Ar šimtmečio proga bus sutvarkyta istorinių gegužinių vieta?

Ar šimt­me­čio pro­ga bus su­tvar­ky­ta is­to­ri­nių ge­gu­ži­nių vie­ta?

Gied­rius Gai­da­ma­vi­čius, s­to­ri­kas, mu­zie­ji­nin­kas, gi­das

Tau­ti­nio kos­tiu­mo įsi­gi­ji­mas, Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų sa­va­no­rių at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mas, šimt­me­čio var­do pės­čių­jų-dvi­ra­čių til­to Kur­šė­nuo­se sta­ty­bos, kny­gų lei­dy­ba, fil­mo apie Šiau­lių ra­jo­ną kū­ri­mas, pa­ro­dos, trin­ke­lės su įvai­rio­mis Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­to­mis – tai tik ke­li pro­jek­tai, nu­ma­ty­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo pro­gra­mo­je Šiau­lių ra­jo­ne 2017–2020 me­tais.

Tuo tar­pu di­de­lę svar­bą lie­tu­vių tau­ti­niam at­gi­mi­mui tu­rė­ju­sių pir­mų­jų Šiau­lių ge­gu­ži­nių vie­tą Alek­sand­ri­jo­je (bu­vu­sio­se gra­fų Zu­bo­vų val­do­se, prie ke­lio Šiauliai–Panevėžys) ra­jo­no val­džia, at­ro­do, yra lin­ku­si už­mirš­ti.

„Ačiū Jums už laiš­ką ir pa­siū­ly­mus at­kreip­ti dė­me­sį į Alek­sand­ri­jos pro­ble­mas. Jau ne kar­tą ban­dė­me im­tis komp­lek­siš­kai tvar­ky­ti tą vie­tą, ta­čiau vis pri­trūk­da­vo lė­šų. Tu­ri­me pa­mąs­ty­mų ir 2018-ie­siems. Ar juos pa­vyks įgy­ven­din­ti, dar sun­ku pa­sa­ky­ti, kol ne­pat­vir­tin­tas ki­tų me­tų biu­dže­tas. Ta­čiau Jūs tei­sus – to­ji vie­ta tu­ri su­lauk­ti dau­giau dė­me­sio“, – tai iš­trau­ka iš Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ar­chi­tek­tū­ros ir pa­vel­do­sau­gos sky­riaus at­sto­vo at­sa­ky­mo į pa­siū­ly­mą su­tvar­ky­ti ne­pri­žiū­ri­mą ir ap­leis­tą is­to­ri­nių ge­gu­ži­nių vie­tą bei įtrauk­ti ją į mi­nė­tą­ją Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­gra­mą.

Pa­teik­tas at­sa­ky­mas – lyg si­tua­ci­ja, kuo­met vie­nu me­tu pra­ne­ša­mos ge­ra ir blo­ga nau­jie­nos. Vie­na ver­tus, iš­kel­ta pro­ble­ma bent jau kai ku­riems sa­vi­val­dy­bės at­sto­vams yra ži­no­ma. Ta­čiau vis­kas at­si­mu­ša į tą pa­čią sie­ną – trūks­ta lė­šų, o kas bus atei­ty­je, lie­ka neaiš­ku.

Ar­tė­jan­tis vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tis, re­gis, bū­tų pui­ki pro­ga im­tis is­to­ri­nių ge­gu­ži­nių vie­tos tvar­ky­mo dar­bų. Ta­čiau užuo­t iš už­marš­ties pri­kė­lu­si, nors ir ap­leis­tus, bet vis dar eg­zis­tuo­jan­čius pa­mink­lus, ra­jo­no val­džia ver­čiau ima­si kur­ti nau­jus (til­tas, trin­ke­lės) ar­ba se­ka pa­sku­ti­nė­mis tau­ti­nių dra­bu­žių ma­dos ten­den­ci­jo­mis.

Kas gi tos Šiau­lių ge­gu­ži­nės ir kuo jos ypa­tin­gos? Kuo svar­bi jų vie­ta Alek­sand­ri­jo­je?

