Naujausios
Bajorai Chodakauskai ir Pakruojo kraštas
Tęsiu pasakojimų ciklą apie Pakruojo krašte gyvenusius bajorų giminės atstovus, jų gyvenimus, likimus ir darbus lietuvybės labui. Ankstesnis pasakojimas buvo skirtas Landsbergiams (Landsbergiai ir Pakruojo kraštas // Pakruojo kraštas. 2013, kovo 8, p. 5, 6; Šiaulių kraštas. 2013, kovo 29, priedas “Atolankos”, p. 6–7.), šis – Chodakauskams.
Genė JUODYTĖ
Giminės pradininkas – Mikalojus Chodakauskas
Pirmosios žinios apie bajorų Chodakauskų giminę pasiekia iš XVI a. Pagal šios giminės kilmės dokumentą, patvirtintą 1798 metų kovo 13 dieną Lietuvos gubernijos bajorų suvažiavimo, giminės pradininku nurodytas Mikalojus Chodakauskas, kurio herbas – Dolęga (Dolenga).
Lietuvos Metrikos šeštosios teismo bylų knygos įvado XXVIII puslapyje rašoma, kad, nagrinėjant kai kurias bylas, dalyvauja ir kitų sluoksnių atstovai: kunigai, vaitai, burmistrai, o kartais Volkovysko vietininkas ir Šerešovo laikytojas M. Chodakauskas.
1532 metų rugsėjo 4 dieną Žygimantas Senasis už karinius nuopelnus LDK M. Chodakauskui padovanojo Lichosielcų dvarą, buvusį Vilniaus arkivyskupijos Pružanų dekanato Šerešovo parapijoje (dab. Bresto sritis, Baltarusija).
Dažnas Chodakauskų giminės vyras tarnavo kariuomenėje. Ir ta tarnystė buvo tarsi perduodama iš kartos į kartą. 1807 metų vasarą Varšuvos kunigaikštystėje suformuotame lengvosios kavalerijos I gvardijos pulke, priklausiusiame Napoleono armijos maršalo Joachimo Miurato korpusui, tarnavo ir Antanas Chodakauskas (1784–1833). Pradžioje buvo vachmistras, o vėliau pakilo iki poručiko (leitenanto). Dalyvavo Napoleono armijos karinėse operacijose: 1807 m. Frydlando (Prūsija), 1808 m. Somasieros (Ispanija), 1809 m. Austrijoje, 1812 m. Borodino (Rusija), 1813 m. Leipcigo (Vokietija) ir 1815 m. Vaterlo (dabar Belgija) kautynėse.
Napoleono armijos kariškio ir markitantės meilė
A. Chodakauskas tarnaudamas susipažino su kariuomenės markitante (smulki civilė prekybininkė, lydėjusi kariuomenę žygiuose – aut. G. J.) penkiolikmete Šilalės dvaro savininko Jono Krizostomo Pilsudskio jauniausiąja dukra Marijona (1797–?). Karo audrose įsiplieskė jaunuolių meilė. Ją oficialiai įteisino prieš pat Napoleono dalinių pasitraukimą iš Vilniaus. 1812 metų spalio 29 dieną Šv. Jonų bažnyčioje įvyko jų vestuvės.
Su besitraukiančia armija per Vokietiją jaunieji pasiekė Prancūziją ir čia kuriam laikui apsigyveno. 1814 metų vasario 27-ąją Paryžiuje už mūšiuose parodytą drąsą bei narsą Napoleonas Bonapartas Antaną Chodakauską apdovanojo Garbės legiono kavalieriaus kryžiumi, suteikdamas dar ir kapitono laipsnį.
1814 metų gegužės 20 dieną Mante la Jole vietovėje (50 km į vakarus nuo Paryžiaus) Chodakauskams gimė pirmagimis – sūnus Kazimieras, o po pusantrų metų – ir Aleksandras.
Į Lietuvą Chodakauskai sugrįžo apie 1818-uosius. Apsigyveno Čiobiškio dvaro Liaukiškių palivarke, o nuo 1822 metų – ir pačiame Čiobiškio dvare, kurį jo savininkas ir Antano Chodakausko uošvis J. K. Pilsudskis rekonstravo iš medinio į mūrinį.
Antano ir Marijonos Chodakauskų šeimoje užaugo trys sūnūs ir dvi dukros. Nuo Antano Chodakausko sūnaus Kazimiero (1814–1905) prasideda giminės ryšiai su Pakruojo kraštu.
Čelkių dvare apsigyvena Kazimieras Chodakauskas
1853 metų rudenį ar 1854-ųjų pavasarį Kazimieras su žmona Marija Namarauskaite-Chodakauskiene (1815–1902) ir vaikais iš Ignalinos dvaro (Degučių seniūnija, Zarasų r.) persikėlė į Čelkius (Rozalimo seniūnija, Pakruojo r.).
