Naujausios
Neseniai šiauliečiai galėjo susipažinti su jaunosios kartos menininkės Martynos Jan kūryba, eksponuota LDS meno erdvėje S_IN. Paroda pavadinta „Ar sunku būti jaunam?“
Su Martyna kalbamės, kol gausus būrys jos kolegų iš Jonavos viešosios bibliotekos apžiūrinėja paveikslus, vienur atpažįsta pačios autorės veidą, kitur – spėlioja, kol išsiaiškina, kad tai. Iš pirmo žvilgsnio spalvingi paveiksliukai, kokius paišo paauglės: saldus veidelis, graži suknytė su nėrinukais... Dėmesį traukia didžiulės rytietiškos akys, klausiamai smingančios į lankytojus... Pastabesnės moterys aikčioja, koks išraiškingas judesys, kaip fotografiškai tiksliai plaikstosi spalvos, šešėliai, faktūros... Įsižiūrėjus atidžiau stebina preciziškas piešinys. Dailininkė greitakalbe žeria atsakymus, vos spėji gaudyti mintį.
– Moteriškumas ir vidinė jėga. Rodos, modelis tuoj atgis, išsiverš iš rėmų. Jaunystės kultas? Piešiate tik moteris?
– Šiais portretais siekiu atskleisti jauno žmogaus požiūrį į pasaulį. Man labai patinka piešti portretus ir mano vaizduojamas personažas labai daug kuo siejasi su manimi pačia. Mano herojės tokios, kokia buvau ar norėčiau būti aš. Tapydama „žvelgiu“ į savo pačios jausmus, patirtis. Man svarbu atskleisti išgyvenimus, pojūčius, savastį: kokia esu šiame gyvenimo etape ir kodėl. Ko pasiekiau, ko nepasiekiau, kokia esu dabartinė. Kartais ne tik tapau, savo išgyvenimus mėgstu užrašyti. Pamąstymus esu sudėjusi į mažutę knygelę.
– Knygelėje – labai griežta sau. Tuo pačiu tarsi atveriate, kaip sunku pasaulyje prisitaikyti paaugliui, kaip jautriai išgyvenama kiekviena smulkmena.
– Nuo vaikystės save analizuoju. Esu aprašiusi keletą įsiminusių dalykų, pavyzdžiui, nesėkmingą man konkursą, po kurio ėmiau lyginti save su kitomis mergaitėmis, tapau tyli, užsisklendusi, baili, o jeigu man kas nors pasisekdavo, manydavau, kad tikriausiai nebuvo iš ko rinktis. Jaunas skaudžiai išgyvena neteisybę ir nesėkmę, ilgai save graužia už klaidas ir dar labiau klysta. Dėl to ir manau, kad jaunam būti nelengva. Yra tokia teorija, kad žmogaus gyvenimą galima suskirstyti į etapus. Kiekviename etape įgyjami gebėjimai, kuriuos pasitelkdamas žmogus turi pateisinti aplinkos jam iškeltus socialinius lūkesčius. Jeigu žioplinėsi, ir neįgysi tam tikro gebėjimo ar neišpildysi pateiktų lūkesčių, kitas etapas, natūralu, eisis sunkiau. Čia visai kaip kompiuterinis žaidimas – jei susimovei ankstesniame lygyje, vargu, ar lengvai pereisi vėlesnį. Žaviuosi žmogumi, kuris atsidūrė ribinėje situacijoje. Iš sudėtingų etapų stengiuosi pasimokyti, išanalizuoti padarytas klaidas ir judėti toliau.
– Jūsų kūryba pasižymi intuityvumu, dėmesiu detalėms ir ekspresija. Kas jus įkvepia?
– Labiausiai žmonių stebėjimas. Dirbu bibliotekoje. Kartais tenka vesti edukacijas gimnazistams. Turiu aštuoniolikmetį brolį. Man patinka būti šalia jaunų žmonių, su jais bendrauti, stebėti. Esu šiek tiek studijavusi pedagogikos Vilniaus universitete. Jaunimo savitumas manęs negąsdina, yra žavus. Labai domiuosi mada ir populiariąja kultūra. Esu mados iliustruotoja. Nors dabar bandau šiek tiek atsiplėšti nuo mados iliustracijos, tai daro didžiulę įtaką mano stilistikai. Paveiksluose idėjas perteikiu per konkrečius mados atributus, kuriuos kruopščiai atsirenku ir naudoju kaip simbolius. Drabužius, detales perfrazuoju ir transformuoju, suteikdama jiems išgalvotos, iracionalios kasdienybės pojūtį. Popsas taip pat yra didelė šiandieninio gyvenimo dalis. Man patinka plastmasiniai veidai, blizgučiai. Tyčia tai išryškinu. Mados iliustracija leidžia gilintis, perteikiant kritinį požiūrį į madą, grožį ir asmenines vertybes.
– Prie paveikslų užrašai: autorinė technika. Kokia ji?
– Esu baigusi grafikos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, tačiau daugiausia dirbu mišria technika. Pirmiausia pieštuku, paskui lieju akvarele, pritaikau, akrilą, pastelę. Ne viską darau pagal taisykles, bet man taip reikia. Kaip atspirties tašką naudoju madą, tiksliau, pagrindinius jos atributus – drabužius ir aksesuarus, kuriu mados reklamos parafrazę, kurioje mano vaizduojama moteris, pasipuošusi tarkim, nėriniuota suknele, kviečia žiūrovą nežiūrėti tiesiai į drabužius, o tyrinėti žvilgsnį kaip simbolį. Fotografiškai atkuriami banalūs kasdieniški dalykai išryškina ne tik mados tendencijas, labiau pabrėžia būties trapumą.
– Pasak parodos kuratoriaus Broniaus Rudžio, Jūsų kūriniai hiperrealistiniai. Ar pritartumėte?
– Taip, hiperrealizmas padeda sukurti EFEKTĄ. Tai mano kūryboje svarbu. Fotografiškai tiksliai atkuriu banalias kasdieniškas detales, būdingas šiuolaikinei pop kultūrai. Kurdama mados interpretacijas perteikiu asmeninius potyrius, aplinkos kaitą ir įtaką jaunam žmogui. Tik kiekvieno kūrinio nepakomentuosi. Tegu lieka paslapties.Mano paveikslai sapniški, pilni simbolių, juose pasakoju savo išgyvenimus. Šiuolaikinės mados juose irgi daug. Specialiai į pirmą planą dedu nemažai popso. Jau galvoju apie kitus paveikslus. Pamažu bręsta vizijos. Svajoju sukurti tokį darbą, kuriuo neabejočiau, bet taip nebus. Hiperrealistinė tapyba yra tarsi meditacija. Atsakymo į savo iškeltus klausimus dar neturiu. O gal žinojimas tik iliuzija...