XIX a. ant­ro­jo­je pu­sė­je, nu­tie­sus Rygos–Tauragės plen­tą bei ge­le­žin­ke­lį, ma­to­mas spar­tus tuo­met Ru­si­jos im­pe­ri­jos su­dė­ty­je bu­vu­sio Šiau­lių mies­to eko­no­mi­nis vys­ty­ma­sis bei gy­ven­to­jų skai­čiaus au­gi­mas. Mies­tas ta­po svar­biu kul­tū­ros, įsi­bė­gė­jan­čio lie­tu­vių tau­ti­nio at­gi­mi­mo, drau­džia­mos spau­dos pla­ti­ni­mo bei pa­skirs­ty­mo cent­ru.

Kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo vys­ty­mą­si ska­ti­no ir Šiau­liuo­se tuo me­tu be­si­kū­ru­si lie­tu­vių in­te­li­gen­ti­ja, jos at­sto­vai bū­rė­si į vi­suo­me­ni­nes drau­gi­jas, pa­dė­jo pla­tin­ti už­draus­tą li­te­ra­tū­rą. Ne­ga­li­me pa­mirš­ti ir is­to­ri­nės Šiau­lių (dab. Ju­liaus Ja­no­nio) gim­na­zi­jos, tarp ku­rios auk­lė­ti­nių pli­to de­mok­ra­ti­nės bei tau­ti­nės idė­jos, o dau­ge­lis gim­na­zis­tų vė­liau ta­po ak­ty­viais tau­ti­nio są­jū­džio da­ly­viais, tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos po­li­ti­kos, kul­tū­ros, vi­suo­me­nės vei­kė­jais.

Vi­sų šių įvy­kių fo­ne XIX a. pa­bai­go­je ir bu­vo pra­dė­tos reng­ti Šiau­lių ge­gu­ži­nės. Jos sa­vo tu­ri­niu bei is­to­ri­ne reikš­me sky­rė­si nuo įpras­tų pa­va­sa­rio šven­čių.

Pir­mo­ji Šiau­lių ge­gu­ži­nė įvy­ko 1899 m. bir­že­lio 12 d. Zu­bo­vams pri­klau­siu­sio Alek­sand­ri­jos dva­ro že­mė­se. Šven­tę or­ga­ni­za­vo tuo­me­ti­nis Mask­vos uni­ver­si­te­to stu­den­tas, bū­si­ma­sis is­to­ri­kas Au­gus­ti­nas Ja­nu­lai­tis.

Pir­mo­ji ge­gu­ži­nė ne­pa­si­žy­mė­jo da­ly­vių gau­sa, pa­sak pa­ties A. Ja­nu­lai­čio, „da­ly­va­vo tik sa­vi ir pa­žįs­ta­mi“. Ta­čiau bū­tent taip gi­mė tra­di­ci­niu ta­pęs kul­tū­ri­nis ren­gi­nys, iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro vy­kęs ne tik Alek­sand­ri­jo­je, bet ir ki­tuo­se ak­ty­viai lie­tu­vių tau­ti­nia­me at­gi­mi­me da­ly­va­vu­sių gra­fų Zu­bo­vų dva­ruo­se – Bu­biuo­se, Kai­riuo­se, And­ri­ja­vo­je. Ge­gu­ži­nės kas­met su­trauk­da­vo vis dau­giau sve­čių.

Kaip ir įpras­ta ge­gu­ži­nėms, jų me­tu skam­bė­jo mu­zi­ka, lie­tu­viš­kos dai­nos, vy­ko šo­kiai, žiū­ro­vams ro­dy­ti va­di­na­mie­ji „gy­vie­ji pa­veiks­lai“, spek­tak­liai, Šiau­liuo­se vei­ku­sios „Var­po“ drau­gi­jos teat­ro tru­pės pa­si­ro­dy­mai.

Ta­čiau es­mi­nis Šiau­lių ge­gu­ži­nių bruo­žas – gre­ta kul­tū­ri­nės di­men­si­jos ma­to­mas ryš­kus po­li­ti­nis as­pek­tas. Po pa­si­links­mi­ni­mo prie­dan­ga į mū­sų mies­to apy­lin­kes su­si­rin­kę lie­tu­vių tau­ti­nio at­gi­mi­mo vei­kė­jai spręs­da­vo ak­tua­lius to lai­ko­tar­pio klau­si­mus, ap­tar­da­vo po­li­ti­nes ak­tua­li­jas, drau­džia­mos lie­tu­viš­kos spau­dos lei­dy­bos bei pla­ti­ni­mo rei­ka­lus, dis­ku­tuo­da­vo apie vi­suo­me­nės pro­ble­mas, svars­ty­da­vo to­les­nius sa­vo veik­los žings­nius.

