Be rėmų

Klubas „Be rėmų“ pavadinimą gavo 2009 m. VšĮ Kelmės profesinio rengimo centre nuo 2004 m. veikė Jaunųjų kūrėjų klubas, kuris ir buvo pervadintas į klubą „Be rėmų“ . Klubą įkūrė ir nuo pat įkūrimo pradžios jam vadovauja šių eilučių autorė. Klubas turi dvi sekcijas: Vyresniųjų ir Jaunesniųjų. Jis yra vienintelis toks Lietuvoje, kadangi jam priklauso tik Profesinio rengimo centre besimokantis ar mokęsis Kelmės ir aplinkinių rajonų jaunimas, jų šeimų nariai, todėl ir atsirado dvi sekcijos. Vyresniųjų sekcijoje – jau senokai mokyklą baigę ir buvę Jaunųjų kūrėjų klubo nariais mokyklos auklėtiniai, šiuo metu jų yra 12. Jaunesniųjų sekcijoje – 14 narių – tai dabar šiuo metu mokykloje besimokantis jaunimas. Klubas jungia ne tik rašančius, bet ir fotografuojančius, tapančius, dainuojančius, šokančius žmones. Klubiečiams rengiami mokymai – „Žodžio laboratorijos“ – į kuriuos kviečiami žinomi rajono literatai.

Klubas „Be rėmų“ glaudžiai bendradarbiauja su Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešąja biblioteka, Kelmės dvaro muziejumi ir visuomenine organizacija „Kelmės krašto informacija“. Beto klubas glaudžiai bendradarbiauja su rajono literatų klubu „Vieversys“. Pagal sutartyse numatytus įsipareigojimus, tiek klubo nariai, tiek mokyklos mokiniai dalyvauja įvairiose veiklose: organizuoja ir veda renginius, dalyvauja mokymuose ir susitikimuose, padeda įgyvendinti įvairius projektus.

Klubas padeda organizuoti kasmetinį „Poezijos pavasarėlį“, kartu su partneriais – Žemaitės viešąja biblioteka ir Kelmės rajono literatų klubu „Vieversys“ – organizuoja respublikinius literatūrinius konkursus.

Klubiečiai palaiko draugiškus ryšius su kitų miestų ir rajonų klubais: Joniškio „Audruve“, Pakruojo „Židiniu“, Tauragės „Žingsniais“, Šiaulių humanitarine studija „Plėviasparniai“ ir kt. Klubo nariai yra daugelio respublikinių ir rajoninių konkursų laureatai ir prizininkai, o šių eilučių autorė 2021 m. tapo Reginos Biržinytės premijos laureate.

Klubiečiai yra išleidę 8 almanachus, 6 autorines knygas ir bendrą darbą – haiku knygelę „Žinojimo lašai“. Pats brandžiausias ir naujausias darbas – poezijos almanachas „Be rėmų“.

Da­lia GRIŠ­KE­VI­ČIE­NĖ
Ra­šau apie po­ty­rius ir pa­tir­tis tų žmo­nių, ku­rie sa­ve jau va­di­na mies­tie­čiais, nors jų šir­dys li­ku­sios vien­kie­mių ie­vo­se. Do­mi­na žmo­gaus prieš­ta­rin­gu­mas. Lai­ki­nu­mas ir no­ras sa­ve įže­min­ti – fik­ci­ja, ku­ri kiek­vie­nam vis ki­to­kia.

Da­na­jės sind­ro­mas

Ne­pa­šauk­siu ta­vęs, nors ir lau­ki,
Pa­ly­di žvilgs­niu šu­nies ne­pag­los­ty­to.
Ne­si­kal­bė­ji­mo skers­vė­jai trau­kia -
Nu­si­vy­li­mo gė­lės nu­da­žo skruos­tus.

Ne­bū­siu vie­na iš da­na­jų ir iš­veng­siu
Iš­tar­mės pils­tyt van­de­nį į kiau­rą sta­ti­nę,
Nuo­puo­lio gė­dą pi­kų kor­ta pri­deng­siu -
Nie­kam ne­rū­pi, kad ji ne­tik­ra - plas­ti­ki­nė.

Ce­lo­fa­ni­niai šiugž­dan­tys žmo­nės pro ša­lį
Vei­dais iš­da­žy­tais plau­kia gat­vės upe,
Vos įma­to­ma mu­ra­niš­ko stik­lo šir­de­lė
Dul­ka su­ve­ny­rų len­ty­noj - sta­ti­nė tuš­čia.

Išt­rū­ku­si sa­ga

Vy­ras už­da­ro
Lan­gą – jo
Mo­te­riai šal­ta.
Dar ne­ži­no
Abu – greit
Pra­vi­ras liks.
Kas kal­tas?
Ar vis tik
Kal­tų nė­ra –
Per grei­tai
Lau­ke at­ši­lo,
Ne­vir­to mei­le
Aist­ra.
Abiem gerk­lė
Už­ki­mo –
Ne­si­da­li­no
Ar­ba­ta.
Tik ap­si­vil­ko
Pal­tą
Mo­te­ris –
Už­ver­ti lan­go
Ne­pa­ki­lo
Jo ran­ka.
Tai bu­vo ar
Ne­bu­vo mei­lė?
— — — — — — —
Ar­ti­pil­niam puo­de­ly –
Išt­rū­ku­si sa­ga.
––

Vio­le­ti­nė imp­re­si­ja

Aly­vos
Tar­si paaug­lės
Lai­ko­si krū­voj
Ir tik kva­pas
Iš­duo­da
Žy­dė­ji­mo
Ne­kant­rą –
Taip svai­gi­na
Pum­pu­rai
Jau­nys­tės.
Sle­pia
Už­ko­duo­tą
Pa­ža­dą
Mir­ti iš
Lė­to,
Kai al­ka­nos
Ran­kos
Išd­rįs
Nus­kin­ti.
Si­lue­tas
Mer­gai­tės
Rai­bu­liuo­ja
Ir nyks­ta –
Vis­kas kar­to­jas.
Ir nie­kas
Neg­rįž­ta.
–-
Kar­ma
Kar­ma is a bitch
Sen­ten­ci­ja

Dangs­tau­si nu­val­kio­tom
Fra­zėm ir žo­džiais, ku­rių
Nie­kam se­niai ne­be­rei­kia.
Sten­giuos iš­trin­ti iš at­min­ties
Kas jun­gė du žmo­nes, –
Sau­gik­lis su­vei­kia.
Tik kar­ma, ka­lė al­ka­na,
Prie gran­di­nės ry­to­jaus
Pri­kaus­ty­ta ty­li.
Vai­ke­li vaikeli… ma­nai,
Tu vie­nin­te­lė že­mė­je mo­te­ris,
At­si­sa­kiu­si to, ku­ris my­li?
–-

Užg­ro­ja va­ka­ras ber­žo sty­go­mis,
Mies­te­lis plunks­nas ke­de­nas nak­čiai,
Vie­ni­šas sta­las, nu­krau­tas kny­go­mis -
No­ris pri­suk­ti mė­nu­lio dag­tį.

