Ar akmenys moka juoktis?

Ar ak­me­nys mo­ka juok­tis?

Į šį klau­si­mą tei­sin­giau­siai ga­lė­tų at­sa­ky­ti prieš tris de­šimt­me­čius Am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vęs kel­miš­kis sa­va­moks­lis skulp­to­rius Juo­zas Liau­dans­kis, Kel­mės kraš­tui pa­li­kęs ak­mens žy­mę, ak­me­ny­je įspau­dęs šil­tas ir gy­vas kū­rė­jo pė­das.

Jo su­kur­tos ir iki šiol te­be­gy­ve­nan­čios ak­me­ni­nės bū­ty­bės tu­ri ne tik žmo­gaus pa­vi­da­lą, bet ir sie­lą. Jos mo­ka liū­dė­ti ir juok­tis, dirb­ti ir mu­zi­kuo­ti.

Prieš pra­dė­da­mas kal­ti skulp­tū­rą Juo­zas Liau­dans­kis il­gai ap­žiū­ri­nė­da­vo ak­me­nį, pa­skui jį glos­ty­da­vo, stuk­sen­da­vo į jį plak­tu­ku, pri­glau­dęs au­sį, ak­mens klau­sy­da­vo­si. Ir tik po ke­lių die­nų, kai pa­vyk­da­vo su­si­tar­ti su ak­me­niu, im­da­vo­si kal­to ir įkvėp­da­vo jam gy­vy­bę.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Iš­si­vaikš­čio­jo po Kel­mę ir su­sto­jo

Kel­mės cent­rą puo­šia ne mo­nu­men­tai mies­to įžy­my­bėms ar is­to­ri­nėms as­me­ny­bėms. Čia sto­vi skal­bė­jos fi­gū­rė­lė, tar­si sim­bo­li­zuo­jan­ti pa­pras­to žmo­gaus, koks bu­vo pa­ts skal­bė­jos kū­rė­jas, kas­die­ny­bę ir sun­kų dar­bą. Ne­to­lie­se – pul­ke­lis ak­me­ni­nių mu­zi­kan­tų, tar­si sa­kan­čių, jog ša­lia dar­bo rei­kia ir pa­si­links­mi­ni­mų. O paė­jus ko­kį pus­ki­lo­met­rį link Kra­žan­tės ir se­no­jo ma­lū­no, su­sto­jęs pa­mink­las ra­šy­to­jui Bro­niui Lau­ce­vi­čiui – Varg­šui, tar­si ta­rian­tis, jog žmo­gui rei­kia ir kū­ry­bos.

Daug Juo­zo Liau­dans­kio yra Kel­mė­je! Ki­to­je Kra­žan­tės pu­sė­je, ša­lia til­to, – skulp­tū­ra tan­kis­tams, ku­rie pa­sku­ti­nią­ją ka­ro die­ną tą til­tą iš­sau­go­jo nuo su­sprog­di­ni­mo. Lie­tu­vai­tė. Knyg­ne­šiai. Ak­me­ni­nės fi­gū­ros pa­ri­mu­sios ša­lia mi­ru­sių­jų ka­pų...

Ak­men­ta­šys skulp­tū­roms įkvė­pė gy­vy­bę, ir jos ap­si­sto­jo kiek­vie­na sa­vo­je erd­vė­je.

To­dėl, kai šian­dien ky­la dis­ku­si­ja, ar ne ge­riau bū­tų Juo­zo Liau­dans­kio pa­se­kė­jų per Kel­mė­je ren­gia­mus ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mus su­kur­tas skulp­tū­ras su­vež­ti į vie­ną vie­tą ir įkur­ti skulp­tū­rų par­ką, ku­ris gar­sin­tų Kel­mę, ak­mens ženk­lus šia­me kraš­te pa­ste­bė­jęs sim­po­ziu­mų pra­di­nin­kas Ar­nas Ar­laus­kas – ka­te­go­riš­kas: „Su­vež­ti skulp­tū­ras į vie­ną vie­tą bū­tų tas pa­ts, kas su­va­ry­ti jas į ko­lū­kį.“

– Kai ku­rie kel­miš­kiai ma­no, jog po mies­tą iš­bars­ty­tos de­šim­tys skulp­tū­rų – kar­tais nė ne­pas­te­bi­mos. Skulp­tū­rų par­kas ga­lė­tų tap­ti mies­to ak­cen­tu ir tu­ris­tų mėgs­ta­ma vie­ta.

– Tu­ris­tas ga­li pa­si­vaikš­čio­ti po mies­tą ir ap­žiū­rė­ti vi­sas skulp­tū­ras. Į sim­po­ziu­mus at­vy­kę ak­men­ta­šiai iš anks­to iš­si­ren­ka vie­tą, ir tai vie­tai pri­tai­ko sa­vo kū­ri­nį. Da­bar skulp­tū­ros suau­gu­sios su sa­vo vie­ta. Prie jų pri­pra­tę gy­ven­to­jai. To­dėl bū­tų keis­ta, jei­gu jas iš tos erd­vės paim­tu­me.

