labai reikalinga, vertinga. Kad žmonės atsigręžtų, pamatytų turtą, ant kurio mes augome užaugome, ir ant kurio dar augsime.
Kuo daugiau pamatymų, tuo žmonių kultūra labiau keisis. Kai keičiasi vidinė kultūra, keičiasi ir visa, kas sąlygoja mūsų vietą po saule, dėl kurios mes kaunamės. Viskas taip tampriai susiję!
Daugybę dalykų gyvenimas pasiūlo savaime. Kartais bėgame, ieškome, bet negalime rasti, kas tuo takeliu mus ves. O kartais viskas tarsi savaime susidėlioja.
Prieš porą metų Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro galerijos vedėja paprašė parodai mūsų vaikų darbų. Į parodos atidarymą nuvažiavome labai netikėtai, nes įprastai nespėjame visur dalyvauti.
Buvo balandžio pabaiga: kalneliai, saulė, bundanti gamta, čiulbantys paukščiai. Kražiuose – tylu. Žmonių aura, miestelio dvasia... Taip norėjosi ten būti!
Pagalvojau: „Dieve mano, vaikus į plenerus vežame, o mes patys?! Juk piešti kažkada mokėjome! Dabar kiekvienas į savo urvelį įsilindęs. Kad taip sugrįžus į jaunystę... Pabūti, papiešti...“
Nutarėme važiuoti į Kražius per atostogas – keturias dienas pailsėti. Gal kiek papiešti.
Bet bendruomenė mus priėmė taip, kad įpareigojo piešti!
Suėjo Kražių žmonės, susinešė vaišes, skaitė poeziją. Su jais ratelius šokome, dainas dainavome. O paskui jie mums ir sako: „Ateisime penktadienį pažiūrėti, ką nupiešėte.“
Mums buvo likusi viena diena ir dvi naktys! Tokį šoką patyrėme: kažkas apsiverkė, kažkas suakmenėjo.
Bet parodą surengėme. Nesitikėjome, bet į jos atidarymą susirinko visas miestelis: nuo svarbiausio iki mažiausio. Dėmesys, šiluma: žmonės klausinėjo įvairiausių dalykų. Taip betarpiška, paprasta, žemiška!
Kilo idėja išleisti knygą su įamžintais kultūros paveldo objektų piešiniais. Šiemet, jau trečiąjį kartą, važiuosime piešti baigiamųjų piešinių knygai.
– Prisimenate, koks objektas Kražiuose buvo pirmasis?
– Varpinė ant Vytauto kalno. Sunkiai sekėsi ją „prakalbinti“. Buvo labai šalta, saulė skaisčiai švietė.
Nežinau, ar jausmą galima palyginti su važiavimu dviračiu po 30-ies metų. Lyg ir moki, lyg ir keista.
Tas pats su piešimu. Užsiėmimuose vaikams piešiame, parodome, bet ranka yra šiek tiek atitrūkusi nuo mąstymo, nuo to, ką akis mato. Iš pradžių nėjo kaip iš pypkės.
Šviesa, sklindanti iš žmogaus
– Koks ryšys užsimezga tarp dailininko ir piešiamo kultūros paveldo objekto?
– Įgijome naujų patirčių. Man patinka piešti, vaizduoti tai, ką mes turime gražaus aplinkui. O turime tiek gražaus!
Susirandi objektą, pasiruoši piešti. Tave pamatę, ateina paprasti žmogučiai ir apie šį objektą pasakoja su tokiu pasididžiavimu.
Matai, kaip paprastas, sulinkęs kaimo žmogus išsitiesia. Kokia šviesa sklinda nuo to žmogaus! Jam taip svarbu, kad tai, ką jis myli, svarbu ir kitiems.
Ne būsima knyga svarbiausia, o žmonių šviesa, apie kurią net nepagalvojame. Mes jos nematome, nes bėgame ristele. Baisiausia, kad nebematome žmonių.
– Ar išgirsta istorija keičia piešinį?
– Manau, kad taip. Sunku palyginti, kaip atrodytų piešinys prieš pabendraujant su žmogumi, ir po pokalbio.
