Naujausios
Ar višinskiai grįš namo?
Regina MUSNECKIENĖ
Eina antras šimtmetis, kai baigėsi vieno iškiliausių dvidešimtojo amžiaus pradžios Lietuvos inteligentų Povilo Višinskio gyvenimas. Trumpas. Įrėmintas trijuose dešimtmečiuose.
Bet šiandien dingojasi, jog mirė tik džiovos pakirstas kūnas. Dvasios galiūnu savo amžininkų vadintas švietėjas, mokytojas, knygnešys, redaktorius, rašytojas, režisierius, talentų ieškotojas ir ugdytojas, lietuvybės puoselėtojas lyg inkliuzas į gintarą įsirėžė į laiką.
Mes jį pasišaukiame, kai prireikia patarimo, pavyzdžio, įkvėpimo. Ir atžingsniuoja Višinskis tvirtais valstietiškais žingsniais. Nuo Šiaulių, Šilo Pavėžupio dvaro ar Ušnėnų. Mūsų sielos takais. Duoti tėviško patarimo, įkvėpti drąsos, pamokyti pilietiškumo ir teisingumo.
Bet ar nori to mokytis mūsų vaikai?
Šiandien jie išskrenda laineriais, išvažiuoja autobusais, išplaukia laivais. Tokie jauni, pilni troškimų, vilties ir energijos. Anuometinio Povilo Višinskio bendraamžiai... Dauguma ne knygų rašyti. Ir ne dvasios lobių parvežti.
Valyti Europos ponų tualetų. Dėlioti prekių parduotuvių lentynose. Skusti bulvių ir plauti indų restoranuose. Palikę dulkėti stalčiuose aukštojo mokslo diplomus ir beviltiškai retindami Lietuvos inteligentų gretas, jie lekia tarsi į motinos suknios kraštą įsikibti į saugumą, gerovę, kuri leistų jaustis oriu žmogumi.
„Kad Lietuva neišsivaikščiotų!“ — bloga nuojauta dar prieš dešimtmetį dalijosi poetas Justinas Marcinkevičius. “Nereikia raudoti indų plovėjų,“ — ramiai kaip ir visi, kuriems Lietuvoje gyventi gera, rašo vieno nacionalinio dienraščio žurnalistė.
Bet išvyksta mokytojai, kultūros sėjėjai, teisininkai, ekonomistai, vadybininkai. Tik sugrįžta indų plovėjais ir statybininkais... Jų vaikai sugrįš britais, vokiečiais, airiais, amerikonais, arabais ir kitais musulmonais... Arba visai nesugrįš.
Ar Povilas Višinskis šiandien jiems galėtų tapti vėliava, įpareigojančia perkainoti vertybes? Ar jo žodžiai „Kelkis ir kelk“ mums dar ką nors reiškia? Ar juos jau amžiams pakeitėme žodžiais: “Prisitaikyti, susitaikyti ir nusilenkti“? Ar trumpas, tik tris dešimtmečius trukęs, bet šimtmetį nepamirštamas Povilo Višinskio gyvenimas juos galėtų įkvėpti?
Džiova sergantis kūnas ir veržli, maištinga siela. Pasišventėlis savo tautai ir savo tikslui. Drąsuolis, sugebėjęs paduoti į teismą patį gubernatorių ir įrodyti, jog draudimas rašyti ir skaityti lietuviškai yra neteisėtas, nes jo nepalaimino pats caras. Išplėšti pergalę teisme ir parašyti skundą Senatui, kad būtų panaikintas draudimas skaityti ir rašyti lietuviškais rašmenimis.
O gal tos vertybės, kurias puoselėjo ir gynė Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Povilas Višinskis, šiandien nustojo aktualumo?
Vyresnioji karta, kurių vaikai dabar skinasi kelią užsieniuose, užaugo su savo kalba, savo kultūra tegu šiek tiek ir atskiesta rytietiškų bei slaviškų manierų. Jų vaikams nereikėjo kovoti dėl lietuvybės. Gal todėl ir slopo kovingumo dvasia? Juk sovietinė spauda sprogo iš džiaugsmo — kaip gerai gyvename, kokie dideli derliai ir pieno primilžiai, kokie šaunūs batiuškos Andropovas ar Gorbačiovas.
Tik giliausiai mąstanti inteligentija suvokė, jog būti sočiam ir šiltai apsirengusiam, kaip skelbė mokyklinis eilėraštis, dar nereiškia asmenybės laisvės ir galimybių saviraiškai. Apie tai jie vienumoj ir bendraminčių būreliuose svajodavo.
