Naujausios
Atrodytų, kaip ir įmanoma imtis tokios užduoties – tarsi perkelti, susprausti į žodinį tekstą didelį „gabalą“ praeities gyvenimo, tuo labiau, kad po daugelio metų jis jau padengtas storu šiandieninių apmąstymų klodu. Tačiau kas bent sykį užsiėmė tokia „rašymo praktika“, tikriausiai pastebėjo, kad tai, kas vaizduojama, aprašoma, prisišaukia vienokius ar kitokius žodžius, susidėlioja tik taip, ir niekaip kitaip. Pradedi rašyti ir tarsi kažkas pradeda diktuoti.
Gal kažkas (atmintis, intuicija?) padės pasidalinti atsiminimų nuotrupomis apie – nė kiek neperdedant – išskirtinę asmenybę, kuri Europai (savo geriems pažįstamiems ne Lietuvoje) prisistatinėjo kaip Val Mitte (pasiaiškindamas, kad atkuriant Facebook puslapį, to nebebuvo galima antrą kartą padaryti su lietuviškuoju vardu ir pavarde). Taip ir įvardijant, Val Mitte, kaip ir dar viena kita jo miškų krašto įžymybė, buvo ir yra tie patys nuostabiausi linkuviai, kurių gyvenimo kelias prasidėjo Šiaurės Lietuvos lygumose ir pamiškėse, atsišakojusiu keliuku suko link Linkuvos miestelio gimnazijos ir toliau ėjo į Vakarus, vakarietiškosios Europos kryptimi.
Jeigu kažkam itin nepatrauklus atrodo tas „sovietmečio laikas“ – praėjusio amžiaus 8 deš. – turėtų ne nusigręžti nuo jo, o klausti ir mėginti suprasti, ką anuo metu gyvenę žmonės padarė ir pakeitė, kad netrukus jau viskas tapo gerokai kitaip. Turėtų daugiau sužinoti, kaip žmonės, ypač jauni, veržėsi iš ribojančio „čia ir dabar“, kaip net muzikos garsai, prasiskverbę pro geležinę uždangą, skatino fantaziją, vertė įsivaizduoti, kaip žmonės gyvena laisvajame pasaulyje ir net mėginti susikurti tokį pasaulėlį, kuriame gyventum tarsi kitoje pasaulio pusėje – kuri buvo tokia pat tolima kaip kita Mėnulio pusė.
Slaptažodis – Šiaurės Lietuva
Dabar, žvelgiant iš tolimos metų perspektyvos, pirmiausia pagalvoju tai, kad Valentinas mano dėmesį patraukė gal tuo, kad Linkuvoje, tame Šiaurės Lietuvos krašto miestelyje, kuriame lankėme mokyklą, buvome atsidūrę likimui susiklosčius kiek kitaip, nei daugumos bendraamžių, kurių šeimos čia gyveno jau kelinta karta.
Aš šiame krašte atsidūriau šeimai sugrįžus iš Sibiro ir tik per šeimos pažintis tėvui pavykus prisiregistruoti Linkuvoje. Čia dirbusi jauna gydytoja, mamos pusseserė priprašė sunkiai sergantį savo pacientą leisti dalyje namo trumpam apsistoti į Šiaurės Lietuvą taip norinčiai grįžti šeimai. Neįmanoma buvo tėvui grįžti į Žagarę ar Joniškį, bet kai pirkosi jau savo namą Linkuvoje, pasirinko prie kelio į šiaurės vakarus.
Aš niekada neišmokau kalbėti linkuvių tarme, o su Valentinu buvo natūralu kalbėtis bendrine kalba, kurią jis buvo išmokęs iš vilniečių giminaičių (kiti vaikai kalbėjimą bendrine kalba įvardindavo labai keista, bet vietinių nusikalta ir jiems prasminga fraze: „kalb iš gramatišką“). Aš, kaip ir Valentinas, labai norėjau ne „įleisti šaknis“, bet kuo greičiau iš Linkuvos ištrūkti į miestą, ir būtent Vilnių. Ir – tenka pažymėti – viskas susidėliojo priešingai: vėliau daug noriau grįždavome į vaikystės ir ankstyvosios jaunystės kraštą nei kiti pažįstami, ypač antroje gyvenimo pusėje.
