Naujausios
Voldemarą labiau pažįstame kaip savitą akvarelės meistrą, bet atskirai minėtini, regis, netikėtai sukurti ir jo kūrybos skrynioje saugomi sieninės tapybos darbai – Šiaulių miesto garbės piliečio profesoriaus maestro Sauliaus Sondeckio (1928–2016) portretas Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje, kurioje Voldemaras ir dirba pedagogu jau daug metų.
Tuomet, 2020-aisiais, pristatymo šventėje dalyvavę maestro sūnus Vytautas Sondeckis ir garbiojo dirigento bendramokslis tuometinėje Šiaulių berniukų gimnazijoje profesorius Vytenis Rimkus negailėjo komplimentų kūrinio autoriui, gyrė, kad Voldemaras puikiai suderino realistinę (parinkta viena mėgstamiausių dirigento nuotraukų) ir meninės raiškos (rankų detalių motyvai, šviesos išskirtinumas) sankirtas, ypač akcentavo į akis krentantį bruožą – šviesą, mėlį, kurie spinduliuoja iš darbo, tarsi nušviečia gimnazijos erdvę.
Pažymėtina, kad renginys vyko Kovo 11-osios išvakarėse, taigi šiuo kūriniu autorius, meno pedagogas, priminė gimnazijos jaunimui, kokios asmenybės Šiauliuose kūrė naujosios Lietuvos istoriją, kaip svarbu juos pri(si)minti.
Tais pačiais metais Voldemaras pristatė ir kitą netikėtą, vyriškų štrichų kupiną sieninės tapybos darbą „Regbis“ Šiaulių regbio stadiono erdvėse. Šis darbas spinduliuoja dinamika, ryžtu, ekspresija, kūrinio detalės tarsi liudija Voldemaro (kuris pats iki šiol yra sporto mėgėjas, aktyvus petankės, krepšinio žaidėjas) siekį ieškoti kūno ir dvasios harmonijos.
Daug metų Voldemaras domėjosi religija, įvairių pasaulio šalių filosofija, piligrimyste. Tiems, kas apie tai girdėję iš pokalbių su autoriumi, nebuvo netikėta, kad jis yra sukūręs tapybos darbų ciklą (stacijas) Šiaulių Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje (1995), Vokietijoje. Freskos – stambioji kūryba – Voldemarui tarsi šakinė niša, kūrybinių bandymų, asmeninių ieškojimų ir saviraiškos laukas.
Stilius – menininko veidas
Prisimenu, studijų laikais per stilistikos paskaitas Lietuvos stilistikos tėvu tituluotas profesorius Juozas Pikčilingis minėjo, kad pasaulyje priskaičiuojami keli šimtai stiliaus apibrėžimų. Vienas iš jų: „stilius – tai žmogaus veidas“. Nėra abejonės, kad kūrėjo braižą pirmiausia išduoda jo stilius – menininko veidas.
Šiandien pristatomas šiaulietis Voldemaras būtent toks yra – su savo išraiškingu veidu, su savo paslaptimis, savita, dažnai tik jam būdinga akvarelės technika. Kad tų paslapčių, kurias reikės atskleisti, bus, liudijo jau pirmosios šiais metais Šiaulių „Laiptų“ galerijoje atidarytos V. Barakausko akvarelės parodos „Lengvas sunkusis vanduo“ pavadinimas. Kad Voldemaras yra savas ir Šiaulių menininkams, ir S. Sondeckio menų gimnazijos pedagogams, mokiniams, gausiam žiemgališkojo Žeimelio desantui, patvirtino didžiulis būrys autoriaus talento gerbėjų.
Pats parodos turinys nuostabiai derėjo su preliudija – kompozitoriaus Gedimino Dapkevičiaus (sintezatoriai) ir smuikininkės Deimantės Kraujutytės improvizacijomis, jų melodijos natūraliai kaip kosmoso aidas įtraukė į Voldemaro akvarelės tėkmę, lengvumą, tas tik šiam autoriui perprantamas paslaptis, o jo aiškinimai-komentarai kartais net suglumindavo patyrusius pokalbio dalyvius – Kornelijų Užuotą ir Ričardą Jakutį.
Autorius jau daug metų akcentuoja, kad jis yra akvarelės technikos ieškotojas, eksperimentatorius, džiazuojantis spalvų palete, rūko šydu, mėliu, paslaptingomis mažytėmis detalėmis-inkliuzais (tarkim, kokia gyvūnėlio dalelė).
Ne kartą yra akcentuota, kad Voldemaras naudoja jo atrastas akvarelės liejimo technologijas, tik jam suprantamas priemones (skutimą, trynimą, deginimą), kurių rezultatas – skirtingų faktūrų gausa, persiliejimai, sankirtos, abstrahuotos mintys, sunkiai logiškai pagrindžiama laisvumo ir pedantiškumo dermė.
Voldemaras sakė, kad jam svarbus jam teptuko plaukas, kaip jis eksperimentuoja su įvairiomis popieriaus rūšimis, kartais ir visai netikėtos paskirties.
Daug kas paaiškėja po autoriaus komentarų, kuo skiriasi vanduo ir skystis, kuo skiriasi įprastas dažas ir tas, kuris atskiestas katinuko ar pelės šlapalu... ir kokios jam svarbios dažname darbe atsiradusios subtilios detalės, atkeliavusios iš Žeimelio paveldinių pastatų, griuvenų, Užvenčio palėpių, sandėliukų rakandų. Ir kuo greičiau visa tai vertintojas sudėlioja, susieja savo galvoje, tuo labiau jis supranta, kad vanduo gali būti ir sunkus, ir lengvas, kad tai ypač svarbu, jei kūri akvarelę, kur svarbu acqua – vanduo, tie patys dažai, kurie tampa kitokie, kai juos atskiedžia autorius vandeniu.
