Naujausios
Pakeliui į atostogas
Į pokalbį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre S. Norgaila atmina dviračiu. 2022 metais sportiškas aktorius įrodė, kad yra geležinis žmogus – Taline, Estijoje, įveikė triatlono „Iron Man“ trasą: per 10 valandų ir 29 minutes nuplaukė 3,8 kilometro, dviračiu numynė 180 kilometrų ir nubėgo maratoną.
„Dabar sportuoju savo malonumui, šoku ant dviračio ir minu. Patinka ir bėgti“, – sako Severinas.
Vakare, po pokalbio, aktoriaus jau laukė žiūrovai: spektaklis-kelionė autobusu „Pakeliui“ (režisierius A. Špilevoj), jame S. Norgaila atlieka Rapolo jaunystėje vaidmenį.
Šis teatro sezonas aktoriui buvo gausus apdovanojimų. Svarbiausias įvertinimas – „Auksinis scenos kryžius“ kategorijoje „Vyro vaidmuo“ už Ivaro vaidmenį spektaklyje „Skraidantis Travolta“, taip pat pelnė Valstybinio Šiaulių dramos teatro „Metų aktoriaus“ titulą, Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ gavo geriausio nepagrindinio vaidmens apdovanojimą (už vaidmenį spektaklyje „Skraidantis Travolta“).
Paskutinis šio sezono spektaklis S. Norgailos laukia birželio 12 dieną – „Pakeliui“. Tuomet – paprasti vasaros planai: gimtinėje statyti pirtelę, sportuoti.
„O nuo rugpjūčio vėl šoksime į „Pakeliui“, – šypsosi aktorius.
Apdovanojimas – močiutėms
– Gimėte ir užaugote Pakruojo rajone, Bardiškių kaime, baigėte Žeimelio vidurinę mokyklą. Netoliese – jau Latvija. Ar gyvenimas pasienyje kitoks?
– Skerslatvis (juokiasi – red. past.). Apskritai, jei iš kaimo būni, jau esi kitoks nei mieste. O čia – užkampis. Nuo mano kaimo iki sienos, berods, 14 kilometrų, nuo Žeimelio – mažiau. Buvo momentas, kai turbūt Rygoj daugiau kartų pabūta nei Vilniuje. Ir prie jūros arčiau į Latviją nuvažiuoti.
Mano senelis – ūkininkas, dirbdavome, traktoriais važinėdavome. Žemės ūkis, kaimas – paprastas lietuviškas kaimas.
– Kokia jūsų šeima, iš ko paveldėjote talentus?
– Mano abu tėvai žemiški, tėtis – statybininkas, mama – bibliotekininkė, kartu ir kultūros namuose dirbanti, stato spektaklius vaikams, organizuoja renginius. Kai buvau mažas, tėtis irgi vaidindavo kaime mėgėjų spektakliuose – ir mama, ir tėtis. Mama gal dainuoja daugiau. Tėtis irgi yra važinėjęs po Pakruojo rajoną, po visokiausius festivalius.
– Jei mama su tėčiu – scenoje, jums scena irgi buvo neišvengiama?
– Būdavo, jie darbuojasi, aš irgi lakstydavau. Teko būti nykštuku, kai buvau gal 5–6 metų. Kai vaikas būni, reikia pastovėti ir gerai, nesureikšmini. Kiek tėvai pasakojo, būdavo, kad ir pats į sceną nueidavau, be jokių raginimų.
Kai prasidėjo paauglystė, balso mutacija, vienas namuose dainuoji, grįžta tėvai, apsimeti, kad pamokas ruoši – gėda. Mokiausi groti gitara, kad nebūtų nuobodu, ir dainuodavau sau. Ilgai, iki pat studijų, prisiversti dainuoti sunku buvo. O kai reikėjo, tai reikėjo.
Mokykloje mergaitės dainuodavo, aš grodavau. Mokytis groti gitara važiuodavau 30 kilometrų, autobusu – visa valanda. Šiek tiek pavažinėjau, bet sunku buvo suderinti laiką, savamoksliškai tęsiau.
Kaimukas mūsų nedidelis, nebuvo daug grojančių ar kažką iš meninės pusės darančių, labiau sportininkai. Bet aš ir prie jų buvau.
– Namų trauka išliko stipri iki šiol?