Mus susiejo vienas nuostabus pavasaris, kai aš baigiau aštuntą klasę, o Valentinas – jau vienuoliktąją. Blūdinėdavome po žydinčią palinkuvę ir Valentinas pasakodavo populiariosios kultūros naujienas, kurios kituose kraštuose tikriausiai buvo kiekvieno, bent kiek sociumu besidominčio žmogaus, žinių ABC. Šiandien būtina paliudyti apie sovietmetį, kad anuomet buvo galimi, šiandienos žvilgsniu žvelgiant, visiški nenuoseklumai, kuriuos su nuostaba įžvelgiau jau anuomet: senoje sodyboje, esančioje gal dar kokios ankstesnės žemdirbių gyvenvietės vietoje, gyveno uždaro būdo vaikinas, daug ir nuosekliai domėjęsis būtent anglakalbiu Vakarų pasauliu.
Valentino šeimos istorijos niekada nesužinojau, bet visada įsivaizdavau, kad pavardės Mitė originalioji forma yra gal latviška, gal vokiška. Jo sodyba už miško buvo nutolusi per kelis kilometrus nuo tos vietos, kurioje gyveno mūsų šeima – „ant kelio“ į Pakruojį, į pietus – tai Valentinas buvo jau iš to sentimentais apipinto dar šiauresnio krašto, į kurį nuėjo mano giminės šaknys. Tas šiauresnysis kraštas, jo keliai ir keleliai, net pro miškelius pranyrantys susiaurėję takai, buvo išvaikščioti, išlakstyti – tarsi nuglostyti. Visa mūsų palinkuvė – Lietuvos pakrašys – vietiniams gyventojams ir težinomas. Iki didžiulio ir paslaptingo buvusio Motiejūno, o vėliau Mitės vienkiemio, man šiandien panašaus nebent į Mariaus Katiliškio pavaizduotus, iš mokyklos reikėdavo pareiti pėsčiomis, kertant tarybinio ūkio laukus ir vadinamąjį „eiguliuko“ miškelį.
Tokius kelių kilometrų atstumus vaikams būdavo įprasta nueiti kasdien iki mokyklos, o pareinant dar kartą žygiuoti, kaip dabar jau atrodytų – į tolumas. Aš irgi iš pietvakarių pusės į mokyklą bėgdavau per visą miestelį. Centras, subėgančios į jį pagrindinės miestelio gatvės, ligoninės, mokykla labiau miestelio pakraštyje, bažnyčia, dar kultūros namai. Elementarus urbanistinis planas ir modelis. Todėl pramogos dėlei nebent laigėme po tuos miškelius vasarą be jokio tėvų atsiklausimo, galėdavome pasivaikščiodami suraižyti gamtos plotus skersai ir išilgai. Bet kalbėdavomės apie tolimą tolimą pasaulį, dalykus, apie kuriuos kai ką jau buvo girdėjęs Valentinas, jam kai ką buvo pasakoję bendraamžiai pusbroliai iš Vilniaus, vasaroms buvę atvežami į tėvo gimtinę.
Turiu pripažinti, kad mano domėjimasis anglų kalba (kurios mano laida 5-oje klasėje pradėjo mokytis jau iš sistemingų vadovėlių), geresnis jos išmokimas, o vėliau ir gebėjimas profesionaliai dirbti su šia kalba, buvo susijęs su šiuo mano išskirtiniu jaunystės draugu, kurio pirmasis įgytas diplomas leido jį vadinti tuo žargoniniu žodžiu – anglistas. Susijęs su dar anuomet pradėjusiu formuotis supratimu, kad mums tebėra visa ko centras pasaulyje Vakarai, pirmiausia amerikietiškieji, kurie yra dvasingumo, kūrybos, žmogiškosios laisvės ir stulbinančio kūrybiškumo pasaulis. Argi neverta prisiminti, kalbėti apie tai, kad net Lietuvos šiauriausio krašto vaikai – tie, kurie labiausiai veržėsi – per mažiau nei pusę amžiaus ir ištrūko iš paribių gyventojų egzistencijos, ir pabuvojo Europoje, ir sintezės būdu iš jos daug ką perkėlė į Lietuvą ir... suprato, kad gimtoji žemė – tai ta pati senoji Europa, ir grįžo į ją, kad niekur jau nebeišeitų.