Ko gero, išgirdus istoriją, akcentuojami kiti dalykai. Galbūt nebepamatai kokio karnizo. O gal atvirkščiai – jis tampa svarbiausias.
Kaip palyginti, pamatuoti energetiką, kurią palieki darbe? Neįmanoma. Ji arba savaime yra, arba jos nėra.
Jei pats sužydi, jauti euforiją, piešinyje savaime pasijaučia.
– Ką jus talpinate į apibrėžimą „dokumentinis piešinys“? Kiek jame svarbus tikslumas, kiek lieka vietos saviraiškai?
– Vien tai, kad yra piešinys, o ne nuotrauka, rodo, kad kūrinys yra pabuvojęs žmogaus sąmonėje. Dokumentinis piešinys nėra vien tik tikslus atvaizdavimas. Yra įdėtas jausmas, supratimas, širdis ir emocija. Subjektyvi emocija, nes kiekvienas prisiliečiame su savo supratimu, savo nuotaika.
– Dailės mokyklą lankantys moksleiviai taipogi piešia dokumentinius piešinius. Ar per piešinį suvokta istorija keičia jauną asmenybę?
– Mes jaučiame darbų brandą ir požiūrio kaitą. Dokumentinis piešinys, išmokta abėcėlė – viską panaudoji kūryboje. Viskas į bendrą katilą – į kultūrą. Blogiausia, kai nėra poreikio kurti ir iš kultūros katilo semti.
Nustebusio dievuko žvilgsnis
– Atliekate ir dar vieną misiją – fiksuojate objektą, kurio po kiek laiko galbūt nebeliks?
– Prisimenu Kurtuvėnų svirno gaisrą. Prieš gaisrą, pavasarį, su vaikais svirną piešėme. Kokie tie piešiniai po nelaimės buvo brangūs!
Kražiuose mums parodė, kaip atrodė senoji bažnyčia. Jos nebėra, bet išliko viso ansamblio piešinys. Turtas, kai gali išvysti kad ir kito žmogaus akimis matytą vaizdinį.
Viskas yra taip trapu, taip trapiai gyvename.
– Vienas iš trapumo pavyzdžių – Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, nuniokotas gaisro...
– Taip. Tytuvėnų ansamblį šiek tiek piešėme. Šią vasarą bus proga vėl apsilankyti.
Mes negalime vertinti ir suvokti turtų, kurie prapuolė, vertės. Ko gero, jie neįkainojami, bet sudėtinga suvokti auksą, sidabrą.
Bet mes matėme šiltas medžio skulptūrėles, išdrožtas paprastų paprastutėlių žmonių, kurie neturėjo jokio išsilavinimo. Tos skulptūros buvo beveik žmogaus dydžio.
Gera žinoti, kad tokia brangenybė per daugybę metų išsaugota, žmonių išnešiota. Tiek širdies, tiek nuotaikos, tiek šilumos įdėta. Tik tiek, kad jei nekalbėjo. Bet būtų turėjusios ką pasakyti.
Labai rūpi nuvažiuoti pažiūrėti: gal jos tebėra? Gal jos, man tokios brangios, išgyveno... Be blizgesio, be žėrėjimo.. Dievukai, nustebusiomis akimis..
KERAMIKĖ: Vieni keramikės Irenos Šliuželienės parodomis išeina į visuomenę, iškeliauja po pasaulį, kiti visam laikui lieka namuose. „Nenoriu skirtis“, – sako Irena Šliuželienė.
ANGELAI: Irenos Šliuželienės angelai vaikaiškais veidais.
KROSNIS: Keramikė džiaugiais, kad krosnyje gali degti didelius daiktus.
PRAEITIS: Irenos Šliuželienės rankose – prieš 25 metus sukurtas diplominis darbas.
HERBAI: Irenos Šliuželienės kurti miestų herbai.
TAUPYKLĖ: Būsima taupyklė – mėlynoji paukštė mažam vaikeliui.
ĮKVĖPIMAS: Irena Šliuželienė kuria visame laike ir visoje erdvėje.
KŪRYBA: Irenos Šliuželienės keramikos darbai – saviti ir išraiškingi.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.