Šiau­lių ge­gu­ži­nė­se su­si­rink­da­vo įvai­rių po­li­ti­nių sro­vių at­sto­vai, to­dėl šven­tės am­ži­nin­kų at­si­mi­ni­muo­se kar­tais api­bū­di­na­mos kaip „lie­tu­vių sei­mas“ ar­ba „pir­mie­ji lie­tu­vių par­la­men­tai“ su frak­ci­jo­mis. Tei­gia­ma, kad bū­tent šių šven­čių me­tu pir­mą kar­tą bu­vo pra­bil­ta apie po­li­ti­nį Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės sie­kį.

Įvai­riais me­tais va­di­na­mą­sias Šiau­lių ge­gu­ži­nes or­ga­ni­za­vo ne tik jau mi­nė­ta­sis A. Ja­nu­lai­tis, bet ir to­kios as­me­ny­bės, kaip ra­šy­to­jai Po­vi­las Vi­šins­kis, Že­mai­tė, XX a. pra­džio­je Šiau­liuo­se ku­rį lai­ką gy­ve­nęs kal­bi­nin­kas Jo­nas Jab­lons­kis, Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos įkū­rė­jas ir pir­mi­nin­kas Vla­das Put­vins­kis su žmo­na Emi­li­ja.

Prie šven­tės įgy­ven­di­ni­mo pri­si­dė­da­vo ir Zu­bo­vų dva­rų pa­rei­gū­nai. Šiau­lių ge­gu­ži­nė­se da­ly­vau­da­vo žmo­nės ne tik iš ne­to­li­mų apy­lin­kių, bet ir iš ki­tų Lie­tu­vos vie­tų. Taip pat at­vyk­da­vo Ru­si­jos im­pe­ri­jos bei ki­tų ša­lių uni­ver­si­te­tuo­se stu­di­ja­vę lie­tu­viai stu­den­tai.

Tarp sve­čių ne­trū­ko ir žy­mių as­me­nų. Tai bū­si­mie­ji Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai (Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius, Ste­po­nas Kai­rys, Jo­nas Vi­lei­šis, My­ko­las Bir­žiš­ka), Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos po­li­ti­niai vei­kė­jai (Ka­zys Gri­nius, Juo­zas Tū­be­lis, Ka­zi­mie­ras Venc­laus­kis), gar­sūs kul­tū­ros ir me­no at­sto­vai (Mi­ka­lo­jus Kons­tan­ti­nas Čiur­lio­nis, Gab­rie­lė Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė, Šat­ri­jos Ra­ga­na) ir ki­ti, ku­riems iš­var­dy­ti rei­kė­tų dar dau­giau ei­lu­čių.

1934 m. mi­nint pir­mo­sios ge­gu­ži­nės me­ti­nes, Alek­sand­ri­jo­je įreng­tas bend­rą tau­ti­nio są­jū­džio vei­kė­jų dar­bą sim­bo­li­za­vęs „Darželis–Skruzdėlynas“ – iki šių die­nų iš­li­ku­si kom­po­zi­ci­ja, su­da­ry­ta iš pa­mink­li­nio ak­mens su iš­kal­tu už­ra­šu „1899 La­bo­ra 1934“ (ver­čiant iš lo­ty­nų kal­bos, „dirbk") bei iš ak­me­nų su­mū­ry­ta sie­na ir laip­tais.

