Naujausios
Atvykėlis ir Teklė
Apsakymas
Algirdas VASERIS
Teklė visada gyveno tame bažnytkaimyje. Dažniausiai viena. Kartais su Tadu, kai šis ne Švedijoje. Šį rudenį sūnus atostogų negrįžo, todėl motinai baugu: ar nebus kartais nuklydęs su tenykščiais... Dar toji tarptautinė padėtis, dar kalbos apie galintį prasidėti rusų puolimą. Baigia sujaukti protą. Kaip debesų gūbriai tvankią šios popietės Šateikių padangę. Nors kas begali šiemet būti? Kokia perkūnija, jei ruduo į pabaigą. Pasistumdys debesys, pasigrumdys, išsisklaidys.
Tegu ir nesantaikos debesys sklaidosi. Ypač tiems, kurie trokšta kraujo? Bene kitaip gyventi neišeina. Nemokam ar nenorim? Nušluos nuo žemės paviršiaus Baltijos šalis. Ir kas iš to? Jeigu Lietuva neišliks čia, tai gyvuos... Nagi kaip gyvuos, kur? Už Atlanto?
Papurškia Teklė stiklą langų valikliu, patrina suglamžytu laikraščiu. Švaru, net blizga. Dar kartelį kamuoliniais judesiais.
Jeigu ne Amerikoje, tai kur gyvuos? O kodėl Lietuvai neišlikus... danguje? Taip manyti keista. Tautos yra Dievo mintys. Šitaip sakoma. Nežus, Tekle, tavo Tėvynė, nepražus – darbšti jinai. Va, nuvaliau abi lango puses, ir šviesiau kambaryje, manyje pačioje. Per trumpą laiką stiklas gerokai apsinešė – prieš Žolinės atlaidus buvau nušveitusi. Jei šitaip spėriai sektųsi žmonių protus valyti. Kur tau! Kiek nesusipratimų išvengtume. Ar bešvarindama neištepiau suknelės? Suglamžiau. Užsivilkau it svečių laukdama. Šukuosena šįryt? Ar tam, kad, reikalui esant, švysteliu šalin prijuostę ir apsireiškiu visu gražumu prieš netikėtą atvykėlį. Tiktai kur rasi tokį? Ir dar netikėtą.
Smalsuoli, ko tau? Praėjo, grįžta. Vėl atgal pasidairydamas. Mačiau, iš parūdijusio opelio išlipo. Valkiojasi čia visokie... žalieji žmogeliukai.
– Na taip, gyvenu. O kas?
– ... ar, pasrėmus ant rankelių, manęs jauno lauki? Čia iš dainos... Nepažįsti? Savojo Antano neprisimeni? Ai, Tekle, tu Tekle.
– Na... O kas man iš to Antano, kad mylėti neišmano...
Pigus kalambūras, bet abu linksmiau nuteikia. Pasisveikinta, tuoj kviesta kambarin arbatos, gūžčiota, linguota: šimtas metų! Tu matai, ką laikas su žmonėmis daro, mano meile, mano buvusioji...
Meilė? Na, meilė. Pripažįsta ir Antanas. Tiktai ji, girgždėdama dangumi, išskrido su paukščiais. Sugrįžtų, būčiau nieko prieš.
Grįžtų ir jaunystės klaidos. O kam anų bereik? Taip abejoja namų šeimininkė, o atvykėlis:
– Tapčiau šimtąkart apdairesnis.
Tada Teklė mintyse: suvedžiotojau tu. Kodėl tokio nusiteikimo neturėjai... taigi prieš kiek metų? Keturiasdešimt penkeri mažiausiai. Kai ši senė, o tada mergina, tavo paties pažadinta apgriuvusioje daržinėje, kur šienas kvepėjo nekaltybe ir tikrai neskleidė suplėkusio kvapo, tada išdrįsau tarti: aš sergu meile tau, o tu, smarkuoli, tegebėjai išspausti lengvapėdišką: pažiūrėsim, kai dugną dėsim. Paskui tyla, kurioje jutau tavo nenorą tapti manuoju gyvenimu: neturiu ukvatos ant tavęs siratos... Šitaip nusidainavus, priblėso ir manasis meilės laužas...
– Ar savęs klausei kada, kodėl taip atsitiko? Antanai, ar klausei?
Daugybę kartų. Ypač pastaruoju metu – tu patikėk. O jaunystės metais ką: aš turiu pasaulį platų ir kepurę ant šalies...
– Prisiplazdėjau...
Klaidos... Kas jų jaunystėje išvengia? Visgi prisipažįstąs, kad ir dabar maloniau esą ieškoti klaidų kituose, o tik paskui savyje. Beje, save galima ir praleisti užsimiršus, galima tikėtis užuojautos, nors leidimo bandyti iš naujo. Klausiantis Antano žvilgsnis: tai kaip?
