Naujausios
DU BROLIUKAI ĄŽUOLIUKAI
Išaugo jie mūsų namuose iš gilių. Gyvybingos pasirodė tik dvi, nors parsinešiau porą gerų saujų. Kai ta naujiena pasidalinau su Naujojoje Akmenėje gyvenančiu Vytautu Almaniu, miškininkas iš profesijos, rašytojas iš pašaukimo pasakė: „Namų sąlygomis neišgyvens“. Išgirdau pasiūlymą, atėjus vasarai, atvykti į svečius, kur susigrąžintoje senelių žemėje jo paties sodintų ąžuoliukų jau keli tūkstančiai ir kur bus priglausti ir mūsiškiai.
Deja, užgulė pasaulį koronavirusas ir vasarą teko praleisti namuose. Kai du broliukai ąžuoliukai ant palangės numetė pusę spėjusių paruduoti lapelių, paskambinęs bičiulis pasidžiaugė, kad galų gale susitarė su šiauliške ligonine ir, nors gerokai pavėluotai, bus išimti siūlai, užsilikę po kataraktos operacijos. „O paskui užsuksim su sūnumi jūsiškių ąžuoliukų“, – pasakė ir, tarsi nujausdamas, kaip sutikau tą žinią, nuramino: „Po metų ar poros iš tavo liūdesio nieko neliks. Kai atvyksi į svečius, ir ąžuoliukai bus gerokai smagesni“.
Keistas jausmas lydėjo iki kitos dienos popietės. Panašus, kaip klausantis dainos „Šią naktį išskrenda gandrai...“. Ir nebūdamas specialistu supranti, kad ąžuoliukams būtina persikelti į žemę, tačiau širdžiai ne taip paprasta atsisveikinti su porą metų namus džiuginusiais medeliais.
Deja, ligoninė Vytautui vėl atidėjo vizitą.
Kelionė iš Naujosios Akmenės užsitęsė ir pavasarį broliukus ąžuoliukus įteikiau Dainų kaime savo naujus namus puoselėjančiam geram žmogui Ryčiui Kučui, mums vis patalkinančiam, kai reikia kur nuvažiuoti. Pasodino garbingiausioje vietoje – prie įvažiavimo į sodybą. Kai susitinkam, perduoda medelių linkėjimus.
Kitą pavasarį būtinai juos aplankysim.
2020 m. lapkričio 10 d.-2021 m. gegužė
„AMŽIŲ NUGYVENĘ SENOLIAI“, –
taip šįryt per Vilniaus radiją vyresnio amžiaus žmones įvardijo laidos vedėja Rūta Kupetytė.
Toną tokiam samprotavimui, matyt, bus davęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, kuris, prasidėjus pandemijai, be skrupulų savo dažnose viešose kalbose vis primindavo, kad sulaukę šešiasdešimties ir vyresni nieko gero tikėtis negali. Net iki tol nevartotas terminas atsirado, kurį nedrąsu pakartoti: „Rizikos grupė“.
Senjorams tai buvo peilis į paširdžius tikra to žodžio prasme.
Taip, čia Lietuva, čia ne Gruzija, kur dainuojama „Moji goda, mojo bogatstvo“ („Mano metai, mano turtas“). Ypač, kai valdžioje atsiduria žmonės, kurių iš tolo prie valdžios vairo prileisti nedera.
Kad vyresnio amžiaus žmogus jau kaip ir nurašytas, skaudžiausias tik ką patirtas pavyzdys – Šiaulių miesto ir rajono Garbės piliečio Vytenio Rimkaus netektis. Buvusio politinio kalinio, nuteisto myriop, daugybės premijų laureato, profesoriaus našlė verkdama papasakojo: „Apsirgęs kreipėsi į ligoninę, tačiau tą pačią dieną, vakarop, sugrįžo neatpažįstamai pasikeitęs. Atseit, neatsirado laisvos vietos“. Tą pačią savaitę mirė. Žmonėms baltais (o gal mėlynais) chalatais svarbiausia buvo paciento gimimo data. Ko norėt, devyniasdešimt metų! Taigi – pats laikas po velėna. Juk pats ministras vos ne kasdien primena rizikos amžių.
Pirmoje jaunystėje teko susidurti su neseniai medicinos studijas baigusiu žmogeliu, mėgusiu kartoti: „Susirgai ir mirk“. Maždaug įsivaizduoju, kaip toks pateko į prestižinį institutą. O kai pats susirgo, turbūt jau kiek kitaip pradėjo galvoti. Tik kiek nelaimingų žmonių iki tol galėjo padaryti. Be abejo, ir padarė.
2020 m. lapkričio 23 d.
KAI DAINUOJA STASYS POVILAITIS
Keistas jausmas apima, išgirdus Stasį Povilaitį. Kelerius metus ruošiausi pokalbiui su dainininku, tačiau vis kas nors sutrukdydavo. Išsiruošęs pajūrin dar vienų atostogų, iš naujo peržvelgdavau savo klausimus, o nuvykęs Palangon sužinodavau, kad ir šįkart į namus dainininkas sugrįš tuomet, kai jau bus pasibaigusios mano dienos prie jūros.
Vienas netikėtas susitikimas pušyne tik dar paskatino tokį sumanymą. Buvo 2008-ieji. Prie mūsų ant suolelio prisėdusi pagyvenusi moteris pirmoji ne tik prakalbino, bet ir buvo pasiruošusi ilgesnei šnekai. Pamačiusi, kad mums kaip ir maloniau klausytis netolimo jūros ošimo ar tiesiog tylos, ištarė žodžius, po kurių viskas pasikeitė: „Esu dainininko Povilaičio motina“. Pasisakė, kad mažai matanti, kad čia nuolat ateinanti, nes netoli nuo namų, o suolas tolokai nuo pagrindinio tako į jūrą, todėl jos mėgstamas. Neprašoma vis pasakojo ir pasakojo apie sūnų, nešiojantį jos mergautinę pavardę, jo vaikystės dienas Kaune, kurios nebuvo lengvos, vienai auginant vaiką, pastangas, kad jam nieko netrūktų. Ne, ir sapne nesapnavusi, kad jos vaiko laukia tokia ateitis. Todėl didelė laimė tai vienam, tai kitam nepažįstamajam prisipažinti, kad ji ne bet kas, kad ji paties Povilaičio motina.
Seniai taip nebuvau gailėjęsis, kad viešbutyje palikau diktofoną. Kita vertus, dar nežinia, ar būčiau gavęs leidimą jį įjungti. Nors suolo kaimynė ir buvo išsitarusi, kad sunkiai mato, susidarė įspūdis, kad kelissyk bandė įsitikinti, ar tikrai jos pokalbis neįrašinėjamas. Gal todėl tame ilgame pasakojime buvo ir viena kita paslaptis, apie kurias paprastai viešai nekalbama.
Kaip netikėtai šalia mūsų toji moteris atsirado, lygiai taip ir pradingo. Neatsisveikinusi pakilo ir nuėjo. Po to kurį laiką net atrodė, ar tik ne sapnas tai buvęs.
Na, o kodėl vis dėlto ruošiausi pokalbiui, kuris taip ir neįvyko? Visų pirma todėl, kad mokykloje ketverius metus viename suole sėdėjau su Stasiu Povilaičiu. Bendraamžiu, kuriam ne sykį teko aiškintis, jog jis nieko bendro nei su daina, nei su dainininku neturįs.
2021 m. birželis