Naujausios
Ar toli nuvažiuosi su savo tarme?
Stasys TUMĖNAS
Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentas dialektologas
Neseniai Šiaulių miesto garbės pilietis gydytojas Albertas Griganavičius nustebino skaitytojus, pristatęs savo gimtąja rytų aukštaičių – Kavarsko tarme – parašytą knygą „Kū ašen da atamenu“, išleistą Tarmių metams paminėti.
Knygą autorius dedikavo savo tėveliams, kurie autoriaus širdin įdėjo „meilų sava kraštui ir darbui“. Ar populiaru šiandien kurti tarmiškai, ar tokių kūrėjų yra Šiaurės Lietuvoje?
Klausausi aš tarmės –
Tarytum paukščiai čiulba.
Atsiveria senolės kraitinė skrynia...
Dainuok, dainuok, tarsi sodintum tulpę,
Kalbėk, lyg rankšluostin įaustum ir mane.
Bronė Liniauskienė
Kodėl šiandien kalbame ne žemaitiškai?
Praėjo laikai, kai į tarmiškai kuriančius poetus, rašytojus buvo žiūrima skeptiškai, su įtarumu, kaip į marginalinę paribio literatūrą. Atgimimo laikotarpis Lietuvoje, Sąjūdžio laikai paneigė net kai kurių kalbininkų pesimistinius teiginius, kad tarmėms Lietuvoje artėja mirtis, kad joms liko gyventi gal tik 15–20 metų.
Atvirkščiai – po 1990-ųjų metų mūsų tarmės atgimė, kūrėsi įvairios etnografinės draugijos, sambūriai. XXI a. pradžia, Lietuvos įstojimas į tarptautines politines ir ekonomines struktūras, kai reikalai pakrypo į Europos niveliavimą, kai įsivyrauja anglų kalba, kai vėl tenka kovoti dėl lietuviško žodžio svarbos, rodo, kad mūsų nuostabios tarmės, praradus lietuvišką litą, liks vienas iš nedaugelio turtų, liudijančių mūsų išskirtinumą, kitoniškumą tarp kitų Europos Sąjungos narių. Puiku, kad tai suprato ir Lietuvos Respublikos Seimas, 2013 metus paskelbęs Tarmių metais.
Svarbu gerai mokėti lietuvių bendrinę kalbą, bet būtina nepamiršti ir savo tarmių, savo pradžių pradžios, savo pirminės kalbos ir supratimo, kad visos Lietuvos tarmės vienodai yra brangios, skambios.
Vakarų aukštaičiai nuo Marijampolės, Šakių ar Jurbarko mėgsta pasigirti, kad jų tarmė yra svarbiausia, geriausia, viršesnė už kitas. Nieko panašaus. Ši tarmė yra svarbi, bet vakarų aukštaičiams tiesiog labiau pasisekė.
Visame pasaulyje paprastai viena kuri nors tarmė tampa bendrinės kalbos, reikalingos bendrauti viešajame gyvenime, leisti ja knygas, pagrindu. Kad šiandien įsigalėjusi vakarų aukštaičių kauniškių tarmė, tų vietų žmonės turi dėkoti J. Jablonskiui, A. Šleicheriui, V. Kudirkai, J. Basanavičiui, džiaugtis, kad „Aušros“, „Varpo“ šaknys ten, o ne Biržuose ar Rokiškyje.
Vakarų aukštaičiai gali dėkoti net prancūzų karvedžiui Napoleonui, po kurio karo žygio 1812 metais į Rusiją tų vietų gyventojai, pusšimčiu metų anksčiau atsikratė baudžiavos pančių ir galėjo savo vaikus ne tik po 1864 metų, o jau amžiaus pradžioje leisti studijuoti, šviestis ir taip propaguoti savo tarmę.
Taigi visas politinių, ekonominių, socialinių, kalbinių aplinkybių kompleksas lėmė, kad Lietuvos viešajame gyvenime įsivyravo vakarų aukštaičių kauniškių tarmė. Būtina suvokti, kad vertybiniu pagrindu VISOS Lietuvos tarmės, patarmės ir šnektos yra vienodai svarbios, brangintinos ir gražios.