– Man mano kraštas svarbus. Ten reabilitacija, ramybė, namai.
– Namais ir dabar vadinate Bardiškius?
– Ten namai. Ir bus ten, manau. Grįžtu dažnai. Kai nauji pastatymai, koncentruojuosi į naujus spektaklius, tada rečiau, bet jei yra laisvesnio laiko, važiuoju kaiman. Aviukų nusipirkau, auginu. Labiau tėvai augina, kai nebūnu, bet, kai būnu, nueinu paglostyti.
– Ar pažįstate savo bendravardį?
– Severiną? Saulės Degutytės, „Stalo teatro“ režisierės, sūnus yra Severinas. Merginų pažįstu, vaikinų – ne.
– Tuomet, kokia jūsų reto vardo istorija?
– Mama norėjo Severijos arba Severiutės, bet gimiau aš. Istorija labai paprasta.
– „Auksinį scenos kryžių“ padėkos kalboje skyrėte močiutėms – kodėl būtent joms?
– Personažą, kurį vaidinu, užaugino močiutė. Jis pas močiutę augęs, nori jai padėti, bet situacijos taip susiklosto, kad nepavyksta, vis nelaiku, nevietoje, pinigų nėra, nieko nėra, iš močiutės vagia ir panašiai. Bet myli. Labai gražių tekstų yra močiutėms. Kurdamas vis apie savo močiutes pagalvoju, priartinu prie savęs, kad ištransliuočiau žiūrovui tam tikrus žodžius, tam tikrus tekstus, kad suprastų, ką turiu omenyje, ir turbūt, visų pirma, kad pats suprasčiau.
Močiutėms ir norėjosi skirti apdovanojimą. Kaip minėjau, personažas turi vieną močiutę, o aš – dvi, tai visą dėmesį joms skyriau.
– Kokie žodžiai iš spektaklio dabar ateina į galvą, kurie priverčia pagalvoti apie savo močiutes?
– Močiutė karvę melžia, jai pirštus skauda, sėdi, melžia, verkia, atvažiuoja autobusas, pasipila -niolika žmonių su savo penkiametriais fotoaparatais ir pyškina tą močiutę. Sėdžiu ir galvoju: ot, šūdžiai, viską jums pasakysiu, ką apie jus galvoju. Bet nieko nepasakiau.
Pasakykime, kol galime pasakyti.
– Po apdovanojimų buvo Velykos – dviguba šventė visai šeimai, giminei, draugams?
– Žinoma, didžiulis džiaugsmas, ne be reikalo kalboje paminėjau ir Šiaulių draugus, ir kaimo draugus. Kai grįžtu į kaimą, labai stengiuosi palaikyti ryšį su tais, kurie grįžta, kurie dar yra. Visi buvo apvažinėti po apdovanojimų. Kas be ko, ir močiutės. Apdovanojimai vyko balandžio 27 dieną, Velykos buvo 31 dieną. Pas vieną močiutę nuvažiavome, uždėjome apdovanojimą, pas kitą. Viena gyvena Šiauliuose, kita – Bardiškiuose. Ir giminė suvažiavo, kurie galėjo.
– Gavęs apdovanojimą pajutote pasikeitusį požiūrį, dėmesio bumą?
– Dėl dėmesio – faktas. Buvo labai malonu, kai nepažįstami mūsų teatro žiūrovai priėję gražių žodžių pažarstė. Kas mane pažįsta, ką aš pažįstu, tie nesureikšmino, žino, koks aš. Bet labai patiko, kai prieina kokia močiutė ir sako: „Stebėjau spektaklius, vertas.“ Ne kartą girdėjau, kad skirtinguose spektakliuose kitaip ir atrodau. Tai mums, aktoriams, labai svarbu – atrodyti ne vieno tipažo. Kai tokius žodžius išgirsti, o ne pats sau galvoje prisikuri, labai patinka.
Pirmomis dienomis dėmesio buvo daug, paskui atslūgsta ir galiausiai pamiršim. Bet šiek tiek paskraidyti teko.
Į sceną – žingsnis po žingsnio
– Kai rinkotės Estrados meno studijų programą tuometinio Šiaulių universiteto Menų fakultete, galvojote apie kitus variantus, ar iškart žinojote, jog būsite aktorius?
