Naujausios
Gera investicija į gerą poetę
L. Ripskytės knygą „Trijų gurkšnių istorija“ išleido Kauno leidykla „Kauko laiptai“. Joniškio rajono savivaldybės taryba rėmė knygos leidybą.
Leidyklos vadovas ir knygos redaktorius, poetas Viktoras Rudžianskas apie autorę nedaugžodžiaudamas sakė: „Gera poetė.“ Pasiūlė jai galvoti „apie kelionę į Rašytojų sąjungą“. Pirmąją poezijos knygą „Matyk ne akimis“ L. Ripskytė išleido prieš 14 metų.
Antrąją knygą išleisti paskatino kolegos literatai – Joniškio literatų klubas „Audruvė“. Autorės 50-mečio jubiliejus sutapo su poezijos derliumi.
Knygos sutiktuvėse skambėjo ne tik pačios autorės skaitomos eilės, bet ir dainos, kurias dainingi kraštiečiai Aistė Tuminaitė-Orlauskė, Jonas Gricius ir Antanas Karnišauskas atliko poetės tekstais.
Gausiame sveikintojų būryje buvo ir L. Ripskytės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stasė Guntienė. Ji skatino savo mokinę rašyti eiles ir atvedė į Joniškio literatų klubą „Audruvė“. Nuo dvyliktos klasės L. Ripskytė yra šio ilgiausiai Lietuvoje veikiančio literatų klubo narė, yra buvusi ir klubo prezidente.
Į antrąją savo poezijos knygą L. Ripskytė sudėjo per pastaruosius dešimt metų parašytus eilėraščius, vienas kitas ir anksčiau rašytas. Nuo pirmosios knygos iki antrosios ilga pertrauka padaryta, bet eilėraščių rašymas nebuvo nutrūkęs. Į naują knygą sugulė septynios dešimtys eilėraščių, atrinktų iš kelių šimtų.
Eilėraštis – kaip dvasinis atsivėrimas
Knygos dizaino autorė dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė nuo pat knygos viršelio kuria poezijos labirinto įvaizdį. Pati poetė knygoje eina atsivėrimų labirintu.
Knygos anonse rašoma, kad „autorė fiksuoja praeities erdvėlaivį, skrupulingai apibūdindama įvairiausias detales, gamtos reiškinius, intymūs išgyvenimai, prisiminimai plūsta per pojūčius, sapnus ir kiek netikėtai atveda prie globalinių problemų, kolektyvinių traumų, skausmingų patirčių ... tarsi teigia, sufleruoja, kad žmogaus atmintis gali būti dvejopa – kai ko niekada negali pamiršti / kai ko – atsiminti“.
„Pavykusi knyga, pavykęs turinys, nors eilėraščiai labai skirtingi“, – sakė V. Rudžianskas, apibūdindamas knygą ir megzdamas dialogą su autore.
Pirmoje knygos dalyje – vaikystės atsiminimai, sugrįžimas iš sostinės į gimtąją žemę. Etiudai apie vaikystės ir gyvenimo miestą Žagarę, Žiemgalą, praeities ižai, eilės apie artimiausius žmones – senelį, močiutę. Senelį – nagingą meistrą, Žagarės orkestro muzikantą. Močiutę – praktišką, tvarkiusią visą buitį.
„Taip išėjo, kad mane augino ne tėvai, o seneliai, – dalijosi ir savo gyvenimo istorija L. Ripskytė. – Savo kraštą buvau tik trumpam palikusi, privalėjau nutraukti žurnalistikos studijas, močiutė susirgo, turėjau grįžti į Žagarę močiutės slaugyti. Vėliau studijas baigiau. Visada sakiau, kad noriu gyventi tik Vilniuje arba Žagarėje – gyvenu Žagarėje.“
„Gal tau ir pasisekė, – reagavo į šiuos žodžius V. Rudžianskas. – Vilniuje būtų niveliavę ir būtum praradusi poetinį balsą, kurį turi, o tas nutolimas nuo sostinės yra palikęs teigiamą atspalvį.“
Knygoje yra ir labai asmeniškas eilėraštis apie santykį su mama, prisipažinimas, jog „savo mamos nepažinau... ir nebepažinsiu... ji išėjo... lyg realybėje net negyvenusi“.
Antroji knygos dalis – retrospektyvinė, sugrįžimas į ten, iš kur buvo išvažiuota. Šios dalies varomoji jėga – draugystė ir meilė.
„Daugiausia romantikos yra tame skyriuje, emocija juntama stipriau nei kituose skyriuose, – akcentavo knygos redaktorius. – Tai intymu, atvira, emocinga, bet neišsidraskyta.“
Iš šios dalies eilėraščio „Trijų gurkšnių istorija“ kilo knygos pavadinimo idėja.
„Tas eilėraštis gimė iš momento – iš pasisėdėjimo dviese Vilniaus kavinėje. Mažas puodelis espreso kavos, jame tik trys gurkšniai, o žiūrint pro langą plaukia vaizdai, plaukia gyvenimas. Tai gali būti ir meilė, ir išsiskyrimas. Ir dar tas žodis trys – toks magiškas (pati esu iš trijų seserų), jis labai daug ką gali reikšti“, – dalijosi savo potyriais autorė.
Bet, jos žodžiais, kiekvienas savaip gali perskaityti eilėraštį ir savus akcentus sudėti.
V. Rudžianskas akcentavo, jog L. Ripskytė turi savo stilių, savitą raiškos būdą, geba į vieną eilėraštį sudėti daug prasmių ir vaizdinių iš praeities ir dabarties.
„Stebina, kad iš lietuvių lyrikos tradicinės ramunėlės gali atsirasti bet kas – ir broliai Naryškinai su savo praeitimi. Kas tuos dalykus diktuoja, ar turite sistemą, kaip daryti gerą eilėraštį?“ – klausė autorės.
„Aš neturiu jokios sistemos, – teigė ji. – Tiesiog eilėraštis ateina, neturiu jokių taisyklių – eilėraštis yra sintezė praeities ir modernumo.“
Pilietiškumo kontekstas
Trečioji knygos dalis inspiruota globalių išorinių dalykų – pasaulio aktualijų, tarptautinės migracijos, karo. Išskirtinė tema – Holokaustas, žydų istorija, kuri neatsiejama nuo Žagarės istorijos.
„Šiose temose galima įžvelgti deklaratyvumo“, – teigė V. Rudžianskas, bet jeigu kas norėtų poezijoje Holokausto temos imtis, siūlytų mokytis iš L. Ripskytės.
Jis atkreipė dėmesį, jog lietuvių poezijoje nebuvo dar baltaraiščių sąvokos, o L. Ripskytė apie juos rašo. Ir be pamokslavimo rašo apie tamsiąją mūsų istorijos pusę.
„Žydų tema man labai svarbi, – akcentuoja pati poetė. – Aš augau Žagarėje ir čia gyvenu. Žagarėje prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydų buvo daugiau nei lietuvių, o neliko nė vieno, bet apie Holokaustą mano vaikystėje niekas nekalbėjo. Žinojom, kad yra kapinės, kuriose palaidoti nužudyti „tarybiniai piliečiai“. Tik vėliau pradėta kalbėti, kad tai – žydai. Dabar mąstau, kaip būtų buvę, jeigu jie būtų išlikę? Kokią įtaką būtų darę, kokia tada būtų Žagarė?“
Knygos autorės požiūrį į aktualijas lemia ir žurnalistės profesija. Jos nuomone, poezija nėra vien vidiniai asmeniniai išgyvenimai. Svarbi pilietinė pozicija į tai, kas vyksta aplink tave ir pasaulyje.