Ar mūsų vaikai šiandien galėtų grįžti iš anglijų, vokietijų, airijų ir kaip P.Višinskis mokyti rašyti apsakymus kokią nors skarele ryšinčią kaimo močiutę? Kantriai skaityti jos raštus apie gūdaus kaimo žmones. Paskui atidžiai nagrinėti, surašyti pastabas ir išsiųsti laišką. Be jokio užmokesčio... Už kaimiško maisto siuntinėlį ar milo gabalėlį drabužiui...
Ar galėtų švelniai sudrausminti trylikametę gražuolę Mariją, kuriančią dainas anglų kalba, ir patarti kurti lietuviškai, kaip Povilas Višinskis patarė lenkiškai rašiusiai Marijai Pečkauskaitei — Šatrijos Raganai? Tikriausiai ne. Sakytų „Fainai varai“. O iš bandančios kurti močiutės tik pasityčiotų. Pavadintų nupušusia sene.
Žinoma, ne visi... Lietuvoje dar yra daug labai talentingo, gabaus, gero ir geranoriško jaunimo. Bet jis kažkoks prislopintas, apkrautas egzaminais ir knygomis, kurias suvirškinus, nebelieka vietos savai minčiai. Nė laiko geram darbui. Gal juos pančioja visuotinis nereikalingumo ir nusivylimo jausmas?
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje išprususių žmonių Lietuvai trūko. Todėl pasimokęs Petrapilio universitete Povilas Višinskis galėjo reikštis labai plačiai ir be konkurencijos — kaip mokytojas, kaip režisierius, kaip rašytojas ar švietėjas. Jis buvo laukiamas visur. Juo kaip mokytu žmogumi tikėjo. Jo paraginti kėlėsi ir kėlė kitus.
Jį galėjai sutikti visuose svarbiausiuose renginiuose, judėjimuose, inteligentų susibūrimuose. Šilo Pavėžupyje, Vlado Putvinskio dvare jis koordinuodavo knygnešių veiklą. Šiauliuose rengė gegužines. Mokė vaikus. Mirus Vincui Kudirkai, redagavo „Varpą“. Kūrė Lietuvos demokratų partijos programą. Režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį “Amerika pirtyje“ ir pats jame vaidino.
Šiandien Lietuva imituoja katastrofišką diplomuotų žmonių perteklių. Per daug mokytojų. Per daug teisininkų. Nėra kur dėtis vadybininkams ir ekonomistams.
„Tik daktarai ir kunigai anuomet Lietuvoje galėjo gauti darbo,“ — viename interviu apie Višinskio laikus sakė rašytojas Vytautas Petkevičius. Ar dabar nepanaši situacija Lietuvoje? Tik į kunigus kaip ir Višinskis jauni nenori eiti. O į daktarus ne visus priima.
Ar tikrai dūstame nuo intelekto ir mokytų žmonių pertekliaus? Ar teisinga, jog lengva ranka senajai Europai atiduodame savo kudirkas, basanavičius ir višinskius?
Senieji inteligentai apleidžia šį pasaulį. Jie lyg kertiniai akmenys laikė lietuviškos kultūros pamatus. Kas laikys, kai visi bus iškeliavę Amžinybėn? O jaunų kovingų širdžių — mažai. Čia pasilikę tik labai lojalūs valdžiai, darbdaviams, direktoriams, prisivogusiems milijonieriams. Kiti išpumpuoti į Europą.
Valdžiai tai paranku. Vyresnio amžiaus inteligentija, iš visų jėgų laikosi darbo, garantuojančio duonos kąsnį. Susirūpinusi buitimi ji darosi dvasiškai anemiška. Iš jos galima tyčiotis, už darbą mokant tiek pat kiek ūkininkas padieniui darbininkui. Ją galima žeminti atimant galimybę užsiprenumeruoti laikraštį ar nusipirkti bent vieną knygą per mėnesį. Galima naikinti ir kankinti kaip okupantai naikino ištremdami į Sibirą.
Ant ko laikysis mūsų lietuvybė, jei inteligentija nuvaryta kaip kuinas? Net žodis „inteligentas“ baigia išnykti iš mūsų žodyno.
Jį išstumia šiuolaikiškesnis ir universalesnis žodis „elitas“. Mat inteligentas turi būti mokytas skvarbaus proto ir šviesios sielos žmogus.
O elitas — tai rūšiniai, atrinktieji žmonės. Seimo nariai. Ministrai. Televizijos žvaigždės. Mados pasaulio liūtai. Milijonieriai. Ne visus juos galėtum pavadinti inteligentais. Nes kitas baigęs tik aštuonias klases. Bet yra dar vienas matas — piniginės storis. Juk banknotu tarsi figos lapu galima pridengti sielos dykynę.
