Bimbalinė tapo Sukilėlių kalneliu

Ta pa­čia te­ma

Bim­ba­li­nė ta­po Su­ki­lė­lių kal­ne­liu

Vi­lius Pu­ro­nas,

di­zai­ne­ris, kraš­to­ty­ri­nin­kas

Kas­die­nės aist­ros ne­tu­ri už­gož­ti tai, kad praei­tų me­tų lapk­ri­čio ir gruo­džio mė­ne­siai Šiau­liuo­se pri­me­nė ga­na pra­smin­gą da­tą – prieš 155 me­tus, ant už­mies­čio kal­vos Kur­šėn­ke­lio kai­my­nys­tė­je, ca­ri­nė ka­riuo­me­nė vie­šai ko­rė su­ki­lė­lius, to­kiu bū­du se­no­vi­nę Bim­ba­li­nės kal­vą, per­var­din­tą į Po­nų kal­ne­lį, vi­sam lai­kui pa­krikš­ti­jo šven­tu “Su­ki­lė­lių kalnelio” var­du.

Apie dai­li­nin­ką Sta­nis­lo­vą Vit­ke­vi­čių (Sta­nis­lav Wit­kie­wicz, 1851 – 1915), ki­lu­sį iš Pa­šiau­šės dva­ro ir su­ki­lė­lių eg­ze­ku­ci­jų liu­di­nin­ką, iš­sa­miai bu­vo ra­šy­ta praei­tų me­tų gruo­džio mė­ne­sio „Ato­lan­ko­se“.

Skai­ty­to­jams siū­lau pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos pluoš­tą apie eg­ze­ku­ci­jas Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je.

“Ru­sai ka­ria su­ki­lė­lius Šiau­liuo­se”

Mums ne­pap­ras­tai įdo­mus šis es­ki­zi­nio po­bū­džio, gel­to­nai-ru­dos ko­lo­ris­ti­kos pie­ši­nu­kas, ku­riuo anuo­me­ti­nis Šiau­lių gim­na­zi­jos mo­ki­nu­kas, vė­liau, su­si­for­ma­vęs kaip dai­li­nin­kas, iš at­min­ties įam­ži­no bau­džia­mo­sios eg­ze­ku­ci­jos vaiz­dą, sa­vo aki­mis re­gė­tą 1863 me­tų pa­bai­go­je.

Tai – Su­ki­lė­lių kal­ne­lis, ku­rio vir­šu­je, kar­tu­vė­se ma­to­si du nu­teis­tie­ji, ap­link juos – rai­ti ka­zo­kai. Mi­nia ir­gi ga­na iš­kal­bin­ga – ma­to­si su­klupusios mo­te­rys, sto­vi su­va­ry­ti žiū­rė­to­jai, vy­riš­kis priekyje – su ma­ža­me­čiu vai­ku­čiu...

Au­kos, ap­gaub­tos bal­tu au­dek­lu, spin­du­liuo­ja die­viš­ka tie­sa, jos – tar­si anuo­me­ti­nės ko­vos sim­bo­lis, švie­sos įvaiz­dis, li­kęs žmo­nė­se..

Gal būt šis es­ki­zas – dai­li­nin­ko pla­nuo­to stam­baus ta­py­bos pa­veiks­lo įdė­jos už­fik­sa­vi­mas, gal – vien­kar­ti­nio spon­ta­niš­ko vai­kys­tės sen­ti­men­to pro­duk­tas, kas da­bar tai be­paaiš­kins?

Šis frag­me­nti­nis kū­ri­nė­lis, ku­rio pa­va­di­ni­mas “Ru­sai ka­ria len­kų su­ki­lė­lius Šiauliuose”, mū­sų spau­do­je „Ato­lan­ko­se“ bu­vo iš­spaus­din­tas pir­mą kar­tą. Be­lie­ka pa­dė­ko­ti lai­min­gam at­si­tik­ti­nu­mui, kad jo ko­pi­ja pa­te­ko į mū­sų aki­ra­tį.

1863 me­tų su­ki­li­mas Šiau­liams il­gam įsi­rė­žė į mies­to gy­ven­to­jų są­mo­nę. Kal­ne­lis net mies­to žar­go­ne nuo ta­da im­tas va­din­ti Su­kil­ka, Pa­ka­ruok­lių kal­nu.

Mū­sų lai­kus pa­sie­kė 11-os kan­ki­nių, nu­žu­dy­tų ant šio kal­ne­lio, są­ra­šas. Am­ži­nin­kai mi­ni, kad tik per 1863 me­tų rug­sė­jo – gruo­džio mė­ne­sius Šiau­liuo­se bu­vo įvyk­dy­ta 12 mir­ties baus­mių.