Valentinas turėjo pačioje savo širdyje slypinčią priežastį ne tik apie sovietinį pasaulį galvoti niūriai, bet apskritai apie gyvenimą. Tai, ką mes anuomet supaprastindami ir iš tiesų težinodami patį įvardijimą, vadinome „širdies yda“. Šiaip buvo aukštas vaikinas, stambaus stoto, languotu švarkeliu, spėčiau, kad ištrauktu iš kokio siuntinio, gauto iš Amerikos.
Laigant po tas šiaurės lygumų pievas ir miškelius – einant tokiu žingsniu, kad jau tarsi bėgant – pradėjau galvoti, kas galėjo būti jo giminės vyrus persekiojančios nelemties apraiška: ta širdies „yda“, ir jo, matyt, paveldėta. Mano draugas nebegalėjo nuslėpti, kad negali taip sparčiai skuosti kaip aš, yra prašęs neskubėti. Neužsiminti apie anuometinius mūsų įsivaizdavimus ir nuogastavimus neišeina, nes galvojau, kad neišvengiamos staigios mirties šešėlis kiek temdė visą Valentino pasaulėjautą. Jis atrodė liūdnesnis, ironiškesnis nei bendraamžiai, o gyvenimo pabaigoje – tiesiog ironijos didmeistris, liūdnųjų gyvenimo procesų liudytojas, fotoaparatu sugaudavęs neginčijamus gyvenimo nykumos įrodymus.
Beatodairiška amerikiečių kultūra – ir kas buvo gauta „pakete“
Valentinas nebuvo linkęs išsamiai aiškinti, ką jis mąstė, stebėdamas ir fotografuodamas senas jau apleistas sodybvietes su griūvančiomis trobomis užkaltais langais, suzmegusiais ūkiniais pastatais. Tačiau tokios vietos jam buvo tarsi magiškos, traukė, ypač jeigu jautė, kad užfiksuotas jų vaizdas pasieks tiesiog simbolinį lygmenį. Mažai kas fotografuoja tai, kas „negražu“. Todėl gyvenimas, jeigu apie jį spręstume iš žmonių darytų fotografijų, atrodytų blizgesnis nei iš tiesų yra.
Valentinas, tarsi provokuodamas, fotografavo tai, kas kėlė nykumos ir beviltiškumo jausmą. Gal jis tokiu būdu nuotraukų žiūrinėtojus prisitraukdavo prie savo nejaukaus vidinio pasaulio. Drįsčiau teigti, kad būtent anksti pajausto nykimo, nenumaldomos pragaišties vaizdai perteikė specifiškai atšiaurų paties fotografuojančiojo „sielos peizažą“. Fotografijos, kurias Valentinas paliko – unikalus kultūrinis klodas. Kad tik pavyktų jas išsaugoti, kad tik atsirastų, kas jas siektų ir stengtųsi publikuoti! Kai kalbame apie fotografijas, fiksuojančias lietuviškojo kaimo – kaip europinio 20 a. vidurio pasaulio dalies – nykimo vaizdus, kalbame apie vaizdų meną, liudijantį, kad toks dar netolimas laikas ir žmonių gyvenimas yra beišnykstantis, net savo materialiosiomis apraiškomis, bet tuo pat metu – juk ir tebeegzistuojantis, net jei kažkam dėl to nepatogu.
Pripažįstu, kad iš savo jaunystės draugo vis dar kažko išmokstu, pamatant pasaulį jo akimis. O mudviejų bendravimas anuomet visiškai nebuvo lygiavertis – jis mokykloje jau priklausė „suaugusių moksleivių“ kastai (kai kas vienuoliktoje atšvęsdavo jau ir pilnametystę), vis labiau įvaldė fotoaparatą, atrodė brandesnė asmenybė (bent lyginant su manim keturiolikmete paaugliuke), tikras dotuotojas sielų ryšyje. Kaip jau minėjau, be jo gal nebūčau pastebėjusi to lango, nebūtų atsivėręs tas pasaulis, kurį atvėrė mūsų tiesiog garbinta anglų kalba.