– Bet pa­ly­gin­ki­me. Juk ir vie­no kū­rė­jo, tar­kim ra­šy­to­jo, dar­bai iš­blaš­ky­ti at­ski­ro­mis no­ve­lė­mis ir pub­li­ka­ci­jo­mis, ne­tu­ri to svo­rio, ko­kį tu­rė­tų su­dė­ti į at­ski­rą kny­gą. Pa­na­šiai ir su skulp­tū­rų par­ku. Jis ga­lė­tų tap­ti trau­kos cent­ru, da­ry­tų mies­tą iš­skir­ti­nį, ypač, jei pri­dė­tu­me ir Juo­zo Liau­dans­kio is­to­ri­ją.

– Skulp­tū­rų par­kai ku­ria­mi už­pil­dy­ti tuš­čias mies­tų erd­ves. Kel­mės mies­tas jau su­si­for­ma­vęs. Pa­vie­nės skulp­tū­ros pri­gi­ju­sios sa­vo erd­vė­se. To­kią idė­ją įgy­ven­din­ti ga­lė­tu­me ne­bent atei­ty­je, pa­vyz­džiui, vis ple­čia­ma­me Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio par­ke.

Juo­zo Liau­dans­kio ste­buk­las

Ku­ni­gas Ri­čar­das Mi­ku­ta­vi­čius sa­kė, jog Lie­tu­vą gar­si­na Ar­vy­das Sa­bo­nis, o Kel­mę – Juo­zas Liau­dans­kis. Ma­tyt, min­ty­se tu­rė­tos jo skulp­tū­rų pa­ro­dos Mask­vo­je, Vo­kie­ti­jos De­mok­ra­ti­nė­je Res­pub­li­ko­je, Veng­ri­jo­je ir Če­kos­lo­va­ki­jo­je, kur į kel­miš­kio sa­va­moks­lio kū­ri­nius lan­ky­to­jai žiū­rė­jo nuo­sta­bos pil­no­mis aki­mis.

J. Liau­dans­kio sū­nus Rai­mon­das pri­si­me­na sa­vo ir tė­vo ke­lio­nę į Mask­vą. Ten są­jun­gi­nė­je pa­ro­do­je bu­vo eks­po­nuo­ja­mos J. Liau­dans­kio skulp­tū­ros. Tarp pen­kio­li­kos pa­vil­jo­nų Lie­tu­vos bu­vo pa­ts po­pu­lia­riau­sias. Lan­ky­to­jai ak­men­ta­šio klau­sė, kaip jis su­ge­ba šias gy­vas bū­ty­bes iš ak­mens iš­lais­vin­ti.

O skulp­to­riaus at­sa­ky­mas bu­vo pa­pras­tas: „Vis­kas pri­klau­so nuo kū­rė­jo. Jei žmo­gus bus gob­šuo­lis, ver­tel­ga, int­ri­gan­tas, pa­vy­duo­lis, jei sa­vęs nea­ti­duos dar­bui, o pa­sau­lį ma­tys tik niū­rių spal­vų, jo kū­ri­niai bus ne­gy­vi, ne­tik­ri, be ši­lu­mos.“

Ir grį­žęs iš Mask­vos kel­miš­kis ak­men­ta­šys ne­daug­žo­džia­vo ir sa­vo pa­sie­ki­mais ne­si­pui­ka­vo. Kraš­tie­čių klau­sia­mas apie pa­ro­dą at­sa­ky­da­vo trum­pai: „Ak­me­nų daug“.

Ran­kų ste­buk­las ir min­ties mįs­lė, ku­rią už­me­na Juo­zas Liau­dans­kis, ma­tyt sly­pi itin jaut­rio­je, di­de­lė­je ir im­lio­je pa­pras­to kai­mo vai­ko sie­lo­je, kai sva­jo­nė nie­kaip ne­be­tel­pa į ga­li­my­bių rė­mus.

„Nuo pat sa­vo ma­žų die­nų la­bai mė­gau me­ną. Kai mo­ti­na ei­da­vo baž­ny­čion, pra­šy­da­vau, kad ir ma­ne te­nai ves­tų­si, nuė­jęs žiū­rė­da­vau į pieš­tus ir iš skulp­tū­rų dirb­tus šven­tuo­sius, o pa­rė­jęs na­mos­na, ga­ny­da­mas kar­ves, pa­tsai juos dirb­da­vau iš me­džio ar iš mo­lio“, – dar gy­vas bū­da­mas pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si J. Liau­dans­kis, my­lė­jęs me­džius, gė­les, paukš­te­lius ir sie­lo­da­vę­sis, kai ki­ti pie­me­nys iš­dras­ky­da­vo paukš­čio liz­dą.

