Naujausios
Atspėti ežerą
Vytautas KIRKUTIS
Lėtai, labai lėtai slenka, tiesiog šliaužte šliaužia didžiulis juodas debesis dangumi, paskui savęs palikdamas pilką šliūžę. Prakiurtų, vandenyse nuskandintų ne tik žolynus, bet ir medžius, namus. Plaukia ežeras dangumi, plaukia pavėjui horizonto link. Nori, kad jis taptų ežeru, atspėk jo vardą. Įspėsi, nusileis ant žemės, pasirangys, susiras patogesnę vietą ir įsikurs amžiams.
Tačiau atspėti labai sunku. Jei galėtum sužinoti, paklausti mokytų žiniuonių, rasti knygose, būtų lengva. Bet atspėti... Jei tikėtume padavimais, ežeras, skraidydamas padangėmis, pridaro žmonėms daug nelaimių. Kaip jų išvengti? Yra vienintelis būdas – reikia ištarti užkeikto ežero vardą, ir jis iš padebesių galės nusileisti žemėn.
Taip, geriausia vieta ežerams yra ant žemės. Todėl spėliojo vardus visi, sakė, kokie tik į galvą šaudavo. Vardino pačius keisčiausius žodžius, skaitė ištraukas iš knygų, kalbėjo maldas, užkeikimus, burtažodžius, stebuklažodžius ir visokius kitokius keistažodžius.
Spėliojo nebijodami, kad ežeras nusileis ir paskandins ištarusįjį patį paprasčiausią žodį, kuriuo ir buvo užkeiktas. Jeigu dar kartą patikėsime padavimais, dažniausiai ežero vardą pavyksta atspėti vaikams. Jie gudriausi? Ne gudrumo reikia. Kitokio požiūrio į gyvenimą. Žiūrėti taip, kaip pasaulį mato vaikai. Tikrą, gryną, neuždumblėjusį, neapneštą visokiomis dulkėmis, neiškraipytą kreivais stereotipų veidrodžiais.
Matyti vaikų akimis. Meno kūrinio atsiradimas man panašus į ežero. Atspėsi vardą, bus kūrinys, neatspėsi – nuplauks horizonto link, o vėliau ir už jo pasislėps. Kiekvieno menininko svajonė – parašyti geriausią eilėraštį, nutapyti nuostabų paveikslą, sukurti giliaprasmę simfoniją, sušokti patį geriausią savo gyvenimo šokį...
Tik menininkas gali suprasti, ką reiškia atspėti ežerą. Ir spėlioja jis, ir taria visokius vardus, kalba girdėtus ir negirdėtus žodžius, mosuoja rankomis tarsi šoktų... O gal visa tai ir vadinama kūryba?
O kažkas sėdi ant akmenų krūvos, apšepusios dilgėlėmis, ir svaido pašaipų riedulius į tuos, kurie visaip bando atspėti ežero vardą. Labai gerai, kad yra tas svaidytojas – jis skatina kūrybinę mintį.
Kas ji, toji kūryba? Gal tas keistas laikas, kai gali ištarti poeto Marcelijaus Martinaičio žodžius: „Gražu būti žmogumi ankstyvą vasaros rytą“. Arba tiesiog – gražu būti.
Ir visai nesvarbu – atspėsime ar neatspėsime tą paslaptingąjį vardą. Gražus pats spėliojimas.
Juk kai kam pasiseka atspėti. Žiūrėkite, kiek daug Lietuvoje ežerų...