Naujausios
Ar teatras padės lietuviui išlipti iš būro vyžų?
Kelmės mažasis teatras, kaip mėgėjų teatras, bene labiausiai išgarsėjęs kaukių komedijomis „Trys mylimos“ ir „Žaldokynė“, lietuvišką dramaturgiją tebepuoselėja ir šiandien. Rengia tarptautinius lietuviškos dramaturgijos festivalius „Kelmės scena“. Jo sukurta „Eglė žalčių karalienė“ rodyta per Lietuvos televiziją.
Dalyvaudamas labai stiprios Mėgėjų teatrų asociacijos veikloje ir gastroliuodamas teatras tapo žinomas daugelyje šalių. Oficialiai neprofesionaliems, bet kartais ir už profesionalus talentingesniems aktoriams plojo pilnos Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos, Vengrijos, Makedonijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Kanados, Rusijos, Baltarusijos žiūrovų salės.
Prieš kelerius metus teatras tapo profesionalus. Pateko į kitą kultūrinę erdvę. Pernai su K.Ostrausko ir P.Lisausko spektakliais varžėsi dėl „Aukso kryžiaus“ nominacijos. Teatro aktoriai filmavosi dokumentinėje vaidybinėje juostoje „Donelaitis“.
Teatre vaidina profesionalūs aktoriai. Netrukus renovuojamame kultūros centre teatras turės ir modernią 100 vietų žiūrovų salę, šiuolaikišką sceną, apšvietėjo ir artistų kambarius, administracijos kabinetus, viešbutį kviestiems atlikėjams.
Teatro kūrėjas, režisierius ir vadovas Algimantas Armonas sako, jog, patekus tarp senų įsigyvenusių profesionaliųjų teatrų, reikia įrodyti, jog nesi nieko vertas. Bet dar svarbiau skleisti kultūros impulsus ten, kur gyveni. Kad iš pačių sielos gelmių išguitume savo būriškos prigimties likučius.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Nešti teatro tiesą
„Nešti teatro meno tiesą“, – taip savo gyvenimo misiją pavadino jau trisdešimt dvejus metus Kelmės rajone dirbantis režisierius Algimantas Armonas.
Nuo jo neatsiejamas visas Kelmės mažojo teatro gyvavimo laikas. Režisierius kviečiamas statyti spektaklius į profesionalius teatrus. Kauno lėlių teatre ilgai gyvavo ir didžiulį pasisekimą turėjo jo režisuotas „Krokokatinas“.
Panevėžio vaikų dainų ir šokių kolektyvas „Pynimėlis“ A. Armoną pakvietė režisuoti dviejų programų, už kurias vėliau pelnė „Aukso paukštės“ nominaciją.
M. K. Čiurlionio meno mokykloje klasikinio ir liaudies šokio mokęsis, vėliau šiandieniniame Klaipėdos universitete režisūrą studijavęs A. Armonas – vaikinas iš Varnių – atvažiavo dirbti į Kelmės rajoną. Ir čia užsiliko.
„Ne kartą kilnojau sparnus. Bet mano tetulytė iš Karklėnų Vlada Vičauskienė vis meldžiasi, kad aš čia būčiau, – pasakoja Algimantas Armonas. – Gal Aukščiausias jos išklauso. Nes man palikti Kelmę vis kas nors sutrukdydavo.“
Koją į Kelmės rajoną Algimantas įkėlė Tytuvėnų kultūros centre pastatęs savo diplominį spektaklį. Vėliau gavo darbo Tytuvėnų durpių įmonėje. Čia sukūrė miniatiūrų teatrą.
Žmogui reikia ir žemės ir kosmoso
Algimantas pasakoja, jog Kelmėje rado gerą dirvą. Dar gerokai prieš jam atvykstant čia jau buvo pasėta teatro dvasia. Kultūros centro dramos būreliui vadovavo anglų kalbos mokytoja Birutė Kavaliauskienė, baigusi J. Miltinio dramos studiją. Čia buvo statomi profesionalūs spektakliai, išvystyta plati edukacinė veikla. Gal todėl ir žmonės turėjo elementarų supratimą, jog negali būti gyvas vien žeme, reikia ir kosmoso.
