Naujausios
Laidotuvių procesijoje – 21 karstas
Knygos autoriaus R. Račkausko tėvai dirbo buvusiame Frenkelio fabrike. „Mums dar nerūpėjo, kokia valdžia valdo Lietuvą, kokiomis uniformomis apsirengę vaikšto kareiviai, kodėl yra skriaudžiami ir net žudomi žmonės“, – apie nerūpestingą vaikystę rašoma knygoje. Tačiau vaiko atminty įstrigo suaugusiųjų pasibėdavojimai dėl itin griežtos vokiečių tvarkos, kai fabriko administracijai visur vaidenosi sabotažas, o už menkiausią broką griežtai bausdavo.
Rašoma, kad nepatenkinti darbininkai pradėjo bruzdėti, jungtis į pasipriešinimo grupeles. „Mano tėvas, Kostas Račkauskas, nesikišo į politiką ir stengėsi išlaikyti neutralitetą“, – prisimenama knygoje.
Nepatenkinti darbininkai dažnai rinkdavosi sandėlyje, kur tarp kitų medžiagų buvo laikomas ir spiritas.“Taigi darbininkai po eilinio susirinkimo kartais pasivaišindavo spirito ir limonado kokteiliais.“
Rašoma, kad tai truko gal porą metų, kol sužinojo fabriko administracija, kuri ir sugalvojo, kaip atkeršyti darbininkams. „Pristatant į sandėlį naują spirito siuntą, administracija pasirūpino, kad vietoj švaraus medicininio spirito būtų atvežtas labai nuodingas metilo spiritas.“
Tą lemtingąjį vakarą draugai kvietė ir Kostą Račkauską į sandėlį pavakaroti, bet jis atsisakė, nes tą vakarą namuose buvo švenčiamas žmonos vardadienis.
„Kiti darbininkai, kaip įprasta, susirinkimui pasibaigus atsidarė vieną bidoną su spiritu ir, nieko neįtardami, paruošė porą butelių kokteilio“, – rašoma.
Susirinkime dalyvavo 21 darbininkas. Visi skubėjo namo, todėl negaišdami išgėrė po taurelę, tačiau niekam iš jų nelemta buvo grįžti. „Laukuose ir pakelės grioviuose iki sąmonės praradimo jie rankomis rausė žemę ir vienas po kito mirė didžiausiose kančiose.“
R. Račkauskas svarsto, kad fabriko administracija be gestapo įsikišimo negalėjo taip žiauriai pasielgti su savo darbininkais. „Taip pasielgti galėjo tik tie, už kurių nugaros stovėjo gestapas.“
Šiauliai gedėjo. Po dviejų dienų įvyko masinės laidotuvės: „Šimtai žmonių iš Šimšės rajono į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią ir Šiaulių kapines ant rankų nešė dvidešimt vieną karstą.“
R. Račkauskas rašo, kad po to baisaus įvykio iširo pasipriešinimo branduolys, darbininkai laikėsi atokiau nuo politikos, o „tie, kurie ir toliau būrėsi į grupeles, provokatorių buvo išduoti, vienas po kito suimti ir įkalinti“. Kai kurie iš jų buvo sušaudyti. „Man, vaikui, buvo baisu, kad mirė tiek daug žmonių. Nesuprasdamas ir nesigilindamas į priežastis, aš į tai žiūrėjau kaip į nelaimingą atsitikimą. Nelabai supratau, kodėl suaugę žmonės gėrė nuodus.“
Skaitytojams gali kilti klausimas, kuriais metais įvyko tragedija Frenkelio fabrike. Karo metais Šiauliuose išleisti du „Varpų“ almanachai – 1943 ir 1944 metais. Žinutėje nepaminėti metai, todėl skaitytojas gali pagalvoti, kad joje aprašyta tragedija įvyko 1944 metų birželį.
R. Račkauskas redakcijai paaiškino: „1944 m. almanache „Varpai“ parašyta žinutė „Užnuodyto spirito aukos“ byloja, kad straipsnelį rašė žmogus iš nuogirdų ir šiek tiek fantazuodamas. Šimšės tragedija įvyko 1943 metų vasarą. Nors man tada buvo devyneri, tačiau aš su tėvais dalyvavau laidotuvėse ir savo akimis mačiau tą baisų vaizdą. Dalyvavo tūkstančiai šiauliečių. Aimanos turbūt buvo girdimos net kosmose.“
Iš arti
Knygoje „Autografas dangaus mėlynėje“ – daug autentiškų karo laikotarpio prisiminimų, kurie papildys nesenos Šiaulių istorijos archyvą.
„Rusų tankai užtikrintai riedėjo Vilniaus gatve, Šiaulių miesto centro link (...) Niekas iš aplink stovinčių žmonių net neįtarė, kad rusų kariuomenė taikiai okupuoja nepriklausomą Lietuvą“, – taip lemtinguosius 1940-uosius metus prisimena autorius.