Ty­la va­ti­nė au­sis už­spau­džia,
Ga­liu net sau gra­žiai pa­me­luo­ti.
Už pa­tik­lu­mą bau­džia­ma skau­džiai –
Rau­do­nos lū­pos ima kva­to­ti.

Ne­tik­ro juo­ko kas­ka­dos au­ga,
Ir pra­si­ver­žia sū­rus cres­cen­do,
Sa­ku­ros žie­dą dar te­be­sau­gau –
Lie­tu­viš­kos gei­šos mei­lės le­gen­dą.

Ma­ri­ja ŠI­MAI­TY­TĖ

Esu Ma­ri­ja, kū­ry­bin­ga ir dau­gia­ly­pė as­me­ny­bė, ku­rios sa­vi­raiš­ka api­ma me­ni­nin­kės, poe­tės ir sle­mo at­li­kė­jos vaid­me­nis. Gi­miau Kel­mė­je, mo­kiau­si Kel­mės pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re, ten su­ži­no­jau apie klu­bą „Be rė­mų“ ir įsi­trau­kiau į jo veik­lą. Bū­tent ten pra­si­dė­jo ma­no pir­mo­ji, pla­tes­nė pa­žin­tis su poe­zi­ja. Vė­liau pen­ke­rius me­tus pra­lei­dau Kau­ne, o šiuo me­tu esu ap­si­sto­ju­si sos­ti­nė­je. Kau­ne įgi­jau iš­si­la­vi­ni­mą stik­lo, ke­ra­mi­kos, odos ir teks­ti­lės me­no sri­ty­se, ta­čiau ma­no di­de­lė aist­ra lie­ka li­te­ra­tū­ra, ypač sle­mo poe­zi­ja. Gy­ve­nu tarp dvie­jų pa­sau­lių – vi­zua­laus me­no ir ra­šy­mo – nes ne­no­riu pa­si­rink­ti vie­no ir at­mes­ti ki­to, man įdo­mu ste­bė­ti, kaip šios dvi sri­tys są­vei­kau­ja tar­pu­sa­vy­je. Eks­pe­ri­men­ta­vi­mas su įvai­rio­mis me­no for­mo­mis – nuo stik­lo iki poe­zi­jos – lei­džia ty­ri­nė­ti kū­ry­bos sluoks­nius, o re­zul­ta­tai daž­nai bū­na vi­siš­kai ne­ti­kė­ti. Vi­sa­da tei­giau, kad me­nas yra bū­das kel­ti klau­si­mus ir ska­tin­ti žmo­nes ieš­ko­ti at­sa­ky­mų: „Abe­jok vis­kuo, nes tik taip nie­ka­da ne­nus­tos ieš­ko­ti.“ Įk­vėp­ta šių žo­džių, kū­ry­bo­je nag­ri­nė­ju ne­pa­to­gius so­cia­li­nius klau­si­mus ir pro­vo­kuo­ju žiū­ro­vus, kad jie mąs­ty­tų ne tik skai­ty­da­mi ar klau­sy­da­mi, bet gy­ven­tų tuo sa­vo kas­die­ny­bė­je.

De fi­ci­tas dar­nos šei­mo­je
Ne de­fi­ci­tas pi­ni­gų psi­cho­lo­gui
De fi­ci­tas Alaus Bu­kows­ki bo­ka­lui
Ne de­fi­ci­tas į ei­les iš­lie­tų žo­džių
De fi­ci­tas šil­tų ap­ka­bi­ni­mų gruo­dį
Ne de­fi­ci­tas pla­gi­juo­tų ka­lė­di­nių svei­ki­ni­mų
De fi­ci­tas per ka­rą ra­mių nak­tų
Ne de­fi­ci­tas ko­jų pro­te­zų
De fi­ci­tas dan­tų bur­no­je
Ne de­fi­ci­tas vin­gių sme­ge­ny­se
De fi­ci­tas kur sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį
Ne de­fi­ci­tas būs­to pa­sko­lo­je
De fi­ci­tas gau­to at­ly­gi­ni­mo
Ne de­fi­ci­tas kur jį iš­leis­ti
De fi­ci­tas mais­to šal­dy­tu­ve
Ne de­fi­ci­tas ki­log­ra­mai ant pil­vo
De fi­ci­tas drą­sos prieš tė­vą
Ne de­fi­ci­tas trauk­ti pri­ma už kam­po
De fi­ci­tas pa­sa­ky­ti komp­li­men­tą mo­ti­nai
Ne de­fi­ci­tas ves­tis na­mo skir­tin­gas mo­te­ris
De fi­ci­tas Že­mai­tei leng­vų kai­mo dar­bų
Ne de­fi­ci­tas lan­guo­tos ska­ros
De fi­ci­tas Sruo­gai ska­nių kot­le­tų
Ne de­fi­ci­tas Die­vų miš­ko
De fi­ci­tas Ma­čer­niui jau­nys­tės die­nų
Ne de­fi­ci­tas ra­šy­ti apie di­džią, gra­žią sie­lą
De fi­ci­tas bū­ti ge­ru žmo­gum
Ne de­fi­ci­tas juok­tis ki­tam už akių
De fi­ci­tas nuo­šir­daus ti­kė­ji­mo die­vu
Ne de­fi­ci­tas kiek­vie­ną sek­ma­die­nį lan­ky­ti baž­ny­čią
De fi­ci­tas ver­ty­bi­nio stu­bu­ro
Ne de­fi­ci­tas keik­ti ki­tus soc tink­luo­se
De fi­ci­tas eu­rų ki­še­nė­je
Ne de­fi­ci­tas žmo­nių ku­rie pa­gel­bės
De fi­ci­tas sto­go virš gal­vos
Ne de­fi­ci­tas au­to­bu­so sto­te­lės suo­liu­ko
De fi­ci­tas ge­bė­ti at­si­pra­šy­ti
Ne de­fi­ci­tas ge­bė­ti at­leis­ti
De fi­ci­tas dė­ko­ji­mo vieš­pa­čiui
Ne de­fi­ci­tas duo­nos ant sta­lo.
–-