Juk­niš­kės kai­me­ly­je, be­tur­čių tė­vų šei­mo­je, gi­męs ak­men­ta­šys ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės mo­ky­tis. Tė­vas, ne­no­rė­da­mas ei­ti į ru­sų – ja­po­nų ka­rą, pa­bė­go į Ame­ri­ką. Ten ne­ra­do nei tur­tų, nei lai­mės. Grį­žo at­gal su­žeis­ta ko­ja.

La­bai tau­py­da­mi ir par­duo­da­mi užau­gin­tus gy­vu­lius Liau­dans­kiai iš­ga­lė­jo nu­si­pirk­ti še­šias de­šim­ti­nes ne­dir­ba­mos že­mės. Ta­čiau vėl pra­si­dė­jo ka­ras, ku­rio šį­kart tė­vas neiš­ven­gė. Ket­ve­rius me­tus te­ko bū­ti vo­kie­čių ne­lais­vė­je.

Juo­zą Liau­dans­kį skai­ty­ti, ra­šy­ti ir skai­čiuo­ti pa­mo­kė jo pusb­ro­lis. Ati­tar­na­vęs ka­riuo­me­nė­je ir su­kū­ręs sa­vo šei­mą, J. Liau­dans­kis, sek­da­mas sa­vo se­ne­lio ir tė­vo pa­vyz­džiu, pra­dė­jo ta­šy­ti ak­mens pa­mink­lus. Iš pra­džių sun­kiai se­kė­si. Pa­mink­las ne iš kar­to išei­da­vo. Il­gai­niui ak­muo pra­dė­jo pa­si­duo­ti. Skulp­tū­ro­mis jis pra­dė­jo puoš­ti ne tik ka­pi­nes bet ir Kel­mės mies­to erd­ves.

Anks­ty­vo­jo Juo­zo Liau­dans­kio kū­ry­bos lai­ko­tar­pio skulp­tū­ros da­žy­tos alie­ji­niais ar­ba bron­zi­niais da­žais.

Sa­vi­tos ir jo re­li­gi­nės te­ma­ti­kos Kris­taus, Ma­ri­jos, an­ge­lų skulp­tū­ros, ku­rios puo­šia ant­ka­pi­nius pa­mink­lus.

1988-ai­siais skulp­to­rius iš ak­mens iš­lais­vi­no pa­sku­ti­nią­ją jam pa­klu­su­sią gy­vy­bę pa­mink­le kel­miš­kiui poe­tui Bro­niui Lau­ce­vi­čiui-Varg­šui.

Pa­mink­lo ati­den­gi­mo šven­tė su­ta­po su pir­muo­ju Kel­mės są­jū­džio mi­tin­gu sta­dio­ne, esan­čiu ne­to­li pa­mink­lo. J. Liau­dans­kis ne­spė­jo įgy­ven­din­ti dar vie­nos sa­vo sva­jo­nės – iš ak­mens iš­lais­vin­ti Že­mai­čiuo­se po­pu­lia­rią as­me­ny­bę – svie­to ly­gin­to­ją Ta­dą Blin­dą.

Pa­mė­gęs ak­men­ta­šio dar­bą jis daž­nai kar­to­da­vo, jog ak­muo jį ra­mi­na. Net gu­lė­da­mas mir­ties pa­ta­le jis mu­šė pa­ga­liu­ką į pa­ga­liu­ką, ma­tyt, pa­siil­gęs ak­mens skam­be­sio.

To­dėl, kai Kel­mės kul­tū­ros cent­re bu­vo įkur­ta ir Juo­zo Liau­dans­kio var­du pa­va­din­ta dai­lės ga­le­ri­ja, skam­bė­jo, tauk­šė­jo ir kauk­šė­jo ak­me­nu­kai. Tai bu­vo ak­me­ni­niai plo­ji­mai Am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vu­siam skulp­to­riui ir jo pa­li­ki­mui.

Ak­muo su­minkš­ti­na šir­dį

„Kel­mė ak­me­nė­ja, bet kel­miš­kių šir­dys minkš­tė­ja“, – taip bai­gian­tis 2017 me­tų ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mui Kel­mė­je kal­bė­jo šiau­lie­tis me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus, pri­mi­nęs, jog ak­me­ni­mi šį mies­tą pa­ženk­li­no praė­ju­sia­me am­žiu­je čia gy­ve­nęs tau­to­dai­li­nin­kas ak­men­ta­šys Juo­zas Liau­dans­kis.

Tęs­da­mi J. Liau­dans­kio tra­di­ci­ją kel­miš­kiai su­ren­gė jau aš­tuo­nis ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mus ir įkur­di­no apie 40 per juos su­kur­tų skulp­tū­rų įvai­rio­se mies­to erd­vė­se.

