Naujausios
Atskambiai laiko gūsiuose
Vytautas KIRKUTIS
Ona Mikalauskienė-Kubiliūtė išleido naują eilėraščių rinkinį „Atskambiai“. Tai jau septynioliktas (trys iš jų skirti vaikams) Joniškyje gyvenančios Lietuvos rašytojų sąjungos narės eilėraščių rinkinys. Jis skaitytojams į rankas pateko padedant leidyklai „Šiaurės Lietuva“.
Naujajam Onos Mikalauskienės-Kubiliūtės eilėraščių rinkiniui apibūdinti tiktų apie ankstesnes jos knygas išsakyti žodžiai: eilėraščiai koncentruoti, miniatiūriški, santūrūs, eilutės trumpos, įtaigios.
Poetė kiekvienam žodžiui suteikia maksimalų krūvį, kartais renkasi kasdieninėje kalboje rečiau vartojamus žodžius, kurie išlaikę dar neišblukusias prasmes: atsietybė, virsmas, žabtai, aspiracija, pasija, proveržis, prikūpėjimas ir kiti. Nes tie, kasdieniniai, „iššokę/ iš žodyno/ rėmų/ ne be žmonių/ pagalbos/ vis labiau/ įžūlėja“. Žodžiai labai panašūs į žmones: „nuodais spjaudosi/ niaujasi/ vienas kitą/ mygia/ į kelkraščius/ nes niekada/ taip nebūna/ kad nebūtų/ progos/ preteksto/ kompetencijos/ irgi pavydo/ perviršio“ (Eilėraštis „Ne be žmonių pagalbos").
Tačiau pats savaime leksikos naujumas, netikėtumas nelemia eilėraščio vertės. Kur kas svarbiau – poetės gyvenimo filosofija, nuolat sprendžianti gyvenimo prasmės, likimo, išlikimo, susivokimo įvairiose situacijose klausimus.
Šios knygos eilėraščius poetė siūlo mums atrakinti atskambių raktu. Kas jie ir iš kur jie? Štai vienas posmas iš eilėraščio „Gyvenimo atskambiai": „atskambiai iš praeities/ ir atskambiai iš būsimo/ nespėliok – daug ar mažai:/ tai tik kvapas/ laiko gūsiuose“.
Visagalis ir visavaldis laikas. Jis duotas vaikui, kurio „laikas jau tiksi“, kuris raginamas: „eik vaike eik/ neatsigręždamas/ kol prieisi/ gyvenimą/ su lopinėliais/ vilties/ su sopulio/ geluonim“ (Eilėraštis „Nepasirinksi").
Tačiau laikas vis spartėja, vis greitėja ir mūsų gyvenimas. Todėl eilėraštyje „Ne atsietybė“ – jau kitas tempas: „galvotrūkčiais/ lėkdamas/ kartais/ atsitrenki/ į kryžkelę/ smūgis tai/ ar proveržis/ bet priverčia/ į save sugrįžti“. Skirtingas laiko tempas, skirtingi atskambiai. Ir mes – tarsi tos tarpustotės tarp vakar ir šiandien, „ryšys ne išskiriantis/ o sujungiantis/ atotakom/ iš praeities“.
Tai tik keli pamąstymai apie Onos Mikalauskienės-Kubiliūtės eilėraščius. Manau, kad jau laikas būtų platesniems ir išsamesniems poetės kūrybos tyrinėjimams.