Algimantas gavo režisieriaus metodininko etatą Kelmės kultūros centre. Čia pastatė ne vieną spektaklį. Bet slėgė tas koridorinio teatro statusas.
Savi savoje erdvėje
Iškilo dilema: likti ar išvažiuoti. Ją išsprendė tuometinis komunistų partijos vadovas Algirdas Brazauskas. Partijos komiteto salę atidavė teatrui ir Meno mokyklai. Ir dar skyrė 7500 rublių teatro patalpų remontui.
„Dirbome kaip išprotėję, – tas dienas mena A. Armonas. – Kurti teatrą tuomet labai padėjo administratore įdarbinta Genovaitė Mačianskienė.
Kartu su Kultūros skyriaus vedėju Algiu Krutkevičiumi laužėme galvas, kaip pavadinti naująją įstaigą. Prilipo pavadinimas „Kelmės mažasis teatras“. Neglobalus. Nepretenzingas. Tai lyg laboratorija, kurioje sprendžiamos pačios skaudžiausios ir jautriausios visuomenės problemos.“
Mažasis teatras Kelmės padangėje sušvito pirmuoju savo spektakliu „Painiava“. Buvo 1991-ieji metai. Jame vaidmenis sukūrę raiškaus žodžio mylėtojai Lina Parnarauskienė, Česlovas Brazinskas, Genovaitė Mačianskienė, Reda Žalandauskienė, Rimantas Vaišnoras vėliau ilgam savo likimą susiejo su Kelmės mažuoju teatru.
Atsiradus savai erdvei, kilo idėja kurti teatro mokyklą. Įsteigtas dar vienas režisieriaus etatas. Tuomet iš Šiaulių pradėjo važinėti Dalia Dargienė. Vėliau ją pakeitė Dalia Stirbytė, septyniolika metų Kelmėje kūrusi fantastišką vaikų teatrą ir įspūdingus vaidmenis suaugusiųjų teatre.
Iš tralo kabinos – į sceną
Reikėjo ne tik kurti, bet ir rodyti spektaklius. Gastroliuoti. Pavyko išprašyti pusę vairuotojo etato. Vairuotoju įdarbintas puikus aktorius Česlovas Brazinskas, iki tol vaidinęs visuomeniniais pagrindais.
Vaidino visi, kas turėjo teatre bent dalį etato. Ir kasininkė, ir administratorė, ir vairuotojas.
Teatras turėjo trauką. Todėl pavykdavo prikalbinti kurti vaidmenis žmones iš šalies.
„Parvažiuoja Tomas Kučinskas iš Vokietijos. Dvi paras nemiegojęs. Pastato tralą su automobiliais. Nusimaudo, į kišenę įsimeta sumuštinį – ir į teatrą. Važiuojam vaidinti“, – apie tas dienas, kai teatras gyvavo mėgėjų teatro statusu, mena A. Armonas.
Tuo metu į Mažojo teatro traukinį įsėdo daug įdomių asmenybių. Jie be atlygio kūrė vaidmenis. Ir tai buvo ne vien egoistinė saviraiška, o nuoširdus prisirišimas prie teatro, dalijimasis kūrybos džiaugsmu. Vaidmenis kūrė pedagogės Violeta Gliaudienė, Vilija Brazinskienė, Rasa Sapragonienė, Kęstutis Kelpša, Arnas Arlauskas.
Premjeras statyti tuomet būdavę lengviau negu eksploatuoti jau sukurtą produktą. Kūrybos procesą lydėdavo džiaugsmas.
Paskui prasidėdavo darbas. Reikėdavo būti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, dirbti ne tik aktoriumi, bet ir scenos darbininku, derinti tiesioginį darbą, šeimos poreikius su gastrolėmis.
