Ar vėl kleketuos Gervynėje gervės?

Ar vėl kle­ke­tuos Ger­vy­nė­je ger­vės?

Vir­gi­ni­ja GA­LI­NAUS­KAI­TĖ – MA­ČIU­LIE­NĖ

Ty­ru­liai

Ei­nu tuš­čia mies­te­lio gat­ve ir dai­rau­si į nuo vai­kys­tės ži­no­mas, bet da­bar sun­kiai beat­pa­žįs­ta­mas vie­tas.

Mies­te­lio aikš­tė. Prie­šais bo­luo­ja nau­jai res­tau­ruo­tas bib­lio­te­kos pa­sta­tas. Ji vei­kia. Tik da­bar du­rys už­ra­kin­tos. Ne­be­pa­si­tin­ka apie 1955–1960 m. bu­vu­si jos ve­dė­ja es­tų li­te­ra­tė ir ver­tė­ja A.Er­le­man. Tai ji ma­ne ir ki­tus kai­mo jau­nuo­lius at­ve­dė į pa­sau­li­nę li­te­ra­tū­rą bei ru­sų kla­si­ką.

Se­no­ji Ty­ru­lių mo­kyk­la. 1955 m. per­kė­lus iš Po­le­kė­lės aš­tuon­me­tę, čia įsi­kū­rė vi­du­ri­nė. Iš mies­te­lio ir pla­čių apy­lin­kių į ją su­si­bėg­da­vo gau­sus mo­ki­nių bū­rys. Net prie­sta­tas iš­si­plė­tu­siai mo­kyk­lai bu­vo pa­sta­ty­tas. Ro­dos, ma­tau ant laip­tų sto­vin­tį pir­mą­jį di­rek­to­rių Sta­sį Nau­jo­kai­tį, pui­kų pe­da­go­gą, rū­pes­tin­gą ad­mi­nist­ra­to­rių ir pa­trio­tiš­ką Lie­tu­vos is­to­ri­jos mo­ky­to­ją. De­ja, grei­tai mes di­rek­to­riaus ne­te­ko­me. Jis bu­vo iš­siųs­tas stip­rin­ti ko­lū­kių. Džiu­gu, kad ga­bus ir veik­lus žmo­gus daug ge­ro pa­da­rė Lie­tu­vai bei jos žmo­nėms ir dirb­da­mas ki­tus, su mo­kyk­la ne­su­si­ju­sius dar­bus.

Mū­sų mo­ky­to­jai – jau­ni, ener­gin­gi, ne­gai­lė­ję lai­ko ir jė­gų mo­ki­nių la­vi­ni­mui. Su­ka­si Al­do­nos Mikšiūnaitės–Bitaitienės šo­kė­jų po­ros, re­pe­tuo­ja Ge­no­vai­tės Re­peč­kai­tės li­te­ra­tai ir skai­to­vai, spor­to sa­lė dun­da nuo Hen­ri­ko Ža­lio tre­ni­ruo­ja­mų spor­ti­nin­kų. Be šiuo­lai­ki­nių me­to­di­kų ir tech­no­lo­gi­jų mus ruo­šė gy­ve­ni­mui ir to­les­nėms stu­di­joms mo­ky­to­jai Bro­nius Gri­ga­laus­kas, Ele­na Kli­džie­nė, Ana Ma­jo­ro­va, Ire­na Nau­jo­kai­tie­nė, Re­gi­na Ra­ga­žins­kie­nė ir dau­ge­lis ki­tų. Da­bar mo­kyk­lo­je, kaip liūd­nas bū­to­jo ir esa­mo­jo lai­ko sim­bo­lis, įreng­ta šar­vo­ji­mo sa­lė.

Pries­ta­te įsi­kū­ru­si se­niū­ni­ja. Ma­to­si jos dar­buo­to­jų pa­stan­gos iš­lai­ky­ti mies­te­ly­je tvar­ką ir šva­rą. Ke­le­tas dau­gia­bu­čių dar pri­žiū­ri­mi, gy­ve­na­mi. Ta­čiau ne­ma­žai bu­vu­sių bu­ta­fo­ri­nių ba­ra­kų žiū­ri tuš­čio­mis lan­gų aki­mis, pro pra­vi­ras du­ris tvos­kia pu­vė­sių kva­pas. Na­mai vai­duok­liai...