Są­ra­šą iliustruoja se­nu­tės Onos Ne­ver­daus­kie­nės at­si­mi­ni­mai. Se­nu­tė, o tuo­met ma­ža kai­mo mer­gy­tė Onu­tė Šan­ta­rai­tė, gi­mu­si ir au­gu­si Ei­no­rai­čių kai­me, pri­klau­siu­sia­me Rė­ky­vos dva­ro po­nui, me­na to lai­ko­tar­pio įspū­džius:

Du žiū­ro­vai iš Ei­no­rai­čių kai­mo

"Kar­tą į Ei­no­rai­čių kai­mą at­jo­jo gra­fo A. Zu­bo­vo ti­jū­nas ir pra­ne­šė, kad ry­toj du žmo­nės iš kiek­vie­no kie­mo tu­ri nu­vyk­ti į Šiau­lius, prie už­mies­ty­je esan­čio kal­no, ku­ria­me bus bau­džia­mi su­ki­lė­liai. Ne­pak­lau­siu­siems gra­fo įsa­ky­mo, kaip su­ki­lė­lių bend­rams, grė­sė rykš­tės.

Tė­vas, nors ir ne­no­rom, pa­klu­so po­no va­liai ir iš­si­ruo­šė į mies­tą. Pa­siė­mė ir ma­ne drau­ge. Išė­jom anks­ti ry­tą. Die­na bu­vo sau­lė­ta, gra­ži. Mies­tą ta­da ma­čiau pir­mą kar­tą. Įst­ri­go at­min­tin baž­ny­čios bokš­tas, di­de­li na­mai, sau­lės nu­tvieks­ti cerk­vės ku­po­lai.

Prie kal­no pa­ma­tė­me daug žmo­nių, su­sto­ju­sių ra­tu. Vi­du­ry­je sto­vė­jo du į že­mę įkas­ti stul­pai, virš jų – sker­si­nis, ant ku­rio plaiks­tė­si vir­vės su­riš­tos kil­po­mis, apa­čio­je sto­vė­jo il­gi suo­lai. Ne­sup­ra­tau ta­da, kam vi­sa tai. Žmo­nės ty­lūs, nu­si­mi­nę, ne taip, kaip įpras­ta di­des­niuo­se žmo­nių su­si­bū­ri­muo­se, ir kaž­ko lau­kė.

Stai­ga pa­si­ro­dė bū­rys ka­rei­vių ly­di­mų vien­marš­ki­nių žmo­nių už nu­ga­ros su­riš­to­mis ran­ko­mis. Priė­jęs prie jų ku­ni­gas kiek­vie­ną žeg­no­jo kry­žiu­mi, ku­rį pa­smerk­ta­sis tu­rė­jo pri­klau­pęs pa­bu­čiuo­ti. Po to vi­si su­sto­jo ant suo­lų ir kiek­vie­nam ant kak­lo už­nė­rė kil­pą. Tuo tar­pu į aikš­tės vi­du­rį išė­jo po­nas su aki­niais ir, at­si­ver­tęs kny­gą, pra­dė­jo kaž­ką skai­ty­ti. Ša­lia sto­vė­jo ge­ne­ro­las auk­suo­tais ant­pe­čiais, su kar­du prie dir­žo.

Raš­ti­nin­kui bai­gus skai­ty­ti, ge­ne­ro­las iš­si­trau­kė kar­dą iš makš­ties ir iš­kė­lė į vir­šų. Vos tik jį nu­lei­do že­myn, ka­rei­viai iš­trau­kė suo­lus iš po pa­smerk­tų­jų ko­jų... Šiur­pus bu­vo vaiz­das žiū­rint į prieš­mir­ti­nių kon­vul­si­jų dras­ko­mus žmo­nes... Tė­vas už­den­gė man akis ser­mė­ga ir iš­si­ve­dė iš mi­nios...”

Apie pir­mą­ją mir­ties baus­mę

Iš­li­ko ga­na gar­saus žy­dų poe­to ir ra­šy­to­jo Je­hu­do Lei­bos Gor­do­no (1830–1892), mo­ky­to­ja­vu­sio žy­dų mo­kyk­lo­je Šiau­liuo­se, at­si­mi­ni­mai. Šio ra­šy­to­jo kū­ry­ba heb­ra­jų kal­ba bu­vo iš­leis­ta Vil­niu­je 1904–1905 me­tais še­šiais to­mais. Kaž­ku­ris iš šių to­mų lai­ky­ti­nas vien šiau­lie­tiš­ka kny­ga, at­si­mi­ni­mų he­ro­jai la­bai vaiz­din­gi ir gy­vi. Ke­lis vaiz­de­lius iš jos per­spaus­di­no prieš­ka­ri­nis šiau­lie­čių laik­raš­tis “Mū­sų momentas”.

“1863 me­tų lai­ko­tar­py Šiau­liuo­se, kur aš tuo­met gy­ve­nau, mir­ties baus­mė po­li­ti­niams nu­si­kal­tė­liams bu­vo toks pa­pras­tas da­ly­kas, kad žmo­nės tuo nu­sto­jo do­mė­tis. Mir­ties baus­mės bu­vo vyk­do­mos už mies­to, va­ka­rų pu­sėj ant ma­žo kal­ne­lio. Vie­tos gy­ven­to­jai da­vė jam cha­rak­te­rin­gą lie­tu­viš­ką var­dą Po­nų kal­nas, nes toj pa­čioj vie­toj 1831 me­tais taip pat bu­vo įvyk­do­mos mir­ties baus­mės len­kų in­sur­gen­tams – su­ki­lė­liams, ku­rie dau­giau­sia pri­klau­sė prie aukš­tes­nio­jo luo­mo, “šlėktos” ir po­nų.