At­siž­vel­giant į pro­gra­mos tu­ri­nį bei da­ly­vių įvai­ro­vę, Šiau­lių apy­lin­kė­se vy­ku­sias ge­gu­ži­nes drą­siai ga­li­ma va­din­ti is­to­ri­niu na­cio­na­li­nės reikš­mės įvy­kiu, tel­ku­siu to me­to tau­ti­nio at­gi­mi­mo vei­kė­jus bei nea­be­jo­ti­nai pri­si­dė­ju­siu prie ke­lio į 1918 m. va­sa­rio 16 d. Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mą. Ieš­kant ana­lo­gi­jų su so­vie­ti­ne oku­pa­ci­ja bei XX a. ant­rą­ja pu­se, ge­gu­ži­nes, pa­gal jų svar­bą, ga­li­ma pri­ly­gin­ti Są­jū­džio ren­gi­niams.

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Šiau­lių ge­gu­ži­nių pa­mink­li­nis ak­muo bu­vo su­skal­dy­tas, ta­čiau žmo­nių ran­ko­mis res­tau­ruo­tas. Drą­saus, bet ne­ vi­sai sėk­min­go ban­dy­mo su­lip­dy­ti ak­me­nį re­zul­ta­tas – iš­kal­ti skai­čiai „1894“, lėmę il­gą lai­ką vy­ra­vu­sią klai­din­gą nuo­sta­tą, jog pir­mo­ji is­to­ri­nė ge­gu­ži­nė įvy­ko ne 1899 m., bet pen­ke­riais me­tais anks­čiau.

Vis­gi, so­viet­me­čiu pir­mo­sios ge­gu­ži­nės vie­ta Alek­sand­ri­jo­je ta­po ap­leis­ta, to­kia ji iš­li­ko iki šių die­nų. Išim­tis – tau­ti­nio at­gi­mi­mo lai­ko­tar­pis XX a. 9 deš. pa­bai­go­je bei pir­mie­ji Nep­rik­lau­so­my­bės me­tai, kuo­met ak­ty­vūs en­tu­zias­tai ren­gė tal­kas, o bend­ri­ja „La­bo­ra“ su Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros sky­riu­mi ke­le­rius me­tus ban­dė gai­vin­ti šven­čių tra­di­ci­jas.

Dar 1994 m. ge­gu­ži­nių is­to­ri­ja be­si­do­mė­ju­si li­te­ra­tū­ro­lo­gė Da­lia Strio­gai­tė ra­šė, kad „mū­sų is­to­ri­kai, kul­tū­ro­lo­gai bus ne­leis­ti­nai pri­mir­šę XIX a. pabaigos–XX a. pra­džios gar­sią­sias Šiau­lių ge­gu­ži­nes“. Prob­le­ma ak­tua­li ir praė­jus dau­giau nei dviem de­šimt­me­čiams, o gre­ta mi­nė­tų­jų dvie­jų gru­pių bū­ti­na pa­mi­nė­ti ir val­džios at­sto­vus. Šian­dien liūd­na ma­ty­ti už­mirš­tą, ap­leis­tą ir ne­pri­žiū­ri­mą is­to­ri­nę vie­tą Alek­sand­ri­jo­je.

Akis ba­do ne­tvar­kin­gi ir ne vi­sur praei­na­mi ta­kai, vie­ta, kur sto­vi pa­mink­li­nis ak­muo yra apau­gu­si žo­lė­mis bei ne­priei­na­ma, o pa­tys ak­me­nys ap­sa­ma­no­ję. Be to, pa­mink­lą ras­ti sun­ku – nė­ra jo­kių in­for­ma­ci­nių len­tų ir ro­dyk­lių. Pa­na­šu, kad šią vie­tą yra už­mir­šę ir nau­jie­nų bei tu­ris­ti­nės in­for­ma­ci­jos ren­gė­jai.

Pas­ta­rai­siais me­tais į fo­tog­ra­fų ob­jek­ty­vus daž­niau­siai pa­ten­ka ne žo­lė­se pa­sken­dęs 1934 m. įreng­tas „Dar­že­lis-Skruz­dė­ly­nas“ su pa­mink­li­niu ak­me­niu, bet gre­ta esan­tis ak­muo su ne­se­niai kri­tu­sia bei su­ski­lu­sia me­mo­ria­li­ne plokš­te.