Kel­mė­je vyks­tan­tys ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mai ta­po uni­ka­liu kul­tū­ros reiš­ki­niu Šiau­lių re­gio­ne. Idė­jos au­to­rius – Kel­mės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius Ar­nas Ar­laus­kas, iš Že­mai­ti­jos gi­lu­mos at­si­kė­lęs gy­ven­ti ir dirb­ti į Kel­mę ir pa­ste­bė­jęs prieš pat Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą mi­ru­sio ak­men­ta­šio Juo­zo Liau­dans­kio pa­lik­tus ak­mens ženk­lus.

„Kai pir­mą kar­tą at­va­žia­vau į Kel­mę, pa­ma­tęs J. Liau­dans­kio skulp­tū­ras, pa­ma­niau, jog Kel­mė tu­ri ak­mens žy­mę. To­dėl pa­siū­liau tęs­ti ak­men­ta­šys­tės tra­di­ci­ją. Ji pri­li­po, ne­nu­ny­ko. Va­di­na­si, bu­vo rei­ka­lin­ga“, – me­na Ar­nas Ar­laus­kas.

Pir­ma­sis ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mas su­reng­tas 2004 me­tais, mi­nint 100 – ąsias J. Liau­dans­kio gi­mi­mo me­ti­nes.

Į Kel­mę su­si­rin­kę ak­men­ta­šiai dar­buo­ja­si kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se. Jie su­ku­ria po skulp­tū­rą, ku­ri pri­tai­ko­ma ku­riai nors mies­to erd­vei.

Dar­bas sim­po­ziu­muo­se pra­si­de­da ak­mens ap­žiū­rė­ji­mu. Dirb­tu­vių kie­me pri­vež­ta įvai­raus dy­džio ak­me­nų.

Ant di­džiau­sio­jo ak­mens sa­vo įran­kiais ak­men­ta­šiai iš­ka­la rai­des „J. L.“ – ak­men­ta­šio Juo­zo Liau­dans­kio ini­cia­lus.

Šiuo sim­bo­li­niu įspau­du ir pra­si­de­da ak­men­ta­šių kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių veik­la.

Kū­ry­bi­nį bran­duo­lį su­da­ro kiek­vie­na­me sim­po­ziu­me da­ly­vau­jan­tys ak­men­ta­šiai Ka­zys Bim­ba, Val­das Ban­dza ir Jo­nas Vai­ce­kaus­kas.

2017 me­tais pir­mą kar­tą ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mas ta­po tarp­tau­ti­niu. Iš Lat­vi­jos at­vy­ko ak­men­ta­šys Ed­vins Krū­minš iš Es­ti­jos – Lau­ri Tamm.

Rū­pin­to­jė­lių meist­ras

Kel­mę puo­šia ne vien per ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mus su­kur­tos skulp­tū­ros. Pra­džią to­kiai puo­šy­bai da­vė vie­nas iš ryš­kiau­sių Juo­zo Liau­dans­kio tra­di­ci­jų tę­sė­jų kel­miš­kis tau­to­dai­li­nin­kas Val­das Ban­dza, šie­met pri­pa­žin­tas ge­riau­siuo­ju Šiau­lių ap­skri­ties meist­ru ir pel­nęs Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cent­ro „Auk­so vai­ni­ką“.

Jis pir­ma­sis Lie­tu­vo­je pra­dė­jo kur­ti ak­me­ni­nių rū­pin­to­jė­lių skulp­tū­ras, ku­rios grei­tai iš­po­pu­lia­rė­jo. Ver­ti­na­mi ir šio tau­to­dai­li­nin­ko dar­bai sak­ra­li­nė­mis te­mo­mis.

Ak­mens skulp­tū­ras V. Ban­dza ku­ria nuo 2000 –ųjų me­tų. Per tą lai­ką jų įvai­rio­se erd­vė­se ap­si­gy­ve­no per tris šim­tus.

Val­das gi­mė ir au­go Šiau­liuo­se. Jo tė­vas bu­vo me­džio meist­ras. Dro­žė­jo gys­le­lę pa­vel­dė­jo ir Šiau­liuo­se gy­ven­ti li­kęs Val­do bro­lis Pet­ras. Jis dro­žia pui­kias skulp­tū­ras, tu­ri me­no kū­rė­jo sta­tu­są.

Nu­pir­ko įran­kių ir Val­dui, ta­čiau jam ne­si­se­kė drož­ti, su­si­pjaus­tė pirš­tus. Tuo­met bro­lis pa­ra­gi­no Val­dą kur­ti ak­mens skulp­tū­ras.

Su ak­me­niu Val­dui se­kė­si kur kas ge­riau. Po me­tų jo kur­ti ak­me­ni­niai an­ge­lai ir rū­pin­to­jė­liai jau va­žia­vo į pa­ro­dą. Ver­tin­to­jams, įpra­tu­siems ma­ty­ti me­di­nius rū­pin­to­jė­lius, ak­me­ni­niai bu­vo vi­siš­ka nau­jo­vė.