Pavyzdžiui, „Trys mylimos“ suvaidintos 120, „Pabališkių karčema“ – 80 kartų. Bet tie žmonės, pasak A. Armono, turėjo tiek kūrybinės intuicijos, jog, kai vaidindavo scenoje, negalėdavai atplėšti nuo jų akių.
Nuo savarankiško iki profesionalaus
Savą erdvę turintis teatras turtėjo ir žmonėmis. Priimtas dirbti režisūros studijas baigęs Gediminas Trijonis. Daugiau režisierių – daugiau premjerų.
Galiausiai teatras tapo visiškai savarankiška kultūros įstaiga, tiesiogiai finansuojama iš rajono biudžeto.
Tačiau pasikeitus Teatro įstatymui, teko arba grįžti į Kultūros skyriaus globą, arba tapti profesionaliu teatru. Pasirinktas antrasis variantas.
Drąsos rinktis antrąjį kelią suteikė didžiulė teatro sėkmė gastrolėse, kai pilnoje salėje žiūrovai plodavo stovėdami, dėkodavo už unikalias akimirkas, ir festivaliuose, kur komisijose sėdėdavo žodžio į vatą nevyniojantys scenos grandai, bet kelmiškiai išvengdavo kritikos ir netgi tapdavo laureatais.
Kelmės mažojo teatro nepaniekina ir didžiųjų teatrų aktoriai. Spektaklyje „Karalienė Morta“ pagrindinį vaidmenį sukūrė Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Arbačiauskaitė. K. Ostrausko pjesėje „Čičinskas“ vaidino Kauno dramos teatro aktorius Petras Venclovas.
Kelmės mažojo teatro nuotr.
VAIDMUO: Kelmės mažojo teatro vadovas Algimantas Armonas vaidina G. Trijonio režisuotame vaikiškame spektaklyje „Vabalų pyragas“.
PRADŽIA: Pirmajame Kelmės mažojo teatro spektaklyje „Painiava“ vaidino daugelis entiziastų. Scenoje Lina Parnarauskienė, Česlovas Brazinskas (kairėje) ir Rimantas Vaišnoras.
JAUNYSTĖ: Spektaklis „Kolumbo gimtadienis“ dvelkia jaunyste.
MYLIMOS: Kelmės mažąjį teatrą kaip unikalų išgarsino kaukių komedija „Trys mylimos“. Kaukes kūrė dailininkė Sofija Kanaverskytė.
KAUKĖS: Po didžiulėmis kaukėmis pasislėpę aktoriai suteikė naujos gyvybės ir B.Dauguviečio „Žaldokynei“.
KRAŽIAI: Kelmės mažasis teatras įamžino Kražių miestelį 2008 metais pastatydamas A.Armono režisuotą R.Kaškausko istorinį spektaklį „Kražių skerdynės“.
BURBOGNOMAI: Jaunieji aktoriai gavo vaidmenis Petro Lisausko režisuotame vaikiškame spektaklyje „Burbognomai“.
Siurbti gyvenimą
( Atviras pokalbis su Algimantu Armonu)
Šuolis į kitą kultūros terpę
– Tapote profesionaliu teatru. Kaip pasikeitė jūsų darbas?
– Mėgėjų teatro misija – bendravimas. Jis skatina žmones bendrauti ir pažinti bendravimo džiaugsmą. Mėgėjų teatrų gyvenimą pažinau pasauline prasme. Nukeliavome net iki Kanados. Labai stipri Mėgėjų teatrų asociacija. Lietuva labai profesionaliai ruošia specialistus mėgėjų teatrams. Tai padėjo augti šių teatrų savimonei ir savivertei.
Profesionalus teatras – tai rezultatas. Tai neabejotina kokybė. Švara vaidmenyje. Ir režisūra, ir vaidmuo turi būti labai stiprūs. Jaudinti žiūrovą. Suteikti jam impulsą.