Čelkių dvaras priklausė Kazimiero Chodakausko krikštatėviui dvarininkui Pranciškui Karpiui iš Palėvenės dvaro (Pušaloto seniūnija, Pasvalio r.). Iš Karpių palikuonių Chodakauskai vėliau nuomosis ir kitus dvarus: Smilgių, Rimkūnų, Gavenonių, Meldžiūnų, Nairių.
1854 metais gruodžio 8 dieną nemaža Chodakauskų šeima pasipildė dar viena atžala – gimė jauniausias sūnus Pranciškus (mirė 1883 m. Varšuvoje, palaidotas Vilniuje).
Čelkiuose Kazimieras ir Marija Chodakauskai gyveno tol, kol gimnazijose mokėsi jų vaikai. Vėliau išsinuomojo Smilgių dvarą (Panevėžio r.), o Čelkių dvaro nuomą perėmė jų sūnus Zbignevas Antanas (1847-1930). Jis 1876-aisiais vedė Elviną Landsbergytę (1856-1913), o 1887- aisiais persikėlė į žmonos paveldėtą Pavėzgių dvarą (Lygumų seniūnija).
Gavenonių dvarą nuomojo Zbignevo Antano brolis Antanas. 1898 metais Chodakauskai: Antanas, gyvenęs Gavenoniuose ir Zbignevas Antanas iš Pavėzgių dvaro, minimi kaip karinės kavalerijos padalinių savo vietovėse vadovai, kuriems carinė Rusijos valdžia buvo suteikusi įpareigojimus karinių žygių bei perdislokavimų metu globon priimti kavalerijos dalinių kariškius ir jų žirgus.
Zbignevo ir Antano sesuo Malvina (1839–1870) 1860 metais nutekėjo į Puziniškį (Panevėžio r.). Į žmonas ją išsirinko Joniškėlio gydytojas Jonas Leonas Petkevičius. Šioje šeimoje gimė rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Tautinės gegužinės rengėjas
Pakruojo krašte gyventi liko ir Steponas Jonas Chodakauskas (1843–1919). Tas pats, apie kurį Gabrielė Petkevičaitė-Bitė savo atsiminimuose minėjo, jog „senelis Kazimieras Chodakauskas bijodamas, kad jo vyriausiasis sūnus Steponas Jonas 1863 metais neprisidėtų prie sukilėlių, retežiais prikalė jį svirne prie aruodo ir taip išlaikė“.
Steponas Jonas nuomojo Rimkūnų dvarą, o į žmonas 1874 metais buvo paėmęs Adolfiną Landsbergytę (1847-1907), vyriausiąją brolio Zbignevo Antano žmonos Elvinos seserį. XIX a. pabaigoje iš Rimkūnų dvaro jie persikėlė į Šiaulių pakraštyje esantį Andriejavo dvarą. Jį nuomojo iš Elžbietos Grincevičienės.
Lietuviško sąjūdžio dalyvis Augustinas Janulaitis yra teigęs, kad Steponas Jonas Chodakauskas 1900-aisiais Andriejavo dvare organizavo antrąją tautinę Šiaulių gegužinę (Pirmoji buvo surengta Aleksandrijoje 1899 metais birželio 12 dieną, senuoju kalendoriumi – gegužės 30 dieną – aut. G. J.).
Santuoka, gavus popiežiaus leidimą
Bene daugiausia žinių išliko apie Kazimiero Chodakausko sūnaus Antano (1850–1925) šeimą. Įdomi ir tos šeimos gimimo istorija.
Antanas Chodakauskas pamilo tikrą pusseserę, dėdės ( tėvo brolio – aut. G. J.) Aleksandro dukrą Mariją Joaną Chodakauskaitę (1852–1910).
Kryžiaus kelius teko nueiti įsimylėjeliems, kad būtų įteisinta jų santuoka. Tik gavus popiežiaus Pijaus XII leidimą, 1882 metų birželio 17-ąją Pasvalio bažnyčioje įvyko jų sutuoktuvės. Apie 1884-uosius Antanas ir Marija Joana Chodakauskai išsinuomojo Gavenonių dvarą (dab. Šiaudiniai, Pašvitinio seniūnija). Dvaro ūkis buvo apleistas. Antanas Chodakauskas savo darbštumu ir sumanumu jį neatpažįstamai pakeitė.
„Tamstai, įdomus mano ūkis?“
Iš Steigvilių kilęs žinomas advokatas, politikas, ne kartą lankėsi pas Chodakauskus, savo memuarų knygoje „Jaunystės atsiminimai“ (1971) rašo:
Gavenoniai. Vidutinio dydžio dvaras. Bet aukštesnės kultūros už didžiadvarį.