Dar po me­tų Val­das priim­tas į tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą, 2009 –aisiais ta­po me­no kū­rė­ju. 2010-ai­siais V. Ban­dzos skulp­tū­ros ser­ti­fi­kuo­tos kaip tau­ti­nio pa­vel­do pro­duk­tas. Vė­liau tau­to­dai­li­nin­kas pel­nė ir meist­ro ser­ti­fi­ka­tą. Tai aukš­čiau­sias tau­to­dai­li­nin­kų pa­sie­ki­mas. Val­das sie­kia ir edu­ka­ci­nių pro­gra­mų ser­ti­fi­ka­to, kad sa­vo ama­to pa­slap­ti­mis ga­lė­tų da­lin­tis su mo­ki­niais.

Prieš 28 me­tus ap­si­gy­ve­nęs Kel­mė­je V.Ban­dza ta­po tar­si ant­ruo­ju Juo­zu Liau­dans­kiu. Jis tę­sė praė­ju­sio am­žiaus ak­men­ta­šio tra­di­ci­ją ir ėmė puoš­ti mies­tą ak­me­ni­nė­mis skulp­tū­ro­mis. Mies­to cent­re, ša­lia švie­so­fo­ro pa­sta­tė nykš­tu­kų bū­re­lį. Li­go­ni­nės ir Kraš­to ap­sau­gos pa­sta­tų ap­lin­ką pa­puo­šė an­ge­lai. Prie Kra­žan­tės už­tvan­kos priei­gas puo­šia jo su­kur­ta „Žu­vis“, ne­to­li au­to­bu­sų sto­ties sto­vi jo „Ra­tas“, prie bib­lio­te­kos – skai­ty­to­jo skulp­tū­ra.

„Ak­muo – su­dė­tin­ga ir sun­kiai su­val­do­ma me­džia­ga, – kū­ry­bos su­bti­ly­bė­mis da­li­ja­si Val­das. – Ta­čiau aš at­si­gau­nu ša­lia ak­mens. Kai bai­giu kur­ti an­ge­lą, rū­pin­to­jė­lį ar ki­tą skulp­tū­rą, jos at­ro­do to­kios švel­nios, nors pa­da­ry­tos iš ak­mens. Kai jas iš­si­ve­ža už­sa­ko­vas, at­sar­giai pa­tapš­no­ju per pe­tį ir at­si­svei­ki­nu. Kar­tais bū­na liūd­na. Prie skulp­tū­ros pri­si­ri­ši lyg prie žmo­gaus, kol vyks­ta ne­trum­pas kū­ry­bos pro­ce­sas.

Kai bū­nu to­se vie­to­se, kur jos iš­ke­lia­vo, bū­ti­nai jas ap­lan­kau. Pa­si­žiū­riu kiek pa­si­kei­tu­sios. Skulp­tū­ros sens­ta kaip ir žmo­gus, pa­vir­šius ap­dul­ka, pa­tam­sė­ja, kar­tais ap­sa­ma­no­ja.“

Per ke­lio­li­ka drau­gys­tės su ak­me­niu me­tų Val­das iš­mo­ko jį pa­žin­ti ir pa­mil­ti. Net vai­ruo­jant jo žvilgs­nis kliū­va už pa­ke­lė­se gu­lin­čių rie­du­lių. Bet ge­riau­sie­ji rie­du­liai daž­niau­sia gu­li pel­kė­se ar­ba sun­kiai pri­va­žiuo­ja­muo­se lau­kuo­se.

Val­das at­ski­ria ku­ris ak­muo svei­kas, ku­ris įski­lęs ar žai­bo trenk­tas. Iš­mo­ko, pa­si­tel­kęs pro­tą ir tech­ni­ką, pa­kel­ti ir at­ga­ben­ti į dirb­tu­ves po ke­lias to­nas sve­rian­čius rie­du­lius. Yra pir­kęs ir švie­saus šve­diš­ko ak­mens, ku­rį nau­do­ja pa­mink­lų meist­rai. Bet lie­tu­viš­kas ak­muo – spal­vin­ges­nis ir gra­žes­nis.

Kū­ry­bi­nis ak­men­ta­šio pro­ce­sas pra­si­de­da nuo ga­ba­lo ak­mens at­si­pjo­vi­mo. Į dirb­tu­ves tu­ri atei­ti jau ži­no­da­mas, ką no­ri pa­da­ry­ti. Kar­tais ant po­pie­riaus nu­si­pie­šia es­ki­zą, po to fi­gū­rą nu­si­lip­do iš plas­ti­li­no.

Ne­vi­siš­kai pro­por­cin­gos V. Ban­dzos su­skur­tos skulp­tū­ros pui­kiai ati­tin­ka J. Liau­dans­kio tra­di­ci­ją.