– Kartu dar buvau įstojęs į kineziterapiją Klaipėdoje. Aktorinis buvo pirmoje vietoje, kineziterapija – antroje. Kadangi sportuodavau, man tai nebuvo svetima. Sportuodavau lengvąją atletiką, bėgau ilgas distancijas, pažaisdavau krepšinį, bet to ir neskaičiuoju, visi mes, lietuviai, žaidžiame krepšinį. Važinėdavau į sporto centrą, dalyvavau Lietuvos čempionatuose, ypatingų rezultatų nebuvo, bet buvo įdomu kažką veikti, pamatyti, stebėti.
O dar prieš tai norėjau studijuoti Karo akademijoje ir pamokas pagal tai buvau pasirinkęs 11–12 klasėje, bet net nerašiau prašymo, į konsultacijas nevykau. Paauglystėje šokau į ežerą, pakaušiu stuktelėjau į dugną, kilo problemų, buvo truputį kojas atėmę, pasveikau. Viskas susidėjo į krūvą – dar akiniukai kažkiek, ir nebe tiek to noro liko, nes jei nori, įstoji. Padėliojau pliusus, minusus, ar čia man, ar ne man.
Kad nebūčiau vienoje vietoje, aktorystė įdomi pasirodė. Plius kad truputį pagrodavau. Žmonių, aišku, bijai scenoje, bet nebuvo tiek svetima. Jei to mokaisi, kažkiek išmoksti. Juk visur visą gyvenimą mokomės.
Įstojau, kur norėjau, – būtent Šiauliuose, ne Vilniuje, kad arčiau kaimo būtų. Vienareikšmiai. Matydavau, visi draugai grįžinėja savaitgaliais ir aš galvojau, kad grįšiu. Bet ne ta sritis, kad savaitgaliais grįžtum. Studijų laikais eidavau stebėti spektaklių, padėti rūbininkėms, paskui prasidėjo savęs ieškojimai, bandymai, muzikavimai, grojimai, renginių vedimai, vestuvės, baliai, tralialiuškos. O visa tai – savaitgaliais.
Aš čia, Šiauliuose, o tėtis, būdavo, iš Danijos vienu momentu dažniau į kaimą parvažiuoja nei aš 70 kilometrų.
Bet daugiau patirta, daugiau pamatyta – atsirenki, kas labiau patinka.
Mano kurso vadovai buvo Juozas Žibūda, Sigitas Jakubauskas. Padarė įspūdį jau nuvykus į konsultacijas. Du puikūs dėstytojai! Visas dėmesys iš jų, davė be galo daug.
– Bet, ko gero, ne kartą teko atsakyti į klausimą, kodėl studijavote ne Vilniuje?
– Nieko neslėpsiu, man arčiau namų ir viskas. Vilnius man per didelis. Aš jau čia pavargstu, kaimietis. Jei ko Vilniuje reikia, nuvažiuoji mašina, traukiniu – dvi valandos su trupučiu ir viskas.
– Žodis „kaimietis“ jūsų nežeidžia?
– Tikrai ne, visiškai ne. Toks esu.
– Pirmoji darbo vieta – Kelmės mažasis teatras. Kokios patirties įgijote?
– Pradėjau dirbti dar studijuodamas. Iš mūsų ne vienas buvo išsiųstas į Kelmę. Kai studijuoji, gauti darbą jau yra gerai. O dar pagal savo studijuojamą sritį! Buvau ketvirtame kurse. Patirtis, naujos pažintys, pastatymai.
Daug vaidmenų neturėjau, buvo keletas įvedimų, pakeičiau kitus aktorius, naujuose pastatymuose nelabai dalyvavau. Patirtis būtų labiau apie draugiškumą, paprastumą: labai nuoširdūs, geri, rūpestingi žmonės. Perėmiau geranoriškumą kolegų atžvilgiu, nes juk esame vieni nuo kitų priklausomi.
Pirmame darbe nebuvo tokio streso, visko mažiau, galėjau suvokti, kaip viskas vyksta. Čia daug daugiau, iš viso teatre dirba aštuoniasdešimt žmonių, atėjau jau su šiokiu tokiu pasiruošimu.
