Apie pietinį, sovietmetį ir literatūrą – be nuobodulio

Apie pie­ti­nį, so­viet­me­tį ir li­te­ra­tū­rą – be nuo­bo­du­lio

„Ri­mants“, – šiau­lie­tiš­kai kny­go­je „Pie­ti­nia kro­ni­kas“ pa­si­ra­šo poe­tas, pro­zi­nin­kas, li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Ri­man­tas Kmi­ta. Ra­šy­to­jas, įro­dęs, kad šiau­lie­tiš­ka kal­ba ga­li bū­ti įdo­mi, ver­tin­ga – kaip ir so­viet­me­čio mie­ga­ma­sis mik­ro­ra­jo­nas. „Man ne­pa­tin­ka skirs­ty­mas į rim­tą­ją ir po­pli­te­ra­tū­rą, pra­mo­gi­nę li­te­ra­tū­rą“, – sa­ko R. Kmi­ta, vis iš­ban­dan­tis nau­jus žan­rus. Šian­die­ni­nė­je li­te­ra­tū­ro­je li­te­ra­tū­ro­lo­gas pa­si­gen­da ge­ros non-fic­tion (ne­gro­ži­nės) ir ko­ky­biš­kos pra­mo­gi­nės li­te­ra­tū­ros. Da­bar R. Kmi­ta ku­ria pje­sę ir bran­di­na idė­ją apie „Vai­ro“ reg­bio klu­bo is­to­ri­ją.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

Spek­tak­lis, fil­mas, pje­sė

– Ko­vo mė­ne­sį Šiau­liuo­se pri­sta­ty­tas re­ži­sie­riaus An­ta­no Glus­ki­no spek­tak­lis-dis­ko­te­ka „Pie­ti­nia kro­ni­kas. Ori­gi­nals on the sta­ge“, su­kur­tas pa­gal jū­sų ro­ma­ną. Kaip ver­ti­na­te prem­je­rą?

– Į spek­tak­lį žiū­riu kaip į vi­sai at­ski­rą kū­ri­nį. Kny­ga tė­ra me­džia­ga, iš ku­rios ga­li­ma su­kur­ti skir­tin­gus da­ly­kus. Re­ži­sie­rius pa­si­rin­ko vie­ną iš li­ni­jų: kas yra ori­gi­nals, o kas pa­diel­kes. Kas tu iš tik­rų­jų esi, iš ko su­si­de­di? Kas ta­ve su­po­nuo­ja, kiek tu esi pa­ts, kiek ki­tų pro­duk­tas?

Iš pra­džių kal­bė­jo­me apie miu­zik­lą. Su spek­tak­liu-dis­ko­te­ka, man at­ro­do, ga­lų ga­le iš­va­žia­vo­me į ne­blo­gą fi­ni­šo tie­sią­ją prem­je­ro­je. Nors iš tik­rų­jų spek­tak­liui prem­je­ra nė­ra fi­ni­šo tie­sio­ji, tik pra­džia, jis kei­sis, augs, to­bu­lės.

Spek­tak­lis-dis­ko­te­ka su­kur­tas tar­si šou, vyks­ta ma­dų de­monst­ra­vi­mas, ak­to­riai vai­di­na ant po­diu­mo. Tas po­diu­mas – tai Vil­niaus gat­vės ar­ba pie­ti­nio bul­va­ras. Kai sė­di ka­vi­nė­je, ku­rios lan­gai į bul­va­rą, ma­tai vi­sus praei­nan­čius.

Ak­to­riams sun­ku, dau­gu­ma nė­ra pro­fe­sio­na­lai, mė­gė­jai, pu­siau mė­gė­jai. O dar rei­kia šok­ti, dai­nuo­ti. Bet jie su­si­tvar­kė.

Iki prem­je­ros bu­vo di­de­lė įtam­pa. Dar kar­tą su­pran­ti, kad to­kie spek­tak­liai yra ko­lek­ty­vi­nis dar­bas. Kaip ir spor­te – ga­li steng­tis, kiek no­ri, jei­gu kas nors pa­da­ro klai­dą, pra­lai­mi vi­si, jei tu pa­da­rai klai­dą, ir­gi pra­lai­mi ne tu, o vi­si.

