Naujausios
Balandžio veidai
Vytautas KIRKUTIS
...o paukščių čiulbėjimas kieme rytą giedras ir triukšmingas. Visokiais balsais. Nesvarbu, kad termometro raudonoji linija nukritusi iki minus dvylikos laipsnių. Užkims giesmininkai. Bet kas jiems – saulė linksmai šviečia, gamta prikaupusi gyvybės energijos. Paukščių kalendoriuje jau seniai įrašytas pavasaris.
Padebesyje tarsi lopšys kybo prisnigęs gandro lizdas. Tupi šeimininkas, ant jo sninga. Dairosi į snieginus žolynus, stebisi išbalusiais miškais. Toks balandžio pradžios pavasario veidas.
Kiekvieną pavakarę į lesyklą atskrenda nedidukas žvirblaitis. Renka smulkiuosius trupinukus, dairosi, o jei saulė dar debesuosna nepanirus, šildosi ir džiaugiasi. Vis vienas, vis atsiskyręs nuo kitų. Kartais pavakario meditacijai ir pusvalandžio jam per mažai.
Kas yra vienišesnis už vienišą žvirblį vakaro lesykloje? Vienišas žvirblis lietuje... Ir visai nesvarbu, kad žvirbliai pasaulį mato rožinėje šviesoje. Ir rožiniame pasaulyje gali būti vienišas kaip žvirblis.
„Kartais yra gerai, kad žmonės neskaito kokios nors komercinės makulatūros, grafomaniškų eiliuotų tekstų, savo erotines fobijas eksponuojančių diletantų. Vertų perskaityti knygų tikrai yra nedaug, kartais geriau sėdėti ir žiūrėti, kaip leidžiasi saulė, kaip pešasi žvirbliai, negu skaityti kokį kvailą romaną“. Čia – poetas Marcelijus Martinaitis. Čia – 2008 metais parašyti jo žodžiai.
Balandžio mėnesį iš nuotraukos su šypsniu į mus žvelgė Poetas. Sniegas – šių metų balandžio ženklas, kuris priminė, kad pirmoji Marcelijaus Martinaičio knyga taip ir buvo pavadinta „Balandžio sniegas“. O šiemet – sniege skendintis Menininkų kalnelis Antakalnio kapinėse. Snieginas kelias į amžinybę.
Jau beveik užkasus M. Martinaičio kapą, virš Antakalnio kapinių pasirodė gandrai. Susirinkusieji užvertę galvas stebėjo, kaip jie skraidė padebesiuose, tarsi bandydami suprasti, kas čia, žemėje, vyksta. Vieni sako, kad tai – gamtos išdaiga, kiti – kad simbolinis ženklas. O treti galbūt prisimena eilutę iš vieno Marcelijaus Martinaičio eilėraščio: „Gandre, gandreli, gandrasai,/ Žuveli dangaus vandenų.“
Pirmoje eilėraščių knygoje „Balandžio sniegas“ 1962 metais M. Martinaitis eilėraštyje „Ateinantiems žmonėms“ rašė: „Kai mūsų vardus bus pavesta saugot granitui,/ Žinosit –/ Ir mes mylėjom, / Ir mums žydėjo žiedai... / Iš sienų, / Iš grindinio plytų / žiūrės / Nematomi mūsų veidai.“
Šiose „Atolankose“ – veidai, portretai, kuriuos šį balandžio mėnesį dėliojame tarsi mozaiką... Kad būtų matomi...