Tačiau anglų kalbos mokėjimas reiškė ne tik tokius gražius dalykus kaip pasaulyje populiarių grupių dainų tekstų išsivertimas, tai reiškė ir persiėmimą visokių „gėlių vaikų“ gyvenimo stiliais (kiek mums tada buvo įmanoma kokį nors amerikietiškos gyvensenos stilių suvokti). Anais laikais, kai jo kartos vaikinukai mokykloje pradėdavo rūkyti, kokių penkiolikos ar šešiolikos, kas galėjo žinoti, kad ne vien „plaučių vėžį gauti“ gali nuo rūkymo, bet kad besaikis rūkymas metams bėgant paveikia ir širdį (pačioje Amerikoje 8-asis dešimtmetis jau nebebuvo pražūtingai besaikio rūkymo laikas, nes jau buvo susidurta su pasekmėmis, bet informacija apie tas pasėkmes per valstybių sienas nesklido taip kaip muzika). Niekas mūsiškių nemokėjo dar taip perspėti, tokiais žodžiais ir su tokiais faktais, kad būtų įtikinę. Žinoma, mokykla rūkyti rutiniškai draudė, bet retai kada baisiai rūkė gerieji mokiniai. Gal dėl to Valentinas liko „pražiūrėtas“. Ir studentavimo metais sutraukdavo jau pakelius cigarečių.
Viskas tarsi savaip suderėjo ir buvo žavu: pirmieji profesionalūs darbai, praleidinėjant paskaitas universitete, vakarais – valandos vadinamojoje audio laboratorijoje, klausantis įrašų ir nesibaigiančios rūkymo pertraukėlės. Šiandien, baisiai apgailestaujant, tenka pripažinti, kad gyvenimo pabaigoje šiuolaikinė medicina Valentinui negalėjo tiek padėti, kiek būtų buvę įmanoma, atsižvelgiant į tai, kiek kardiologija yra pažengusi. Rūkymas nuo jaunystės kaip neatskiriamas nuo 20 a. vidurio amerikiečių žurnalistų gyvensenos stiliaus, perimtas, deja, kartu su tuo, kas žurnalistikos kultūroje buvo geriausia, daug prisidėjo, kad mano jaunystės draugo pastarųjų metų darbai jau negrįžtamai sustojo.
Tai nėra kalbėjimas apie tai, kas buitiška, norisi pabrėžti, kad pseudonimu Val Mitte pasivadinęs žmogus amerikietiškąją kultūrą priėmė be išlygų – „komplekte“, – su visa amerikietiškąja gyvenimo filosofija, kuri mums, Europos šiauriečams, nėra lengvai perprantama. Amerikietiškoji kultūra mums atrodo daugiausia bylojanti „apie komerciją ir vartojimą“, bet iš tiesų jos esmė – individo laisvė rinktis tikslus ir mėginti juos visomis išgalėmis įgyvendinti. Kai galvoju, kuriuos tikslus įgyvendino Valentinas, iškart į galvą ateina „trejybė“: žurnalistikos, fotografijos, sūnų užauginimo.
Mūsų, kalbinančių jį tarsi nuo kito gyvenimo kranto – tų, kas jo akyse gal buvome likimo numylėtiniai – geri patarimai, žinoma, mažai tegalėjo padėti. Kaip turėjo jaustis žmogus apie kurio mirtį prieš kokį dešimtmetį jau buvo vieną kartą klaidingai (!) pranešta žiniasklaidoje?!
Prieš keletą metų, nežinodama, kad jis jau patyręs operaciją, pasakiau Valentinui, kad sąžinė neleis bendrauti kaip niekur nieko, jei nemėginsiu jį įkalbėti nors kiek „susitvarkyti sveikatą“. Tačiau pamačiau, kad toks spaudimas jam nė motais – tik šyptelėjo: tai gal ir nebendraukime?.. Jo vidinė desperacija kreipė gyvenimo realybę, o ne atvirkščiai – nebuvo taip, kad kažkas iš pašalies būtų galėjęs ką nors pagerinti. Tačiau kas išklausė bent atsitiktinai, bent vieną kitą iš jo vestos radijo laidos „Studija 50“ pašnekesių, į kuriuos buvo kviečiami vis kiti pašnekovai, galėję pertraukėlėse pristatyti savo mėgstamą muziką, turėjo pajusti, kad laidos vedėjas yra subtilus pašnekovas, taktiškas žmogus, kuklus tiek pat, kiek būtų turėjęs teisę didžiuotis sukauptomis enciklopedinėmis žiniomis.