Kaip ra­šy­to­jas, bu­vau įpra­tęs vi­są at­sa­ko­my­bę, vi­są kri­ti­ką pri­siim­ti sau. Nuo reg­bio žai­di­mo lai­kų da­li­ji­ma­sis at­sa­ko­my­be man bu­vo tru­pu­tį pri­mirš­tas da­ly­kas, rei­kė­jo pri­si­min­ti iš nau­jo.

Ir fil­mui tei­sės par­duo­tos. Eg­lė Ver­te­ly­tė kurs sce­na­ri­jų – Lie­tu­vos ki­no cent­ras sky­rė fi­nan­sa­vi­mą. Fil­mas, ma­nau, ir­gi bus vi­sai ki­toks.

– Ne­bu­vo­te pa­sy­vus spek­tak­lio-dis­ko­te­kos kū­ry­bi­nio pro­ce­so ste­bė­to­jas – esa­te sce­na­ri­jaus bend­raau­to­ris, ra­šė­te teks­tus dai­noms?

– Teks­tai dai­noms bu­vo vi­sai nau­jas da­ly­kas. Ne šiaip dai­noms, da­lis is­to­ri­jos tu­rė­jo at­si­spin­dė­ti dai­no­se. Kol su­pran­ti, kaip ra­šo­mos dai­nos miu­zik­lui, kai pa­ma­tai, kaip jos skam­ba nuo sce­nos per­so­na­žų lū­po­se, vėl nau­ji da­ly­kai. Gal­vo­jau, kai lai­kiau vai­ruo­to­jo tei­ses, jau pa­sku­ti­nis eg­za­mi­nas, nė vel­nio.

Su Vals­ty­bi­niu Šiau­lių dra­mos teat­ru kal­ba­me apie pje­sę. Tie eg­za­mi­nai ne­si­bai­gia.

– Apie ką bus pje­sė?

– Apie Šiau­lius, šiau­lie­čius, tru­pu­tį anks­tes­nius me­tus nei „Pie­ti­nia kro­ni­ko­se“. Gal­vo­jau apie tai, kaip mi­li­ci­nin­kas ap­si­vil­ko Lie­tu­vos po­li­ci­jos uni­for­mą. Ko­kios emo­ci­jos, ko­kie svars­ty­mai? Ko­kį mi­li­ci­ja at­li­ko vaid­me­nį per Są­jū­dį, per Sau­sio 13-ąją, Ko­vo 11-ąją? Tai bu­vo So­vie­tų Są­jun­gos struk­tū­ra, ku­ri tu­rė­jo iš­lai­ky­ti pu­siaus­vy­rą tarp ka­riuo­me­nės ir vi­suo­me­nės.

Mi­li­ci­jos epo­chos pa­bai­ga, po­li­ci­jos pra­džia, nau­jų struk­tū­rų kū­ri­ma­sis. Po­li­ci­nin­ko fi­gū­ra ga­li pa­pa­sa­ko­ti vis­ką: nuo tur­gaus iki aukš­čiau­sios po­li­ti­kos, tarp­tau­ti­nių san­ty­kių.

– Do­mi­na lū­žio me­tai Lie­tu­vo­je?

– „Pie­ti­nia kro­ni­kas“ yra paaug­lio is­to­ri­ja. Paaug­lys­tė­je tą lai­ką ma­tai vie­naip, bet ta­vo tė­vai gy­ve­no ir jau­tė­si ki­taip. Vi­sai ki­ti rū­pes­čiai, ak­tua­li­jos.

Kai bai­gi­nė­jau kny­gą, pa­gal­vo­jau, kad rei­kia ki­to­kios is­to­ri­jos, gal­būt ne to­kios juo­kin­gos, gal­būt dra­ma­tiš­kes­nės. Kny­go­je vaiz­duo­ja­mas lai­kas, kai iš­ko­vo­jus lais­vę, pra­si­de­da en­tu­ziaz­mo ma­žė­ji­mas, di­dė­ja nu­si­vy­li­mas, smun­ka idea­lai, ne vis­kas taip ge­rai, kaip bu­vo gal­vo­ja­ma.