Ge­gu­ži­nių vie­ta – ne ­vie­nin­te­lis is­to­riš­kai svar­bus, bet ap­leis­tas ob­jek­tas Alek­sand­ri­jo­je. Dė­me­sio nu­si­pel­no vi­sai ša­lia esan­tys Lie­tu­vos lais­vės ko­vų są­jū­džio žu­vu­sių da­ly­vių (par­ti­za­nų) bei nu­žu­dy­tų po­li­ti­nių ka­li­nių at­mi­ni­mui pa­sta­ty­ti kry­žiai. Prie ke­lio Šiauliai–Panevėžys – ge­riau ma­to­mos, ta­čiau taip pat sun­kiai pa­sie­kia­mos ir ap­leis­tos ka­pi­nės. Jo­se pa­lai­do­ti nuo 1911 m. Alek­sand­ri­jos dva­rą val­dę Ja­na­vi­čiai bei su jais gi­mi­nys­tės ry­šių tu­rė­jęs ra­šy­to­jas, XIX–XX a. san­dū­ros lie­tu­vių tau­ti­nio at­gi­mi­mo vei­kė­jas, miš­ki­nin­kas, tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos Že­mės ūkio ir vals­ty­bės tur­tų vi­ce­mi­nist­ras, Miš­kų de­par­ta­men­to di­rek­to­rius, pir­ma­sis Že­mės ūkio aka­de­mi­jos rek­to­rius Po­vi­las Ma­tu­lio­nis. Tiek jo ka­pas, tiek pa­mink­li­nis ge­gu­ži­nių ak­muo yra įtrauk­ti į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą.

Ga­li­ma dar­kart pa­kar­to­ti – iš­var­dy­ti ob­jek­tai Alek­sand­ri­jo­je (pir­mo­sios ge­gu­ži­nės vie­ta, par­ti­za­nų at­mi­ni­mui skir­ti kry­žiai, prie ke­lio esan­čios ka­pi­nės) bent jau ar­tė­jan­čio Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­čio pro­ga pri­va­lo su­lauk­ti Šiau­lių ra­jo­no val­džios dė­me­sio.

Di­de­lių vil­čių ne­puo­se­lė­ju, ta­čiau mi­nė­tos vie­tos tu­ri tap­ti ran­da­mos, priei­na­mos bei iden­ti­fi­kuo­ja­mos. To­dėl pra­džio­je rei­kė­tų bent jau su­tvar­ky­ti bei pri­žiū­rė­ti pa­grin­di­nius ta­kus, pa­mink­lų priei­gas, įreng­ti in­for­ma­ci­nes len­tas bei ro­dyk­les.

At­ver­ki­me vi­suo­me­nei už­mirš­tas, bet svar­bias is­to­ri­nes vie­tas.

Au­to­riaus nuo­tr.

Pir­mo­sios Šiau­lių ge­gu­ži­nės įam­ži­ni­mas. Kai­rė­je – ak­muo su me­mo­ria­li­ne plokš­te (plokš­tė su da­bar­ti­niu teks­tu už­dė­ta 1999 m.). De­ši­nė­je – 1934 me­tais įreng­tas „Dar­že­lis-Skruz­dė­ly­nas“ su pa­mink­li­niu ak­me­niu bei tvo­re­le.

„Dar­že­lis-Skruz­dė­ly­nas“, įreng­tas 1934 me­tais.

Ap­sa­ma­no­jęs pir­mo­sios ge­gu­ži­nės pa­mink­li­nis ak­muo. So­viet­me­čiu jis bu­vo su­skal­dy­tas bei žmo­nių ban­dy­tas res­tau­ruo­ti (tai ro­do vi­du­ri­nė tam­ses­nė da­lis). Ak­mens tvar­ky­mo me­tu at­si­ra­do skai­čius 4, pa­kei­tęs vir­šu­je esan­čią da­tą į 1894 m. (dėl to so­vie­ti­nė­je pe­rio­di­nė­je spau­do­je bei li­te­ra­tū­ro­je bū­da­vo nu­ro­do­ma, jog pir­mo­ji ge­gu­ži­nė įvy­ko 1894 m.).

4. Ka­pi­nės, kur pa­lai­do­tas P. Ma­tu­lio­nis bei Ja­na­vi­čiai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Is­to­ri­kas, mu­zie­ji­nin­kas, gi­das Gied­rius Gai­da­ma­vi­čius.