Mies­tas, ku­ria­me klai­džio­ja ak­mens sie­los

Po kiek­vie­no ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mo Kel­mė­je pa­gau­sė­ja ak­mens skulp­tū­rų, ku­rios su­tei­kia mies­tui uni­ka­lu­mo.

Prie li­go­ni­nės stovi lat­vio ak­men­ta­šio Ed­vins Krū­minš su­kur­tas ark­liu­kas.

Au­to­rius skulp­tū­rą ta­šė, tu­rė­da­mas ome­ny­je ma­žiau­sius li­go­ni­nės pa­cien­tus vai­kus. Jie ga­lės pa­lies­ti ak­me­ni­nį ark­liu­ką, su juo pa­bend­rau­ti, pa­žais­ti.

Me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus įžvel­gia ir is­to­ri­nę iš lie­tu­viš­ko ak­mens su­kur­tos skulp­tū­ros pra­smę. Lie­tu­viui ark­lys – ypa­tin­gas gy­vū­nas. Lie­tu­viai skir­tin­gai nei ki­tų ša­lių at­sto­vai ne­val­go šio gy­vu­lio mė­sos.

Ark­lys jiems – per­ga­lės sim­bo­lis. Jis ly­dė­jo lie­tu­vius į ka­rą. Jis trau­kė ka­rie­tas, ve­žė tuok­tis nuo­ta­kas ir jau­ni­kius, krikš­ty­ti vai­kus. Tik 19 – aja­me am­žiu­je ark­lys pra­dė­tas nau­do­ti dar­bui.

Es­tas Lau­ri Taam prie Kel­mės pa­što, prie­šais Kul­tū­ros cent­rą, įkur­di­no sa­vo skulp­tū­rą „Su­si­ti­ki­mas“. Ji sim­bo­li­zuo­ja pir­mą­jį su­si­ti­ki­mo įspū­dį. Min­tis kur­ti bū­tent tai šo­vė gal­von vos at­vy­kus į Kel­mę. Au­to­rius tvir­ti­no skulp­tū­rą kū­ręs iš la­bai se­no ak­mens. O ją įkur­di­no prie pa­što, sim­bo­li­zuo­jan­čio žmo­nių bend­ra­vi­mą, ir prie­šais kul­tū­ros cent­rą, kur žmo­nės daž­niau­sia su­si­tin­ka.

Me­no­ty­ri­nin­kas V. Rim­kus pa­ste­bė­jo, jog tai su­dė­tin­gas kū­ri­nys. Ja­me yra ir vaiz­duo­ja­mo­jo me­no ele­men­tų.

Skve­re­ly­je, prie­šais J. Grai­čiū­no gim­na­zi­ją, sto­vi Jo­no Vai­ce­kaus­ko skulp­tū­ra „Liz­das“. Ap­va­lių for­mų skulp­tū­ra vaiz­duo­ja liz­dą ir paukš­tį spar­nais ap­glė­bu­sį sa­vo ma­žy­lį.

Liz­das sim­bo­li­zuo­ja na­mus, paukš­tis – skry­dį, emig­ra­ci­ją, ap­glė­bu­si ran­ka – vai­kų glo­bą. Tai jaus­min­ga skulp­tū­ra, pri­me­nan­ti, jog tu­ri­me sau­go­ti sa­vo vai­kus ir sa­vo na­mų liz­dą.

„Ak­muo – tvir­ta, pa­tva­ri me­džia­ga. Ta­čiau iš jo įma­no­ma su­kur­ti emo­ci­ją. J. Liau­dans­kis, prieš pra­dė­da­mas ta­šy­ti, ap­glėb­da­vo ak­me­nį, jo pa­si­klau­sy­da­vo, kad iš­girs­tų emo­ci­ją, ku­rią tu­ri pa­vaiz­duo­ti. Ak­me­ny­je ir­gi yra dū­šia. Ir Kel­mė tam­pa uni­ka­liu mies­tu, tie­siog pa­si­gro­bu­siu idė­ją puoš­tis ak­me­ni­nė­mis skulp­tū­ro­mis“, – per­žiū­rė­da­mas per sim­po­ziu­mus su­kur­tas skulp­tū­ras, kal­bė­jo me­no­ty­ri­nin­kas V. Rim­kus.

Prie­šais Kel­mės me­no mo­kyk­lą pa­sta­ty­ta ak­men­ta­šio Ka­zio Bim­bos jau­čio skulp­tū­ra, pa­va­din­ta „Eu­ro­pos pa­gro­bi­mas“. Ji įkū­ni­jo le­gen­dą, ku­rio­je pa­sa­ko­ja­ma, kaip įsi­my­lė­jęs Dzeu­sas, pa­si­ver­tęs jau­čiu, pa­gro­bė Eu­ro­pą. Skulp­to­rius šiuo sa­vo kū­ri­niu iš­ve­dė pa­ra­le­lę tarp šių die­nų, kai Eu­ro­pos ša­lys taip pat iš­vi­lio­ja Lie­tu­vos vai­kus iš na­mų.