O pje­sė­je kaip tik bū­tų ko­va su daug at­si­tik­ti­nu­mų, keis­tų da­ly­kų, ku­rių ne­ga­li ra­cio­na­liai paaiš­kin­ti. Kaip nu­tin­ka ste­buk­lai vi­suo­me­nė­je? Kas at­si­tin­ka vi­suo­me­nei, kai ji pa­si­da­ro vie­nin­ga, o pa­skui stai­ga vėl iš­si­skirs­to, su­si­prie­ši­na, su­si­pjau­na?

Komp­lek­sas dėl kal­bos

– Šių me­tų Kny­gų mu­gė­je „Pie­ti­nia kro­ni­kas“ iš­rink­ta ge­riau­sia kny­ga suau­gu­siems, praė­ju­siais me­tais jums už šią kny­gą skir­ta Jur­gos Iva­naus­kai­tės var­do pre­mi­ja. Ar sau at­sa­kė­te į klau­si­mą, kur kny­gos sėk­mės rak­tas?

– Ne. Apie to­kią sėk­mę iš tik­rų­jų ne­la­bai ga­li gal­vo­ti. Per de­šimt­me­tį bū­na vie­na-dvi kny­gos, ku­rios yra ir li­te­ra­tū­ra, ir me­nas, o sy­kiu tu­ri to­kius ti­ra­žus, apie 12–13 tūks­tan­čių, dar – au­diok­ny­gos.

Gal­vo­jau, bū­tų ge­rai, kad šiau­lie­čiai per­skai­ty­tų – tiek ir te­no­rė­jau. Bu­vo be­veik sva­jo­nė, kad ap­skri­tai kny­gą pa­ma­ty­tų, dis­ku­tuo­tų apie tuos lai­kus, pri­si­min­tų, pa­ska­tin­tų kal­bė­ti sa­vo kal­ba, ku­rią iš­mo­ko šei­mo­je, gat­vė­je, mo­kyk­lo­je.

Ne­ga­li nu­ma­ty­ti kny­gos to­les­nio gy­ve­ni­mo, kai ją iš­lei­di. Aš bu­vau pa­si­ruo­šęs, kad kny­ga bus su­kri­ti­kuo­ta, ne­pas­te­bė­ta, nie­kas jos ne­ži­nos.

Kny­gų mu­gė­je klau­siau moks­lei­vių, kam per­ka­te, juk sun­kiai skai­to­ma kny­ga. Sa­ko, ne, įdo­mu mums, apie tuos lai­kus nie­kas ne­pa­sa­ko­ja­ma. Yra Są­jū­dis, o pa­skui tar­si nie­ko ne­vyks­ta.

Ma­nęs klau­sia, ko­kie yra kny­gos skai­ty­to­jai. Nuo moks­lei­vių iki sen­jo­rų, vi­siš­kai skir­tin­gos epo­chos, gi­mę 1990 me­tais ir sme­ton­me­čio kva­pą me­nan­tys.

Žmo­nės sa­ko: pir­ma kny­ga, pa­ra­šy­ta to­kia kal­ba, kaip žmo­nės kal­ba. Man se­niai kliu­vo, kad dėl bend­ri­nės kal­bos jau­čia­me la­bai di­de­lę įtam­pą.

Bend­rau­jant li­te­ra­tū­ri­niuo­se ren­gi­niuo­se, žmo­nės ban­dy­da­vo la­bai tai­syk­lin­gai kal­bė­ti, at­si­pra­ši­nė­ti dėl kir­čio. Man at­ro­do, tai yra ne­nor­ma­lu, ne­svei­ka, su bend­ri­ne kal­ba esa­me tiek per­len­kę laz­dą, vi­siems įva­rę komp­lek­sų!