Ir niekam nesvarbu, kad tas elitas nekunkuliuoja kūrybos galiomis, nespindi žiniomis, nedvelkia žmogiškąja šiluma, nejaučia bendrumo, jog Lietuva — tai mes visi.
Gal todėl kartais taip ilgu praėjusio amžiaus natūralumo ir tikrumo kaip juodos lietuviškos duonos riekės... Tarsi pasiilgtume Žemaitės ir Višinskio?
Antai pareina Višinskių Poviliukas pro avilius. Aukšta kakta. Į viršų suversti vešlūs plaukai. Daili inteligentiška barzdikė. Kaimynė Julija, sėdi po langu, palinkusi prie savo raštų. Kažką mintija suraukusi kaktą. Pasitaiso baltos skarelės mazgą po kaklu. Širdis suvirpa lyg kažką šviesaus pajutusi. Žvilgt pro langą — „Mano mažulelis, mano vaikelis“, — išsprūsta džiaugsmas.
Povilas žengia į savo kambariuką. Sėda prie stalo, užtiesto balta nėriniuota staltiese. Ne žemdirbys. Ir ne kunigas kaip norėjo tėvas. Bet inteligentas, kokių reta.
Tokios vizijos aplanko stovint ant Višinskių žemės Ušnėnuose. Čia mažais, bet dar gyvais langiukais į storus medžius ir tolyn nuvingiuojantį kelią žvelgia medinė troba lyg kepure prisidengusi nendrių stogu.
Čia dar išlikę Žymantų trobos pamatai. Apsamanoję kaip ir tas šimtmetis, skiriantis mus nuo anų laikų. O šalia gyvena Višinskių dvasios saugotoja Žemaitės proanūkė Aldona Janavičienė. Ji pro aukštus medžius skambindama raktais bėga Višinskių kieman, kai kely užmato pilną autobusą mokinių, pasiryžusių iš praeities gelmių atsigerti kultūros.
Vaikai sužiūra, kai Aldona pasisako esanti Žemaitės provaikaitė. Ji pati pasijunta gyvu to muziejaus eksponatu. Kultūrinės praeities dalimi. Ir suvokia, jog kitaip nebus. Nors beturi tik ketvirtadalį muziejaus prižiūrėtojos etato. Ne pinguos esmė... Svarbu čia, toje žemėje, tiesiog būti. Reikalingai būti...
Vasaromis gerąją Višinskių namų dvasią saugo ir jų sode skraidančios bitutės. Aldona specialiai ten nukėlė savo avilius, kad atrodytų tikroviškiau. Juk Povilo tėvas taip paskyrė, kad vienas sūnus eitų mokslus ir augintų dvasios duoną, kitas liktų prie žemės, bertų į dirvą rugį ir augintų peną kūnui.
Tad Ventos pakrantėje vasaromis sirpsta avietės. Jų kelis hektarus čia užsiveisė žemei paskirto Povilo brolio proproanūkė Audronė Ispiryan. Jos vyras armėnas Vahagn aviečių krūmelius laisto Ventos vandeniu ir viliasi, jog hektaras aviečių atstos šimtą hektarų javų.
Mes žiūrime į mokslui paskirtą Povilą ir sakome, jog jis vienas atstoja šimtą inteligentų ir šimtą tikrų lietuvininkų. Juk į jį lyg į pamatinį akmenį vis dar remiamės. Jis parkeliauja gimtinėn mūsų amžininkų knygomis. Jo darbai Lietuvai neužmiršti iki šiol. Ir senieji užventiškiai kalba, kad Povilas Višinskis — iškilnus ir amžinas. Jį galima rodyti kaip pavyzdį. Tokių inteligentų, kurie žmogui skubėtų geru žodžiu, patarimu ir darbu padėti dabar nesą.
INTELIGENTAS: Iš Povilo Višinskio jau kelios kartos mokosi inteligencijos.
SAUGOTOJA: Višinskių namelius, dabar tapusius memorialiniu muziejumi, ištikimai saugo rašytojos Žemaitės proanūkė Aldona Janavičienė.
NAMAI: Nors atsisakęs mokytis kunigu Povilas Višinskis neteko tėvų paramos, tačiau jo namais visuomet liko tėvų namas Ušnėnuose.
SUSIKAUPIMAS: Memorialiniame muziejuje išliko autentiškas Povilo Višinskio kambarys. Čia jis galėjo susikaupti, kurti ir skaityti kitų kūrybą.
ŠIANDIENA: Povilo Višinskio brolio proanūkė Audronė Ispiryan sako, jog jų giminėje yra daug geranoriškų, trokštančių kitiems padėti žmonių. Daug šviesuolių.
ŽEMĖ: Višinskių žemėje vasaromis sirpsta avietės.
Autorės nuotr.