Naujausios
Ars poetica, arba eilėraštis kaip sielagėlė
Džiuljeta MASKULIŪNIENĖ
Klausydamasis iškalbingų profesorių, ieškojau sau vietos po saule.
(Iš A. Dainio eil. „Apie angelus ir Hefaisto žaizdrą")
Šį pavasarį ąžuoliuką Naisiuose pasodino poetas ir filosofas Augustinas Dainys (g. 1972). Arba filosofas ir poetas. Abi šios tapatybės (dabar tapatybės problematika dažnai svarstoma) labai susipynusios, eilėraščių knygos „Akys girdi sielagėlę“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013) autorius skaitytoją panardina į filosofijos (A. Dainys yra parašęs daktaro disertaciją apie Wittgensteino ir Heideggerio filosofinį paveldą) ir meninio žodžio gelmes (jis yra ne tik poetas, bet ir filosofinio romano „Angelofilai: trys istorijos apie sielos alchemiją“ kūrėjas).
Naujasis Zigmo Gėlės premijos laureatas poezijos padangėje debiutavo solidžia knyga ir apimtimi (tai neįprasta pirmosioms knygoms), ir turiniu. Knyga patraukia minėta filosofinės minties ir poetinio žodžio sampyna, savitu balsu.
Programiniame eilėraštyje „Ars poetica“ svarstoma, kaip „Parašyti eilėraštį, į kurį atšiptų semiotiko skalpelis, / kurio nesumaitotų semiotinio kvadrato mėsmalė“, kaip galima „iš trisdešimt dviejų raidžių atkurti rožės kvapą“ (p. 117)? Kodėl žmogus rašo, juk tai yra... ir beprasmiška: „O juk galėčiau būti rododendrų giraitės / sodininku, sugeriančiu porcelianinį žiedlapių juslumą. / Gerai žinau, jog labiausiai žaižaruojančios eilės neatstos / rododendro žiedlapių amalgamos birželio vidury“ (p. 117).
Poetas kurį laiką dirbo Kairėnų botanikos sode, prižiūrėjo ir rododendrus. Žinoma, tai tik biografinė detalė, tačiau juk ne visus tokia patirtis inspiruoja rašyti grožinius tekstus. Bet šis faktas galbūt iš dalies paaiškina, kodėl A. Dainio poezijos pasaulyje toks dažnas augalų motyvas. Jis įprasmina įvairias temas, tačiau ryškiausia – žmogaus likimo ir grožio pajautos, patiriamos estezės derinys. Antai eilėraštyje „Aprūdijęs erškėtrožės žiedas“ žavimasi rudenišku erškėtrožės žiedu, nors jis jau paliestas nebūties šešėlio: „Tebūna / palaimintas šis rūdžių žėručiu apsitraukęs / erškėtrožės žiedas, sakantis man, kad visada / reikia turėti drąsos būti, net jei tau į veidą / alsuoja bauginančio niekio žudančios šalnos“ (p. 12).
Eilėraštyje „Tulpė“ kontempliuojamas tulpės grožis: „Jos žiedas linguoja ore tarytum / rausva kriauklė, prigludusi prie neregimo / Dievo ausies, girdinčios mano širdies pulsą“ (p. 20). Grožio, kurį lemta žmogui patirti, kilmė yra sakrali, dieviška. Tai viena pagrindinių rinkinio temų. Ji varijuojama ir eilėraštyje „Rododendrų žydėjimo metas“: „Mums duoti grožio / blyksniai, kad jais atsirakintume duris / į šventosios žemės sodus“ (p. 23). Vienas vienintelis žiedas gali simbolizuoti žmogaus likimą: „Našlaitės žiedas, nekaltas ir lengvai / nuskriaudžiamas, tačiau drauge / stoiškai ramus, yra simbolis žmogiško / likimo“ (eil. „Našlaitė“, p. 22).
Poetas spalvingais potėpiais perteikia augalo (ar peizažo) vaizdą, priverčia skaitytoją jį pamatyti naujai: „Vandens lelijos: geltoni / grožio sprogimai virš tamsaus lyg kava / vandens“ (eil. „Vandens lelijos“, p. 31), „Baltas žiedas plūduriuoja vandenyje tarsi žalčio karūna“ (eil. „Vandens lelijos žydi, vadinasi, Dievas egzistuoja“, p. 189). Vienas poeto eilėraščio pavadinimas labai iškalbingas, apibendrinantis: „Gamtos vaizdų maldaknygės vartymas“.
Kartais atrodytų banalus peizažo fragmentas lyriniam subjektui sužadina būtiškuosius vaizdinius: „Užpustyto vieškelio vingis – lyg būties / bangos ketera, lyg lėtas Dievo sumanymo sūkurys“ (p. 145). Vaikščioti po poeto gamtos vaizdiniją – tai vaikščioti šventais takais, bandyti įminti žmogaus būties ir grožio paslaptį. Tad reikšmingas ir paskutinio knygos skyriaus pavadinimas: „Gamtos teologija“.