Režisieriaus tobulėjimui čia nėra ribų. Privalai stebėti, mąstyti, siurbti gyvenimą, akumuliuoti informaciją, nes vaidmens kūrimui reikia labai daug asociacijų.
Man, kaip teatro vadovui, reikėjo išmokti finansų valdymo ir vadybos.
Kelmės mažasis teatras, kaip mėgėjų teatras, buvo plačiai žinomas, išsikovojęs vietą po saule. Dabar bambagyslė, siejusi su Mėgėjų teatro asociacija, nutrūko. Atsidūrėme kitoje erdvėje, kurioje jau seniai įsitvirtinę žinomi profesionalai, susiformavusi jų bendruomenė. Mes privalome paneigti opiniją, kad esame nieko verti.
Situaciją lengvina tai, kad dabar dirbu su profesionaliais aktoriais, kurių nereikia mokyti scenos abėcėlės.
Jaunimas užsikrės Kelme
– Šiaulių universitete atsiradusi estrados meno specialybė specialistais maitina ir Kelmės mažąjį teatrą. Ar jauni aktoriai atitinka jūsų lūkesčius?
– Šiauliuose pradėti rengti scenos specialistai – mūsų teatro išganymas.
Man patinka, kad jauni aktoriai nekompleksuoja dėl provincijos. Laikai keičiasi. Jei gali kurti Kelmėje, kam reikalingas Vilnius.
Žaviuosi tų jaunų žmonių išmone. Ir gebėjimu užsidirbti pinigų iš tokios iš pirmo žvilgsnio pinigams neperspektyvios specialybės. Jie moka improvizuoti. Jų fantazija dar neapsnūdusi. Jie iš manęs, kaip vadovo, daugiau pareikalauja. Jie – mūsų teatro impulsas. Juose dar yra švaraus noro pakeisti pasaulį.
Tikiuosi, kad jie, kaip ir mes jaunystėje, užsikrės Kelme ir niekur neišvažiuos.
Teatras ir asfaltas
– Ar statuso pokyčiai keičia kūrybinį teatro turinį?
– Nerimo labai daug. Kartais pabudęs naktį tylumoj ir tamsoj svarstau, kaip mūsų teatriuką padaryti patrauklų, įspūdingą, nešantį naujas idėjas, skatinantį žiūrovą susimąstyti.
Nenoriu didaktinio teatro. Tačiau spektakliai turi būti veiksmingi, skleisti pozityvią mintį, turėti savą filosofiją. O tai sukuria dilemą. Reikia sukurti meną, tarnauti kultūros idėjai irkartu pritraukti labai įvairiapusį žiūrovą.
O kas ta Kelmė? Devyni tūkstančiai gyventojų. Gal dar ir tiek nėra?
Mums reikalingi kultūros vartotojai iš viso rajono. Ir jiems kultūra reikalinga. Vaiguvoje į spektaklį perdaviau 10 bilietų. Kaipmat išpirko. Vadinasi, žmonėms to reikia. Tik nesudarytos sąlygos.
Todėl visuose valdžios susirinkimuose tiesiog klykiu, kad rajonui reikia daugiau asfaltuotų kelių, kad žmonės iš kaimų galėtų atvažiuoti į spektaklius ir kitus renginius. Dėl to išloštų visa kultūra. Juk dabar taip trūksta kultūros vartotojų.
Žmones „kultūrina“ televizijos rodomos pjautynės, žudynės. Pagrindinis klausimas – pinigai ir žiūrimumas. Paskui jaunimas ir skerdžia vienas kitą kaip tuose koviniuose filmuose. Kur tokia kasdien skleidžiama subkultūra jauną žmogų nuves?
Teatras negali būti toks neatsakingas kaip televizija. Suteiktas statusas mus įpareigoja. Jeigu jau mums suteiktas profesionalaus teatro statusas, ir Savivaldybė bent iš dalies finansuoja mūsų gyvavimą, investuoja į kultūrą, vadinasi, esame reikalingi ir turime nešti teatro meno tiesą visam Šiaulių kraštui.