Liū­tis iš­skal­bė kan­ko­rė­žius.
Man pa­si­ro­dė, kad van­dens la­šai juos iš­prau­sė nuo miš­ko dul­kių,
Išs­ka­la­vo sa­ma­nų li­ku­čius, o sėk­las pa­bė­rė į gi­rios pa­klo­tę,
Man pa­si­ro­dė, kad jie dė­ko­jo.
Dė­ko­jau ir aš.
Čia pat, už­ver­tus gal­vą į liau­nas vir­šū­nes, lyg vie­na­die­nis ma­chao­nas,
Prask­rie­ja bū­to gy­ve­ni­mo at­gar­siai, ku­rie vis nu­vil­go
Ma­lo­niu dvelks­mu ir kvie­čia pa­si­gar­džiuo­ti die­no­mis,
Ku­rias pa­jun­ti, vos pra­dė­jus žy­dė­ti kaš­ta­nui,
Vis stip­riau ir stip­riau, iki Jo­no nak­ties.
Vis gai­ves­nis van­duo prau­sia kū­ną, jau net ne van­duo, o me­dus
Prau­sia die­nos su ne­si­bai­gian­čia sau­le ir vėl pa­ky­lan­čia, ne­spė­jus su­tem­ti.
Ge­lian­ti upės tėk­mė ir rai­bu­liuo­jan­čios vil­nys,
Įk­vėp­ta rū­ko dulks­na, pa­ber­ti do­bi­lai iš sau­jos,
Pa­rei­nan­ti ma­me­lė su naš­čiais,
Sū­rus pra­kai­to ir kluo­no kva­pas,
Del­nu per­brauk­ti bė­rio kar­čiai
Bei ne­si­bai­gian­tys ga­nyk­lų to­liai, ne­tu­rin­tys nei pra­džios nei pa­bai­gos,
Po ku­rias brai­dant, su­skai­čiuo­tos vi­sos ne­pa­žįs­ta­mos žo­lės.
Čia pat, vis dar už­ver­tus gal­vą, pa­jau­ti esan­tis paunks­mė­je die­nų,
Kur ta­va­sis dvi­ly­pis ma­chao­nas ant tra­paus kū­ne­lio
Lai­ko va­sa­ros nak­tis.
–-

Pa­sau­lis su­ka­si ant vi­ni­lo plokš­te­lės
Vis dar gy­ve­ni sen­ti­men­tais,
Įk­vėpk, iš­kvėpk,
Ki­še­nes pri­pil­dyk pa­ra­le­liais ak­cen­tais,
Kopk į kal­ną, kopk į pa­ko­pą,
Pa­ko­pa po pa­ko­pos, su­skai­čiuok laip­te­lius,
Ant kiek­vie­no su­kal­bėk mal­de­lę, ver­ty­bes dėk ki­še­nėn,
Ne­pa­miršk nei tė­vo, nei mo­ti­nos
Per­žeg­nok ir dė­ko­ki,
Vėl įkvėpk, iš­kvėpk
At­si­suk į ry­tus, nu­si­lenk sau­lu­žei,
Iš­si­tiesk tar­si siek­tum ze­ni­to,
Iš­rėk vis­ką, ko jau­tie­si pel­ny­tas,
Įsis­te­bei­lyk į del­nus, jais ap­siū­tas vin­giuo­tas li­ni­jas,
Sup­rask sa­vo kū­ną, ta­vo bal­sas vi­di­nis
Ge­riau ži­no nei pro­tas,
Kam tau gy­ve­ni­mas duo­tas,
Jis duo­tas ne tam, kad švais­ty­tum pa­vė­jui,
Kad rink­tum po tru­pi­nį ir klau­si­nė­tum.
Ar tai va­di­na­ma tuo, dėl ko šir­dis pri­pil­nė­ja.
Įk­vėpk, iš­kvėpk.
At­verk blaks­tie­nas, pro vo­kų ply­šį įsi­leisk ne­pa­žįs­ta­mą,
Ap­čiu­pi­nėk ir dėk vis­ką į šir­dį,
Po to mesk lauk, kas ne­pa­tin­ka.
Iš­bėk į gi­rią per aud­rą,
Įk­vėpk, įkvėpk, įkvėpk,
Nus­kink mo­tie­ju­ką pie­vo­je, su­gal­vok no­rą
Išk­vėpk.
––

MY­LĖ­TI – vaikš­čio­ti po že­mę, ku­rio­je dar tik su­tik­si­me žmo­nes, ku­riuos my­lė­si­me.
Kai kas sa­ko, kad šis jaus­mas api­ma ži­no­ji­mą, kiek šaukš­te­lių cuk­raus dė­ti į ka­vą prieš at­ne­šant į lo­vą.
O kas, jei su­kly­si? O kas, jei iš­vis ta­vo pa­ta­lo se­niai ne­lie­tė įkai­tęs kū­nas ir esi įsi­my­lė­jęs sa­vo ka­tę?
Nusp­ren­dei lai­ky­tis sa­vęs ap­sau­go­ji­mo ce­li­ba­to, nes taip pa­ta­ria vi­sos sa­viug­dos kny­gos.
Psi­cho­lo­gai, psi­cho­te­ra­peu­tai, In­di­jos re­li­gi­niai teks­tai, as­me­ni­niai au­gi­mo tre­ne­riai ar kou­čin­go gu­ru.
Vi­si vien­bal­siu rė­kia – ge­riau iš­si­plėšk vi­du­rius, bet ne­da­link sa­vęs ki­tiems. Iki kol ta­vo pa­čio puo­de­lis ne­bus skli­di­nai pil­nas.
Kaip ga­liu sa­ve my­lė­ti? Ab­sur­das. Ki­tas ša­lia ma­nęs yra be­tar­piš­kai nuo­sta­bus kū­ri­nys, to­dėl kri­siu jam po ko­jo­mis ir tap­siu ver­gu. Nes. Bai­mė.
Ne van­duo už­pil­do kū­ną, o bai­mė bū­ti pa­mes­tam. Bai­mė bū­ti ne­to­bu­lu ki­to aky­se.
Bet kas ga­li bū­ti be­pro­tiš­kiau, nei bū­ti pa­mes­tam pa­ties sa­vęs.
Kas ga­li bū­ti be­pro­tiš­kiau, jei ma­ty­da­mas sa­vo at­vaiz­dą nu­si­va­lai šla­pius skruos­tus, kad juos pa­da­bin­tų šyp­se­na.
My­lė­ti – sirg­ti psi­chi­ne li­ga, ku­ri at­ne­ša su­si­ža­vė­ji­mo sa­vi­mi jaus­mą.
My­lė­ti - pa­klaus­ti sa­vęs – kaip Tu šian­dien lai­kai­si?
My­lė­ti – ne­ry­mo­ti prie mes­sen­ger pro­gra­mė­lės be­lau­kiant at­sa­ky­mo – tu man pa­tin­ki.
My­lė­ti – ne­da­lin­ti sa­vęs įsi­vaiz­duo­jant, kad esi tik pu­sė obuo­lio skil­te­lės. Nes Tu esi ne­da­lo­mas. Tu esi pil­nas, svei­kas obuo­lys su sa­vo iš­ki­li­mais ir raukš­le­lė­mis, ku­rios yra pa­čios to­bu­liau­sios.
My­lė­ti – priim­ti komp­li­men­tus at­vi­ra šir­di­mi, nes nie­kas tau ne­lin­ki blo­go. Pa­ti­kėk, spe­cia­liai žmo­nės ken­kia tik pa­tys sau.
My­lė­ti – die­vin­ti, ant ran­kų ne­šio­ti. Sa­ko lie­tu­vių kal­bos žo­dy­nas.
My­lė­ti – ne­plak­ti sa­vęs už klai­das. Nes tai pa­da­rys ki­ti, net nea­be­jok tuo.
My­lė­ti – pa­ra­šy­ti mei­lės laiš­ką sau ir įme­tus į pa­što dė­žu­tę ne­ti­kė­tai ras­ti, nes tik tu tu­ri bū­ti di­džiau­sias sa­vo ger­bė­jas.
My­lė­ti – da­lin­tis jau skli­di­nu puo­de­liu jaus­mų, ži­nant, kad jis neiš­tuš­tės.
My­lė­ti – pa­sa­ky­ti sau ačiū, kad esi.
My­lė­ti – ži­no­ti, kad že­mė­je dar net ne­gi­mė žmo­nės, ku­riuos my­lė­si­me.