Tamstai įdomus mano ūkis? – paklausė mane ponas A. Chodakauskas, to dvaro šeimininkas.
Labai, – atsakiau, norėdamas pamatyti jį.
Apėjome laukus, arimus, pasėlius ir dobilus. Akį traukia vešlūs javai ir gražūs dobilai, iškasti grioviai: nutiesti tiltai ir tilteliai. Nebuvo, rodos, tos žemės pėdos, kurios nebūtų palietusi rūpestinga darbo ranka.
– Dabar po kelių nuomos metų, gali laukais visur sausomis praeiti, – aiškino šeimininkas. – Pirmiau čia buvo ir šlapia ir klampu: dirvose smilgos lingavo, slėniuose vanduo žaliavo. Verkė apleista žemė.
Grįždami namo, radome gyvulius. Fiunai žvilgėjo dobiluose, toliau ganėsi gražūs darbiniai arkliai. Priėjome sodybą.
Čia mano ūkio įrankiai,-- rodė šeimininkas po stogu sudėtus plūgus, akėčias, sėjamąsias, pjaunamąsias mašinas. – Tik kuliamosios dar neturiu.
Kalbininkas Jonas Jablonskis ir korepetitorius Antanas Smetona
Antanas Chodakauskas garsėjo ne tik kaip žemdirbys, sumaniai tvarkęs savo ūkį, bet ir kaip litvomanas. Nežiūrint to, kad buvo lenkas, visa širdimi pritarė lietuvių tautiniam sąjūdžiui, bendravo su jo veikėjais. Žinojo kelią į šį dvarą 1899–1901 metais Pavirčiuvėje gyvenęs Povilas Višinskis, Jonas Siabas iš Krimblių, Stasys Goesas iš Medvilionių, Žeimelio gydytojas Adomas Sketeris, Motiejus Čepas iš Diržių ir jau anksčiau minėtas steigvilietis Vladas Požela. Lankydavosi čia ir A. Chodakausko dukterėčia Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Artimai bendrauta su Mintaujos gimnazijos mokytoju, kalbininku Jonu Jablonskiu. Šis su šeima Gavenoniuose ilsėjosi ne vieną vasarą. Jablonskis, pasiūlęs savo gabiam mokiniui Antanui Smetonai pamokyti Chodakauskų sūnų Romaną, savotiškai nulėmė jo tolimesnį likimą.
1895 metų vasarą Gavenoniuose jaunasis mokytojas susipažino su Romano vienuolikmete seserimi Sofija. Pažintis peraugo į meilę. Praėjo ne vieneri metai, kol Antanas Smetona išpildė savo pažadą, duotą Sofijai, kad ves ją, kai ši tik baigs Mintaujos gimnaziją. 1904 metų rugpjūčio 14 -ąją Vilniuje, Šv. Rapolo bažnyčioje, įvyko Sofijos Chodakauskaitės ir žemės banko tarnautojo Antano Smetonos vestuvės. Sutuokė juos Vilniaus Šv. Mykolo parapijos klebonas Juozapas Kukta.
Prezidento žmona ir KGB agentas
Marija Joana ir Antanas Chodakauskai išaugino keturis vaikus: sūnus Romaną (1883–1932) ir Tadą (1889–1959), dukteris Sofiją (1884–1968) ir Jadvygą (1891–1988). Duktė Kazimiera, gimusi 1888-aisiais mirė nuo bronchito būdama vienerių metų. Visi vaikai, išskyrus vyriausiąjį Romaną, gimusį Zvanagaloje (Vaškų seniūnija, Pasvalio r.), gimė Gavenoniuose ir buvo pakrikštyti Pašvitinio bažnyčioje.
Vyriausiajai dukrai buvo lemta tapti pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos, o jauniausiajai tarpukario Lietuvos Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio žmona. Abi dukros buvo išsilavinusios, aktyvios visuomenininkės, lietuvių tautinio ir kultūrinio sąjūdžio dalyvės. Sofija dainavo lietuvių chore, vadovaujamame Miko Petrausko, operetėse, vaidino mėgėjų teatruose, aktyviai reiškėsi šalpos darbe.
Jadvyga, dar studijuodama Sankt Peterburgo universitete, bendradarbiavo „Vilties“ žurnale, buvo jo korespondentė. 1918–1919 metais įsteigė Lietuvos informacijos centrus Berne (Šveicarija) ir Paryžiuje (Prancūzija). Kurį laiką buvo "Eltos" direktorė, redagavo žurnalą „Tautininkų balsas“. 1939 metais Lietuvai atgavus Vilnių, buvo draugijos Vilniaus kraštui remti garbės pirmininkė.