Ei­nu to­liau. Vel­tui dai­rau­si į lan­gus, ti­kė­da­ma­si iš­vys­ti bo­luo­jan­čius Balt­ru­šai­čių, Še­me­tuls­kių, Ba­gu­čians­kų ir ki­tų kai­my­nų mie­lus vei­dus. Ne­be­su­tin­ku ener­gin­gai žings­niuo­jan­čio in­ži­nie­riaus L. Pi­lec­ko, ku­rio rū­pes­čiu 1953–1955 m. iš­ki­lo Ty­ru­lių mies­te­lis.

Ak­li­gat­vis bai­gia­si siau­ru­ko ge­le­žin­ke­lio sto­te­lės pa­sta­tu. To­liau – pa­pel­kiai ir bu­vu­sios apy­lin­kės puoš­me­nos – Šioš­kal­nio – ply­nia. Nu­džiun­gu pa­ma­čiu­si iš­li­ku­sius šim­ta­me­čius me­džius. Juos so­di­no dar ma­no pro­se­ne­liai. Pri­sig­lau­džiu prie grub­lė­to kle­vo ka­mie­no ir, ro­dos, gir­džiu jo se­ka­mą šimt­me­čio pa­sa­ką ne pa­sa­ką.

Vie­na me­džio ša­ka ro­do į ma­žą, ply­to­mis ap­mū­ry­tą na­me­lį. Šio­je vie­to­je bū­ta Šo­šių – ma­no mo­ti­nos pro­se­ne­lių, se­ne­lių ir tė­vų – so­dy­bos.

Ger­vy­nės Šo­šės (Šio­šės)

Pa­var­dė gan re­ta, XVIII–XIX am­žiu­je ji su­tin­ka­ma tik Rad­vi­liš­kio ir Šiau­lė­nų pa­ra­pi­jo­se. Vė­liau gi­mi­nės ai­niai pa­skli­do Šiau­liuo­se ir ki­tuo­se mies­tuo­se bei kai­muo­se. Jau­niau­sio­ji kar­ta mig­ruo­ja kaip ir vi­sa Lie­tu­va.

Neįp­ras­ta pa­var­dė pa­si­ro­dė pa­na­ši į Pran­cū­zi­jo­je ga­na daž­ną Šošé pa­var­dę. Taip gi­mė le­gen­da apie Na­po­leo­no ka­rei­vį, ve­du­sį lie­tu­vai­tę ir pra­dė­ju­sį Šo­šių gi­mi­nę. De­ja, Lie­tu­vos pa­var­džių žo­dy­nas pa­var­dės reikš­mę aiš­ki­na ga­na pro­ziš­kai. Šio­šė – pa­si­šiau­šęs, ap­še­pęs, ap­si­lei­dęs. Šo­ša – ša­šas, ap­ša­šęs. Taip pat lukš­tas, ke­va­las.

Pran­ciš­kus Šo­šė že­mės įsi­gi­jo iš pa­sku­ti­nio Po­le­kos dva­ro sa­vi­nin­ko Fe­lik­so Liandz­ber­gio, ku­ris per Že­mės ban­ką iš­par­da­vė apie 150 de­šim­ti­nių že­mės. 1869 m. pa­tvir­tin­ta­me dva­ro iš­skirs­ty­mo pla­ne pa­žy­mė­ta, kad P.Šo­šei pri­klau­so 16 de­šim­ti­nių dir­ba­mos ir 160 de­šim­ti­nių ne­dir­ba­mos že­mės. Ma­tyt, ūki­nin­kas že­mės pri­si­pir­ko dau­giau, nes iš­li­ku­sia­me do­ku­men­te Pran­ciš­kus Šo­šė 1899 m. per­duo­da sa­vo sū­nui Pet­rui 80 de­šim­ti­nių že­mės ir ūki­nius pa­sta­tus. Šo­šių ūkis va­di­na­mas Pu­šyn­me­džiu, o nuo XX a. pra­džios – Ger­vy­nės vien­kie­miu ar­ba pa­li­var­ku.