Jus­ti­na GRI­GAI­TĖ
Ei­les ra­šau nuo ma­žų die­nų. Vis dar pri­si­me­nu pir­mą­sias ei­lu­tes apie rau­do­ną ba­lio­ną ar ra­šik­lį var­du „Pi­ka­čiu“. Nors ši­tie poe­zi­jos „per­lai“ mie­li šir­džiai ir ke­lią šyp­se­ną, su lai­ku te­mos kei­tė­si ir plė­to­jo­si (šiek tiek) rim­čiau.

My Litt­le Bean

Ne­teisk už ke­lią, ku­ris man iš­klo­tas,
Ne­pyk – pa­sau­lį nuo ta­vęs sle­piu,
Ži­nau, at­ro­do vis­kas gan mig­lo­ta,
At­leisk, bet ki­to rink­tis ne­ga­liu.

Sup­rask, man skau­da tai ne­šio­tis,
Ty­lė­ti aud­ro­je min­čių.
Ži­nau, tu­rė­jau gint, ko­vo­ti
Ne­pai­sant be­ga­lės kan­čių.

Ti­kėk, jog nie­kad ne­pa­mir­šiu,
Lai­ky­siu vi­sa­dos ša­lia.
At­leisk, ne šian­dien su­si­tik­sim –
Gal­būt ry­toj tu bū­si čia.

By­ra

By­ra
Vie­nas po ki­to
By­ra, yra
Tru­pi­nys nu­kri­to
Ant žvy­ro
By­ra
Dar vie­nas po ši­to
Kan­ki­na
Kol ne­be­li­ko.

Din­gę
Kiek is­to­ri­jų ra­šy­ta ant pa­var­gu­sių del­nų,
Kiek gal­vo­ta, kiek mąs­ty­ta, kiek praė­ju­sių die­nų.
Kur be­žiū­ri, nu­si­vy­lę.
Akys srū­va upe­liu.
Bu­vo juo­ko be­ga­ly­bė,
O da­bar klau­sais – ty­lu.

Vei­dą ne­mi­ga ka­muo­ja, žvilgs­ny tvy­ro ne­ži­nia.
Skruos­tus liū­de­sys ža­lo­ja, neap­lan­ko šyp­se­na.
Kur tas džiaugs­mas stai­ga din­go?
Kur kva­to­jan­ti mi­nia?
Ne­ma­tyt žmo­gaus lai­min­go
Čia kaip skęs­tan­čiam lai­ve...
–-
Jiems vis­kas
Tik pra­kai­tas il­san­čius gai­vi­na
Ir ga­lo ne­ma­ty­ti – va­ga po va­gos,
Ro­po­ja, ke­liais ir al­kū­nėm mi­na –
Min­tis ki­še­nėj, be­dug­nė ant gal­vos

Ir šau­kia tie, ku­riems kan­čia nė mo­tais,
Ku­rie ke­liau­ja ant ki­tų spar­nų –
Jiems vis­kas ži­ba, vis­kas jiems pa­klo­ta,
Skai­čiuot ne­rei­kia nei va­gų, nei va­lan­dų .

Kai ry­to sau­lę kei­čia va­ka­ro pa­guo­da
Tam­sa ne­glos­to vargs­tan­čių vei­dų
Spar­nuo­ti plė­šia, da­li­mis par­duo­da
Be­lie­ka žvy­ras ant šal­tų del­nų.
––
Ir apakt, vi­sai apak­ti...

No­rė­jau aš šė­šė­lį gau­dyt,
Apg­lėbt, pa­pur­tyt ir pa­klaus­ti,
Ar man ša­lia ne­bū­tų vie­tos
Ant že­mės pa­gu­lėt grub­lė­tos,
Ar ply­tų sie­nom lipt ga­lė­čiau,
Ant lan­go rė­mo pa­tu­pė­čiau
Ir sau­lės blyks­nius už­dangs­ty­ti,
Vit­ri­nų stik­luo­se laks­ty­ti
Tik žyd­rą dan­gų te­ma­ty­ti…
O juo­du pal­tu ap­si­gob­ti nak­tį
Ir apakt, vi­sai apak­ti...

Vir­gi­li­ja PET­RO­ŠIE­NĖ
Net pa­ti ste­biuo­si, kaip mū­sų va­do­vė Da­lia Griš­ke­vi­čie­nė vis dar neišb­rau­kė ma­nęs iš klu­bo na­rių są­ra­šo. Da­bar gy­ve­nu pa­gal per­fra­zuo­tą de­vi­zą: „Jei ga­li ne­ra­šy­ti, ne­ra­šyk“. Tie­sa, vie­ną kny­ge­lę su­spė­jau iš­leis­ti. Vie­ną­syk atė­jo į gal­vą min­tis, kad žmo­nės no­ri gir­dė­ti tik sa­ve, kad pa­sau­ly­je tiek daug žo­džių pri­ra­šy­ta, kad nie­ko nau­jo ne­beį­ma­no­ma pa­sa­kyt. Man ne kar­tą bu­vo to­kios pau­zės. Pas­kui pra­de­da lįs­ti sa­ki­niai taip įky­riai, kad tie­siog pa­tys gu­la į są­siu­vi­nį. Gal vėl ka­da nors ateis toks lai­kas, aš ne­ži­nau, bet šiuo me­tu la­bai pa­mi­lau ty­lą.

MO­TI­NA
Ku­rį mo­ti­na my­li la­biau­siai
Iš po­ros, ke­tu­rių, de­šim­ties?
Kurs pa­rei­na žaiz­do­tas daž­niau­siai
Ir iš kie­mo, ir iš at­min­ties.
Kurs pa­siek­ti žais­liu­ką mė­gi­na
Iš lo­vy­tės iš­me­tęs ir vėl,
Kurs bū­ry skus­ta­gal­vių vai­ki­nų
Aš­tuo­nio­li­kos spė­jo pra­žilt.
Gai­les­tin­gi šven­tie­ji, ar gir­dit? –
Kai ji, žva­kei pra­vir­kus, pra­šys –
Ši­tam vai­kui į su­žeis­tą šir­dį
Sug­rą­žin­ti ra­my­bę dar­syk.
Už aša­ras šias nu­rie­dė­ju­sias
Nuo­šir­des­nio jau nie­ko ne­bus –
Ne­pas­merk vi­siš­kai, At­pir­kė­jau, –
Mū­sų že­mėj bu­vai tik sū­nus.