– Į Valstybinį Šiaulių dramos teatrą 2015 metais buvote pakviestas kaip bendradarbis – vaidinote Velnią („Nebylys“, rež. Jonas Vaitkus), Kiškį Draugelį („Kalėdų žaislai“, rež. Arvydas Lebeliūnas), vėliau jau kaip teatro darbuotojas – Giedotoją („Vardan tos“, rež. Aidas Giniotis), Vincentą („Skulptūra“, rež. Paulius Ignatavičius), Lambertą („Tegyvuoja Lambertas!“, rež. Antanas Gluskinas). Kaip vertinate pirmuosius vaidmenis?
– Sunku apibendrinti, kas tas tikrasis pirmas vaidmuo, kas tas tikrasis pirmas spektaklis.
Iš pradžių pasiūlė vieną vaidmenį – Jono Vaitkaus „Nebyly“, buvo įvedimas, pakeičiau aktorių Velnio vaidmeniui. Bet su J. Vaitkumi neteko dirbti, spektaklis jau buvo pastatytas.
Kiškis Draugelis buvau kalėdiniame spektaklyje – tai man buvo pirmas pastatomasis spektaklis.
Giedotojas – panešiojome sofas, fotelius, kažką pastumdėme, pradžioje pagiedojome. Viskas vyko labai palaipsniui, nebuvo taip, kad atėjau ir iškart gavau vaidmenį. Labiau stebėtojas buvau.
Vincentas – pirmas vaidmuo, kur jau kūriau charakterį, pasimetusį gyvenime paauglį. Gavau keletą scenų ir tai jau pirmas sukurtas vaidmuo, teko analizuoti, dirbti su savimi, ieškoti.
Lambertas – pagrindinis atlikėjas vaikiškame spektaklyje. Vaidmuo jau gavosi kažkas į tą pusę.
O pagrindinių vaidmenų aš išties daug ir neturiu.
– Dabar vaidmenų sąrašas ilgas, apie kuriuos norėtųsi kalbėti? Kuris atėmė daugiausia jėgų kuriant?
– Išskirti nieko nesinori, iš visur gauni tam tikros patirties. Sunkiausia gal buvo kurti Hamletą („Man šiandien – Hamletas“, rež. Ieva Stundžytė). Hamletas bet kokiu atveju įpareigoja, dar nepradedi statyti, o jau apsikrauni kažkokiais pasąmoniniais dalykais. O čia pastatėme spektaklį, trumpesnį, daug išbraukyta, paaugliams ir visai šeimai. Pats procesas, suvokimas, kur, kame čia šaknys – galbūt tai buvo sunkiausia, daugiausia pareikalavo psichinių ir emocinių pastangų.
– 2023 metais sukūrėte Ivaro vaidmenį spektaklyje „Skraidantis Travolta“ (rež. Toms Treinis). Ar buvo nuojauta, kad būtent šis vaidmuo atves prie svarbiausio įvertinimo?
– Ne, visiškai jokios nuojautos. Tiesiog buvo labai geras darbo procesas, režisierius – latvis, mes – lietuviai, bet vis tiek broliai. Aš, skerslatvis, kartais nesuprasdavau, ką sako, bet vis tiek viskas aišku būdavo. Leido kurti pačiam. Buvo jo vizija, davė liniją, o aš šokinėjau, kur noriu. Su kolegomis turėjome daug laisvės, pavyko suprasti, kaip, kas vyksta. Aš – iš kaimo, veiksmas vyksta kaime, man iškart buvo aišku, kas ir kaip, daug matytų atitikmenų ne tik savo kaime, bet apskritai ir savo vaidmenyje, ir kolegų personažuose, daug atpažįstamumo. Viskas, matyt, susidėjo laiku ir vietoje.
Kūryba buvo neįtikėtinai sklandi. Rezultato patys tikrai negalime vertinti, apie savo vaidmenį daugžodžiauti nemoku, bet pats procesas paliko labai gerą įspūdį.
– Labiau mėgstate kurti, kai režisierius suteikia laisvę?
– Nebūtinai. Seniau bijodavau kažką savo pasiūlyti, nes ateini jaunas iš kaimo, režisierius kažką šneka, pusės mandrų žodžių nesupranti, bijai net tekstą skaityti, jau jaudiniesi – yra taip buvę. O paskui su kiekvienu pastatymu labai daug ko išmoksti.
Turbūt sudėtingiausia – bijojimas klysti.