Pa­sak me­no­ty­ri­nin­ko V. Rim­kaus, skulp­tū­ra sim­bo­li­zuo­ja tiek bui­ti­nį, tiek emo­ci­nį pa­gro­bi­mą. Jau­čio šner­vės pa­brė­žia jo age­sy­vu­mą. Sim­bo­li­nę pra­smę tu­ri ir prie­dai prie skulp­tū­ros – pa­vyz­džiui, lai­ve­lis, ku­riuo iš­pluk­do­mi mū­sų žmo­nės. Skulp­tū­ra kiek­vie­nam praei­viui su­kels daug min­čių. Skulp­to­rius ypač pui­kiai ge­ba at­skleis­ti ak­mens plas­ti­ką.

Per­nai va­sa­rą ak­men­ta­šių su­kur­tos skulp­tū­ros ra­do nau­jas erd­ves. Trys jų pa­sta­ty­tos ap­link sa­vi­val­dy­bę: skve­re­ly­je ša­lia ka­rių ka­pi­nių ir ža­lio­je ve­jo­je tarp sa­vi­val­dy­bės ir teis­mo pa­sta­tų, dvi – prie baž­ny­čios.

Skve­re­ly­je, ša­lia ka­rių ka­pi­nių, pa­sta­ty­ta klai­pė­die­čio skulp­to­riaus Jo­no Vir­baus­ko skulp­tū­ra, ku­ri da­vė pra­džią skulp­tū­rų par­kui. Tar­si siel­var­tau­jan­čios, tar­si mal­dai ran­kas su­kry­žia­vu­sios mo­ters fi­gū­ra pa­va­din­ta „Su­si­mąs­čiu­si“. J. Vir­baus­kas aiš­ki­na, jog mo­te­ris sim­bo­li­zuo­ja Lie­tu­vą, su­si­mąs­čiu­sią dėl sa­vo ir sa­vo žmo­nių li­ki­mo.

Šiau­lių ra­jo­ne, Gin­kū­nuo­se, gy­ve­nan­tis skulp­to­rius Jo­nas Vai­ce­kaus­kas Sa­vi­val­dy­bės kie­mą pa­puo­šė skulp­tū­ra, ku­rią pa­va­di­no „At­gi­mi­mu“. „Il­gai ši idė­ja ky­bo­jo ore, jai ne­bu­vo kur nu­si­leis­ti. Parsk­rai­di­nau į Kel­mę ir pa­sta­čiau ša­lia au­ga­lo­tos lie­pos“, – sa­kė vi­suo­se aš­tuo­niuo­se Kel­mė­je su­reng­tuo­se sim­po­ziu­muo­se da­ly­va­vęs skulp­to­rius.

Nuo­la­ti­nis sim­po­ziu­mų da­ly­vis Ka­zys Bim­ba prie­šais sa­vi­val­dy­bę pa­sta­tė an­ge­lą, ku­ris sau­gos Lie­tu­vą atei­nan­tį šimt­me­tį. Skulp­tū­rą jis pa­va­di­no „Šim­tas at­kur­tai Lie­tu­vai“.

Iš Kel­mės ra­jo­no ki­lęs, šiuo me­tu Kau­ne gy­ve­nan­tis skulp­to­rius Adol­fas Te­re­sius po tri­jų de­šimt­me­čių grį­žo prie ak­mens skulp­tū­rų. Pra­dė­jęs nuo ak­mens jis tris de­šimt­me­čius kū­rė skulp­tū­ras iš me­džio. Net tris kar­tus pel­nė Na­cio­na­li­nio liau­dies kul­tū­ros cent­ro "Auk­so vai­ni­ką".

Kū­ry­bi­nė­je sto­vyk­lo­je jis su­kū­rė ir baž­ny­čios priei­go­se pa­sta­tė skulp­tū­rą „Lie­tu­va – mū­sų na­mai“, ku­rio­je vaiz­duo­ja ne tik na­mų sau­gu­mą, bet drau­ge ir tra­pu­mą.

„Pa­ty­riau ne­rea­lų at­ra­di­mo jaus­mą, – džiau­gė­si skulp­to­rius. – Tai bu­vo bend­ra­vi­mas, kai nu­krin­ta vi­si ant­pe­čiai, da­li­ji­ma­sis įran­kiais, min­ti­mis ir idė­jo­mis. Di­de­lis džiaugs­mas pa­puoš­ti sa­vo skulp­tū­ra gim­tą­jį mies­tą.“

Ak­mens ženk­lus Kel­mei kū­rė ir pa­li­ko Jo­nas Vai­ce­kaus­kas, Ka­zi­mie­ras Bim­ba, Val­das Ban­dza, Al­ber­tas ir Da­lius Mar­ti­nai­čiai, Vi­das Ci­ka­na, Re­mi­gi­jus Šle­žas, Li­nas Moc­kus, Pau­lius Dau­jo­tas, Ar­nas Ar­laus­kas, Ed­vins Krū­minš iš Lat­vi­jos ir Lau­ri Tamm iš Es­ti­jos.