Šiandien gal būtume kalbėję žemaitiškai, jei mano minėti reiškiniai ir aplinkybės būtų susikoncentravusios XIX a. antrojoje pusėje apie Telšius, Kretingą ar Mosėdį. O gal būtume kalbėję panevėžiškių tarme, jei tai būtų atsitikę Linkuvoje ar Žeimelyje.
Žemaičių pastangos
Net ir tada, kada Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje įsivyravo ne žemaičių tarmė, aktyvūs žemaičiai nenurimo. Tarpukario Lietuvoje minėtinas žemaičių kultūrinis-literatūrinis sąjūdis, kurio centras įsikūrė Telšiuose, o vienas iš vadovų buvo Šiauliuose gyvenęs poetas Stasys Anglickis.
1936 m. Šiauliuose įvyko pirmoji žemaičių rašytojų konferencija, kurioje aktyviai reiškėsi jau minėtas Stasys Anglickis, Stasys Būdavas, Ieva Simonaitytė. Po konferencijos buvo išleista kūrybos antologija „Žemaičiai“, vėliau ėjo laikraštis „Žemaičių prietelius“, „Žemaičių žemė“. Žemaičius drąsino net pats lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas J. Jablonskis, kuris sakė, kad žemaičių kalba labai žodinga, turtinga terminais, todėl žemaičiams naudinga turėti ir savo raštą.
Naujas žemaičių sąjūdis sutvirtėjo Lietuvos atgimimo metais. Šiaulių universiteto kalbininkas Juozas Pabrėža kartu su savo mokytoju žemaičiu prof. Aleksu Girdeniu 1991 m. išleido „Žemaičių rašybos patarimus“, buvo pradėtas leisti laikraštis „A mon sakaa“, žurnalas „Žemaičių žemė“.
Žemaičių grožinė literatūra
Viena iš aktyviausių šių dienų žemaičių tarmės puoselėtojų skuodiškė žurnalistė, poetė, Šiaulių universiteto magistrė Dalia Tamošauskaitė-Zabitienė savo magistro darbe teigia, kad 1990–2006 metais vien laikraštyje „A mon sakaa“, žurnale „Žemaičių žemė“ ir laikraštyje „Mūsų žodis“ yra išspausdinta 1110 grožinės literatūros kūrinių šiaurės žemaičių tarme. Ji išvardija ir atskiromis knygomis pasirodžiusius kūrinius: Petro Zabičio Vilniuje išleistą knygą „Keliuonė pas daktara“, to paties autoriaus novelių rinkinį “Neregee mozėkontaa“, Edvardo Rudžio apsakymų rinkinį „Kuotrė“, jo prozos rinktinę „Sėmuona malūnaa“.
2000 m. pristatyta net pirmoji žemaitiškos erotinės prozos knyga – Teklės Džervienės „Akmou so velnė piedo“. Platelių žemaitis Albertas Kleinauskis išleido knygas „Pėlvūza pliorpala“ (2004), tris romano „Vabaliukai“ dalis (2005–2009).
Iš žemaitiškai rašančių poetų minėtina Birutė Lengvenienė, D. Tamošauskaitė-Zabitienė, A. Zabitis (Pranas Žvinklys), Zita Budrienė („Nusišypsuok mon, žemi“).
Minėtinos žemaičių tarme parašytos knygos – 2008 metais išėjusi Skuodo rajono literatų kūrybos rinktinė „So meilė tievėškė“, Juozo Elekšio „Rokunda“ (2010), rinktinė „Koram žemaitėška“ (2011).
Prieš keletą metų skaitytojus nustebino profesorė, viena žymiausių šių dienų Lietuvos literatūrologių Viktorija Daujotytė-Pakerienė, pietų žemaičių dūnininkų tarme išleidusi poezijos knygą „Balsai ūkuose“ („Balsa ūkūs‘“, 2010), o 2013 m. pasirodė jos antroji, Viktorijos Daujotės vardu pasirašyta dvikalbė knyga „Gyvenu viena“ („Givenu vyna“), dedikuota „muotina, babūniems, ir ciuociems“. Šie žemaitiški žodžiai – tai autorės sakymas, kad žemaičių kalba jai – „atsiminimų laukas“, žodžiai, tekantys iš širdies, mąstymas apie „pirminį gyvenimą“.