–––

“Aš pri­si­me­nu, kad pir­mo­ji mir­ties baus­mė 1863 m. įvy­ko penk­ta­die­nį, žy­dų Nau­jų­jų Me­tų ant­rą­ją die­ną. Į baus­mės vyk­dy­mo vie­tą ve­dė du nu­si­kal­tė­lius: jau­nuo­lį Kviat­kovs­kį iš Jo­niš­kio (kuo jis bu­vo nu­si­kal­tęs, už­mir­šau) ir “piatisotskį” (toks po­li­ci­jos val­di­nin­ko laips­nis) – už tai, kad jis ati­da­vė len­kų in­sur­gen­tams siun­ti­nį, ku­rį tu­rė­jo įteik­ti ka­ro va­dui.

Die­na bu­vo gra­ži. Sau­lė švie­tė. Nuo lie­taus, kurs li­jo tą nak­tį, gat­vė­se bu­vo ma­ži van­dens kla­nai. Kviat­kovs­kis bu­vo ap­si­ren­gęs švie­siom kel­nėm ir ei­da­mas iš ka­lė­ji­mo, kurs bu­vo ki­ta­me mies­to ga­le, jis sten­gė­si iš­veng­ti van­dens kla­ne­lių, kad neap­taš­ky­tų kel­nių. Ei­da­mas pro na­mą, ku­ria­me bu­vo lai­ko­mos areš­tuo­tos mo­te­rys, bu­vu­sios įtrauk­tos į su­ki­li­mo sū­ku­rį, jis links­mai link­te­lė­jo gal­va suim­to­sioms, su­si­bū­ru­sioms prie lan­go gro­tų ir dvip­ras­miš­kai šyp­te­lė­jo: – “Aš ei­nu linksmybių”...

“At­ve­žė su­žeis­tą su­ki­lė­lį”

Prieš­ka­ri­niuo­se is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se te­ko at­si­tik­ti­nai už­tik­ti ki­tą, gar­sų ir pil­na­ver­tį Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus ta­py­bos dar­bą “At­ve­žė su­žeis­tą sukilėlį”, vaiz­duo­jan­tį 1863 me­tų su­ki­li­mą, ku­rį rep­ro­du­kuo­ja­me ša­lia.

Šis kū­ri­nys įvar­din­tas kaip vie­nas bran­džiau­sių­jų dai­li­nin­ko dar­bų. Tai – Lie­tu­vos vaiz­de­lis, gal­būt – anuo­me­ti­nė Pa­šiau­šė, nes toliau, už ak­mens mū­ro tvo­ros, sto­vi kryp­te­lė­jęs že­mai­tiš­kas kop­lyts­tul­pis.

Len­kų me­no­ty­ri­nin­kų ko­men­ta­ruo­se te­ko už­tik­ti, kad šia­me pa­veiks­le, žmo­nių tar­pu­sa­vio kom­po­zi­ci­nė­se gru­pe­lė­se, pa­vaiz­duo­ti anuo­me­ti­niai ko­miš­ki su­ki­li­mo da­ly­vių įspū­džiai ir pa­sa­ko­ji­mai. Gai­la, kad jie kol kas ne­pa­sie­kė mū­sų. Kū­ri­nys tiek sa­vo nuo­tai­ka, tiek vaiz­duo­ja­ma ap­lin­ka, gra­žiai iliust­ruo­ja aną laik­me­tį, jo au­rą.

Keis­to­ka iš­gir­dus, kad ly­gu­mų Pa­šiau­šė­je gi­męs žmo­gu­tis, ta­pęs bran­džiu kū­rė­ju, su­kū­rė Za­ko­pa­nės ar­chi­tek­tū­ri­nį sti­lių, har­mo­nin­gai su­jun­gęs vie­ti­nę me­džio sta­ty­bos tra­di­ci­ją, vy­ra­vu­sią Tat­rų kal­nuo­se, su pro­fe­sio­na­lia ar­chi­tek­tū­ri­nio ro­man­tiz­mo lo­gi­ka.Tai – ki­ta te­ma, nors ir­gi sa­va. Juk Sta­nis­lo­vas – bu­vęs Šiau­lių gim­na­zi­jos gim­na­zis­tas, ku­rio biog­ra­fi­ja ir kū­ri­niais iš tie­sų ver­ta ža­vė­tis.

GiEdriaus BARANAUSKO repr.

Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus pie­ši­nys „Su­ki­lė­lių ko­ri­mas Šiau­liuo­se“.

Sta­nis­lo­vas Vit­ke­vi­čius. „Su­žeis­tas su­ki­lė­lis“. 1881 m.