Naujausios
Niekas neatsiranda šiaip sau iš niekur. Viskam yra savos prielaidos bei aplinkybės.
Šiaulių literatų susivienijimo atsiradimo priešistorė prasideda nuo jauno lituanisto, poeto, publicisto Stasio Bulzgio atvykimo į Šiaulius 1972 m. iš Radviliškio, kuriame drauge su lietuvių kalbos mokytojais jau buvo pradėta organizuoti literatūros vakarus. Nuo 1974 m. iki 2001 m. Stasys Bulzgis dirbo Šiaulių miesto spaudoje kultūros žurnalistu. Jo iniciatyva prie laikraščio 1974 m. ir buvo įkurta tuomet taip vadinama literatų sekcija. Vėliau aktyvus visuomenininkas Stasys drauge su poete, tautodailininke Kazimiera Vilma Lideikiene talkino rengiant miesto moksleivių kūrybos konkursą „Rudens godos“.
Prabėgus metams po gerb. Stasio mirties, ŠU docentė Dalia Striogaitė 2018 02 03 „Šiaulių naujienose“ straipsnyje „Liko šviesa. Prisimename Stasį Bulzgį (1935–2017) dalijosi savo ir kitų miesto literatų prisiminimais apie susivienijimo vadovą. Be kita ko, Valerija Žilinienė, Šiaulių literatų susivienijimo pirmininko pavaduotoja rašė, jog Stasys Bulzgis ilgą laiką vadovavo Šiaulių miesto literatų sekcijai, nuo 1986 m. – Šiaulių literatų susivienijimui, seniausiai gyvuojančiam kūrėjų sambūriui mūsų mieste. Susivienijimas anksčiau būrėsi prie miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ (vėliau – „Šiaulių naujienų“) redakcijos.
2001 m. lapkritį susivienijimas įsikūrė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Pirmininku vėl buvo išrinktas poetas, publicistas, kraštotyrininkas Stasys Bulzgis. S. Bulzgis buvo Šiaurės Lietuvos literatų draugijos, Šiaulių literatų susivienijimo, Lietuvos kraštotyros draugijos narys. Garbės kraštotyrininkas (2000). Už kraštotyros veiklą apdovanotas Mikelio prizu (1999). Išleido 7 įvairaus žanro knygas, parašė daugybę straipsnių kraštotyros temomis.
„Stasys Bulzgis stebino tolerantiškumu ne tik įvairialypei, įvairaus brandumo kūrybai, bet ir taktišku požiūriu į kitaip mąstančius,– tęsia ponia Valerija. Jis nėra pakėlęs balso. Visada buvo geranoriškas, dalinosi žiniomis, patarimais. Stebino enciklopediniu išmanymu. Buvo kuklus. Retai kalbėjo apie savo kūrybą. Net pristatydamas savo naujas knygas, laukdavo susirinkusiųjų nuomonės. Mandagus, inteligentiškas. Visuomet rimtas ir literatų susirinkimų, ir didelių renginių metu. Su juo buvo lengva kalbėtis. Pajuokavimai subtilūs ir neįžeidžiantys. Žmogus, kuriuo visada galėjai pasikliauti“.
Šiaulių miesto literatų sekcijos, vėliau susivienijimo dalyvių kūryba, Stasio Bulzgio dėka, nuolat buvo spausdinama miesto laikraščio poezijos skiltyse, atskiruose leidiniuose, pavyzdžiui, „Šiaulių žemės poetų balsai. Kas esi“, „Delta“, 1992 m. Šioje knygoje rasime tokių kūrėjų, kaip Janina Jovaišaitė, Bronė Budrevičienė, Auksė Vasaitytė, Jadvyga Gabriūnaitė, Regina Biržinytė, Juozas Jaras, Juozas Sabaliauskas, Vladas Jovaišas, Eduardas Juchnevičius, Stasys Bulzgis, kurių šviesus atminimas, pasak doc. Dalios Striogaitės, išliko „jaudinančiose tikrumo kibirkštėlėse, nes jų geriausi posmai gyvi“.
Nuo 2017 m. dar keletą metų Šiaulių literatų susivienijimo pirmininko pavaduotoja, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Valerija Žilinienė kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį į savo darbo kabinetą Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje sukviesdavo kūrėjus.