Valentinas buvo itin profesionalus, vakarietiškos žurnalistikos ypatumus perpratęs žurnalistas. It ta jo asmenybė, atrodė, specialiai buvo sukurta šiuolaikinei žurnalistikai – atskiriau nuo kitų save pozicionuojantis žmogus, gebantis išlaikyti aukštus tų gyvenimo sričių, kurios jam svarbios, standartus. Vertybių ir idealų žmogus. Ir tai, kad jis dar gyvendamas Šiaurės Lietuvoje, pažinojo gyvenimą kaip įvairialypį, vėliau suteikė jam galimybę tiesiog mėgautis tuo gyvenimo daugialypiškumu ir iš jo „daryti žurnalistiką“. „Studijos 50” laidose, kurias jis vedė, atpažindavau „amerikietiškąją mokyklą“: objektyvios tiesos siekimą, vengimą manipuliuoti gyvenimo tikrove, stengimąsi atskleisti kalbinamojo asmenybę, pačiam liekant antrame plane, neuždavinėjimą klausimų dėl pačių klausimų ir pan.
Bendrauti su Valentinu privačiai, ne kaip su žurnalistu, už ribų kokios nors studijos ar kitos įpareigojančios vietos, kurioje susiformuodavo stipresnis ar silpnesnis kalbinančiojo ir kalbinamojo unisonas, lengva nebuvo. Jis buvo vyriškai atšiaurus, tiesmukas, kai kam galėjo pasirodyti, kad net nesidomintis kažko daugiau nepasiekusių žmonių gyvenimais. Toks deimantų pirklys. Neturi savojo deimanto – neturi ko jam pasiūlyti. Su juo kartais tekdavo kalbėtis tokia lyg ir atžaroka maniera – jo paties kalbėjimą mėgdžiojant. Kartą kalbėjomės apie šunelį, kuris, kaip sakė, pasirodo jo vienkiemyje prie Linkuvos tada, kai jis ten parvažiuoja. „O visą kitą laiką vagiliauja, lenda prie svetimų dubenėlių ir rizikuoja gyvybe,“ – pasakiau, nesulaukusi paaiškinimo, ką šunelis daro kitu laiku, kai vieniemyje nėra kam juo rūpintis... Kokios smulkmenos! Bet laikas bėga ir jos apsineša sidabro dulkėmis, ir ima švytėti atmintyje.
Gyvenimų dinamika sąstingio metais
Norisi parašyti nors ir fragmentiškų prisiminimų todėl, kad liktų paliudyta, kiek 8 dešimtmetyje Lietuvoje jaunimas gana tiesiogiai buvo veikiamas Vakarų kultūros, ja persiėmė, kiek pasaulėžiūrą veikė anaiptol ne tai, ką buvo siekiama įkalti į galvas. Įdomu, kad visą gyvenimą jis labiausiai žavėjosi ta britų ir amerikiečių muzika, kuri buvo iš jo jaunystės ar kiek ankstesnių laikų. Kartais tas jo klausomas aršus hard rock vėlesniais laikais jau skambėjo taip, kad žilstantys buvę moksladraugiai tegalėjo tik žavėtis išlikusiu Valentino skonio jaunatviškumu.
Susipažinau su Valentinu įprastuose ano meto mokyklos šokiuose – ant scenos grojant ano meto „formato“ ansambliukui: laidų raizgalynė, solistas ar solistė, sustingęs (-usi) prie mikrofono, dvi elektrinės gitaros, ir, aišku, būgininkas, kurio rankų judesiai ir išgavo visą įmanomą dinamiką. Likusi salės dalis buvo ne ką didesnė už sceną, dar pusiau užgriozta į šonus prastumdytų kėdžių – kelios poros sukosi keliuose kvadratiniuose metruose viduryje. Dvi budinčios mokytojos, jas stebinčios sėdėdamos prie sienos galėjo matyti net rausvą lako atspalvį ant dar vaikiškų nagelių. Tuo metu mokyklose grojantys ansambliai būtų atskira dėmesio verta tema. Buvo kuriamos dainos pagal nežinia kieno ir kartais keistai pasirinktus lietuviškus tekstus (prisiminkime V. Kernagio „Margus sakalus“ iš privalomos atmintinai išmokti poezijos chrestomatijos), taip pat buvo kuriamos ir dainų melodijos.
