Naujausios
(Einant pasitikti to, kas likimo pažadėta)
Pirmieji Birutės Kriščiūnaitės eilėraščiai buvo atspausdinti Šiaulių krašto poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Menų šaltinis“ almanache „Po angelo sparnu“ (2009 metais). Jos eilėraščių esama dar aštuoniuose bendraautorių almanachuose. Dėl kasdienio rašymo per pastarąjį dešimtmetį Birutės kūryba nebetilpo ant rašomojo stalo, todėl neišvengiamai atėjo laikas atrinkti įdomesnių eilėraščių ir suguldyti juos į vieną leidinį.
Pavadinimas radosi iš regėjimų, sapnų bei vizijų, kurias poetė neretai pamatydavo taip vadinamą „vilko“ valandą. Vizija yra matymo veiksmas ir poveikis. Tai būdas vaizduoti, suvokti ir interpretuoti kasdienes situacijas per akis, daiktus, šviesą, prisiminimus. Tai ir nežabotos vaizduotės, ryškių išgyvenimų, ribinių situacijų padarinys. „Regėjimuose“ išryškėja keturios temos: regėjimų, meilės, gamtos ir laiko. Nesvetima autorei ir istorinė tematika („Kryžių kalnas“, „Laiškas Saulės mūšio kariui“, „Žagarė“, „Šiauliai“).
Eilėraščių knygoje esama skirstymo į žanrus: regėjimus, haiku, akrostichus, trioletus. Yra vienas sonetas, pavadintas „Ilgesiu“. Likusieji eilėraščiai į žanrus neklasifikuojami. Vienų kūrinių erdvė yra sava, jauki, nuklystama į prisiminimus, skaudžias patirtis. Kitų, priešingai, tolima, priešistorinė, fantastinė. Eilėraštyje „Naktis dailės galerijoj“ aprašomas mistiškas, fantasmagoriškas regėjimas.
Dabarties ir praeities sankirtos, paralelės, opozicijos ryškėja „Fantasmagoriškame sapne“: inkliuzas aš auksiniam apvade/ ant jaunos mergaitės kaklo,/ prie širdies... Lyrinis subjektas geba įsikūnyti į akmenį, kūdikį, grūdą, gazelę, smuiką ar paukštį – nuolat reinkarnuojasi. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Daug kartų“ lyrinis subjektas vienur yra pirmapradis žmogus, kitur – faraonas ar karalius, karžygys arba skaisti mergaitė, sudeginta Pilėnuose, arba sušaudyta Kražiuose. Netikėtai lyrinis „aš“ virsta paukščiu Feniksu, aklu dainiumi, poetu ar vėliavnešiu. Nemaža eilėraščių, kuriuose užfiksuotos netipinės – kritinės gyvenimo situacijos, aštrūs išgyvenimai, transformacijos, sielos įsikūnijimai – kančia, narsa, ištvermė ir sąmoningi pasirinkimai: Esu vieniša – ne našlė, /Bet gedulą iki mirties nešiosiu. Trumpučių lyg žaibo blyksnis regėjimų žmogus nuolat transformuojasi, persikūnija:
Aš – kūdikis
Pirmykštės moters įsčiose.
Po manęs milijardai gimimų.
Kitose eilėse Žiemgalos Bitė renka nektarą iš pačių saldžiausių žiedų – obelų, rasakilų, piliarožių, linų, begonijų, ramunių – ir neša į kvapniausią korį, meilės tema pavadintą („Aš mylėsiu tave“, „Ateik“, „Laiškas iš sniego“, „Apkabink mane“, „Dviveidė meilė“, „Liečiu prisiminimus“, „Kambaryje liko tavo alsavimas“). Kada išblėsta alsios meilės prisiminimai, eilėraščio lyrinį subjektą užplūsta liūdesys, vidinė tuštuma, bauginanti vienatvė (pvz., eil. „Apie mirusią meilę ir suolelį“).
Autorės kūryboje neapsieinama ir be ironijos, humoro elementų. Knygelėje rasime eilėraštį, pavadintą „Vienaraidžiuku“, kurio visi žodžiai pradedami raide P. Šmaikštaujama ir tokiuose eilėraščiuose, kaip: „Lauk manęs“, „Laikrodžiai sekundžių nesustabdo“, „Drugiai išskrido“. „Kavinėje“ juntama lengva ironija, paliečiama nesusikalbėjimo, dvasinės tuštumos problema:
<...> Akys tarpusavy mylisi,
O gal nekenčia...
Žodžiai kažkokie netikri
Į brangaus vyno taurę
subyra...