Re­tas ama­tas

Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių bend­ri­jos pir­mi­nin­kė Lai­ma Kel­me­lie­nė sa­ko, jog ak­men­ta­šio ama­tas tam­pa vis re­tes­nis. Dar ma­žiau to­kių ak­men­ta­šių, ku­rie at­si­duo­da kū­ry­bai. Dau­gu­ma ku­ria tik ant­ka­pi­nius pa­mink­lus. To­dėl ypač rei­kia gerb­ti tuos, ku­rie iš ak­mens ku­ria me­ną, įpras­mi­na ne tik mir­tį, bet ir gy­ve­ni­mą, links­mus, o kar­tais su­si­mąs­ty­ti ver­čian­čius da­ly­kus.

Kaip vie­ną iš sa­vo dar­bų sti­lis­ti­ka J. Liau­dans­kiui ar­ti­miau­sių pa­se­kė­jų L. Kel­me­lie­nė įvar­di­ja Al­ber­tą Mar­ti­nai­tį, ku­ris bend­ra­vo su J. Liau­dans­kiu, o jo skulp­tū­ros kaip ir Liau­dans­kio ku­ria­mos pri­mi­ty­viais įran­kiais, ne­pa­si­tel­kiant šian­dien po­pu­lia­rių elekt­ros įren­gi­nių, ku­rie ak­me­nį rai­ko lyg duo­ną. Jo „Gry­bu­kai“ ir „Lai­miu­kai“ puo­šia Kel­mės mies­to cent­rą. Prie kny­gy­no – A. Mar­ti­nai­čio sū­naus Da­liaus kur­ta skulp­tū­ra.

Vie­nas ryš­kiau­sių ir ak­ty­viau­sių Šiau­lių ap­skri­ties ak­men­ta­šių Ka­zys Bim­ba, ne­re­tai kvie­čia­mas da­ly­vau­ti pro­fe­sio­na­lių skulp­to­rių pa­ro­do­se ir įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se.

Kel­mė­je ren­gia­mi ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mai pra­smin­gi ne tik ga­lu­ti­niu re­zul­ta­tu, kai skulp­tū­ros „nu­tu­pia“ į mies­to erd­ves, bet ir šio ama­to pro­pa­ga­vi­mu, ak­men­ta­šių bend­rys­te, kū­ry­bos pro­ce­su.

Au­to­rės nuo­tr.

Žvelg­da­mi į rie­du­lius meist­rai lau­kia įkvė­pi­mo.

Mo­nu­men­ta­lus pa­mink­li­nis ak­muo ra­šy­to­jui Bro­niui Lau­ce­vi­čiaui – Varg­šui – pa­sku­ti­nis Juo­zo Liau­dans­kio kū­ri­nys.

Ri­tua­las, ku­riuo pra­si­de­da ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mas: ant di­džiau­sio­jo rie­du­lio iš­ka­la­mi Juo­zo Liau­dans­kio ini­cia­lai.

Tarp­tau­ti­nio sim­po­ziu­mo da­ly­viai (iš kai­rės) idė­jos au­to­rius Ar­nas Ar­laus­kas, Ed­vins Krū­minš, Jo­nas Vai­ce­kaus­kas, Val­das Ban­dza ir Ka­zys Bim­ba.

Juo­zo Liau­dans­kio pa­se­kė­jas kel­miš­kis ak­men­ta­šys Val­das Ban­dza Lie­tu­vą nu­ste­bi­no ak­me­ni­niais rū­pin­to­jė­liais.

Dvi skulp­tū­ros Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui: Ka­zio Bim­bos „Lie­tu­vai šim­tas me­tų“ ir Jo­no Vir­baus­ko „Su­si­mąs­čiu­si“.

Tarp Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių re­gio­no bend­ri­jos pir­mi­nin­kės Lai­mos Kel­me­lie­nės ir tri­jų „Auk­so vai­ni­kų“ lau­rea­to kau­nie­čio Adol­fo Te­re­siaus iš­si­vys­tė dis­ku­si­ja. Už ak­men­ta­šio nu­ga­ros jo su­kur­ta skulp­tū­ra „Lie­tu­va – mū­sų na­mai“.

Jo­no Vai­ce­kaus­ko ak­me­ni­nis paukš­tis, ap­glė­bęs ma­žą paukš­čiu­ką, pri­me­na, jog tė­vy­nė pra­si­de­da nuo šei­mos.

Kel­mės kul­tū­ros cent­ro ga­le­ri­ja pa­va­din­ta Juo­zo Liau­dans­kio var­du.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Juo­zas Liau­dans­kis Kel­mė­je pa­li­ko ak­mens žy­mę.