RY­ŠYS
O, dan­gau, tu di­des­nis esi
už vi­sus van­de­ny­nus.
Kiek­vie­nai pa­si­kly­du­siai sie­lai
ma­žy­tę ban­ge­lę siun­ti.
Že­mės žmo­nės keis­ti, –
ne­sup­ran­ta, o gal ir ne­ži­no,
kad vi­sų do­va­nų iš ta­vęs
ne­ga­lė­jo priim­ti vi­si.
Ten ti­kė­ji­mo, mei­lės, vil­ties
be­ga­li­nės pla­ty­bės,
pas kiek­vie­ną į šir­dį atei­na
ge­ru­mo, kil­nu­mo gi­ja,
virš gal­vos kiek­vie­nam oro gurkš­ny
ra­my­bė pa­ki­bus,
tik­tai žvilgs­nis, iš­troš­kęs su­prast,
pa­si­slė­pęs vis dar žmo­gu­je.
O už la­šą van­dens,
už­ko­duo­tą žmo­ni­jos li­ki­mą,
kaž­ka­da dy­ku­moj vien tik Mo­zė
par­klu­pęs šir­din­gai dė­ko­jo.
Jei ga­lė­tų su­pras­ti žmo­gus,
kad tik duo­da­mas ima, –
gal ne­reik­tų kal­nų iš­var­ty­ti
ir že­mės su­pur­tyt po ko­jom.

NUO... IKI
Kaip rei­kia iš­mok­ti,
iš­mok­ti my­lė­ti.
Ne da­bar. Ne vė­liau.
Nuo gi­mi­mo.
Lie­tų ir vė­ją,
ir su­lū­žu­sį skė­tį,
kaž­kie­no
pa­so­din­tą jur­gi­ną.
Vi­siš­kai pa­pras­tai –
taip kū­di­kiai my­li,
tar­si že­mė­je
skaus­mo ne­bū­tų.
Be po­mpas­tiš­kų žo­džių,
švel­niai ir ty­liai,
lyg guos­tų mal­da
pa­sku­ti­nę se­kun­dę.
Dar pa­sau­lio ne­pa­lies­tas
nau­jas in­das,
at­si­ne­šęs ti­kė­ji­mo ga­lią,
Dar žmo­nių ne­sus­pė­tas
pri­pil­dy­ti,
tik už­gi­męs
su nuo­sa­va mei­le.
Iki šiol ne­pa­vy­ko
dar nie­kam be gri­mo
iš­sau­got,
kad ne­nub­lank­tų
nuo gi­mi­mo...
iki ki­to gi­mi­mo.
–-

Ma­no vie­ni­šas
su­žeis­tas an­ge­le, kur tu?
Prieš se­kun­dės da­le­lę
sto­vė­jai dar čia!
O da­bar, su­klai­din­tas
vel­nio­niš­kų bur­tų,
iki pat pa­bai­gos
jo­di­nė­si del­čia?
Na, at­leisk, ma­no
įžeis­tas an­ge­le, grįž­ki.
Jau pra­žy­do tarp kny­gų su­džiū­vus gė­lė.
Vie­ną maz­gą iš skaus­mo
ir mei­lės su­ri­šęs,
be ta­vęs jo at­narp­lio­ti
nieks ne­ga­lės.
Kol ne­rei­kia nu­rink­ti
vai­ni­kų nuo ka­po,
Grįžk ir sau­gok ma­ne
vi­sa­da... nuo ma­nęs,
kol abiems mums vie­nat­vė
dar lais­ve ne­ta­po,
kol aš dar neiš­mo­kau
gy­vent be ta­vęs!

–-

Liū­dė­ki be ma­nęs,
liū­dėk, pra­šau...
Kad tu il­gie­si,
aš ta­da ži­no­siu.
O ar­ba­ta puo­de­ly­je
lai auš­ta,
pa­kol ma­ne tu
min­ty­se bu­čiuo­si.
At­mink ma­ne,
ka­da vi­sai su­tems­ta,
blaks­tie­no­se sap­nai
pa­kly­dę bė­ga,
pa­kvai­šu­si pū­ga
už­lip­dė lan­gus,
il­gė­kis, kai be tiks­lo
ne­si­mie­ga...
Ateis auš­ra,
apie ma­ne gal­vok,
nak­ti­nę marš­ką
nuo dan­gaus vy­nio­jus.
Tik­tai ma­nęs tu
spin­du­liuos ieš­kok.
Pa­sau­lis mei­lės
pra­džią do­va­no­ja.
Liū­dė­ki be ma­nęs,
liū­dėk, pra­šau...
Šir­dim ir sie­la,
ir kiek­vie­na min­ti­mi.
Juk tu ži­nai,
ta­vim aš kvė­pa­vau.
Gy­ve­na ši­taip žmo­nės,
ta­pę ar­ti­mi.

–-
At­leisk... At­vė­so...
Kas bu­vo, vis­kas jau praė­jo.
Ta­vęs vis lau­kiau... lau­kiau...
Lau­kiau... Ir my­lė­jau.
Ir net sap­nuo­ti ne­ga­lė­jau..
Ta­vim aš kvė­pa­vau.
Iš nau­jo kė­liau­si.
Ir vėl kri­tau.
Ir mir­da­vau kas kar­tą.
Ver­kiau lyg iš­pro­tė­ju­si.
Iš il­ge­sio stau­giau.
Ir lau­kiau... lau­kiau...
Ta­vo mei­lės. Kaip my­lė­jau.
O Die­ve gai­les­tin­gas,
Su ta­vi­mi kaip būt no­rė­jau.
De­ja de­ja, aš ne­ga­lė­jau,
Ir vis­kas per­de­gė, sun­ku,
Tik iš šir­dies ty­loj
Dar pe­le­nus ren­ku.
At­leisk. Jau ne­be­žei­džia
Tuš­tu­ma. Pa­lei­džiu.
 

And­rius DI­NI­KIS
Kū­ry­ba pra­si­dė­jo dar paaug­lys­tėj. Ra­šiau pro­trū­kiais, tik ne­la­bai kam ro­džiau. Ra­šiau ir jau­nys­tėj į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos žur­na­lą „Žings­niai“. O ta­da atė­jau pas mo­ky­to­ją D. Griš­ke­vi­čie­nę pa­si­kal­bė­ti, nes esu bai­gęs VšĮ Kel­mės Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­rą. Mo­ky­to­ja ir pa­siū­lė pri­si­jung­ti prie klu­bo, nors šiaip vie­ni­šius esu. Ne­mėgs­tu daug kal­bė­ti apie kū­ry­bą – ar­ba ra­šo­si, ar­ba ne.
Ar­čiau­siai dū­šios die­vo, ti­kė­ji­mo, mei­lės ir mir­ties te­mos – sa­vai­me taip gau­na­si.