Tačiau tokie šokių vakarai tebuvo moksleiviams neišvengiamas mokyklinis fonas – jau žinojome, kad pasaulyje tiek nuostabesnių dalykų! Valentinas išūžė ausis kalbomis apie Beatles ir kitas garsiausias roko grupes, mums jos buvo naujiena, nors jų šlovė Vakaruose jau blėso. Jis turėjo amerikiečių ir britų atlikėjų plokštelių ir man pažodžiui versdavo jam puikiai žinomų dainų tekstus – taip vadinamą lyriką (lyrics). Padovanojo man dvi lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ plokšteles – miuziklas atitiko muzikai jo taikomus standartus, juo kaip ir pačiu filmu labai žavėjosi. Ką begaliu pridurti – ta lyrika, ta muzika atverdavo dangų. Buvo dar vienas man įdomus dalykas – vakariečių dainininkių, podiumo karalienių įvaizdžiai (kaipgi kitaip!). Sunku buvo tikėti, bet tikėti taip norėjosi, kai lygindamas mane su jomis, Valentinas sakydavo, kad būtent aš išsiskiriu mokyklinėje minioje, esu išskirtinai graži. Tuo metu Vakaruose jau buvo įsigalėję podiumų grožio standartai, o aš buvau aukšta ir liekna, tiesiog liauna, tačiau labai energinga, savaip stipri.
Iš aplinkinių aštuonmečių mokyklų, ypač į devintą klasę, mokytis iki vienuoliktosios, ateidavo tokių gražuolių merginų! Ilgesingomis akimis, stipriai apkabinančiomis ir prie savęs pritraukiančiomis rankomis. Tylios šiaurietės, skaidriaakės šatenės, tylios ne dėl neįpratimo bendrauti, o dėl to, kad Lietuvos pakraščiuose atminties tyla abgaubta tebegyvavo atmintis apie tokias pokario dramas ir net tragedijas! Nereikia nė sakyti, kad čia telkėsi šeimos tų, kurių grįžusių iš tremties, buvo įsakyta niekur kitur nepriimti, jokiuose didmiesčiuose ar net didesniuose miesteliuose. Tokiu būdu mažosiose mokyklose anuomet atsirasdavo nemažai itin gabių vaikų, buvo šeimų, kurioms į vaikų išsilavinimą dedamos viltys kompensavo tai, kad tėvai neturėjo jokių pasirinkimų.
Mokykla buvo tarsi toks didelis kruizinis laivas, plaukiantis per gyvenimą kiek atskiriau. Subėgus rytais į mokyklą, joje dažniausiai būdavo labai šalta (anais laikais buvo visai įprasta nešvaistyti daug pinigų ir pastangų klasių prikūrenimui), pietų bandelę, jei pasisekdavo, ankštame bufete buvo galima nusipirkti prasistumdžius visą pertrauką, bet šiaip mokykloje buvo visais atžvilgiais geriausia. Ji buvo nuostabioji mūsų gyvenimo pusė, apskritai kažkokio kitokio to gyvenimo už mokyklos sienų buvo išvis nedaug. Nors šiandien atrodo, kad skurdu, paprasta, net elementaru buvo visa tai, ką galėjome iš mokyklos gauti. Tik nepamirština viena išlyga – tai, kas buvo gryna ideologija, jauniems žmonėms negi sunku būtų buvę „išpreparuoti“ iš savo gyvenimo – kaip išsisegti komjaunimo ženklelį bent mokyklos šokiuose.
Atsimenu, kad teko klausti Valentino, ar jis nesibaimina, kad bendravimas su manimi, kurios gimimo liudijime įrašytas tolimojo Sibiro vietovės pavadinimas, gali sukelti įtarimų, kiek jis lojalus santvarkai, kad sugadintų stojimo į VU filologijos fakultetą reikalus. Norinčius studijuoti anglų kalbą stojančiuosius ypatingai „kratė“ – tikrindavo net šeimos, giminių, pažįstamų „istorijas“ – vadinamoji mandatinė komisija. Nebuvome nieko nesuprantantys, bet Valentinas tikrai nemėgino kaip nors apriboti pažinties su manimi net prieš tuos lemtingus stojamuosius, nors neįstojus laukė šaukimas į Sovietų kariuomenę.