Autoriaus atminty užstrigo ir birželio 14-osios tremties vaizdai, kai naktį įsiveržė kareiviai, kad į vagoną įgrūstų jų name butą nuomojusius Stakėnus. „Neleidę nieko su savimi pasiimti, saugumiečiai senukus susodino į mašiną ir išvežė nežinia kur. Mūsų sklypo kaimynas, Šiaulių miesto kompartijos komiteto narys, tėvui patarė mažiau kalbėti.“
Karas į Šiaulius atėjo jau birželio 22-osios rytą: „Kažkas sprogo ne per toliausiai mūsų namų. Langų stiklai sudrebėjo, tačiau neišbiro.“ Tik po kelių valandų šeima sužinojo – karas. Račkauskai įsijungė į pabėgėlių būrį, lyguma judėjusį Pakruojo link. Pasivijo vokiečių dviratininkų žvalgų būrys – patarė grįžti į Šiaulius, nes miesto sovietai nesiruošė ginti. Nakvynei apsistojo vieno ūkininko sodyboje – tada ir prasidėjo artilerijos dvikova tarp Salduvės aukštumose įsitvirtinusių vokiečių ir už pabėgėlių nugaros buvusio rusų armijos dalinio. Pirmosios siaubo akimirkos.
Prisiminimų autorius iš arti stebėjo įvykius Papievių gatvėje, ten buvo pastatyti barakai rusų belaisviams. Kiekvieną rytą belaisvių kolonos pajudėdavo Zoknių link. Juos lydėdavo sargybiniai. Kareiviai rankose be automatų turėjo ir ilgas lazdas, kuriomis mušdavo nepaklusniuosius. „Žiaurumų akcijų padaugėjo, kai kolonas pradėjo lydėti suįžūlėję baltaraiščiai arba vlasovininkai.“
Po karo tuose rusų belaisvių barakuose apgyvendintos šiauliečių šeimos. Dabar toje vietoje – Šiaulių profesinio rengimo centro pastatai.
Neįmanoma užmiršti ir susidorojimo su žydais Kaukazo gete, iš kurio į darbus varydavo nacių uniformomis vilkintys ukrainiečiai. „Talšos ežero pakrantėje, lygiame lauke, kulkosvaidžiais ir automatais buvo sušaudyta visa kolona žydų. Jų buvo koks 50, – rašoma knygoje. – Buvau vaikas, tačiau tas vaizdas giliai įsirėžė atmintyje.“
1944 metų vasarą Šiauliuose pasklido žinia, kad rusai šturmuos miestą, todėl žmonės turėjo pasirūpinti savo saugumu. Tą lemtingą naktį, kai rusų bombonešiai pradėjo miesto naikinimą, Romualdas jau buvo Ramunaičiuose – kaime netoli Pakruojo, pas ūkininkus Mekius.
„Nors ir buvome už 30 kilometrų, matėme sprogstančių bombų blyksnius“, – prisimena autorius.
Vėliau jo tėvai pasakojo, kokį siaubą iškentėjo Šiauliuose. „Priskridę arčiau, lėktuvai vienas po kito pradėjo pikiruoti ir kabinti ilgai šviečiančias raketas. Pasidarė šviesu kaip dieną. Sėdint duobėje galima buvo laikraštį skaityti“, – tėvo pasakojimą kartoja R. Račkauskas.
Šiauliai buvo sudeginti. Rudeniop Račkauskų šeima grįžo į Šiaulius, keletą mėnesių glaudėsi pas gimines, nes reikėjo atstatyti nusiaubtą namą Papievių gatvėje.
––
R. Račkausko knyga „Autografas dangaus mėlynėje“ ne tik atsakė į laikraščio rubrikos „Spaudos archyvai“ klausimą, bet ir palieka vertingus karo ir pokario įvykių liudijimus, kurie padeda suvokti to meto kasdienybę.
R. Račkausko knyga taip pat ir savotiška gyvenimo ataskaita, svajonės skraidyti įgyvendinimo metraštis. „Iki dangaus mėlynės“ buvo ilgas kelias. Juliaus Janonio vidurinė mokykla, bandymas tapti karinio laivyno inžinieriumi, tarnyba armijoje ir darbo Kazachstano plėšiniuose patirtis, civilinės aviacijos mokykla.
R. Račkauskas Lietuvos civilinėje aviacijoje įvairių tipų lėktuvais skraidė 30 metų, vadovavo įvairioms aviacijos tarnyboms. Skaitytojas knygoje suras intriguojančių pilotų parengimo, ekstremalių situacijų ir katastrofų aprašymų, analizės. Knyga dar kartą patvirtina, kokia sudėtinga lėktuvo piloto profesija, reikalaujanti išskirtinių psichologinių ir fizinių savybių.
R. Račkausko „Autografas...“ – taip pat ir jo šeimos istorija. Prisimenami seneliai, tėvai, karo metais daug padėję ūkininkai Mekiai, draugai, kolegos. Autorius – kartu su žmona Olga, dukra Rosita ir sūnumi Dariumi. Ir plati, ir asmeninė knyga.