Bi­jo­me kal­bė­ti, nes nie­kas ne­kal­bės taip, kaip rei­kia, kaip mo­ka kal­bi­nin­kai. Kal­bi­nin­kai tai­syk­les dar ir kei­čia.

Man at­ro­do, mes veid­mai­niau­ja­me dėl tar­mių. Sa­ko­me, ko­kios jos ver­tin­gos, Tar­mių me­tai, o kar­tu – kad ne­ti­ki­me jų atei­ti­mi, kad jos pa­smerk­tos iš­mir­ti, kad jų puo­se­lė­ji­mas yra be­pras­miš­kas, kad su­rink­si­me mu­zie­jams, ar­chy­vams me­džia­gą ir tiek ži­nių, vis­kas iš­nyks.

– Ko­dėl žmo­nės gė­di­ja­si kal­bė­ti tar­miš­kai?

– Šis klau­si­mas man ki­lo nuo „Va­ra­ta­riaus“ (Ped­ro Len­zo ro­ma­ną „Čia aš Va­ra­ta­rius“ R. Kmi­ta kar­tu su Mar­kus Ro­du­ner ver­tė į šiau­lie­čių šnek­tą – red.) ver­ti­mo. Kai pra­dė­jau vers­ti, pra­si­dė­jo kaip ir psi­choa­na­li­zė. Sa­vęs klau­siau: ko­dėl iš­va­žia­vęs į Klai­pė­dą mo­ky­tis, slė­piau tar­mę?

Že­mai­čiai tu­ri stip­rią sa­vo ta­pa­ty­bę per kal­bą. Mes to ne­jau­čia­me: Šiau­liai yra ant tar­mių ri­bų, dar mies­tas, so­cia­li­niai dia­lek­tai ir t. t. O kal­bi­nin­kai yra mums įka­lę, kad tar­mės ver­tin­gos tos, ku­rios se­nos, gry­nos, nors jos vi­siš­kai nė­ra gry­nos, ten tiek sla­viz­mų!

Gal­būt kai ku­rie te­le­vi­zi­jos šou pa­da­rė iš Pa­ne­vė­žio, Šiau­lių že­miau­sio sluoks­nio per­so­na­žus, su ku­riais ir ta­pa­ti­na­ma pa­ti kal­ba.

Kny­ga bu­vo tar­si at­sa­ky­mas ne į klau­si­mą, bet į si­tua­ci­ją. Reak­ci­ja. Tai, kad da­bar dau­giau šiau­lie­tiš­kai ra­šo­ma, tam­pa kaž­kiek ma­din­ga, ir­gi yra žmo­nių at­sa­ky­mas.

Ne tik kal­bos ne­ver­ti­na­me. So­vie­ti­nė sta­ty­ba, di­džiu­liai mik­ro­ra­jo­nai tar­si ne­tu­ri jo­kios reikš­mės. Bet ten ir­gi yra įdo­mių, keis­tų pa­sta­tų, is­to­ri­jų. Jei da­bar su­rink­tu­me vi­sus me­ni­nin­kus, ku­rie yra iš pie­ti­nio, bū­tų pui­ki ko­man­da.

Kaip dėl kal­bos klau­siau sa­vęs, taip ir dėl mies­to. Tiek me­tų ten pra­gy­ve­nai, užau­gai, su­bren­dai ir tau tos vie­tos nie­ko ne­reiš­kia? Daug žmo­nių ir­gi to sa­vęs klau­sė. Pie­ti­nis, Fa­bi­jo­niš­kės, Ši­lai­niai – at­ro­do, ne mies­tas, o vie­ta mie­go­ji­mui. Bet mes ten gy­ve­no­me. Ir ko­dėl ten nė­ra ver­tės? Kai pra­si­dė­jo eks­kur­si­jos į pie­ti­nį, bu­vo juo­kin­ga, ten tar­si nie­ko nė­ra. Yra ir bu­vę kai­mai, ir žmo­nės, iš­kel­din­ti, neiš­kel­din­ti.