Akivaizdu, kad ne per dieną, o per daug metų Voldemaras perprato tą techniką, kol jam tapo pavaldus toks minčių ir rankos vedžiojimas, kai visi nutekėjimai, susiliejimai, paslaptingai virpantis vaizdas atrodo toks natūralus ir tikras. Žaviesi, kokia turi būti patirtis, kad taip apskaičiuotum, numatytum kompozicijos vingius ir galutinį rezultatą.
Paviršiai ir gelmės
Daug minčių kyla stebint, vertinant Voldemaro darbus, daug aliuzijų jie skleidžia. Apie tai atidarymo metu kalbėjo ir parodos kuratoriai. K. Užuotas teigė, kad „ekspoziciją sunku apibrėžti vien tik kaip akvarelės parodą – joje atsiskleidžia ir skulptūriškumas, ir muzikalumas, o pati visuma veikia tarsi savotiška instaliacija, kviečianti žiūrovą prie kūrinių sugrįžti ne kartą: „Praeini vieną kartą – pagalvoji, praeini antrą – vėl gimsta kita mintis.“
R. Jakutis stebėjosi ir kvietė „aktyvaus žiūrėjimo ir tyrinėjimo“: „Į Voldemaro darbus norisi žiūrėti iš kelių pozicijų – priartėti, atsitraukti, stebėti iš skirtingų kampų. Taip atrandi vienokius ar kitokius netikėtumus. Apskritai, Šiaulių dailininkai turi kažką savito – jų grandis tikrai yra labai plati ir stipri šalies mastu.“
Voldemaras kalbėdamas akcentavo savo kūrybos procesą: „Mano darbai negimsta vienu kartu. Jie kuriami ilgą laiką – paveikslas pradedamas, paskui jis nugula, vėliau prie jo vėl sugrįžtama. Jei tenka išvykti, darbai keliauja drauge su manimi – aplanke. Kartais tenka permąstyti, nuplauti, uždėti naują sluoksnį. Tai ilgai, sluoksnis po sluoksnio brandinti kūriniai“. Ir tada suskamba darbų paviršiai, kurie autoriui yra labai svarbūs – viena jo autorinė paroda yra net pavadinta „Paviršiai“.
Toks nedažnas kūrybos virtuvės durų at(si)vėrimas patvirtina mano nuostatą, kad nereikia kiekvienos naujos autoriaus parodos atidarymo dieną kartoti ir kalbėti apie kūrėjo eksperimentavimą, ieškojimus. Visa tai jau seniai tapo Voldemaro kūrybos raktu. Ir tada apmąstai, geriau supranti, regis, alogiškas, oksimoroniškas (gr. Oxymōron – tropas, jungiantis du kontrastingus dalykus) autoriaus dėliones. Oksimoronų pasitelkimas leidžia nestandartiškai matyti pasaulį, o dar prisiminkim, kad poetas M. K. Sarbievijus oksimoroną apibūdino Ovidijaus žodžiais: rerum concordia discors (netaiki dalykų santaika) arba atvirkščiai – concors discordia (taiki nesantaika) (žr. „Visuotinė lietuvių enciklopedija“).
Ir tada parodos pavadinimas (palyginkime žemaičių „Baise graži žėima“, bendrinės kalbos „atsitiktinė klaida“, B. Brazdžionio „iškalbus bežadis“) tampa suprantamesnis, nes autoriui vanduo, tas akvarelės palydovas, sąjungininkas, yra ne tik techninė priemonė, bet ir fizikos sąvokos metafora, filosofinė metafora. Ir kitaip tada vertini „lengvo“ ir „sunkaus“ vandens santykį.
Voldemaras sako: „Sunkusis vanduo fizikoje atsiranda tik esant dideliam vandens kiekiui. Akvarelėje perteklius veikia taip pat – jis ne sunkina, o išlaisvina spalvą“. Ir tie autoriaus žodžiai viską sudėlioja į vietas, na o menas yra toks reikalas, kad abejonėms vietos privalu būti. Tas abejones gali išsklaidyti nebent naujas kūrybinis eksperimentas...
Voldemaro vienas iš mokytojų Dailės fakultete prof. Antanas Visockis pasidžiaugė savo buvusio auklėtinio branda, akcentavo svarbų faktą, kad Šiaulių dailininkai niekada neeksponuoja abejotinos prabos parodų, o Voldemaro paroda būtent tai liudija.
–-
Baigdamas savo subjektyvią apžvalgą neiškęsiu pabrėžęs, kad, mano nuomone, formuojasi savotiška ašis tarp Šiaulių ir Žeimelio, Žiemgalos krašto. Ta ašis atsirado Žeimelyje besidarbuojančios Žiemgalos krašto dukters, visuomenininkės Daivos Skrupskelytės pastangomis – migruojama, keičiamasi parodomis. Pakruojo sinagogoje, „Stoginėje“, Linkuvoje, Žeimelyje organizuojama vis daugiau parodų, kuriose pristatomi Šiaulių, Žiemgalos krašto kūrėjų darbai; čia eksponuojami ir privačiose kolekcijose sukaupti Žiemgalos geriausių dailininkų lobynai. Ir V. Barakauskas yra eksponavęs darbus Žeimelyje, o jo kūrybinio kelio į Žiemgalą pradžia – 2015 m. eksponuota paroda Pakruojo krašto muziejuje „Žiemgala”. Pagirtina. Džiugu. Palinkėkime savitam, išskirtiniam dailininkui Voldemarui, perpratusiam vandens ir dažų žaismę, tolimesnių ieškojimų ir atradimų.