Antano, kuris toks gražus kadaise. Mokykliniais metais ir po. Dabar pliktelėjęs, o plaukai, kurie likę, baltutėliai. Vaikšto pakumpęs, raišuodamas. Kairiu petimi trukt patrukt nevalingai. Kas tau? Ne dėl dingusio išdidumo išgyveni taip. Jaunystės grožio tik sąšlavos likusios.
Ir moteris murma pusbalsiu: jei galėsianti, atleisianti... Prikanda melsvą lūpą. Ta prikąstoji išsivaduoja tam, kad paklaustų: pasakok, kaip gyvenai tuos dešimtmečius.
Ajezau, kvailai gyvenęs. Jaunatviškam dūkui praėjus, kur toliau? Į šeimyninį gyvenimą, kaip ir daugelis. Sumetę drapanas su tokia Elze. Mergina meilės kankinystei atrodė tinkama, kitokios nebūtų merginęs, aiškiaregis dėjęsis tada, o nepamatęs, kad nuotaka iš alkoholikų šeimos. Sūnų jam pagimdė. Užauginę valkatavimui tetinkamą, nė pasakot nenorįs. Pastaruoju metu ne kažką ir žinąs apie sūnų. Elzė irgi prasigėrusi, amžinatilsį jai. Tai šitokiu skurdu jis ir turtingas: į karutį sudėk ir paleisk nuo kalno pelkynėn. O ką bepakeisi. Stengiausi turėt pavyzdingą šeimą, kaipgi, stengiausi. Sūnui vardas suteiktas rotušėje. Palydoje kūmai išsipuošę, net gandras žirgliojo, lopšį nešė. Ir visos kitos išmonės, kaip tuo metu reikalauta:
– Naujagimi Adalbertai! Ar sutinki būti tarybiniu piliečiu?
– Taip, sutinku, – už vienerių metų neturintį sūnų atsakę krikštatėviai. Perprašau, jokie ten krikštatėviai, ne krikštynos juk, tik vardo suteikimo iškilmė – kūmai atsakę. Gero norėjom, gero linkėjom, o išėjo... Žalty, sakau! Ir ko verta visa ta bruzda, jei lieka tuštybių tuštybė? Dar baimė, kad užeis rusai, ir vėl bus trėmimai į Sibirą gyvuliniuose vagonuose.
Teklė nebūtų Teklė, jei nemokėtų prieštarauti: gerai nori – gyvuliniuose... Šįkart pėsčiomis į tremtį būsime varomi. O dėl praeities, aha, paklydai, gražuoli, panorėjęs kasdienybės vikšrus matyti vien drugeliais. Patarti? Ką Teklė gali? Ką ji supranta? Jei paklydai, lenkis kuo žemiau, žvelki pro savo tarpkojį ir atsipažinsi kurioj vietoj esąs. Dabar rimtai – mano Ričardas irgi kenčia nuo ugninio vandens. Nuo nemokėjimo elgtis su pinigais. Uždirbt uždirba, kaip neuždirbs užjūryje, bet grįžęs tuoj pasileidžia su valkatomis po smukles. Kelios savaitės, tegu ir šešios, aštuonios – nebėr pinigų: mama, duok cigaretėms, duok pagirioms. Nuo tokio beprasmio gyvenimo sulyso mano sūnus, beatrodo kaip pagalys. Išvažiuoja pabrukęs uodegą, kad svetimoj šaly vėl šį tą uždirbtų naujam lėbavimų turui. Ar bereikia blogiau, ar begali būti kas baisiau? Nei giminės mano alkoholikai, nei aš pati kada svaiginausi, nei kokį kitą blogą pavyzdį rodžiau. Kodėl tat turiu kančią amžiną? Kodėl, Antanai?
– Balta gulbė, balčiausia, o kaip juodai teršia.
Teklė subaltakiavo: tu matai, koks tiesiakalbis... Bet juk neteršiau aš, Antanai, o auklėjau sūnų, kaip ir visus savo moksleivius, iki pat pensijos būdama pradinukų mokytoja. Lepinau gal kiek per daug. Visgi pagrindinė klaida, manau, yra ta, jog per paparčio žydėjimą išsipleikiau po alkoholiku, tos ano kliauties nežinodama. Tik vaiką gimdyti norėdama, auginti, rūpintis, geradare būti. O kad šitaip išsirutuliuos...
Būtų dar sakiusi, bet reikėjo nubraukti ašarą. Antanas sudirgo nuo tokios išpažinties, o gal labiau nuo supratimo, kad anąkart prasižiojęs jis negražiai, oje kaip ne laiku ir ne vietoje tėškė Teklei apie juodą gulbių mėšlą: zuiki tu, argi pamiršai, dėl ko atsibeldei, nagi valdyk liežuvį, toji tavo kažkada lyg ir mylėta, glamonėta moteris tebėra visai nieko, jos dosnumo žarijos, ar tu nematai, žarijos tebežerplėja, kai tavosios vos smilksta, todėl, kaip čia pasakius: Tekle miela, neimk visko taip labai į širdį. Žinai, kartą Nidoje prie saulės laikrodžio yra tekę skaityti marmure įrašytą išmintį: šviesą parodo šešėlis.