Ma­nau, dar ateis lai­kas, kai mes ant­ro­po­lo­giš­kai, kul­tū­riš­kai – vi­sais as­pek­tais – ty­ri­nė­si­me mie­ga­muo­sius ra­jo­nus, jų is­to­ri­ją.

Išt­rū­kę iš fab­ri­ko

– 2008 me­tais ap­gy­nė­te hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų di­ser­ta­ci­ją „Poe­zi­jos mo­der­nė­ji­mas to­ta­li­ta­ri­nės tvar­kos rė­muo­se, XX a. 7–9 de­šimt­me­čiai“. Ar moks­li­niuo­se ty­ri­muo­se po­pu­lia­ri so­viet­me­čio te­ma?

– So­viet­me­tis da­bar yra pa­si­da­ręs ma­da, daug kon­fe­ren­ci­jų, pro­jek­tų. Ins­ti­tu­te mū­sų sky­rius va­di­na­si šiuo­lai­ki­nės li­te­ra­tū­ros, bet dir­ba­me be­veik vien su so­viet­me­čiu.

Kai pra­dė­jau ra­šy­ti dar­bą 2004 me­tais, nau­jų so­viet­me­čio ty­ri­nė­ji­mų be­veik ne­bu­vo. Dau­giau­siai bu­vo ty­ri­nė­ja­ma išei­vi­jos li­te­ra­tū­ra, rei­kė­jo ją at­si­vež­ti, su­pras­ti, per­skai­ty­ti.

Pas­kui su­pra­tau: aš dar kaž­kiek so­viet­me­čio pri­si­me­nu, jei neat­si­me­nu, nu­jau­čiu at­mos­fe­rą, žai­di­mo tai­syk­les. Stai­ga pa­ste­bė­jau, kad ke­le­riais me­tais jau­nes­ni žmo­nės ru­siš­kai ne­be­mo­ka. Sup­ra­tau, kad dar ga­liu bū­ti tar­pi­nin­kas, ku­ris ga­li so­viet­me­tį ty­ri­nė­ti ne tik iš ar­chy­vų, duo­me­nų.

Taip ir pa­si­rin­kau, nors uni­ver­si­te­te ma­no ba­ka­lau­ro ir ma­gist­ro dar­bai bu­vo iš tuo­me­ti­nės šiuo­lai­ki­nės poe­zi­jos.

Da­bar stu­den­tams XIX am­žius tur­būt yra su­pran­ta­mes­nis ne­gu so­viet­me­tis. Jie klau­sia apie žmo­nių tei­ses, jiems tai ne­su­vo­kia­ma. Paaiš­kin­ti koš­ma­ro lo­gi­ką yra la­bai su­dė­tin­ga, bet kaž­kaip ban­dai.

Man at­ro­do, ne­sup­ra­tę, ko­kie mes bu­vo­me so­viet­me­čiu, ne­ga­lė­si­me paaiš­kin­ti, ko­dėl mes da­bar to­kie: kar­tais keis­ti ir sun­kiai su­pran­ta­mi.

– Mo­nog­ra­fi­ją apie mo­der­nė­jan­čių lie­tu­vių poe­zi­ją pa­va­di­no­te „Išt­rū­ki­mas iš fab­ri­ko“. Ko­dėl pa­si­rin­ko­te šią me­ta­fo­rą?

– Me­ta­fo­ra yra iš Vy­tau­to Ka­vo­lio, išei­vio, so­cio­lo­go, dar­bų. Jis vi­są vi­suo­me­nę, san­tvar­kas ne­tgi ci­vi­li­za­ci­jas ma­tė vei­kian­čias pa­gal skir­tin­gas tvar­kas. Ma­no ban­dy­mas bu­vo so­viet­me­tį ap­ra­šy­ti kaip fab­ri­ko tvar­ką.

Di­ser­ta­ci­ja yra apie mo­der­nią­ją poe­zi­ją, ku­ri prie­ši­no­si tai tvar­kai, daug pri­si­dė­jo prie žmo­nių pro­to lais­vi­ni­mo. To­dėl kny­ga ir va­di­na­si „Išt­rū­ki­mas iš fab­ri­ko“.

