Naujausios
Atvirukai
Vytautas KIRKUTIS
Prašė, prašė visi baltų Kalėdų, linkėjo vienas kitam – ir išbalo jos. Visą dieną iš debesų biro smulkiai sumaltas sniegas, prilimpantis prie medžių, namų, pabyrantis ant žemės ir čia pat tyžtantis ir teižėjantis. Dar iš kažkur susitaisė baltai nepermatomas rūkas, tirštut tirštutėlis – tarsi dažų pripiltas. Už kelių žingsnių nieko nesimato – tik balta drobė. Net ir temsta baltai. Tirštėja, tirštėja tas baltumas, daugėja, daugėja jo – kol viskas aplinkui pasineria į baltą sutemą. Retai kada būna, kad baltai sutemtų. O šiandien kaip tik taip ir temsta.
Šaltai baltai tiršta stora klampi tamsa. Įlenda į ją kelias – ir dingsta. Ištirpsta. Šiandien niekur neiname, šiandien būname sau ir su savimi.
Knygoje perskaičiau: „Kiekvienam reikia tik savęs“. Juk čia – pagrindinė egoizmo aksioma. Visi mes egoistai? Truputį – taip. Jeigu tik išbrauktume, dar būtų galima patikėti, jog taip ir yra: „Kiekvienam reikia savęs“. Bet ne tik. Skalėje tarp altruizmo ir egoizmo kiekvienas pasirenkame savo padalą – savo vietą.
Matau, kaip skaitytojas atsiverčia Josef Kirschner knygą „Pats žinau, kas man geriausia. Menas būti egoistu“ ir susiradęs šią vietą, man perskaito: „Nors visi esame egoistai, tik nedaugelis moka iš to išgauti tai, kas geriausia. Dauguma žmonių įsitikinę, jog pasaulis būsiąs užvaldytas meilės ir draugystės, teisingumo ir sąžiningumo, supratimo ir tarpusavio pagarbos.
Vien mintis pirmiausiai galvoti apie save daugeliui sukelia kaltės jausmą. Jie sako: „Kur mes nueitume, jei visi būtų egoistai?“ Atsakysiu: jei kiekvienas daugiau rūpintųsi savimi nei kitais, būtų mažiau nelaimingų žmonių“.
Vieni ragina būti egoistais, kiti – jais nebūti. Ir visi teisūs.
Baltut baltutėlėje sutemoje, kurią negailestingai velėja vėjas, pasigirsta graudi gruodžio giesmė. Kažkas gieda sau ar kitiems?
Šventvyriai prie altoriaus gieda ir gieda. Žvakės plast, plast, plast... Liepsna bando skristi tačiau prisimena, kad ji – ne drugelis. Ta, kuri atsispindi tamsiame lange – tik liepsnos atvaizdas. Plast, plast. O giesmė skrenda iki pat skliautų, į pačius pačiausius pakraščius.
Tie šventvyriai pamaldžiai sudėję rankas skraidina žodį po žodžio. Žodis, atsimušęs į sienas, lubas, altorius, grindis, langus, praranda savo prasmę ir tampa aidinčia melodija. Ataidi į mus iš visų pusių gaivi mūrų giesmė. Ir smelkiasi į mus kartu su vėsa ir virpesiu.
Tie šventvyriai kažką virš mūsų galvų mato. Jų žvilgsnis pilnas nuostabos ir tyro naivumo. Taip į pasaulį gali žiūrėti tik neseniai gimęs vaikas, kai pirmą kartą pamato, kur jo namai. Virš mūsų galvų virpa oras, bet mes to nematome. Mes jau nebemokame matyti to, ką giedame, ir to, ką girdime.
Tie šventvyriai... O gal jų net ir nėra... Jie save išgiedojo iki galo... Tik tirštas baltumas už lango. Vėjas pasėjo saują snaiguolių ant lango. Sušvito rasos krištolas, sumirguliavo. Nuo to žibėjimo užsidegė visas langas. Nuo lango – vakariniai debesys. Nuo debesų – ir mūsų akys, besigėrinčios gaisais ugniniais.
Šalnojantis gruodžio apyvakaris. Sniegas purus kaip kalėdinė avies vilna, vėjo pašiaušta.
