Naujausios
Jau tampantis tradiciniu skulptūros pleneras „Baltijos naktys“ Šiauliuose, „Laiptų“ galerijos projektas rugpjūčio pabaigoje, 18–23 dienomis, pateikė gausybę įdomių plastinių iniciatyvų. Penki skulptoriai – iš Lietuvos (Jonas Vaitkevičius, Kazys Venclovas ), Latvijos (Roberts Balins ) ir Estijos (Triinu Jurves, Kaarel Kutas ) – intensyviai ir produktyviai dirbo P. Bugailiškio sode. Ten palengva kuriasi ir pats skulptūrų parkas.
Jau antrasis skulptorių pleneras baigė savo darbą ir pateikė savo veiklos rezultatus. Pleneras šį kartą skirtas Baltijos keliui, todėl plastinės, mentalinės skulptorių iniciatyvos būtent su tuo susijusios. Tačiau paties plenero pradžią žymėjo įvadinė VDA skulptoriaus Arvydo Ališankos paroda „Laiptų“ galerijoje „Migruojantys dialogai“. Ši autorinė paroda savo minimalistiniu, tačiau įtaigiu stiliumi kviečia atsiriboti nuo įprasto tradicinei skulptūrai monumentalizmo, tradicinės ornamentikos, atsigręžti į sudėtingesnes skulptūrinės raiškos tendencijas.
Ši paroda įtikina tuo, kad skulptūra kaip atviras kūrinys ištakas ir iniciatyvas gauna iš daiktinės raiškos. Čia regimos akistatos su pačiu skulptūriškumu, skulptūros suvokimu, panaikinant įprastas perskiras tarp vidaus ir išorės, nukreipiant medinės, metalinės, plastikinės, akmeninės materijos intrigą link atviro dialogo.
Grįžtant į „Baltijos naktų“ darbus, tenykštes tendencijas ir įtaigas, ten pastebimi keli svarbūs bruožai. Baltijos kelias kaip pirminis, jungtinis plenero motyvas siūlo ne tik istorines-plastines sąveikas, toks jungtinis motyvas siūlo ganėtinai savitesnes ir sudėtingesnes prasmes. Šių metų pleneras atveria aibę naujų užmojų, skulptūriškai įvardija šių dienų, šio laikmečio savitumą.
Bandykime trumpai visa tai peržvelgti. Estai Triinu Jurves, Kaarel Kutas siūlo savitą po-sovietinės tikrovės versiją – sienų, tvorų, ribų pokyčių plastinę versiją, visa tai įvedant dar ir į vartojimo apyvartą. Šioje dviejų estų komandinėje versijoje subtili užuomina į simbolinėje įaugusio į skirtingus laikus medžio šakų raiška. Medis savitai suvienija, sukabina būdingą vardijimo atributiką – prekybinius vežimėlius. Tvoros detalės yra ir platesnė jungties užuomina, socialinio, metalinio-organinio, gyvybinio tinklo užuomina.
Latvio skulptorius Roberts Balins savo kompozicija bando savitai sujungti ugnies ir nakties, tamsos ir šviesos motyvus. Šie motyvai įvedami per savitą esamų medžiagų dermę. Medinė, juodai padengta, obelisko atributika susaistoma su gamybinės komunikacijos medžiaga – „gofru“. Medžio statika lieka apjuosta gamybinio gofro lanksto. Tokia regima iniciatyva meninę plastiką, būdingą skulptūrai, jungia su daiktine gamybine plastiko materija.
Du skirtingi lietuvių skulptorių požiūriai. Vienas iš tų požiūrių – Jono Vaitkevičiaus – yra plastinė, vaizdinga nuoroda į Baltijos kelią. Ant metalinio postamento, mašininės atributikos postamento iškeltas pilko granito ratas. Toks išraižytas, rankų lytėjimo, susikibimo rankomis anuometinis motyvas įtvirtintas granitinio patvarumo, pilko kelio jungties.
Visai kitokią versiją siūlo kitas lietuvis skulptorius Kazys Venclovas. Lakoniška ir išsami, sovietinį uždarumą, metalinį, rūstų, monotonišką sistemingumą liudijanti tonacija. Seifas be durų, rankenų, rakto, toks skulptūrinis objektas kaip esminis anos plastinės sistemos ženklas. Toks plastinis ženklas rodo ir unifikuotos tikrovės banaliai žalią paviršių.
Bendros šio plenero tendencijos savitais maršrutais, savita autorine kalba įveda į hibridinių savybių, mūsų dienų apytakų visumą. Skulptūra – ne tik vietos, vietinės erdvės išstata, pati skulptūra – gausi, begalinė socialinių, kultūrinių, komunikacinių pokyčių santalka. Kita vertus, visa tai Baltijos valstybių plastinės vienybės išdava. Globalumas netrukdo vystytis, steigtis svarbioms lokalinėms plastinėms apraiškoms. Tokios plastinės savybės kuria išplėstines, kitos, meninės jungties vietas pačiuose Šiauliuose, mažina estetinės atskirties savybes ir siūlo plėsti kitas, kitokias urbanistines vizijas.