Su keliais kolegomis vaidinome filme „Donelaitis“. Ten labai ryškiai parodyta būrų pasaulėjauta, jų gyvenimo būdas. Mes nelabai toli ir nuėjome nuo to būriškojo mentaliteto. Į kaimus reikėtų siųsti misionierius, kad jie padėtų nusikratyti to mentaliteto ir tapti kultūringesniems.
Siekiamybė virs realybe
– Renovuojamame Kelmės kultūros centre bus įrengtos patalpos teatrui. Ar jus tenkina visos šios perspektyvos pusės?
– Turėti kompaktišką žiūrovų salę, ramias sąlygas darbui buvo mano viso gyvenimo siekiamybė. Gal nors prieš pensiją keletą metų dirbsiu tikrame moderniame teatre.
Čia bus šimto vietų žiūrovų salė. Scena su moderniu apšvietimu ir kita įranga. Už scenos – aktorių persirengimo kambarys. Bus ir kavinė, ir mini viešbutukas, ir darbo kabinetai, tualetai, dušai. Turėsime kur priimti ir atvykstančius kolektyvus. Manau, kad labai pakils Kelmės autoritetas. Čia nebekvepės provincija.
Galiausiai turėsime tylą ir ramybę. Dabar, dalijantis patalpomis su Meno mokykla, būdavo nepatogumų. Naujose patalpose galėsime ramiai kurti.
Kultūros centro požemiuose įrengiant teatrą labai daug bendraujame su renovacijos projektą vykdančiu Kultūros centro direktoriumi Arnu Arlausku. Šis atkaklus žemaitis, tiesos sakytojas nepasiduoda jokiam spaudimui. Duoda suprasti, jog kultūra nėra politikų tarnaitė ir kultūrinės demagogijos vykdytoja. Situaciją perlaužia į logikos pusę.
Labai sumaniai ir praktiškai išnaudoja visas erdves ir renovacijos galimybes. Tokio Kultūros centro pavydės daugelis rajonų.
Antra vertus, ir politikai, investuojantys ne tik į skrandį, bet ir į kultūrą bei protą, – verti pagarbos.
Nerimas
– Naujovės vyresniame amžiuje kartais ir džiugina, ir baugina. Kaip jaučiatės?
– Yra daug nerimo. Jo kelia tikslai ir uždaviniai, atsakomybė. Siekis išlikti įdomiam, nebijoti svajoti.
Tačiau pastebiu ir savotišką paradoksą – kuo daugiau metų, tuo labiau didėja žinių trauka. Gal kad su metais vis daugiau suvoki ir supranti? Jau penkeri metai mokausi anglų kalbos. Neišsikapstau iš mokslų liūno. Matyt, taip bėgu nuo Alzheimerio ligos.
Autorės nuotr.
ORIGINALUMAS: Kelmės mažojo teatro režisierius ir vadovas Algimantas Armonas sako, jog teatrą kaip unikalų ypač išgarsino bendravimas su dailininke Sofija Kanaverskyte, kuri sukūrė kaukes vienam iš pirmųjų Mažojo teatro pastatymų komedijai „Trys mylimos“. Šimtmečio senumo Žemaitės kūrinys suspindėjo naujomis spalvomis, o kaukių komedija atnešė didžiulį pasisekimą daugelio šalių scenose.
Teatras – jų gyvenimo dalis
Arnas ARLAUSKAS – Kelmės kultūros centro direktorius, Kelmės mažojo teatro aktorius (pusė etato) ir scenografas visuomeniniais pagrindais:
Aktorystė – lyg gimdymo trauma
– Iš profesijos esu dailės, technologijų ir braižybos mokytojas. Vaidinti pradėjau savo gimtajame Viekšnių miestelyje. Besimokydamas ketvirtoje klasėje. Kartais juokais aktorystę tapatinu su gimdymo trauma.