Ilgametis susivienijimo dalyvis, LNRS narys, pirmininko pavaduotojas Jaunius Kulnys vėliau inicijavo Poezijos kambario įkūrimą bibliotekoje, kadangi buvo nepatogu ir ankšta. Poetas J. Kulnys yra išleidęs 15 įvairaus žanro (poezija, eilėraščio proza, istorinė drama, misterija) knygų. Nesuskaičiuojamai daug jo kūrybos publikuota bendraautorių almanachuose, spaudoje, gauta apdovanojimų ir padėkų. Susivienijimo nariams Jauniaus kūrybinis entuziazmas yra užkrečiantis pavyzdys.
Valeriją Žilinienę vėliau pakeitė klubo senbuvė – lituanistė, literatė Danutė Augutienė. Nuo 2022-ųjų literatų susivienijimui vadovauja lituanistė, visuomenininkė Angelė Bražaitė. 2023 m. Povilo Višinskio bibliotekoje kovą vyko „Kalbos grožio savaitės“ renginiai, o gruodį įvyko tarptautinio dedikacijų konkurso, skirto iškiliems pasaulio lietuviams pagerbti, baigiamasis akordas.
Kasmet Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje organizuojame „Poezijos pavasario“ šventes. Visi 2023-ieji buvo skiriami 90-osioms bebaimių lakūnų Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą metinėms. Keliautojas Aurimas Valujavičius perplaukė per vandenyną irkline valtimi, norėdamas pagerbti Atlanto nugalėtojus! Ne veltui šventę dedikavome drąsuoliams šalies didvyriams. Sulaukėme gausaus bičiulių literatų būrio ne vien iš Šiaulių, bet ir iš visos apskrities. Garbės svečiai buvo LR Seimo narys dr. Stasys Tumėnas, NTAU dekanas Rimantas Dauginas bei Šiaulių Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonas Gintaras Jonikas. Muzikavo Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos kanklių ansamblis, vadovaujamas mokytojos Reginos Marozienės, taip pat garsi kanklininkė atlikėja Kristina Kuprytė su savo mokine.
Šių metų gegužės 12 dieną vykusi „Poezijos pavasario“ šventė „Pavasaris išteisina mylinčius“ buvo dedikuojama šviesaus atminimo Šiaulių miesto poetės Janinos Jovaišaitės 95-osioms gimimo metinėms. Šiaulių literatų susivienijimo bei miesto klubų „Verdenė“, „Menų šaltinis“ dėka pasikvietėme bičiulių iš Kuršėnų, Kelmės, Joniškio, Pakruojo literatų klubų.
Janinos Jovaišaitės eilių pynę jautriai perskaitė VŠDT aktorė Lina Bocytė. Keletą savo kūrybos dedikacijų, skirtų J. Jovaišaitei, perskaitė ir renginio svečiai. Kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė dalijosi savo atsiminimais apie Janiną kaip mokslo draugę, bičiulę. Didžiulė staigmena bei malonumas buvo klausytis muzikuojančių sutuoktinių – Gitanos ir Giedriaus Morkių sukurtų ir išdainuotų keturių lyrinių baladžių poetės Janinos tekstais!
Po renginio „plėviasparnė“ literatė Birutė Kuicienė uždegė žibintą ir padėjo gėlių prie šviesaus atminimo poetės Janinos Jovaišaitės kapo.
Šiaulių literatų susivienijimo nariai kasmet aktyviai dalyvauja įvairiuose šalies literatų sambūriuose, „Poezijos pavasarių“ šventėse, vieno eilėraščio ar prozos tekstų konkursuose, literatūriniuose vakaruose, šventėse. Kasmet tai vienas, tai kitas kūrėjas išleidžia po autorinės kūrybos knygą. Literatų kūryba spausdinama įvairiuose bendraautorių almanachuose.
Susivienijimo branduolį sudaro 11 kūrėjų. Kol esame gyvi, stengiamės bendradarbiauti, draugauti su bičiuliais literatais ne vien iš Šiaulių apskrities klubų, tačiau ir iš Tauragės, Skuodo, Plungės, Kauno bei kitų miestų.
Pastaruoju metu susivienijimo bičiuliai susitinka rečiau, kadangi vyksta natūralus amžėjimas – retėja mūsų gretos. Per pusšimtį metų daug vandens nutekėjo...