Sūnus Romanas baigė Charkovo universiteto Teisės fakultetą ir Sankt Peterburgo Vladimiro karo mokyklą. Tarpukario metais buvo Lietuvos karininkas, vėliau dirbo kariuomenės teisme. Dramatiškai susiklostė jauniausiojo sūnaus Tado, karininko ir 1925–1940 metais Panevėžio miesto burmistro gyvenimas. Sovietmečiu jis dalyvavo antisovietiniame pogrindyje, 1945 metų gruodžio mėnesį buvo suimtas. Neatlaikęs tardymų, tapo KGB agentu, slapyvardžiu „Liūtas“. Dalyvavo operacijose prieš partizanus.
Kreipėsi dėl Lietuvos piliečio paso gavimo
1908 metų birželio 3 dieną Antanas ir Marija Chodakauskai, paėmę iš Vilniaus banko paskolą, įsigijo išvaržomą Liubomiro Krauzės Sebentiškio dvarą (Biržų r.). Prieš Marijos Joanos Chodakauskienės mirtį 1910 metais 20 hektarų žemės paaukojo Suosto (Biržų r.) bažnyčiai. Už tai jiems buvo suteikta privilegija būti palaidotiems minėtos bažnyčios šventoriuje.
Po žmonos mirties kurį laiką A. Chodakauskas dar gyveno Sebentiškių dvare. Vykstant nepriklausomybės kovoms, persikėlė gyventi pas brolį Zbignevą Antaną į Pavėzgių dvarą. 1921 metais abu kreipėsi į Stačiūnų valsčiaus valdybą (Pavėzgiai tuo metu priklausė Stačiūnų valsčiui – aut. G. J.) dėl Lietuvos piliečio paso gavimo.
Jausdamas sentimentus gimtinei, Marijos Joanos ir Antano Chodakauskų sūnus Tadas, tuometis Panevėžio miesto burmistras, 1933 metais iš Jadvygos Lukomskaitės Lygumų valsčiuje įsigijo Bitaičių dvarą. Dvarą valdė iki jo nacionalizavimo 1940 metais.
Pakruojo krašte Chodakauskai ne tik gyveno, bet dauguma jų atgulė amžinojo poilsio. Rozalimo miestelio senosiose kapinėse palaidoti Kazimieras ir Marija Chodakauskai bei jų vaikai Vanda (1842–1858), Malvina (1839–1870) ir Aleksandras (1845–1880), anūkas – Zbignevo Antano Chodakausko sūnus Aleksandras (1879–1881); Stačiūnų kapinėse – Zbignevo Antano Chodakausko šeima.
Apie Kazimiero brolį Aleksandrą
Su Pakruojo kraštu susijusi ir Kazimiero brolio Aleksandro (1815–1871) šeima, 1859 metais apsigyvenusi Vytartų dvare (Pasvalio r.). Aleksandro sūnus Jonas Andrius Chodakauskas (1849–1926) nuo 1872 -ųjų nuomojo Meldžiūnų dvarą (Žeimelio seniūnija, Pakruojo r.). 1877 m. Vaškų (Pasvalio r.) bažnyčioje vedė Stanislavą Giedraitytę iš Bejėnų dvaro. Meldžiūnuose gimė Jono Andriaus ir Stanislavos Chodakauskų vaikai: sūnūs Marijonas (1879–1941) ir Jaroslavas (1882--1883), dukterys: dvynės Viktorija Chodakauskaitė-Petkevičienė (1887--1920) ir Cecilija Chodakauskaitė-Maldutienė (1887--1953) bei Bronislava Chodakauskaitė-Žaldokienė (1894–1976).
Jau anksčiau minėtoje knygoje „Jaunystės atsiminimai“ užsimenama ir apie Meldžiūnų dvare gyvenusį Chodakauską. Jos autorius Vladas Požela dvarininką charakterizavo kaip darbštų žemdirbį ir aktyvų visuomenininką: „Ir ūkio ratelis, ir pieninė, ir kooperatyvas – niekas be jo neapsieina. Jis pribūna visur, nors ir savo dvare turi daug darbo“.
1896 metais po jauniausiojo brolio Boleslovo mirties Andrius Jonas Chodakauskas persikėlė į Vytartų dvarą pas savo motiną našlę, Kuršo baronienę Šarlotą fon Osten Saken-Chodakauskienę (1819–1903).
P.S. Už galimybę parengti šį straipsnį, už suteiktas žinias nuoširdžiai dėkoju Aleksandro Chodakausko giminės atstovui kauniečiui Sauliui Žaldokui.
Pakruojo Juozo Paukštelio bibliotekos arch nuotr.
GIMINYSTĖ: Smetonienės tėvai Marija Joana ir Antanas Chodakauskai buvo pusbrolis ir pusseserė.
HERBAS: Chodakauskų giminės herbas.
DVARAS: Čelkių dvaras sovietmečio nuotraukoje. Į jį 1853 ar 1854-aisiais atsikėlė Kazimieras Chodakauskas su šeima.