Die­na jau bai­gė­si
Ir aš prieš ta­ve, Vieš­pa­tie,
Klū­pau.
Mel­džiu dar ta­vęs
Vie­nos die­nos,
Per ku­rią ga­lė­čiau
Ap­ka­bin­ti ir pa­guos­ti.
Dar vie­nos die­nos,
Kad kur­čiau že­mė­je dan­gų –
Kad pa­da­ry­čiau dar
Vie­nam žmo­gui ge­ra.
–-

Ša! Ty­liai ty­liai pa­kal­bė­kim,
Jog nie­kas neiš­girs­tų.
Apie mei­lę, ti­kė­ji­mą ir gy­ve­ni­mą.
Ša, taip ty­liai, kad nie­kas neiš­girs­tų,
Kaip mes my­lim ir ne­ken­čiam,
Kaip ne­mei­lės neat­lei­džiam,
Kaip mes pur­to­mės at­sa­ko­my­bės,
Kaip kar­tais tar­si ne­ty­čia esa­me
Tik žiū­ro­vai baž­ny­čio­je,
Kaip kas­dien gy­ve­nam
Dva­si­niam šiukš­ly­ne,
Kaip per gy­ve­ni­mą ei­nam gar­siai...
Ša... Kad nie­kas neiš­girs­tų,
Ir kaip ty­liai ty­liai
Be Die­vo mes mirš­tam.

–-
Sė­džiu.
Ty­liu.
Ap­link tik tam­sa.
Lyg ir gy­vas, bet šir­dy­je
Ta­vęs nė­ra.
Ty­liu.
Ir tu ty­li.
Lau­kiu ta­vo
Pra­kal­bė­ji­mo,
Bet ne­su­lau­kiu.
Pra­šau ti­kė­ji­mo,
Pra­šau ma­lo­nės
Šio­je dva­si­nėj dy­ku­moj -
Bet jau­čiu tik tuš­tu­mą
Vi­duj.
Die­ve, pra­kal­bė­ki!
Lau­kiu,
Ti­kiu,
My­liu.
O, pa­si­ro­do,
Tu ša­lia –
Tik aš ne­mo­kė­jau
Gir­dė­ti.
Ta­rei man,
Jei­gu ir to­liau ty­lė­siu,
Ak­me­nys
Ims
Šauk­ti.

 Au­re­li­ja VYŠ­NIAUS­KAI­TĖ
 Mo­kau­si VšĮ Kel­mės pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­re, man 18 me­tų. Ei­lė­raš­čius pra­dė­jau kur­ti bū­da­ma 14 me­tų, taip no­rė­jau iš­reikš­ti sa­vo jaus­mus ir įvai­rias min­tis, iš­lais­vin­ti tai, kas sly­pi ma­ny­je. La­bai il­gai bi­jo­jau sa­vo kū­ry­bą kur nors vie­šin­ti, ta­čiau, pa­ska­tin­ta klu­bo va­do­vės, prieš pu­sę me­tų iš­drį­sau gar­siai ei­lė­mis pa­sa­ky­ti, ką jau­čiu.

… Ir, ga­liau­siai, sau­lei pa­te­kė­jus
Pa­ža­das „Am­ži­nai“ ta­po nie­ko ver­tu,
Ta­čiau aš vis dar ta­vęs lau­kiu,
Koks me­las sal­dus - aš ir tu!

Mū­sų mei­lė nu­sken­do jū­ro­je,
O le­li­jos ir va­ni­lė
Man vi­sa­dos pri­mins ta­ve -
Ban­gos kve­pės ka­ra­me­le.

Tik pa­šau­ki ma­ne tu var­du -
Ati­duo­siu ne­ra­mią sie­lą sa­vo,
Am­žiams bū­siu ta­vo le­li­ja,
Sun­ku - pa­ti­kė­siu tuo žo­džiu!

Kol tam­sus dan­gus tar­si už­si­degs
Lieps­no­da­mas oran­ži­ne, auk­si­ne spal­va
Ir spin­din­čio­ji sau­lė pa­te­kės.
- - - - - - - - - -
Jei­gu vie­ną die­ną mė­nu­lis
Pa­šauks ta­ve var­du, ne­nus­tebk,
Nes aš kiek­vie­ną nak­tį
Jam pa­sa­ko­ju apie ta­ve.

Ko­kios ta­vo akys ir kaip
No­rė­čiau pa­skęs­ti jo­se.
Ko­kios ta­vo stip­rios, švel­nios
Ran­kos, kai jos ap­glė­bia ma­ne.

Kaip troš­ki­mas tu­rė­ti ta­ve
Pra­žu­dė da­le­lę ma­nęs.
Vi­sos vil­tys su­du­žo į ma­žas šu­ke­les,
O žo­dis mei­lė ta­po ne­be­reikš­min­gu.

Bu­vai ta žvaigž­dė, ku­rios
Aš troš­kau, ku­ri man ro­dė
Ke­lią ir ne­lei­do ma­no sie­lai
Pa­sik­lys­ti tam­so­je.

Ir tuo­met pa­te­kė­jo sau­lė.
Tu din­gai, ir ma­no sie­la vėl
Pa­sik­ly­do. Bet aš tu­riu mė­nu­lį,
Ku­riam pa­sa­ko­ju apie ta­ve kas­nakt.

Ar ka­da pa­sa­ko­jau,
Kaip my­liu lie­tų?
Nes jis nu­plau­na ta­vo
Žaiz­das sie­los glū­du­moj.

Ar ka­da pa­sa­ko­jau
Kaip my­liu aud­rą?
Nes ji pa­sle­pia ma­no
Skaus­mą gi­liai šir­dy­je.

Leisk man my­lėt ta­ve.
Leisk man skęst ta­vam glė­by.
Leisk ma­no kū­nui vir­pėt,
Kai ta­vo ran­kos lie­čia ma­ne.

Leisk man skęst ta­vo­sio­se aky­se
Lyg ra­mioj jū­roj.
To­kioj ty­roj, to­kioj skais­čioj
Kaip ma­no mei­lė tau.
––
Kel­mei
Tai kraš­tas, ku­ria­me aš gi­miau,
Užau­gau, klau­sy­da­ma ta­vo var­pų.
Ko­jom ba­som gai­vią ra­są jau­čiau,
Su­gė­riau vai­kys­tę iš ta­vo del­nų.