Į Kelmę atvažiavau kaip meilės emigrantas. Čia žmonos tėviškė. Su teatru turėjau reikalų kaip dailininkas. Paskui pradėjau kurti ir vaidmenis.
Labiau mėgstu neigiamas roles. Jomis gali atskleisti tai, kas tave nervina. Neigiamus personažus kuriu su malonumu. Nes prototipai vaikšto aplink. Be to, neigiamas personažas – spalvingesnis. Geras – tai tik geras. O blogas – įvairiapusiškesnis.
Česlovas BRAZINSKAS – Kelmės mažojo teatro scenos darbininkas (pusė etato), vairuotojas (pusė etato), kasininkas (pusė etato), aktorius, baigęs Leonardo Zelčiaus dramos studiją, nuo 1991 metų vaidinantis visuomeniniais pagrindais:
„Kelmės teatras niekuomet nebuvo mėgėjiškas“
– Aktoriaus karjera Kelmės mažajame teatre prasidėjo 1991 metais, kai sukūriau pono vaidmenį spektaklyje „Painiava“. Vaidinau nuo pirmos klasės. Norėjau mokytis aktoriaus specialybės. Bet tuomet aktorystė buvo tokia paklausi, kad dėl vienos vietos konkuruodavo 30 kandidatų.
Todėl įsigijau praktišką automobilių remonto ir eksploatacijos specialybę, teko dirbti policijoje.
Laisvalaikiu visada vaidinau. Ir Mažajam teatrui pats pasisiūliau. Iš pradžių vaidinau visuomeniniais pagrindais. Paskui gavau vairuotojo pusetatį. Vežiau aktorius į gastroles. Ir pats vaidinau. Vaidinti sunkiau negu vairuoti. Didelis emocinis krūvis. Fiziškai sunkiausia buvo vaidinti moterį ir vaikščioti apsiavus batus aukštais kulnais.
Visada jaučiau didžiulę atsakomybę. Nes Kelmės mažasis teatras niekuomet nebuvo mėgėjiškas, nors priklausė Mėgėjų teatrų grupei.
Gediminas TRIJONIS – Kelmės mažojo teatro režisierius:
„Savo režisuotuose spektakliuose stengiuosi nevaidinti“
– Kelmės mažajame teatre dirbu jau 18 metų. Prieš tai studijavau režisūrą Klaipėdos universitete. Čia įsikibau pastatęs pusdiplominį spektaklį T. Viljamso „Netikusi vakarienė“ ir diplominę premjerą G. Kanovičiaus „Sveiks ir sudie, kalėjime“. Režisuoju spektaklius vaikams ir suaugusiesiems.
Sukūriau apie 20 vaidmenų kitų režisierių pastatymuose. Savo režisuotuose spektakliuose stengiuosi nevaidinti.
Laura GULBINAITĖ – Kelmės mažojo teatro aktorė:
„Jei užtenka maistui ir mokesčiams, reikia dirbti Lietuvoje“
– Šiaulių universitete baigiau estrados meno bakalauro studijas. Tęsiau mokslus pedagogikos srityje. Tuomet sužinojau apie laisvą aktorės etatą Kelmės mažajame teatre.
Dirbu jau keletą metų. Teko laimė vaidinti šalia didelių teatrų profesionalų. Nemažai geros patirties pasisemiu ir iš kelmiškių kolegų bei teatro vadovo. Sukūriau ne vieną vaidmenį suaugusiųjų ir vaikiškuose spektakliuose. Mėgstu gerai išsianalizuoti vaidmenis, surinkti daug informacijos. Tik tuomet ryžtuosi pradėti kurti vaidmenį.
Planuoju Kelmėje ilgesniam laikui pasilikti. Labai gražus, jaukus miestas. Tėtė man nupirko čia butą. Kadangi tėtė turi verslą, aš galiu sau leisti būti aktore.