– Dirbote su įvairiais režisieriais, vokiečiu, latviu, garsiais lietuvių režisieriais, kokios patirtys įdomiausios?
– Labai daug išmokau iš Pauliaus Ignatavičiaus, buvusio teatro meno vadovo. Su juo ir dabar muzikuojame.
„Auksiniam scenos kryžiui“ buvau nominuotas ir už vaidmenį P. Ignatavičiaus spektaklyje „Tobula pora“ (S. Norgaila buvo nominuotas nepagrindinio vaidmens kategorijoje už Svetimo vaidmenį – red. past.). Iš kūrybos džiaugsmo, iš čia ir dabar, iš juokavimo vaidmuo buvo padarytas, per juoko prizmę, ne per kančias.
„Vasarvidžio nakties sapnas“, „Skulptūra“ – dirbdami atradome ryšį.
P. Ignatavičius – vienas iš tų, kuriuos norisi paminėti, nors kiekviename režisieriuje kažko atrasi. Bet šiandien labiausiai jį išskirčiau.
– P. Ignatavičius Šiauliuose statė nemažai absurdo spektaklių. O kokia dramaturgija jums patinka?
– Absurdas apskritai man patinka, absurde nėra ribų. Mėgstu absurdą, daug ironijos. Absurdą ne mėgstu, o myliu. Ir gaunasi man visokie tokie dalykai – iškrypėliai, velniai, visokiausios keistenybės. Čia teatras – darykime, kaip įmanoma, keisčiau ir įdomiau.
Man tenka keisti personažai, nežinau, iš gerosios ar blogosios pusės, bet pakliūva su savo nelaimėmis, laimėmis. Nebūsiu pagal tipažą juodų akių aukštas plačių pečių vyras, reikia kažkaip per kitą prizmę eiti.
– Jei būtų jūsų valia, kokį režisierių norėtumėte pakviesti dirbti į Šiaulius?
– Yra režisierių, su kuriais jau dirbta, ir norėtųsi dar padirbėti. Agnius Jankevičius, dalyvavau dviejuose jo spektakliuose, be galo įdomu su juo dirbti. O su kuo netekę dirbti, su tais dar padirbsiu.
„Myliu teatrą!“
– Esate grojantis, dainuojantis aktorius. Muzika – svarbi gyvenimo dalis?
– Dabar mažiau begroju, seniau daugiau veiklos buvo. Kai tampa darbu, nebežinai, ar pomėgis beteikia džiaugsmo. Su P. Ignatavičiumi, Aidu Matučiu grojame, turime, pavadinkime, projekčiuką „Church on Wheels“.
Grodavau akustine gitara, dabar – bosine. Naujas potyris, kol mokaisi, atrandi naujų sąskambių, pereini per daug įvairiausių prizmių. Namie gitaros nebepasiimu pagroti.
Kai buvau paauglys, klausiausi vienos muzikos, labai patiko „Foje“, paskui dainuojamoji poezija, paskui paaugliui pasidarė nuobodu, tada reikia roko. Žinau, dabartinis tarpsnis praeis ir mielu noru vėl grįšiu prie dainuojamosios poezijos. Tas pats ciklas, kaip ir kalbėjome.
– Grojate ir spektakliuose, pavyzdžiui, „Prarasta Katarinos Blum garbė“ (rež. Agnius Jankevičius).
– Buvo įdomu, nes režisierius pats kūrė muziką, rašė tekstus. Man buvo paskata, kad jis panaudojo daug man nematytų akordų, buvo stimulas išmokti.
„Remygoje“ irgi groju visą spektaklį. Džiaugiuosi, kad groju, vaidmuo nedidelis, o vis tiek visame spektaklyje dalyvauju.
– 2022 metais su Agne Michalenkovaite įrašėte dainą „Naktys“, nusifilmavote klipe. Turite daugiau muzikinių planų?
– Mes seniau, kai studijavome, grojome grupėje. Atlikinėdavome koverius, šiek tiek jos kūrybos dainų.
Prieš porą metų įrašėme kūrinį, sukūrėme vasarišką klipuką. Dabar vėl susitikome netyčia, gal kažką padarysime. Matysime. Niekada nebuvau profesionalus muzikantas, nieko nebaigiau, buvo pomėgis. Muzika man artima ir tiek.