Poetas atidus metų laikams, įsigyvena į jų skleidžiamas nuotaikas: pavasario pažadus, vasaros perteklių, metafizišką rudens liūdesį, žiemos askezę. Metų laikus jis perteikia raiškia detale, netikėtu rakursu arba priešingai – sodria, atpažįstama metų laiko emblema: „Pabudusių, nors vis dar vaiduokliškų, medžių / kamienuose tik pradeda gamintis cukrus“ (eil. „Pavasario pažadas“, p. 138), „Vasara triumfuoja spalvų ir kvapų / pertekliumi žieduose“ (eil. „Erškėtrožė, p. 28), „mėgstu rudens vakarus, kai greitai sutemsta, / ir, apsunkus išoriniam žvilgsniui, užgimsta / vidinis žvilgsnis“ (eil. „Rudens vakaro metafizika“, p. 142), „Gamta rymo kaip užrakinta lobių skrynia, / kuri po devyniais užraktais slepia tai, ką / matė Adomas ir Ieva vaikščiodami Edeno / sodais“ (eil. „Angliška žiema Kairėnų parke“, p. 14). Gal ir simboliška, kad Augustinas Dainys Zigmo Gėlės premiją pelnė Kristijono Donelaičio, metų laikų dainiaus, metais...
Ši poezija intertekstuali. Čia žaidžia antikinio pasaulio, Biblijos, Vakarų (rečiau – Rytų) kultūros ir meno ženklai. Afroditė, gražioji Elena, Hadas ir Persefonė, Vienaragis ir Minotauras, Psichėja ir Erotas, šv. Jono evangelija, šv. Augustinas – tai toli gražu ne visi šio poezijos rinkinio prasmes kuriantys istoriniai asmenys ar tekstai, jų personažai.
A. Dainio poezija drąsiai semiasi iš turtingo pasaulio kultūros ir religijų (visų pirma – krikščionybės) aruodo, prikelia senas ir kuria naujas prasmes. Antai eilėraštyje „Lietuvos Afroditė“ kalbama apie meilę, mylimosios grožį. Lyrinis subjektas jaučiasi „kaip Odisėjas“, tačiau jo mylimoji – „baltiška“, ant kurios kūno „kremas – virsta baltuoju gintaru“ (p. 57). Lietuvių poetas Sigitas Geda vaizduojamas sėdintis „Ant stūksančios tarp debesų uolos krašto“, „lininiais marškiniais, / plačiom kelnėm, diržu ir sandalais“, liepiantis žmonėms mokytis iš gyvūnėlių, „nes jie / niekada nestatė Babelio bokšto“ (eil. „Sigitas Geda paimtas į dangų“, p. 123). Lyrinis subjektas sapnuotą mylimosios vaizdą bando „šifruoti kaip Egipto hieroglifą“ (eil. „Mėnuli, gydyk mano sielą“, p. 79).
Kai kuriuose eilėraščiuose poetas tarsi nusileidžia, pasiduoda filosofui – nori pernelyg atverti poetinį įvaizdį, pats jį sukurti ir pats išgliaudyti. Todėl kartais A. Dainio eilėraštis primena religinio pobūdžio didaktinę poeziją – atvirą, atvirai siekiančią skaitytojo supratimo. Bet gal tai ir nėra blogai, tokia poezija tikrai ras skaitytoją. Ji labai patiks ir tiems, kurie poezijoje ieško sentencinių minčių, gatavų, gražiai surašytų gyvenimo maksimų: „Šiame pasaulyje keičiasi / tik žiūros perspektyvos, tačiau nesikeičia / dalyko esmė“ (eil. „Ant suoliuko priešais fontaną“, p. 27) ir pan. Talpiai, sparnuota metafora nusakoma poeto ir poezijos esmė: „Kopėčios, atremtos į dangų, plunksna, / pamirkyta lietuj, ir tekstas, užrašytas ant vėjo“ (eil. „Poezijos gimimas“, p. 81).
Nėra šiandien kito poeto Lietuvoje, kuris Dievą vadintų tokia vardų įvairove: Didysis Pasaulio Sodininkas, Didysis Pasaulio Architektas, Didysis Pasaulio Dailininkas, Didysis Pasaulio Tapytojas... Dangiškajam Kūrėjui visos sferos pavaldžios, o religine jausena akivaizdžiai persmelkta didžioji A. Dainio poezijos dalis. Tai visuotinesnis šios poezijos pradas nei filosofinės atramos. Vaizdžiai kalbant, Sofijos akademijos pamokos nusileidžia močiutės laidotuvių išgyvenimui. Filosofiją nugali autentiškas, vienkartinis, gilus išgyvenimas:
Suknelė su blizgučiais, šviečianti
tarp gedulingų veidų. Tokia svajodavo
pasipuošti per atlaidus. Bateliai kaip
princesės kurpaitės, dailūs, tokie graudūs
ir senamadiški. Veidas šviesus, tik ne visai
taisyklingai įdėti protezai.
Šypsosi.
(eil. „Močiutės laidotuvės“, p. 84)
Rinkinys pradedamas eilėraščiu „Medituojant sielagėlę“. Prasmingas poeto žodis naujadaras – sielagėlė. Sielos gėlė. Kas gi tai būtų? Į ją žvelgiant, pasak poeto, galima atlikti „vienišas rekolekcijas“, patikrinti sąžinę. Mąstydamas sielagėlę, poezijos žmogus mėgina „pradurti eilinį savo Ego balionėlį“ (p.7). Žmogui lemta gyventi sakralumo ir profaniškumo įtampoje, jei tik ją jauti, jei tik siela pasirengusi tokiam darbui. O juk tokią įtampą neabejotinai jaučia poetai, mėginantys „išmelsti įkvėpimo arbatpinigių iš Aukščiausiojo“ (p. 8). Ir kartais to įkvėpimo, kaip liudija Augustino Dainio pirmoji poezijos knyga, tikrai išmeldžia...
Džiuljeta MASKULIŪNIENĖ