Skau­džios is­to­ri­jos

Dau­jo­ta­vos fi­li­jo­je (vė­liau va­di­na­mo­je Po­le­kė­lės baž­ny­čio­je) 1896 m. Pet­ras Šo­šė su­si­tuo­kė su Ona Juo­za­pai­ty­te iš Vo­ve­riš­kių. Nuo­ta­kai bu­vo vos 17 me­tų, vy­ras de­šimt­me­čiu vy­res­nis. Vie­nas po ki­to gi­mė 8 vai­kai: Bro­nius, Jo­nas, Pet­ras, Ur­šu­lė, An­ta­nas, An­ta­ni­na, Ka­zys ir Ja­ni­na. Tik ne­lai­mė: kel­da­mas grū­dų mai­šą, stai­ga kri­to tė­vas Pet­ras. Naš­lei Onai bu­vo tik 36 me­tai. Vy­res­nie­ji vai­kai dar paaug­liai, o ma­žie­ji vos po sta­lu rėp­li­nė­jo. Di­de­liam ūkiui rei­kė­jo pa­gal­bi­nin­ko. Juo ta­po sam­di­nys iš gre­ti­mo Po­le­kos kai­mo Pet­ras Stro­lis. Po ket­ve­rių me­tų Ona už jo iš­te­kė­jo.

Ve­dy­bos bai­gė­si pla­čiai nu­skam­bė­ju­sia tra­ge­di­ja. Tų pa­čių me­tų pa­va­sa­rį vie­ną ry­tą žmo­nės ra­do Onos kū­ną at­vilk­tą ir pa­dė­tą ant ge­le­žin­ke­lio bė­gių. Ma­tyt, ti­kė­ta­si, kad trau­ki­nys su­nai­kins žmog­žu­dys­tės pėd­sa­kus. Bet trau­ki­nys iš Rytp­rū­sių tą nak­tį ne­va­žia­vo. Įtar­tas Stro­lis, nes tik jis ži­no­jo, kad žmo­na išė­jo į Po­le­kė­lę pas kle­bo­ną pa­si­dė­ti tu­rė­tus pi­ni­gus. Pa­si­nau­do­jęs to me­to su­maiš­ti­mi, Stro­lis din­go. Nie­kas jo per daug ir neieš­ko­jo.

Taip 1919 m. – ne tik ant­ro­sios Onos san­tuo­kos, bet ir jos bei ne­gi­mu­sio kū­di­kio mir­ties me­tai.

Šo­šių vai­kų li­ki­mai

Naš­lai­čiais li­ku­siais vai­kais ir ūkiu rū­pi­no­si apie­kū­nas –Jonas Juo­za­pai­tis iš Vo­ve­riš­kių. Vie­ną iš jų – An­ta­ną – jis užau­gi­no ir iš­moks­li­no. Bai­gęs Dot­nu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­ją, Jo­nas dir­bo ag­ro­no­mu, bu­vo Šiau­lių „Li­no“ fab­ri­ko di­rek­to­rius. La­bai rū­pi­no­si tė­viš­ke, sten­gės mo­der­ni­zuo­ti ūkį. Bai­gian­tis ka­rui, su žmo­na ir dviem duk­re­lėm An­ta­nas Šo­šė pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją. Vė­liau gy­ve­no Či­ka­gos prie­mies­ty­je. Ten ir mi­rė.

Ūkį val­dė Pet­ras. Ve­dęs Mi­cha­li­ną Ga­li­naus­kai­tę, at­nau­ji­no gy­ve­na­mą­jį na­mą ir ki­tus pa­sta­tus. Šo­šių ūkis bu­vo vie­nas stam­biau­sių apy­lin­kė­je. Pet­ras bu­vo ge­ras kal­vis, aist­rin­gas me­džio­to­jas , o po­ka­ry ar­šus stri­bų ir en­ka­ve­dis­tų prie­šas.

Gel­bė­da­mas iš jo na­mų sprun­kan­tį par­ti­za­ną, jis pa­lei­do me­džiok­li­nius šu­nis. Su­sip­jo­vę su en­ka­ve­dis­tų šu­ni­mis, jie iš­gel­bė­jo bėg­lį, bet pa­tys kri­to nuo ka­riš­kių kul­kų. Tik per plau­ką li­ko gy­vas Pet­ras. O to­kių nuo­ty­kių bu­vo daug. To­dėl 1948 m. jų šei­ma bu­vo iš­trem­ta. Tai­go­je prie Zi­mos upės mi­rė dve­jų me­tu­kų sū­ne­lis. Į Lie­tu­vą su suau­gu­siais vai­kais Jo­nu, Al­fon­su ir Ema grį­žo 1961 m. Ty­ru­liuo­se dir­bo kal­viu, ten ir gy­ve­no, kol at­gu­lė ša­lia tė­vų Po­le­kos ka­pi­nai­tė­se.