Po žodžių šių Antanas kiek patylėjo, paskui manė privaląs patikslinti: tavo šviesą, daug kentėjusi moterie. Dar sakė neturįs jokios teisės Teklės sūnaus Ričardo vadinti šešėliu, tebūnie ir už tai atleista, tačiau kasdienybėje nuo šešėlių niekur nedingsi. Jų pilna visur. Tik bendru sutarimu juos galima kiek apmažinti. Manau, sakė, dabar mudu sutartume.
Teklė suprato, kad Antanas siūlosi, ir tas jai patiko. O visa kita, ne, nelabai. Kažin kažin... Visgi laisvas našlys vairuoja automobilį. Puiku. Važiuojam tuoj iki Salantų, pasižvalgysime po parką, sutvarkytą už Europos Sąjungos lėšas. Kas matė, giria: labai gražu, tvenkiniuose fontanai įrengti ir vandens lelijos žydi. Bet kažin... Bet ne, abejoja, užspausdama ir šią mintį neišsakytą.
Galvos nepurto, tik pakraipo, o balsu: šešėliai iš mudviejų, šešėliai. Tokiame amžiuje ko ir benorėti.
Antanas energingai prieštarauja: jokie mudu ne šešėliai, vaikštom ir pavalgome patys, ir užmiegam... Bando atrodyti esąs geros nuotaikos, todėl padvelkia nenuoširdumu. Nors šitas va jo postringavimas, kažin ar dirbtinas: žinai, pasaulis yra sielų ugdymo slėnis, kaip, nepamenu kieno, gražiai pasakyta. Ir nesigirk, garbioji, esanti sena pensininkė, mes nebesenstame, vis tokie pat ir tokie pat, o kad mūsų vaikai sensta, tai ką padarysi.
Juki besanti Teklė, nors tramdo savo prunkštelėjimą. Jos rusvos akys trumpam sužiburiuoja gerumu, net vyzdžiai išsiplečia, ir jai bene nebėra gaila kankinės savęs, kad kažkada mylėjo šitą Antaną taip nesavanaudiškai, mat, ką nori sakyk – meilė vis vien yra geroji katastrofa. Kas kad tąsyk nenusisekė jai. Nenusisekė ir pačiam Antanui su Elze, varge tu, varge. Ieško žmogus pradžių pradžios, be mažiausios puikybės dabar atrodo senis, sutrikęs kiek, turbūt nė nenutuokia, ką esu girdėjusi apie jį ar jo tėvą Izidorių, kuris toks taupus buvęs, jog eidavo pas kaimynus skolintis daikto, kurį pats turi. Atseit, jei kaimynai žinos kad ir primusą turint, jie atšliauš jo skolintis. Geriau tegul nežino.
Kažin kiek tėvų taupumo Antane likę. Kramsnoja paragintas servetėles su obuoliais, taigi beveik naminius sausainius, kramsnoja noriai savais dantimis. Bet ar savais? Turbūt dėtiniais. Ir tokiais, ir tokiais. Per pusę. Vėl sriaubi arbatą garsiai. Nemandagu. Nepamokytas kitaip? Kad per karšta vis dar? Dėl to, jog nusivylei gyvenimu? Ir šitomis piršlybomis. Pasiklydęs suvedžiotojas: norėjau pasiautėti jaunystėje... Ir ką, patenkintas? Neatrodo...
– Galiu kada vėl atvažiuoti?
– Ko jau negalėsi... Nors...
– Ką "nors"?
– Nežinau...
Teklės ausyse suskamba senovinis logikos dialogas: ,,Ar turi tai, ko nepametei?“ – ,,Jei nepamečiau, tai turiu“ – ,,Ar pametei ragus?“ – ,,Kad ne...“ – ,,Vadinasi, juos turi!“
Logikos čia nedaug – pirštis atvažiavo šitiek pavėlavęs. Turbūt su sauskelnėmis ir visomis savo ligomis. O kur jam dėtis? Kur, jei ne pas pirmąją meilę? Nors menka tebuvus pirmoji. Kur menka, kur menka, jeigu po kelių dešimtmečių ryžtasi.
Atsistojusi ant slenksčio, Teklė energingai mojavo išvažiuojančiam. Paskui, parpiančiam atvykėlio automobiliui dingus už posūkio, įrėmė kaktą į vėsią durų staktą. Vos girdimas trakšt. Ne kaktoje turbūt, ne – kinivarpos staktoje ėmė veistis.
Algimanto BRIKO nuotr.