Ma­no mies­te, bran­gi­nu ta­ve ir ti­kiu -
Pa­keis­ti ta­vęs ar ban­dy­ti iš­trin­ti
Nie­kas ne­ga­li iš ma­no šir­dies ir min­čių,
Jei vė­jai li­ki­mo to­li nu­gin­tų.
––

Jau­nys­tės nai­vu­mas

Ta­vo­ji šyp­se­na pla­ti, gra­ži,
Dangs­tai­si - ji to­kia nai­vi,
Gal­vo­ji, nie­kas neįž­velgs,
Kas de­da­si ta­vo­ji šir­dy.

Ir juo­kas ai­di iš to­li gar­sus,
Bet aš ma­tau tik­ras spal­vas,
Jos tam­sios, gi­lios - jis skau­dus,
Ir akys ne­si­juo­kia - al­ka­nos.

Ga­li me­luo­ti, kiek pa­jėg­si,
Tik akys, iš­da­vi­kės, tie­są pa­sa­kys.
Juk skaus­mo nie­kad ne­pas­lėp­si -
Ar kar­tais jis nė­ra pra­džios vil­tis?

Kris­ti­na JAN­KŪ­NIE­NĖ
Esu dvy­nė pri­gim­ti­mi, su­vo­ki­mu, re­gė­ji­mais, min­ti­mis, cha­rak­te­riu, pa­sau­lio ma­ty­mu. Du­by­sos slė­nius iš­kei­tu­si į Rė­ky­vos pae­že­rę, kū­ry­bi­nio įkvė­pi­mo se­miuo­si iš bū­ties, tur­tin­gos gam­ta. Gal dėl to, kad nuo­lat vis­kas įdo­mu, nie­kaip neap­sisp­ren­džiu, kur ir kuo no­riu bū­ti. Taip ta­pau klu­bo „Be rė­mų“ na­re, įsto­jau į Nep­rik­lau­so­mų­jų ra­šy­to­jų są­jun­gą bei ta­pau Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­re. Nuo­lat tik­ri­nu sa­vo ri­bas, nes vi­lio­ja ga­li­my­bė iš­mok­ti, su­vok­ti, ra­gau­ti, pa­tir­ti.

BŪ­TIES TUR­TAS
Vėl pa­va­sa­rio
Bur­tai ža­li,
Va­ka­rais ie­vos
Svai­gu­lį taš­ko.
Išei­ni, taip kaip
Gi­mėm – ba­si.
Ten, kur bū­si,
Priims net
Be pa­so.
Krai­čio skry­nią
Da­lin­sis vi­si –
Sve­ti­mi daik­tai
Duo­nos ne­pra­šo.
Kiek il­gai
Gy­ve­ni at­min­ty,
Kai iš­si­tri­na
Pė­dos ant ta­ko?

TAU­PUS DOS­NU­MAS
Duo­na kas­die­ne
Su ta­vi­mi
Da­li­nuo­si tik
Šven­ta­die­niais,
Nes ne­ma­tau
Ir ne­jau­čiu al­kio
Ta­vo aky­se, šir­dy­je
Ir sie­lo­je,
Bet vis tiek
Ke­pu ją su mei­le,
Kad bū­tų skal­si
Iš­ties­tai ran­kai,
Lau­kian­čiai iš­ri­ši­mo.

IŠ­LI­KI­MAS
Su­kons­pek­tuo­ju lai­ko
Iš­lai­das kruopš­čiau
Nei fi­nan­sus, nors
Rea­lis­tų nie­kas
Ne­my­li, net tie,
Ku­rie sė­di jų
Ki­še­nė­se, ir
Pa­si­lei­džiu nuo­kal­nėn,
Steng­da­ma­si, kad
Ta­vo min­tys neužk­liū­tų
Net už ma­no
Pė­dų še­šė­lio.
Kal­ba­mės trum­pai,
For­mu­lė­mis su nu­spė­ja­mais
At­sa­ky­mais, ir man
Jau ne­svar­bu, į
Ku­rią pa­ra­bo­lės
Pu­sę nu­sly­siu, nes
Iš­mo­kau gy­ven­ti
Ta­vo gy­ve­ni­mo
Pa­raš­tė­se.

TIE­SOS KAI­NA
Ap­si­ren­gu­si
Mer­gau­ti­ne su­kne­le
Pirš­tų ga­liu­kais
Grįž­tu į sa­ve.
Veid­ro­džio šu­kė
Ne­gai­les­tin­ga –
Į kvai­lus klau­si­mus
Neat­sa­ki­nė­ja.
Tie­sa ir taip
Aki­vaiz­di,
To­dėl lau­žau
Ją skal­siais
Kąs­niais ir
Už­ge­riu pe­ly­nų
Ar­ba­ta,
Kad il­gam
At­si­min­čiau sko­nį,
Iš­de­gi­nu­sį go­mu­rį
Ir iš­grau­žu­sį
Akis.
 

Dia­na STUN­GU­RIE­NĖ

Ei­lė­mis ra­šau, kad ne­me­luo­čiau bent jau sau. Tai, kas su­si­kau­pia, kas neiš­sa­ky­ta, kas per kil­nu ra­šy­ti pro­za ar iš­sa­ky­ti žo­džiais. Ei­lė­mis ra­šau, kad ne­pa­mirš­čiau – ne tik Že­mė yra, dar ir dan­gus virš jos yra Be­ri­bis.

Ir že­mė man ar­čiau dan­gaus
Spin­du­lys Švie­sos ir vie­ver­sio gies­mė,
Poe­zi­ja žie­duos pa­sken­dus!
Ge­riu kū­ry­bos su­lą go­džiai,
kad nu­mal­šin­čiau troš­ku­lį erd­vės.
Kū­ry­ba – man mal­da kas­die­nė,
Kur kaip prieš die­vą už sa­vo žo­dį at­sa­kau!

Mes šir­dy vi­si poe­tai!
Tik ne at­vir­laiš­ky
Ir ne poe­zi­jos gro­ja­raš­ty.
Kū­ry­bos smil­tys ir min­čių dru­ge­liai,
Slie­kai ir ta­ra­ko­nai – vi­sa tai
ma­no­sios sie­los at­spin­džiai.