Ga­būs bu­vo ir ki­ti Šo­šiu­kai. Vy­riau­sias Bro­nius, sa­va­moks­lis me­cha­ni­kas, dir­bo Šiau­liuo­se Nu­ro­kų odų fab­ri­ke ir as­me­ni­niu sa­vi­nin­ko vai­ruo­to­ju. Už­sis­py­ręs, mė­gęs iš­ger­ti ir pa­triukš­mau­ti, jis ge­rai iš­ma­nė ma­ši­nas ir bu­vo ne­pa­kei­čia­mas jų meist­ras. Po­ka­ry grį­žo į tė­viš­kę ir su šei­ma gy­ve­no ma­ža­me na­me­ly­je, pa­sta­ty­ta­me se­no­jo Šo­šių na­mo, ku­ris ne­bea­ti­ti­ko so­vie­ti­nių stan­dar­tų, vie­to­je.

Jo­nas taip pat bu­vo sa­va­moks­lis me­cha­ni­kas. Jau­nas pra­dė­jo dirb­ti, vė­liau įsi­gi­jo ku­lia­mą­ją ma­ši­ną. Ve­dęs Zo­fi­ją Mon­gir­dai­tę, Rad­vi­liš­ky­je pa­si­sta­tė di­de­lį na­mą ir tvar­kin­gai gy­ve­no. Su­lau­kęs 50 metų mi­rė. O žmo­nai Zo­fi­jai Die­vas at­sei­kė­jo net 105 me­tus.

Ka­zys nuo jau­nys­tės gy­ve­no Šiau­liuo­se. La­bai mė­go gam­tą ir me­džiok­lę. Il­giau­siai dir­bo Me­džio­to­jų drau­gi­jo­je vai­ruo­to­ju. Užau­gi­no 5 vai­kus.

An­ta­ni­na iš­te­kė­jo už pa­si­tu­rin­čio ūki­nin­ko My­ko­lo Bal­čiū­no iš Na­ru­šai­čių. Prieš ka­rą gra­žiai tvar­kė­si ir su­ma­niai šei­mi­nin­ka­vo ne­ma­ža­me ūky­je. Ko­lek­ty­vi­za­ci­ja su­jau­kė įpras­tą kai­mo gy­ve­ni­mą. Nu­me­lio­ra­vus so­dy­bą, Bal­čiū­nai ap­si­gy­ve­no Šiau­liuo­se. Ten ir mi­rė.

Ur­šu­lę ve­dė Sta­sys Ga­li­naus­kas iš gre­ti­mo Pu­ši­na­vos kai­mo. Vos įsi­kū­rus nau­jo­je gra­žio­je so­dy­bo­je, pra­si­dė­jo ka­ras ir po­ka­rio su­maiš­tis. Bu­vęs Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos gy­nė­jas, ak­ty­vus šau­lys S. Ga­li­naus­kas nuo­lat bu­vo tar­do­mas, iš­buo­žin­tas. 1948 m. ge­gu­žę Ur­šu­lė Ga­li­naus­kie­nė su ser­gan­čiu sū­ne­liu at­si­dū­rė tre­mia­mų­jų eše­lo­ne. Pas­lėp­tos pas kai­my­nus li­ko dvi duk­ros. Tai aš, vos aš­tuo­ne­rių, ir ke­tur­me­tė Bi­ru­tė. Tik po sep­ty­ne­rių me­tų iš trem­ties grį­žu­si mo­ti­na sun­kiai at­pa­ži­no paau­gu­sias duk­ras, o mes – su­var­gu­sią ma­mą.