Poe­tai la­bai skir­tin­gi, at­ro­do, prie­šin­gi tar­pu­sa­vy­je – Jo­nas Juš­kai­tis, Si­gi­tas Ge­da, Ju­di­ta Vai­čiū­nai­tė, Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis, Vy­tau­tas Blo­žė, Vla­das Šim­kus, To­mas Venc­lo­va – jie vi­si kū­rė al­ter­na­ty­vas tam fab­ri­kui. Bu­vo įdo­mu gal­vo­ti, kaip žmo­nės ieš­ko­jo prie­šin­gų ke­lių, ko­kios bu­vo są­ly­gos.

Poe­zi­ja bu­vo la­bai svar­bi, leis­ti di­džiu­liai ti­ra­žai. Ma­no kny­ga va­di­na­ma be­stse­le­riu, poe­tai ei­li­nes kny­gas to­kiais ti­ra­žais leis­da­vo.

– Ko­dėl poe­zi­ja bu­vo to­kia svar­bi to­ta­li­ta­ri­nė­je erd­vė­je?

– Pro­za yra po­pu­lia­res­nis žan­ras, val­džia sky­rė dau­giau dė­me­sio, dau­giau rei­ka­la­vi­mų, cen­zū­ra prie­ka­biau žiū­rė­jo. Poe­zi­ja bu­vo lais­ves­nė, gal­būt dau­giau erd­vės for­mos paieš­koms.

Bal­ta­ru­si­jo­je poe­zi­ja iki šiol yra la­bai po­pu­lia­ri, pil­nos sa­lės atei­na klau­sy­tis poe­tų, ku­rie yra prieš re­ži­mą. Poe­zi­ja greit rea­guo­ja į nuo­tai­kas. Emo­ciš­kai gal­būt kon­den­sa­tas di­des­nis. Tai yra me­ta­fo­ri­nė kal­ba, me­ta­fo­ro­mis ga­li už­ka­bin­ti tai, ką žmo­nės gal­vo­ja.

Poe­zi­ja bu­vo ga­li­ma daug pa­sa­ky­ti.

Svar­bu su­pras­ti, kad ir pa­ti san­tvar­ka kei­tė­si, yra vi­siš­kai skir­tin­gos epo­chos: Sta­li­no, Chruš­čio­vo, Brež­ne­vo...

Kul­tū­ra, me­nas bu­vo pri­klau­so­mi nuo vi­so kon­teks­to, nuo ideo­lo­gi­nių vė­jų.

Kul­tū­rą, ar bū­tų ca­ro spau­dos drau­di­mas, ar ki­ti lai­kai, ku­ria žmo­nės idea­lis­tai. Ne vi­si pra­gma­ti­kai, ne vi­si pri­si­tai­ko. Kul­tū­ra yra ge­ra prie­mo­nė prie­šin­tis po­li­ti­kai.

Mes pui­kiai su­pran­ta­me, kad tu­ri­me sa­vo kal­bą, sa­vo ra­šy­to­jus, sa­vo kul­tū­ros vei­kė­jus, ku­rie su­kū­rė vals­ty­bę, kad tai yra mū­sų, kad mes no­ri­me bū­ti tie­siog sa­vi­mi. Tuo, kas esa­me, kul­tū­ra mus pa­da­ro, ne kas ki­tas. Ta­vo dai­nos, ta­vo pa­sa­kos, ta­vo ri­tua­lai yra tai, kas tu pa­ts esi.

Tą rei­kė­tų su­pras­ti ir šian­die­nos po­li­ti­kams, kai gal­vo­ja, kad kul­tū­ra yra kaž­koks ne­rei­ka­lin­gas prie­das prie mū­sų gy­ve­ni­mo ge­ro­vės, prie eko­no­mi­kos, po­li­ti­kos. Taip nė­ra. Ma­nau, žmo­nės dėl to iš­va­žiuo­ja – ne­tgi ga­li bū­ti dar­bo, al­gos, bet tu­ri bū­ti pra­smė to­je vie­to­je gy­ven­ti.