„Kai mąstau apie tą pirminį gyvenimą, tuomet tampa labai paprasta suvokti, kodėl saugūs jaučiamės savojoje žemėje – juk tik čia turime galimybę gyventi tikrąjį gyvenimą“, – nuoširdžiai, neabejodama savo žodžių tiesa, sako V. Daujotė, savęs net nevadinanti poete, o tik eiliuotų tekstų, pokalbių su išėjusiais artimais vaikystės žmonėmis autore.
Aukštaičių kūryba
Aprašęs žemaičių pastangas rašyti savo prigimtine kalba, negaliu nepaminėti ir aukštaičių pastangų rašyti savo patarmėmis. Tarmiškai kuria ir rytų aukštaičiai, ir pietų aukštaičiai (dzūkai). Iš pastaraisiais metais pasirodžiusios tarmiškos kūrybos minėtini atskiri leidiniai: rytų aukštaičių tarme išleisti Reginos Lumpickienės eilėraščiai „Gegutės abrūsėliai“ (Utena, 2005), Jadvygos Vailionienės „Apie dzūkus – dzūkiškai“ (Marijampolė, 2006), Ingridos Kepalaitės „Paūturakim“ (Utena, 2008), anykštėnės Albinos Andriuškevičiūtės-Kačinskienės „Tėviškes pievas“.
Poetams, rašantiems tarmiškai, būdinga pasitelkti savo vaikystės detales: keliuką prie kaimo, upės vingį, senelių, tėvų vartotus žodžius, pradžios mokyklos aplinką, rūkstantį dūmą, garsus ir kvapus. Dažna detalė – „siaurukas“, vingiavęs Pasvalio, Pakruojo, Linkuvos, Anykščių kraštovaizdžiu. Tai savotiškas, bet nuoseklus, su gyvenimo branda ateinantis „grįžimas namo“. Neatsitiktinai „siauruko“ detalė kartojama iš šio krašto kilusių poetų kūryboje. Ją mini prof. Vitolis Trušys:
maža stotelė
apytuštis peronas
sutinkame siauruką saulėtais vakarais
subilda buferiai mažų vagonų
sušnypščia garvežys baltais garais.
V. Trušio tekstas parašytas bendrine kalba, bet skamba tvirtai, įtikinamai, kaip jo tarmėje numetamos žodžių galūnės, kirčio atkėlimas į priekį.
Siauruko motyvas tapęs metafora, kai kalbama apie bendrinės lietuvių kalbos ir tarmės santykį. Šiaurės panevėžiškių tarme pastaruoju metu daug rašančiam poetui, kilusiam nuo Pasvalio, Vladui Braziūnui „siaurukas“ – tai suvokimas, kad jo gimtoji tarmė suprantama ir artima tik siauram skaitytojų ratui. Siaurukas – tai tarmė, kuria kalba tik apie 60 tūkstančių žmonių, o tolimas šalis ja vargiai ar pasieksi, vargiai nukeliausi. Kad ten patektum, reikia greitkelių, reikia plataus geležinkelio ruožo, kuriame aidės anglų kalba. Tačiau V. Braziūnas dėl to neišgyvena. Knygoje „Saula prė laidos“ jis sako:
So sava tarmės' siaurok
gal' nebaisė tol' nuvažiuočio,
a kor man važiuot',
ka vysks galvo, kas tykor.
Poetui svarbiau ne abejonė, ar jis bus suprastas ir išgirstas svetur, jam svarbiau tai, kas patikrinta, kas tikra, kas atėję iš vaikystės lygumų.
Beje, to paties V. Braziūno kūryba yra išleista Paryžiuje prancūzų kalba, o prancūzų poetas Bernardas Noelis rašė: „Garsinis pavidalas, žinoma, yra prarastas: jis neišverčiamas, bet dėl ritmo kaitos, sutirštinimų ir pagreitinimų, kuriuos vertėjai sugebėjo išsakyti, muzika vis dar virpa anapus teksto. Šiurkštokas nelygių skiemenų girgždesys ir elipsės paryškina kultūrinio paveldo klodus, aiškiai išlikusius eilučių moduliacijose, niuansuose ir ritme.“ Šie prancūzo žodžiai tarsi liudija, kad autentikos, pradžių pradžios galia yra stipri, pirmapradė.