––
–-
KŪRYBA
Jaunius KULNYS
Ant Šatrijos kalno
aplink ugniakurą sėdi
balti baltų žyniai
rankomis paauksuotas
žiežirbas žarsto
aš negaliu pas juos nueiti
mane vaidilutės
žegnoja
...........................................
prie Vyžuonų
dar gieda lakštingalos
žilas tėvas
skambina varpais –
Dieve,
leisk man pabūti vienam
..........................................
––
Angelė BRAŽAITĖ
„Kai, pavirtę bedvasėm mašinom,
mes naikinam, naikinam, naikinam...“
(R. Biržinytė)
Save patys mes tokius sukūrėm:
silpnavalius, tingius, žemažiūrius,
godžius antipodus –
egocentrikus
dažniau juodus – -
ilgainiui užsimiršę
plūduriuojam šiukšlyno paviršiuj
svetimi tarp savų
ir savi svetimiems,
kas greičiau, kas daugiau
pasigriebs ko, paims...
kumščiais belsdami į krūtinę – -
žuvį, paukštį, medį ar žmogų
vis naikinam, naikinam, naikinam,
nes patogu, patogu, patogu...
..............................................................
„Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11, 5–13)
...siaubingą naktį
iškėlęs lazdą
meldėsi Mozė,
kol Dievo galybė
perskyrė jūrą – -
_ _ _ _ _
teisieji išliko,
kaltieji prapuolė...
....................................
atsirita atvilnija
skalsos audeklus džiausto
karštas vėjas
pienių jūroj žegnojas
palaimingas kikilis
virš padangės pakilęs
užgieda...
mūsų protėviams
šienapjūtė nebrūpi
duonelė rupi –
ištroškę maldaujam lietaus...
reikia keltis ir eiti –
sukrovėm jau vasarai kraitį.
––
Vilija ARMONIENĖ
Kol esi
Po gimtinės dangum, po rasotais klevais,
Kol girdi tyliai volungę giedant
Ir išbėgi basa į vasarvidžio lietų,
Kol vaivorykštės taką regi
Ir paglostai žvilgsniu pilką tėviškės paukštį,
O žodžiai šventi maldoje išsilieja,
Kaip padėka už dar vieną saulėtekį,
Tol esi.
Džiaugsmas
Nebetuščias jau mano gandralizdis
Džiugesiu virkdo.
Pavasaris! Sielos pakylėjimas
Virš kasdienybės pilkos,
Krentant pirmųjų žibuoklių lietui
Į sudiržusius delnus,
Pavargusias širdis.
Ir dėkingumas Kūrėjui
Už pasotintą alkį – gyventi.
–––-
Ona BRIEDYTĖ
Gryčios išmintis
Einu ieškoti išminties prie gryčios,
Kur klausosi stogai šnarėjimo šakų,
Kur motina pargrįžta iš koplyčios,
Grąžydama rankas pražuvusių vaikų...
Raukšlėm matuoja laikas kelio vingį.
Peržėlę žodžiai ligi pat dangaus.
Jaunėlių sesių žvilgsniai lyg sustingę –
Vyresnių brolių nieks nebesulauks...
Tėvynei
Sutvirtėjo Laisvės sparnai gimtinėj.
Išsiliejo galingai daina padangės žydrynėj.
Ir suskambo tauta kaip darni Lietuva –
kantri ir šventa mūs Tėvynė!
Tautos giesmė suvirpėjo –
Laisvės žvaigždė užtekėjo!
––
Irena Joana BENDARAVIČIENĖ
Tėvynė mano
Tėvynė mano – lino sesė.
Geltonos kasos ant jaunų pečių.
Močiutė Baltija bangele neša
Ant kranto ištiestų delnų.
Čia senos sakmės gintarais išplaukia -
Jūratės rūmų šukė paprasta...
Aš čia ant kranto tyliai laukiu,
Kol iš gelmės išplauks aušra.
Aš čia įaugusi šaknim kaip pušys.
Aš čia sava nuo lopšio lig kapų.
Kur benueisiu, kur toli bebūsiu,
Sugrįšiu čia be kelio, be takų.
Tėvynė mano – skausmo kauburėlis.
Tėvynė mano – šypsena šviesi.
Gimtų namų šventa ugnelė
Mane visur šauki, šauki, šauki...
–––-
Regina VAIŠVILIENĖ
Išskrenda gandrai
Tenai, kur suposi lopšys, ratelis dūzgė,
motulė audė lino drobeles,
takai vešlia žole užžėlė
ir į gimtus namus nebeparves.
