Naujausios
Nuo paskutiniojo ledynmečio iki šių dienų
„Balkaičiai ir balkaitiečiai Lietuvos ir Žiemgalos kontekste“ – taip sudarytojo Romualdo Algirdo Misiaus pavadinta knyga. Tai – Joniškio regiono ir Balkaičių kaimo istoriografinio–etnokultūrinio pobūdžio apžvalga nuo paskutiniojo ledynmečio iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Joje analizuojami klimatiniai, istoriniai, politiniai, ekonominiai, socialiniai, etnokultūriniai bei demografiniai veiksniai, darę įtaką krašto kaimiškojo kraštovaizdžio raidai ir valstiečių veiklos bei gyvenimo kokybės kaitai, vykdant žemės reformas Lietuvos kaime.
Skaitytojui ši knyga – vedlys ne tik po Balkaičių, bet ir Lietuvos, Žiemgalos regiono istoriją: aptariami vietos reljefo formavimosi ypatumai, Lietuvos etnoso plėtra, krikštas, socialiniai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sluoksniai, dvarai, luominė hierarchija, Valakų reforma ir kt.
Nuplikinti ir kanalizuoti kaimai
„Iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo likus dešimtmečiui, sovietinė valdžia, sugriaudama Lietuvos kaime įsitvirtinusią vienkieminę sistemą, sugebėjo vienkieminį kraštovaizdį paversti sovietiniu. Šį juodą darbą atliko visuotinė melioracija, kanalizavusi natūraliai vingiavusius upelius, neleistinai nuplikinusi didžiules kaimiškąsias teritorijas, jas paversdama dirbamos žemės plotais ir taip iš esmės pakeisdama kaimiškąjį kraštovaizdį. Gyvas pavyzdys – Joniškio regionas ir jame esantis Balkaičių kaimas. O kiek tokių nuplikintų ir kanalizuotų kaimų yra ne tik Joniškio regione, bet ir visoje Lietuvoje? Kiek iš viso kaimų nušluota nuo žemės paviršiaus?“ – knygos įžangoje klausia Romuladas Algirdas Misius.
Prikelti iš užmaršties
Tačiau Balkaičių kaimas, skaičiuojantis apie 450 gyvavimo metų, knygos sudarytojo ir autoriaus teigimu, tikrai nedings, nes čia įsitvirtino anūkų ir proanūkių kartos, dirbančios tėvų žemę, tvarkančios sodybas, puoselėjančios bendruomeninį gyvenimą ir besirūpinančios protėvių palikimu: atkūrė Balkaičių koplytėlę, tvarko kapinaites, rengia Baltramiejaus atlaidus, tęsdami senelių ir tėvų krikščioniškąsias tradicijas.
„Kol dar yra gyvų liudininkų, prisimenančių tarpukario laikus, galinčių papasakoti apie vienkiemiuose gyvenusius ūkininkus, jų šeimas ir artimuosius, bandžiau prikelti iš gresiančios užmaršties Balkaičių kaimo praeities istoriją: apie Antrąjį pasaulinį karą, Balkaičių pašonėje buvusį sovietų karinį naikintuvų aerodromą, Balkaičių gyvenvietėje rezidavusį Stalino sūnų Vasilijų, pokario laikmetį, kolektyvizaciją, jaunimo kovą prieš okupantus apylinkėse, naktines baimes ir trėmimų vajus į Sibirą, – pasakoja R. A. Misius. – Tebūnie tai kaip rašytinis paminklas balkaitiečiams, gyvenusiems ir tebegyvenantiems, iškentėjusiems įvairias negandas, politines, ekonomines ir socialines permainas, mylėjusiems ir mylintiems savo kaimą ir kraštą“.
23 šeimų istorijos
Vienas knygos skyrių skirtas Balkaičių gyventojų šeimoms. Iš viso aprašytos 23 balkaitiečių šeimų istorijos. Apie kiekvieną jų pateikiami archyviniai duomenys iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo, kuriuos surinko joniškietė dr. Giedrė Lastauskienė ir per balkaitietį prof. dr. Kastytį Dundulį perdavė knygos sudarytojui. Archyviniai duomenys labai vertingi, nes iš jų sužinome, kuris ūkininkas, kur, kada ir kiek hektarų turėjo dirbamos žemės, kokio dydžio mokėjo žemės mokesčius valstybei, kai kur nurodoma, kuo suaugę žmonės užsiėmė, kas jie buvo (kalvis, ūkininkas, samdinys ir kt.), šeimų istorijose pateikiami valakinių ir vienkieminių sodybų planeliai (pagal 1949 m. situaciją). Tai tikroviškiausi visų buvusių ūkininkų sodybų planų vaizdai, fotografuoti iš lėktuvo ir šiek tiek pakoreguoti, paryškinti ir paretušuoti.