Taip bu­vo lem­ta, kad jau­niau­sio­ji ma­mos se­suo Ja­ni­na ta­po ge­ro­ji mū­sų glo­bė­ja. Jau­na išė­ju­si iš na­mų Šiau­liuo­se iš­mo­ko siū­ti ir dir­bo gar­sio­je p. Ba­ke­vi­čie­nės siu­vyk­lo­je. Iš­te­kė­jo už Jo­no Bur­nei­kos. 1944 m. pa­va­sa­rį iš bom­bar­duo­ja­mų ir de­gan­čių Šiau­lių su šei­ma per­si­kė­lė pas se­se­rį į Pu­ši­na­vą. Čia te­ko pa­kel­ti vi­sas po­ka­rio ne­gan­das ir au­gin­ti pa­lik­tas se­sers duk­re­les. Ke­le­rius me­tus Jo­nas Bur­nei­ka dir­bo ei­gu­liu, pa­ži­no­jo Šil­ga­lio par­ti­za­nus ir sa­vo aki­mis ma­tė jų tra­ge­di­ją. Su­si­rin­kus Ga­li­naus­kų šei­mai, Bur­nei­kai iš­si­kė­lė į Rad­vi­liš­kį. Užau­gi­no du sū­nus ir duk­rą. De­ja, pir­ma­gi­mė Ja­nu­tė mi­rė.

––-

At­sip­lė­šiu nuo šil­to me­džio ka­mie­no ir grįž­tu Ger­vy­nės ke­liu, ne – ta pa­čia Ty­ru­lių gat­ve. Čia bu­vo pir­tis, ke­pyk­la, vai­kų dar­že­lis. Par­duo­tu­vė yra. Pro jos du­ris iš­virs­ta du pu­sam­žiai vy­rai su alaus "bam­ba­liais" ran­ko­se. Gat­vė ir aikš­tė tuš­čios.

Kur mies­te­lio gy­vy­bė? Sus­to­ja mo­kyk­li­nis au­to­bu­sas. Iš jo iš­li­pa bū­re­lis mo­ki­nių. Juos kas­dien ve­žio­ja 15 km ten ir at­gal į Šiau­lė­nų gim­na­zi­ją.

Už­su­ku į la­bai se­nas, bet jau­kias ir tvar­kin­gas ka­pi­nai­tes. Čia Šo­šių, ma­no pro­se­ne­lių, se­ne­lių, tė­vų ir dė­džių am­ži­no poil­sio vie­ta. Ant pa­mink­lų skai­tau ge­rai ži­no­mas pa­var­des: Rink­še­liai, Vai­če­kaus­kiai, Vė­žiai, Ber­no­tai ir dau­gy­bė ki­tų gi­mi­nių bei kai­my­nų. Jų pa­li­kuo­nys iš­si­sklai­dė po ar­ti­miau­sius mies­tus, o jau­niau­sio­ji kar­ta emig­ra­vo kaip ir vi­sa Lie­tu­va.

Iš­va­žiuo­jan­čią ma­ne iš Ty­ru­lių iš­ly­di pa­ke­lė­je iš­si­ri­kia­vę ga­lin­gi ber­žai ir ki­ti me­džiai. Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad juos be­maž prieš še­šis de­šimt­me­čius pa­so­di­no­me mes, tuo­me­ti­niai mo­ki­niai.

Vil­tin­gai nu­tei­kia tre­čio­sios po­ka­rio kar­tos ro­do­mas dė­me­sys ir pa­gar­ba sa­vo gim­ti­nės praei­čiai, pa­stan­gos įam­žin­ti par­ti­za­nų ko­vų vie­tas, kar­tu su se­niū­ni­jos dar­buo­to­jais pa­žy­mė­ti vals­ty­bi­nes šven­tes. Ti­kiu, kad ne vie­nas at­gai­vins bu­vu­sias se­ne­lių ir tė­vų so­dy­bas.

Skai­tau apie sėk­min­gai įgy­ven­di­na­mus Di­džių­jų Ty­ru­lių bo­ta­ni­nio zoo­lo­gi­nio draus­ti­nio pro­jek­tus, at­gims­tan­čią eko­sis­te­mą.

Gal ir bu­vu­sio­je Ger­vy­nė­je vėl kle­ke­tuos ger­vės...

Ty­ru­lių gat­vė

Ant­ro­sios Onos Šo­šie­nės ves­tu­vės 1919 m.

Bro­liai Šo­šės šie­nau­ja, apie 1935 m.

Pet­ro Šo­šės ir Mi­cha­li­nos Ga­li­naus­kai­tės bei Sta­nis­lo­vo Ga­li­naus­ko ir Ur­šu­lės Šo­šy­tės ves­tu­vės 1936 m.