Bet apsidrausdama studijuoju buhalterinę apskaitą ir finansus M. Romerio universitete. Mokslams tenka labai taupyti.
Esu ragavusi ir emigranto duonos. Tačiau manau, jog jauni žmonės turi likti Lietuvoje. Jeigu iš atlyginimo dar įmanoma pavalgyti ir sumokėti mokesčius, reikia dirbti Lietuvai.
Rasa ŠIAUČIŪNAITĖ – Kelmės mažojo teatro administratorė:
„Darbas sutrukdė išvažiuoti į užsienį“
– Baigiau Šiaulių universiteto estrados meno specialybę. Dar studijuodama dirbau Akmenės kultūros centre renginių ir teatro režisiere. Baigusi studijas Šiauliuose, bandžiau suderinti magistro studijas ir darbą telekomunikacijų bendrovėje Klaipėdoje. Vesdavau gimtadienius ir kitus renginius.
Tačiau išgyventi mieste buvo sunku. Išvažiavau uždarbiauti į užsienį. Grįžusi atostogų, gavau darbo Kelmės mažajame teatre. Kovo mėnesį planuotą išvyką toliau dirbti užsienyje atidėsiu.
Čia prigijau. Teatras – mano stichija. Tikiuosi, jog administratorės darbą suderinsiu su vaidmenų kūrimu.
Vaidas PRASPALIAUSKAS – Kelmės mažojo teatro aktorius:
„Vaidinti – ne tas pats, kas akmenis rinkti“
– Dirbti teatre pradėjau dar bestudijuodamas Šiaulių universitete estrados meno specialybę. Daugiausia vaidinu vaikiškuose spektakliuose. Šie spektakliai padeda teatrui uždirbti lėšų kitai premjerai. Nes vaikų auditoriją lengviau surinkti. Vaikiški spektakliai – tai gastroliniai spektakliai.
Suaugusieji labiau susidomi tik premjeromis. Jau teko vaidinti ir keliuose suaugusiems skirtose premjerose. Atlikau teisėjo padėjėjo rolę pjesėje „Žemaičiai bylinėjasi“, pakeisti išėjusius aktorius teko „Žaldokynėje“ ir „Kražių skerdynėse“.
Teatras mane traukė nuo mažens. Nors buvo abejonių, ar nepasirinkus kokią praktišką specialybę. Bet nugalėjo potraukis fantazuoti. Dar vaikas pasidarydavau iš kaladukų mašinėlę. Dabar vaikų žaislas – kompiuteriai ir mobilieji telefonai.
Abejoju, ar šiandieniniai mažyliai turės fantazijos dirbti aktoriais. O man tai labai smagus darbas. Scena man – geriau už viską. Joje gali kurti stebuklus.
Julius KANČIAUSKIS – Kelmės mažojo teatro šviesos ir garso operatorius:
„Mano darbas – pasipriešinimas rutinai“
– Esu grynas kelmiškis iš Sibirkos (taip gyventojai vadina vieną iš Kelmės mikrorajonų – aut.past.). Jau kelios savaitės, kai teatre dirbu šviesos ir garso operatoriumi. Darbo birža mane pasiuntė į kursus, padėjo įsigyti teatrui reikalingą specialybę. Prieš tai porą metų turėjau pusę kasininko etato.
Baigiau Šiaurės Lietuvos kolegiją. Įgijau vadybininko specialybę. Praktiką atlikau teatre. Čia ir pasilikau.
Nesvarbu, kokį darbą čia atlieki. Bet patinka čia kasdien vykdoma kūrybinė veikla. Tai nėra stovėjimas prie konvejerio. Ta dinamika gelbsti nuo rutinos. Kelmėje gyventi darosi nenuobodu.
O dėl nedidelių pajamų? Mažai gauni, mažai ir bereikia. Kas iš to, jeigu uždirbtum kelis tūkstančius, bet darbas būtų nekenčiamas, žlugdytų asmenybę?