Akivaizdu, kad ypač stipriai atitolusiomis nuo bendrinės kalbos tarmėmis (šiaurės žemaičių, šiaurės panevėžiškių) parašyti tekstai gali būti traktuojami kaip skirtingi kūriniai, nes bendrinės kalbos tekste neliks nutrupėjusių galūnių žavesio, sąskambio ir jų ryšio su atsiradusiais įvardžiais, prielinksniais, intonacijos savitumais ir svarba.
Neatsitiktinai anykštėnas Antanas Baranauskas, gindamas savo tarmiškąjį, tikrąjį, pirmapradį „Anykščių šilelio“ variantą, yra gana griežtai sakęs, kad niekada neras ramybės tas, kas drįs pakeisti nors vieną jo poezijos žodį. 150 metų jo tekstai buvo „melioruojami“, šlifuojami bendrinės kalbos taisyklėmis, bet niekas neatstos autentiško varianto, kurį pastaraisiais metais Lietuvos klausytojams siūlo ir labai įtikinamai skaito kupiškėnas prof. Skirmantas Valentas. Girdėti tarmiškai (kaip ir buvo parašytas) skaitomą ir bendrinės kalbos tekstą – du skirtingi dalykai.
Ar rašo tarmiškai Šiaulių krašto rašytojai?
Tokių ryškių tarmiškai kuriančių, koks buvo kuršėniškis S. Anglickis, šiuo metu Šiaulių krašte pasigendama. Dažniausiai bendrine kalba parašytuose eilėraščiuose kaip inkliuzai gintare pavartoti atskiri tarminiai žodžiai, atkeliavę iš vaikystės. Jų randama Danutės Andrijauskienės, Elenos Adomavičienės, Birutės Stasiūnaitės-Gruzdienės, Onos Mikalauskienės-Kubiliūtės kūryboje. Pasak joniškietės O. Mikalauskienės-Kubiliūtės, tai savotiški „atskambiai iš praeities“, tai tik „kvapas laiko gūsiuose“. Bet tas kvapas – malonus ne tik autorėms, bet ir skaitytojui.
Gaila, kad mažai eilėraščių tarmiškai rašoma vaikams. Maloni išimtis – Pakruojo rajone, Sosdvaryje, gyvenanti Karolina Kazlauskienė, tikra Šiaurės Lietuvos grynuolė, puikiai kalbanti tarmiškai. Ji yra paskelbusi eilėraščių panevėžiškių tarme eilėraščių knygoje „Širdimi pakartok“ („Pagivent' da čė svajoj“, „Pavasars‘“, „Rastinūks“). Greitai jaunuosius Pakruojo krašto skaitytojus pasieks jos naujas dvikalbis eilėraščių rinkinys „Mano pirmieji skaičiai“ („Mana pirmiej skaičė“), kuriame autorė tarmiškai vaikus moko skaičiuoti iki 10:
Dvyrat's', dvyrat's', dviratūks
Nauju naujutėl's'.
Do ratūke gražė sūkas.
Tykors smagumėl's.
Eilutės dvelkia vaikišku naivumu, paprastumu, o gal tai kalbinės patirties užuomazgos ir priminimas pypliams, kad ateiname į didįjį pasaulį su atsinešta pirmąja kalba – tarme?
Svarbiausia skaitytojui, vertintojui turėtų būti vertybinis požiūris – kaip žiūrėsime į tarmę – su žaisme, kaip į senolių skrynią, kurioje tarmės žodyno turtai, fonetiniai sąskambiai, intonacijos vingrybės, ar kaip į ištrintą iš modernaus gyvenimo senieną. Kiekvienam – savo.
Siūlau į tarmę žiūrėti kaip į dvasios kūrinį – dar išlikusį vieną kitą koplytstulpį šalia kelio, močiutės dainą, liaudies menininko drožinį ar tapytojo drobę, kurioje spinduliuoja etninė patirtis, mentalitetas, istorinė patirtis, vaizdas, kvapas ir garsas. Bent jau man tada tarmė yra turtų turtas, mano pradžių pradžia ir gyvenimo patirtis.
V. Daujotės eilėraštis iš knygos Balsā ūkūs‘.
DVIKALBYSTĖ: Greitai bus išleista Pakruojo krašto kūrėjos Karolinos Kazlauskienės dvikalbis (bendrinės kalbos ir tarmiškas) eilėraščių rinkinys „Mano pirmieji skaičiai“ („Mana pirmiej skaičė“).