Ne­šu aš sa­vo ži­bu­rį per že­mę,
Ei­lėm ke­liau­ju po sva­jų pa­sau­lį, ti­kė­da­ma,
taip daug leng­viau pa­tap­ti sa­vi­mi!
–-

Gy­ve­ni­mo kry­že­lis
Jis nuo­lat su ma­nim ir ma­ny­je –
Pri­si­me­nu, ar pa­mirš­tu, jis su ma­nim –
„gy­ve­ni­mo kry­že­lis“, naš­ta ma­na.
Jis kar­tais toks sun­kus!
Kad už­gu­la pe­čius ir vei­du
te­ka pra­kai­tas sū­rus, su­mi­šęs
su krau­ju nuo du­rian­čių spyg­lių...
Jis nuo­lat su ma­nim ir ma­ny­je –
Jau­čiu tar­si žaizd­re įkai­tu­sią ge­lež­tę,
Tą žaiz­dą, de­gi­nan­čią ly­gi pat šir­dies...
Kaip ne­pra­ras­ti sa­vy­je sa­vęs –
Iš­lauk­ti, iš­ken­tė­ti ir nu­rim­ti?
Ži­nau, praeis sun­ku­mas, skaus­mas,
Vėl juok­siuos ir jau­siuo­si lai­min­ga –
Naš­ta leng­ves­nė taps už paukš­čio plunks­ną,
Jos leng­vu­me ir aš skra­jo­siu sva­jo­se.
Jis nuo­lat ma­ny­je ir su ma­nim –
Kai vis­kas juo­da, ir kai vis­kas bal­ta;
Kai pil­ka ir kai su­spin­di vi­sos spal­vos.
Su juo gi­miau, su juo ir mir­siu,
Kad pri­si­kel­čiau jau tvir­tes­nė –
nau­jiems iš­ban­dy­mams –
pa­gun­doms ir džiaugs­mams.

Sa­lo­mė­jai Nė­riai

Bal­tom ei­lėm ra­šyt no­rė­čiau –
Be rit­mo, be min­ties, be sa­ki­nių.
Bet pri­si­mi­nus Sa­lo­mė­ją Nė­rį,
SUS­TO­JU.
––

Gra­žu ir iš­kil­min­ga

Žie­ma grakš­čiai atei­na į sve­čius –
Tru­pu­tis šal­čio, tru­pu­tis snie­go,
Švel­nu­tis vė­jas iš ry­tų.
Pa­dan­ge nu­ple­ve­na an­ge­lai,
spar­nais pa­lai­min­da­mi že­mę.
Mies­te­lio gat­vel­ée pra­bė­ga la­pė,
per lau­ką skuo­džia zui­kis,
Ir stir­nos jau žval­go­si po so­dus.
Stul­pai gy­ve­na vil­ti­mi,
nu­liū­dę po gand­ra­liz­džiais tuš­čiais
– jie kant­rūs, jie su­lauks.
Ka­ro­liais le­do pa­si­puo­šė upe­lio nend­rės.
Lau­kai iš lė­to vės­ta,
vis lė­čiau, lė­čiau al­suo­ja.
Ty­la ir neap­sa­ko­mas ty­ru­mas –
Tar­si se­no­vi­nė­je juo­da-bal­ta nuo­trau­ko­je.
Ge­riu tą ty­rą skaid­rią bū­tį iki ap­svai­gi­mo.
Gra­žu ir iš­kil­min­ga – kaip Mir­tis, kaip Am­ži­ny­bė!
––

Kur tu, ma­no­ji tė­viš­ke?
O tė­viš­ke, rū­kuos pa­sken­dę ta­vo pie­vos.
Ty­loj ry­ti­nėj ger­vės kly­kia.
Ir že­muo­gėm ap­li­pu­sios kal­ve­lės,
Čia kve­pia ru­de­nį miš­kai...
O tė­viš­ke, TO­KIOS ta­vęs aš ne­tu­rė­jau...

Mies­te vai­kys­tė bė­go...
Ne­bu­vo čia ry­ti­nio ger­vių klyks­mo
Ne­bu­vo pie­vom slen­kan­čių rū­kų.
Tik as­fal­tuo­tas kie­mas ir obe­lis
iš praei­ties, iš bu­vu­sios so­dy­bos...
Kaip pri­mi­ni­mas – mes nau­ja­ku­riai
se­nų so­dy­bų že­mėj.
––

Ty­li mal­da pro­tė­vių vė­lėms
Nad­ru­viai, sem­bai, ga­lin­dai ir bar­tai,
Sū­du­viai, jot­vin­giai, no­tan­gai ir skal­viai,
Var­miai, bar­tai, pa­gu­dė­nai ir pa­me­dė­nai –
Lie­tu­vių-prū­sų se­no­vės gen­tys,
Išt­rin­tos ri­te­rių bal­tais ap­siaus­tais,
Pri­den­gu­siais ašt­riuo­sius ka­la­vi­jus...
Upe­lės ty­kios – Al­na ir Dei­me­na
Kaip sie­na pa­da­li­jo tau­tą.
Nug­rimz­do už­marš­tin kal­ba,
ir rai­dės pa­si­mir­šo au­di­mų raš­tuos...
Drau­gėn kil­nu­mas ir nar­sa
į pil­ka­pius nu­grimz­do.
Lie­tu­viš­ki die­vai vel­niais pa­ta­po,
Iš­nie­kin­ti, kaip ir gi­rai­tės ąžuo­lų...
O di­dis Die­vas jau sve­ti­ma kal­ba grū­mo­ja –
Kur vo­kiš­kai, o kur ir len­kiš­kai...

Pra­bė­go šimt­me­čiai, pri­slo­po skriau­dos...
Vil­tis su­kir­bo ne­ti­kė­tai – vėl bū­si­me kar­tu! Juk
„Esa­me vie­na tau­ta ir že­mė Lie­tu­va vie­na mums!“–
Taip kri­tu­sius ko­voj pa­ger­bia Ėvė.
De­ja, de­ja Di­džio­ji Lie­tu­va ne­bu­vo drau­giš­ka...

„Aš, Eva, kaip ir Ji esu iš ši­tos že­mės“ –
Nau­ja kar­ta, o go­dos se­nos...
Gel­to­na, ru­da, juo­da ir auk­so gi­jos –
Šir­dis su­vir­pa, su­dre­ba ran­ka.
Šir­dis gy­va ži­no­ji­mu, ji ne­pa­mir­šo!
Ko­vų li­gi mir­ties, se­no­vės prū­sų
ir Pa­ma­rio kraš­to tra­giš­kos lem­ties.

P.S. Ei­lės skir­tos dviem Ėvėms – Ėvei Si­mo­nai­ty­tei (1897-1978), žy­miau­siai Klai­pė­dos kraš­to ra­šy­to­jai, lie­tu­vių ro­ma­nis­tei, au­to­biog­ra­fi­nių apy­sa­kų ir ro­ma­nų kū­rė­jai, sa­vo kū­ry­bo­je pa­sa­ko­jan­čiai apie Ma­žo­sios Lie­tu­vos gy­ven­to­jus. Ir Ėvei La­bu­ty­tei Va­na­gie­nei (1938-2003) – gra­fi­kei, pe­da­go­gei ku­rios su­kur­ti dar­bai – eks­lib­riai ir es­tam­pai, skir­ti Prū­si­jai ir iš­ny­ku­sioms se­no­vės prū­sų-lie­tu­vių gen­tims.
2023-ie­ji LR Sei­mo nu­ta­ri­mu pa­skelb­ti Klai­pė­dos kraš­to me­tais, mi­nint pri­jun­gi­mo prie Lie­tu­vos 100-me­tį.