– Koks jums buvo šis, besibaigiantis teatro sezonas?
– Pastatymais šis sezonas buvo vienas mano skurdžiausių. Dirbau šokio spektaklyje „Laimės žodynas“, buvo nauja patirtis. Judesys, plastika, kūno pažinimas, darant pratimus, kuriuos sujungia režisierės. Buvo įdomu stebėti, kaip gali jaustis kaip vandenyje, kaip gali jaustis, kai skrendi.
Dirbau kalėdiniame spektaklyje „Mažasis princas“ su režisieriumi Š. Dateniu. Dabar atstatinėjame „Belą, Bosą ir Bulį“, jį rodysime festivalyje „Teatrodromas“.
Šį sezoną man leido pailsėti, prieš tai buvo daug darbo. Būdavo, per metus ir šešis vaidmenis sukurdavau.
– Koks teatras jums patinka?
– Žiūriu visokius spektaklius. Performansas nėra mano teatras, bet mielai pasižiūriu, kad suprasčiau, ko noriu ir ko nenoriu. Tas pats su klasika. Pasižiūri, atsirenki. Aš – už klasikinį teatrą, bet ar jis paveikus šiandienos žiūrovui, kas čia žino. Apsisuks greit ratas, grįš, juk mados grįžta. Aš vis tuo ratu tikiu, ciklai kartojasi, gal vėl sulauksime klasikos – norėčiau.
– Esate jaunosios kartos atstovas, kaip teatre sugyvena įvairios aktorių kartos?
– Kartų skirtumai nelabai jaučiasi, smagu, kai su vyresniais kolegomis galima nevaržomai bendrauti ir jaustis kaip lygus su lygiu. Norisi pacituoti aktorių Juozą Bindoką: „Myliu teatrą!“.
Intrigų visur yra, ir šeimoje, kur čia darbe nebus. Kažkas gauna daugiau vaidmenų, kažkas mažiau, aišku, kažkam liūdniau, kažkam linksmiau. Bet kai vyksta kažkoks vyksmas, naujas pastatymas, dalyvauja daug žmonių, negaliu atplėšti akių nuo vyresnėlių, kaip jie dirba, su kokiu pasimėgavimu, ko mums, jaunimui, reikėtų pasimokyti.
Ne tik apie aktorius kalbant, apie visą personalą, koks gražus humoras, kaip vieni iš kitų pasilazdavoja, pajuokauja. Čia gera būti.
Būna ir nusivylimų, ir neigiamų emocijų, normalu, jos turi būti dėl lygsvaros. Dažniausiai – per naują pastatymą, dirbi, dirbi ir nieko nebenori. Mintyse pagalvoji – ateity į tai pasižiūrėsi su humoru. Vyresnieji moka džiaugtis. Aš greit susikremtu, man reikia pamąstyti.
Norisi vėl cituoti J. Bindoką, jis labai laiku ir vietoje pasako: „Myliu teatrą!“.
– Kas jums yra teatrinis stebuklas?
– Ryšys su kolegomis, ryšys su žiūrovu. Principas čia ir dabar, kuris vyksta ir nepakartosi kaip kine. Šovė kažkas tą sekundę į galvą, padarei arba nepadarei. Čia teatrinis stebuklas, kitą kartą to nebebus, lieka atminimas, į stalčių įdedi. Pasakoji, su kolegomis daliniesi. O žiūrovas irgi pasakoja kolegoms ir artimiesiems, kas įvyko.
Dar – bendrystė. Turiu omenyje ne tik aktorius, kurie spektaklyje personažus vaidina, bet ir bendrystė su garsistais, apšvietėjais, rekvizitininkėmis, rūbininkėmis, režisieriaus padėjėjomis. Visuma yra tas teatrinis stebuklas.
– Jei egzistuotų laiko mašina, kuriuo Šiaulių dramos teatro laikotarpiu norėtumėte padirbėti?
– Turbūt su A. Ragauskaite. Iš vyresnėlių, kuriems teko dirbti, girdi atsiliepimus, kokie buvo spektakliai, pastatymai. Stebėjau 100-mečio paminėjimą spindinčiom akim. Klasika, lietuvių autorių kūryba, žmogiškosios vertybės. Norėčiau, kad tas A. Ragauskaitės laikotarpis kažkada vėl ateitų.