Veidai prie staliukų
Be vardų, be namų,
Net be metų:
Jie kalbasi, šypsosi,
Skirstosi,
Vieni kitų nesupratę... <...>
Keliuose eilėraščiuose išnyra tautosakos motyvų, gamtos detalių, pvz.: „Smilgele, ko linguoji?“, „Kanapiniu botagu save plaku“. Eilėraštyje „Kada nors“ obels žiedo paupy, ievos, ramunių žiedų paralelė – baltas mano švytėjimas/ Neužges nuo vakaro iki ryto – skamba lyg pažadas, priesakas, gyvenimo moto – dvasiškai tobulėti. Dainišku lyrizmu, baltumu persmelktas ir kitas Žiemgalos Bitės kūrinys, pavadintas „Obels žydėjimu“:
Vėjau, palieski mano žiedus
Ir išnešiok jų baltumą,
Kad į kitą sodą jie neskristų,
Kad atsigultų pievų rūmuose.
Tegu nebus tai liūdesys
Praėjusių dienų pavasarių:
Tegu baltumas tas atvers duris
Į Laimę, Meilę, į Gyvenimą. <...>
Per visą knygą raudona gija teka laiko naratyvas. Poetė yra savita praeities, dabarties ateities laiko fiksuotoja tokiomis metaforomis, kaip: laiko rūkas, laiko šulinys, laiko palėpės dėžės, laiko paukščiai, sustabdytas laikas, kitas Laiko upės krantas, amžinasis laikas... Apie laiko ir gyvenimo sankirtas teiravausi poetės: „Ar dar neatėjo laikas save susirinkti iš laiko skeveldrų?“ Birutė atsakė poetiškai, jautriai perskaitydama šviežiausią savo eilėraštį:
„Eisiu pasitikti to, kas žadėta“
Iš aukštai pamatyti savo metus noriu,
Surinkti juos, padėti ant šventyklos slenksčio
Ir laukti, kol pradės kristi lietus –
Per tą lietų į tolimą kelią išeičiau...
Klausytis noriu raktažolių varpelių,
Noriu paliesti beržo kamieno švelnumą.
Pasiilgau akmens, gulinčio prie kelio.
Ilgesys tas pravirkdo ir truputį glumina.
Pasiilgau aš Motinos rankų,
Jos dainos apie liną mėlynžiedį...
Aš aklą kaukę šiandien užsidėsiu,
Kad mano skausmo niekas neregėtų.
Negaliu nurimti – kažkas į tolius šaukia:
Gal gegutės balsas, kažkada girdėtas,
Gal rasakilos žiedas manęs laukia?
Eisiu pasitikti to, kas Likimo žadėta...
Apibendrindama pirmąją Birutės Kriščiūnaitės poezijos knygą išrinkau keletą taiklių metaforų, epitetų, vaizdingų posakių, kuriuos pacituosiu: laukai rugio kvapo pilni; saldus ilgesio vėjas šiaušia/ sumišusių jausmų vandenynus; aklom akim tave regėčiau,/ be kojų bėgčiau tiktai pas tave; į širdį nerimas pamažu laša/ ir pliūpsniais liejas ilgesys; ir norų kūdikius supam svajonių vygėse; saulės šukės pienių žiedais pažiro į žemę./jos nesužeidė nieko – tapo šviesu; upės, ištekėjusios iš į Anapilį išėjusio tėvo akių,/gyvybės vandeniu atgaivina; kai tamsa taip sutirštėja,/ kad, rodos, ją raikyt gali... „Regėjimuose“ gyvenimo realijų nuotrupos persipina su mitologija, sapnais, regėjimais, tradicijomis, individualia gyvenimo filosofija, egzistencialistine pasaulėvoka. Poezijos mylėtojai aptiks ir daugiau sau malonių eilučių, posmų, kurie atlieps jų dvasios būseną.
Antroji vakaro dalis – biblioterapijos užsiėmimas, susijęs su knygos autorės Birutės Kriščiūnaitės regėjimais, kurį taip pat vedė Angelė Bražaitė, vyko prie ovalaus stalo. Tikslinė aštuonių savanorių grupė mėgino užmegzti empatinį ryšį su vienu knygos autorės tekstu, kurio konkreti eilutė individualiai surezonavo. Ant popieriaus lapų užrašydami savo emocijas, momentinius išgyvenimus biblioterapinės grupės dalyviai trumpam paniro į regėjimų srautą, po to pasidalijo savo mintimis, pajautomis, sukilusiomis emocijomis. Pasidalijome mintimis apie laiko sampratą po trumpo eksperimento. Baigėme užsiėmimą Birutės Kriščiūnaitės eilėraščio „Ašarosit, dilgėlės“ mintimi, jog laikas niekada nestabteli.