„Kažin, ar daug kaimų Lietuvoje gali pasidžiaugti iš jų tiesiogiai kilusių mokslininkų skaičiumi? Iš Balkaičių kaimo yra kilę šeši, o iš viso galima priskaičiuoti iki devynių, gal ir daugiau. Vilniuje veikiančioje joniškiečių draugijos „Sidabra“ aktyviai dalyvavo iš Balkaičių kaimo kilę ir sostinėje apsigyvenę mokslininkai: prof. dr. Zinaida Kondrotavičiūtė-Gineitienė, prof. dr. Kastytis Dundulis ir jo sesuo doc. dr. Julika Dundulytė-Navaitienė, doc. dr. Violeta Ramančionytė-Klimašauskienė ir doc. dr. Stanislovas Liučvaitis, – pastebi R. A. Misius. – Medžiagą apie Balkaičius ir balkaitiečius Lietuvos centriniame valstybiniame archyve Vilniaus joniškiečių draugijos „Sidabra“ ilgametė vadovė dr. Giedrė Lastauskienė rinko nuo 2010 iki 2019 metų. Balkaitiečiai mokslininkai net juokaudavo, kad Giedrė į archyvą vaikščiojanti kaip į darbą. O priežastis, anot jos pačios, buvo ginčas su viena kraštiete dėl Joniškio gimnazijos direktorių, kuris kada dirbo. Siekdama įrodyti savo tiesą, ji pradėjo rinkti medžiagą archyve, įtraukdama ir paieškas apie visa, kas susiję su Balkaičiais ir jų gyventojais.“
„Esu labai dėkingas dr. G. Lastauskienei ir visiems, prisidėjusiems iš Balkaičių kilusiems mokslininkams, Joniškio Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Satkūnų filialo vyriausiajai bibliotekininkei Nidai Rudienei, supažindinusiai su D. Norvaišienės kraštotyriniu darbu „Satkūnų kaimo istorija. 1996 m. Joniškis“, kuriame pasakojama apie gyvenimą Satkūnų dvare, visiems pažįstamiems ir nepažįstamiems balkaitiečiams, gyvenusiems Balkaičių dvarelyje, palivarkuose bei vienkieminėse sodybose, Balkaičiuose gyvenantiems mūsų giminės atstovams Jurgitai ir Giedriui Misiams, jų sūnui Tomui, palaikantiems ryšį, tęsiantiems šimtmečių ūkininkavimo tradicijas ir puoselėjantiems atnaujintą sodybą. Ačiū jų dukrai Agnei – knygos viršelio dailininkei. Ypatingai esu dėkingas savo žmonai Stanislavai už pakantumą, supratingumą, kantrybę ir palaikymą,“ – sako R. A. Misius.
Knygos autorius – taip pat mokslininkas
Pats knygos iniciatorius, sudarytojas ir autorius Romualdas Algirdas Misius – taip pat iš Balkaičių kilęs mokslininkas, humanitarinių mokslų srities menotyros mokslo krypties daktaras, edukologijos magistras, inžinierius, pedagogas, etnokultūrologas, kaimotyrininkas, kraštovaizdžio architektas. Jo gyvenimas vaikystėje buvo paženklintas tremtimi. Į Lietuvą su mama ir broliu grįžo 1957 metais. Lankė Mindaugių aštuonmetę mokyklą. Baigęs aštuonias klases dirbo kolūkyje traktorininku. 1964 metais įstojo į Joniškėlio mechanizacijos technikumą, bet po mėnesio perstojo į Šiaulių muzikos aukštesniosios mokyklos chorinio dirigavimo specialybę.
Vedęs persikėlė į Mažeikių rajoną, dirbo kultūros namų direktoriumi, mokytoju, bet nenustojo mokytis. Kauno technologijos technikume (vėliau – Kauno kolegija) įgijo techniko-technologo kvalifikaciją ir buvo paskirtas Užlieknės kolūkio statybos inžinieriumi. 1980 metais pakviestas dirbti į baldų gamybinio susivienijimo „Venta“ Mažeikių filialą (baldų fabriką) inžinieriumi technologu. O 1981 metais Romualdas Algirdas Misius įstojo į Sankt-Peterburgo (tuomet – Leningrado) Miškų technikos akademijos neakivaizdinį skyrių ir tapo Užlieknės kolūkio kraštovaizdžio architektu.
1986 metais Misių šeima persikėlė gyventi į Kauną ir ten po studijų R. A. Misius įsidarbino Vytauto Didžiojo Universiteto Kauno botanikos sode žaliosios statybos inžinieriumi. Jam buvo priskirtas botanikos sodo bendrųjų žaliųjų zonų tvarkymo ir priežiūros darbų organizavimas. Vėliau dėstė Kauno aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, Buivydiškių aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, Kauno taikomosios dailės mokykloje.
1995-1997 metais R. A. Misius studijavo Lietuvos žemės ūkio universiteto inžinerijos fakultete, edukologijos specialybės magistro studijose nuotoliniu būdu, įgijo edukologijos magistro mokslinį laipsnį ir buvo paskirtas Želdinių ir jų dizaino katedros vedėju bei išrinktas Aukštesniųjų žemės ūkio ir žemės ūkio mokyklų pedagogų asociacijos viceprezidentu. 2002–2006 metais studijavo Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto, Architektūros ir kraštotvarkos katedros Technologijos mokslų srities, Aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos mokslo krypties neakivaizdinėje doktorantūroje. 2012 metais eksternu apgynė humanitarinių mokslų srities menotyros mokslų krypties daktaro disertaciją tema „Želdinimo tradicijos Lietuvos valstiečių vienkieminėse sodybose: veiklos paveldas menotyriniu aspektu“, jam suteiktas menotyros mokslo daktaro laipsnis, nuo 2004-ųjų – docentas. Parašė daug mokslinių darbų, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose, išleido 20 knygų ir kitų tiražuotų leidinių.