Nežinau, kokios pokario istorijos dar neužsibaigė, kokie kerštai jų šeimai ar giminei tebepasireiškia – bet apstulbau, kokiu atstumu buvo iškastas buitinis šulinys vandeniui Linkuvos kapinėse būtent prie jų šeimos kapo. Ir laistytuvai sumetami visai prie pat, vos ne ant kapo. Deja, tebegyvos, kažkokios gūdžios paslaptys ir žmonių neapykanta vieni kitiems, kuri metams bėgant nenusėdo ant psichikos dugno, vis tebeiškyla į paviršių...
Gyvenimas jaunus greitai nuneša į priekį ir kartais tuo pačiu – tolyn vienus nuo kitų. Kai aš atvažiavau į Vilnių studijuoti po vienuolikos klasių, Valentinas jau buvo kažkuo rimčiau užsiėmęs nebe universitete, į paskaitas ateidavo tik, kai tai būdavo neišvengiama. Tuose pačiuose universiteto kiemuose retai kada vienas kitą ir tepamatydavome. Jis anksti ir su didžiausiu atsidėjimu ėmėsi įvairios nebe studentiškos veiklos, todėl ir pasiekė tiek, kad galime laikyti tikru intelektualo etalonu.
Dar smulkmenytė – „filologyne“, kaip vadinome, Valentinas buvo retosios vyrų lyties atstovas, merginų dėmesio negalėjo stokoti. Man, šiaurietei, toks neegalitarinis vyrukų garbinimas ir skandalingos legendos (teko girdėti, kad viena mergina dėl jo net žudėsi) buvo neįsivaizduojamas dalykas. Mes ten, Šiaurėje, sugebėdavome likti kažkokios blaiviasielės net jei būdavome meilios. O ar nebuvo „dramatiškų meilių“ dar prieš studijas, mokyklos laikais? Žinoma, buvo. Yra buvę ir taip, kad abiturientė pavasarį laikė baigiamuosius egzaminus karštą dieną ant uniformos užsivilkusi dukslų lietpaltį, o egzaminų komisijai beliko sutartinai panardinti žvilgsnius į savo popierius. Ir gyvenimas parodė, kad pavasariškoji „skuba“ turėjo savo likimišką prasmę. Taip turėjo būti – dabar tik tiek galima pasakyti...
Kalbėti apie tuos, kurie vaikystėje, ankstyvojoje jaunystėje buvo artimi ir mylimi, vėliau atrodo tiesiog neteisėta – jų gyvenime juk atsirado dar artimesni ir patys patys mylimiausieji. Valentinas Mitė turėjo vien sūnų – keturis. Šią akimirką suabejoju, kaip reikėtų apie juos pasakyti: turėjo? – Ar kažkokia giląja prasme būtų teisingiau tebemąstyti esamuoju laiku: „Turi keturis sūnus“. Žmogui jau ėjus ir išėjus savo žemiškaisiais keliais, išlieka troškimas tebebūti su juo. Taip pat turbūt sugrįžta teisė jį šiek tiek – truputį, tikrai tik truputį –„savintis“ tiems, su kieno keliais jo žemiškieji keliai buvo susikirtę.
Gal nebuvo paliesti tie asmeniniai dalykai, kurių Valentinas kaip žurnalistas, dažniausiai pokalbyje likdavęs klausimų uždavinėtojo pozicijoje, nebūtų skubėjęs išsipasakoti. Bet ir jis būtų tikriausiai sutikęs „paaukoti“ kokią asmeninio gyvenimo detalę štai kokiam tikslui: parodyti, kaip žmonės gyveno sovietmečiu, išgyvendami savo likimus kaip biologinę duotybę tam tikrame Žemės ir jos civilizacijos laike, kaip nugyveno „autentiškus“ gyvenimus, o stiprėjančios tendencijos vaizduoti kurį nors praeities etapą, kaip iš esmės nežmogišką, tėra naujos ideologizavimo apraiškos.
