Naujausios
Į Baltijos kelią ėjome išmokę Kražių skerdynių, kaimo daraktorių pamokas, knygnešių ir aušrininkų pasiaukojantį ryžtą, saugant seniausią lietuvišką žodį – sanskrito prokalbę, nešdami viltį, kad partizanų – miško brolių, gulagų vergų ir kankinių aukos – ne beprasmės. Tikėjimo, dvasinių galių teikė slapta leidžiama ir platinama „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“.
Nusimetę okupantų pasėtą baimės sėklą, lygiai prieš dvejus metus iki Baltijos kelio, 1987 m. rugpjūčio 23 d., lietuvių disidentai Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras Cizikas ir kiti Lietuvos laisvės šaukliai pakvietė Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, į mitingą, pasmerkti raudonųjų ir rudųjų tironų, mūsų valstybei pražūtingą Ribentropo-Molotovo paktą ir slaptuosius protokolus. N. Sadūnaitė reikalavo Maskvoje pasirašytus dokumentus pripažinti niekiniais, kvietė atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. 1988 m. Lietuvos Sąjūdžio organizuotas didysis mitingas Vingio parke, įvairios akcijos, piketai, apėmę visą Lietuvą, artino, nuosekliai brandino Nepriklausomybės tikslą, kuris nuo seno buvo užkoduotas mūsų genuose.
Maskvos ruporai save ir pasaulį norėjo įtikinti, kad tik grupelė nacionalistų, kurių nepalaiko visi Baltijos šalių žmonės, piktybiškai kenkia Gorbačiovo pertvarkai, veda į pražūtį.
Kruopščiai ruošta Lietuvos sąjūdžio, Estijos, Latvijos liaudies frontų Baltijos kelio žmonių grandinė nuo Vilniaus Gedimino pilies ir Katedros aikštės per Rygą iki Talino yra neužginčijamas referendumas, vienas svarbiausių žingsnių Nepriklausomybės link.
1989 m. rugpjūčio 23 d. atostogavau Neringoje. Su Juodkrantės ekipažu ankstyvą rytmetį pradėjome kelionę ko ne per visą Lietuvą į Latvijos pasienį, į plentą Pasvalys – Bauskė. Lietuvos keliai tokio mašinų srauto, su plazdančiom trispalvėm, tikriausiai niekada neregėjo. Šiauliuose dėl transporto spūsties teko laukti apie porą valandų. Mašinų srautas, tarsi koks potvynis dviem, trim eilėm, kelkraščiais, kai kur net pievomis. Tai buvo ne tik realybė, bet ir ženklas. Vairuotojus lydėjo susikaupimas, atsakomybės jausmas, kaip vėliau sužinojome, nebuvo eismo nelaimių.
Vos spėję atvažiuoti į mums skirtą vietą gyva grandine susijungėme ne tik rankomis, bet ir sielomis. Išgyvenome žodžiais nenusakomą euforiją. Jausmų vienybės skaidrumą. Baltijos kelyje stovėjo labai daug jaunimo, moksleivių, tėvai atsivežė net mažus vaikus. Jie ant tėvų pečių žvelgė į nesibaigiančią juostą – tarsi į Lietuvos ateitį.
Po juodojo kaspino tylos, susikaupimo minučių pasigirdo mergaičiukės solo. Prie jos discanto prisijungė greta stovėję suaugusieji. Iš rankose laikomo radijo aparato suskambo latvių kompozitoriaus Boriso Rezniko trikalbė daina „Bunda jau Baltija“, tapusi Baltijos kelio himnu.
Mūsų kova už laisvę ir Nepriklausomybę neatsitiktinai vadinama dainuojančia revoliucija. Neiššovę nė vieno šūvio mes ruošėmės laimėti mūšį. Ir laimėjome. Deja, su skaudžiom netektimis. Viena iš pergalių buvo ši fenomenali, iki šiol neregėta manifestacija, sudrebinusi visą pasaulį. Pajutome, ką reiškia drąsių ir laisvų žmonių, siekiančių savo tikslo, ryžtas.
Justinas Marcinkevičius stovėjusiems Baltijos kelyje skyrė šiuos eilėraščio žodžius: „Mes dar niekad nebuvom tokie dideli. Niekada mumyse dar nebuvo tiek laisvės“.
Baltijos kelias nėra vien istorija, nes jis neturi praeities. Šitame kelyje turime budėti kasdien. Taip, kaip stovi monumentas Baltijos keliui Vilniuje iš žmonių suaukotų vardinių plytų.
Prieš kelionę į namus vakaro sutemoms gaubiant pievos slėnį po atviru dangum žmonės rinkosi bendrai šv. Mišių maldai.