Nutrūksta plonos atminimų gijos,
rečiau išnyra kaimo vaizdiniai,
kartojasi tik švento Baltramiejaus naktys,
kai į kelionę išskrenda gandrai.
Kodėl jie niekada nelaukia ryto,
nakties tamsoj palikdami lizdus savus?..
Išsikyrimo jausmas plėšo širdį
ir nesvarbu – tai paukštis ar žmogus.
Rudenėjančioje alėjoje
Pageltę lapai skraido, sukasi ratu
Ir paslaptingai kužda nusileisdami ant tako.
Klausausi to kuždėjimo ir darosi smalsu,
Bet negaliu suprasti, ką jie sako.
Gal jie norėjo dar žaliuoti ant šakų,
Nors jau ruduo auksinis įpusėjo?
Pasislėpė ir saulė už pilkųjų debesų,
Kaskart garsiau užgroja smuikas vėjo.
Dangumi plaukia debesys, pritvinkę ir pilki.
Pasipila lietus, lašai ant lango stiklo šoka:
Susiglaudžia po du, nusirita žemyn...
Į juos žiūriu, smalsauju lyg pirmokė.
Koks nuostabus tas auksu švytintis ruduo!
Kasmet jis buvo toks, bet aš nepastebėjau...
Po kojomis nukrinta pageltęs lapas nuo šakos,
Žvilgsniu paglostau rudenėjančią alėją.
–-
Vilija KALVAITYTĖ – MICKIENĖ
Be popieriaus
Atsisėdau medžių paunksmėje
Ir nupyniau vainiką minčių.
Pasiėmusi debesio plunksną
Aš rašiau eilėmis, be raidžių.
Parašiau gelsvą taką pievoje
Iš smiltelių, smulkių akmenų,
Kad nekliūtų pėdos ražienoje,
Lengvai irčiausi aš tuo taku.
Pasipuošusi saulė žydrynėje
Glostė pirštais šiltais spindulių.
Žiedą dobilo baltą laukymėje
Su darbštuolių bitelių pulku.
Mintys bėga, rašau aš be popieriaus
Ir be žodžių – ilgų ir skambių.
Imu kitą plunksną iš debesio
Ir žydėjimą pievų margų.
Iš gamtos pasiėmiau viską aš,
Paukščio skrydį arimais pilkais.
Linksmą žiogo čirenimą pievoje,
Kvepia sodai šviežiais obuoliais.
Mano Kražiai
Po saulės skėčiu pasislėpę rąžosi
Tokie išdidūs, paslaptingi.
Čia ne iliuzija ir ne miražas,
Tai Kražiai praeitim turtingi.
Jie tarp kalnelių daro vingį
Atvykt, užsukti kviečia nuolankiai.
Žemaičių kryžkelė didinga
Ten Kelmė, Kaltinėnai čia Varniai.
Kražantę jie per petį užsimetę
Išsineša link Vytauto kalnelio.
Karus, žiaurias skerdynes matę
Nesužlugdyti, orūs, ne ant kelių.
Vėl saulėj šypsosi laimingi
Tie šimtamečiai ąžuolai –
Medžiokalnio šlaite palinkę
Tai mano Kražiai – čia namai!
–-
Rita KASTĖNAITĖ – SKEIRIENĖ
Pragyventi metai
Lietaus lašais į langą beldžiasi pragyventi metai. Atidarau, bet jų nematau, tik medžiai šnara naktyje. Metai – smulkus lašelis beribiame amžinybės okeane. Bet didelis lašas žmogaus gyvenime.
Vasara miške
Tarytum fortepijono klavišai, tiesiomis eilėmis susodintos mažos pušelės, papurusiomis galvelėmis, žvalgosi aplinkui. Pažadintas vėjas, perbėgęs didelių medžių viršūnėmis, išgavęs iškilmingą melodiją, leidžiasi žemyn ir paliečia jaunuolyno „klavišus“. Jie suskamba nedrąsiai, neritmiškai ir, susigėdę savo nemokšiškumo, nutyla. Išlakios pušys, įsijautusios toliau groja gamtos simfoniją.
Vasara
Vasara auksiniais saulės siūlais,
Išsiuvinėjo darbštuolei dienai
Prijuostę raštuotą.
Ir ji, kaip ta Pelenė,
Dirba, pluša,
Vaivorykštės taku,
Mažais žingsneliais
Į nežinią tapena.
Atranda nauja,
Nubraukia sena.
Į neatskleistą paslaptį gramzdina -
Čia ir dabar.
Čia – Salduvė
Viena akim
Į Šiaulių miestą žiūri,
Kita – į klampią pelkę dairos,
Kurioj po vandeniu
Dumble, kūlgrindos įmintos,
Kovų kelius su priešais mena.
Pušys ir eglės senos,
Tarytum žalias labirintas
Lopšį istorijos ir meilę,
Legendom apipintą,
Kaip lobį saugo.
–-
Elena EIDUKIENĖ
Rugpjūčio naktis
Rugpjūčio debesuotą tamsią naktį
Panorau žiburį savoj širdy uždegti,
Kad jis nušviestų kelią Tau namolio,
Kad vis viliotų į gimtus namus iš tolių.
Šį vakarą pasislėpė žvaigždė Vakarė.
Net vėjo nejaučiu, nes jis kažkur išvarė
Pasiautėt po laukus, alėjoj medį pašokdinti,
Pajudinti žibintus, kažkam suteikti viltį...
Ak, ar matei, kokie tie vakarai rugpjūčio?
Ar teko Tau kažko ilgėtis nors truputį?
Ar teko Tau pagauti krentančią žvaigždelę
Arba rasotą rytą pasveikint tekančią saulelę?
Sakai, gal ne, sakai, kad kažkada gal teko...
O štai balta ramunė lenkiasi žemai prie tako...
O mes šį vakarą uždekime žvakes ant stalo...
Pažvelk pro langą – jau rytuose dangus pabalo...
Gan greitai atskubės nauja diena rugpjūčio...
Nejau negaila šios nakties Tau nė trupučio?..
Dėkoju
Dėkoju Tau, gyvenime, turbūt, už viską:
Už džiaugsmo valandas ir negandas skaudžias,
Praradimus ar laimės ašaras, kurios sutviska,
Už tai, kas buvo, kas yra ir dar bus kas...
Dėkoju Tau už krintančias žvaigždes iš tolių,
Ir už lietučio dulksną, už šnaresį bangos,
Kad grįžt galiu pažįstamu keliu namolio,
Klausytis vakarais lakštingalos dainos.
Dėkoju Tau už šaltą baltą sniegą,
Už margą pievą, žalius žalius miškus,
Už gandro lizdą... O gal tiesiog už nieką?..
Arba, tiesiog, už tai, kad aš... kad aš esu...
–-
Žiemgalos BITĖ
Esu duonos pluta
„Lyg pluta prie iškepusios duonos“
Noriu priglust prie Tavęs, tėviškėle,
Noriu gyvent su Tavim, Tavyje,
Tarsi aidas save atkartodama.
Esi mano lopšys,
Tėvo su meile išskobtas
Iš mirusios vyšnios kamieno.
Atėjau į šią žemę
Iš žiemos, pusnimis pasipuošusios.
Pavasarį ižas nunešė tiltą,
Mažą lieptą į šipulius sumalė...
Tėviškėle, mano duona esi,
vyšnių vynas!
Negaliu Tavęs atsivalgyti,
Negaliu atsigert iki soties...
Iš bedugnės kalasi žiedas
Užsimerkusi laukiu,
kol sapną it tvarstį
nuo akių nuvynios rytas,
kol tamsa kamuolėta
nuriedės į penktąjį kampą,
o žiedas bedugnės
pasieks šios dienos kelią.
Balta plunksna balandžio
įskrido pro langą -
jis toks lengvas lyg mintys...
Kažkas lūpas užčiaupia,
kad neprakalbėčiau...
–––
Birutė PADVARIETIENĖ
Tox
Atidarinėti duris į save –
ir slenka akys stalo perimetru.
Toks permatomas melas
atkelia nuo žemės,
kai žodžiai braižosi ant lūpų netikri.
„Skaniai“ pasikalbėjom?
.........................................................
Jau žinau, kada ledas ištirpsta
atšiauriausios širdies okeanuos –
krištolinė kurpaitė sudyla
tolimos praeities užmaršty...
Tavo laikas pritilęs
mąsto vienas
vidurnakčio kriauklėj
ir užmiega
tik saujoj nakties...