Po­li­ti­ka nuo Aris­to­te­lio lai­kų yra bend­rų rei­ka­lų tvar­ky­mas, bend­ruo­me­nės, vi­suo­me­nės rei­ka­lų spren­di­mas. Da­bar mes ma­to­me tik rie­te­nas dėl kaž­ko­kių pro­jek­tų.

Bu­vau Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos na­rys, ką tik išė­jau. Yra po­žiū­ris, kad kul­tū­ros žmo­nės tu­ri dirb­ti už dy­ką, čia gar­bė ir t. t. Bet iš taip kal­ban­čių nė vie­nas už tą gar­bę ne­dirb­tų, jei nė­ra tie­sio­giai nau­din­ga. Prag­ma­ti­ka, iš jos ky­lan­ti biu­rok­ra­ti­ja yra per­smel­ku­si mū­sų bend­rą gy­ve­ni­mą iki ab­sur­do. Bib­lio­te­kos ne­ga­li pirk­ti be vie­šų­jų pir­ki­mų kny­gų: kny­gą per­ki iš lei­dyk­los ir tar­si kaž­kas ki­tas ga­lė­tų pa­siū­ly­ti že­mes­nę nei lei­dė­jo kai­ną. Smulk­me­nos, bet ten­den­ci­jos yra to­kios.

– So­viet­me­čio kū­rė­jai kri­ti­kuo­ja­mi dėl pri­si­tai­ky­mo prie san­tva­rkos, ga­li­mų ry­šių su KGB. Da­lis vi­suo­me­nės itin skau­džiai rea­ga­vo dėl kri­ti­kos Jus­ti­nui Mar­cin­ke­vi­čiui. Konf­lik­tas neiš­ven­gia­mas?

– Lai­kas bu­vo su­dė­tin­gas, to­dėl pra­smin­ga kal­bė­ti apie so­viet­me­tį, kad jį ge­riau su­pras­tu­me.

J. Mar­cin­ke­vi­čiaus spek­tak­liai, poe­zi­ja, vi­sas tas fe­no­me­nas bu­vo ta­pęs žmo­nių ta­pa­ty­bės da­li­mi, jie taip sa­ve su­pra­to kaip tau­tiš­kus pi­lie­čius.

Vi­siš­kai ra­miai ga­li­me sa­ky­ti, kad J. Mar­cin­ke­vi­čiaus teks­tai bu­vo vi­so­kie: bu­vo ir duok­lės re­ži­mui, ir Lie­tu­vos tau­tiš­ku­mo ža­di­ni­mui, iš­lai­ky­mui. Tuo me­tu vi­si pui­kiai ži­no­jo tai­syk­les. Kai da­bar pra­de­di apie tą su­dė­tin­gą lai­ką kal­bė­ti, daž­nai at­ro­do, kad puo­li, kri­ti­kuo­ji. Nė­ra ra­maus gi­li­ni­mo­si. Nors pa­ts J. Mar­cin­ke­vi­čius pui­kiai tą su­pra­to ir sa­kė, kad iki ko­kių 1965 me­tų ti­kė­jo re­ži­mu. Gal la­biau ti­kė­jo, kad tai yra ne pa­ti blo­giau­sia san­tvar­ka, kad ją ga­li­ma pa­ge­rin­ti. Už­ra­šuo­se, die­no­raš­čiuo­se, ku­rie yra pub­li­kuo­ti šiais lai­kais ir jam gy­vam esant, jis to ne­slė­pė.

Žmo­nėms sun­ku su­si­kur­tus vaiz­di­nius per­gal­vo­ti, per­mąs­ty­ti. Tai yra skau­dūs da­ly­kai, nes ir pa­ts gal­vo­ji apie sa­ve, apie sa­vo dvi­gu­bą gy­ve­ni­mą. He­ro­jų, ku­rie prie­ši­no­si, ne­bu­vo la­bai daug. Nes jei iš sis­te­mos gau­ni dar­bą, al­gą, jau esi tos sis­te­mos da­lis.

Su­si­ras­ti sa­vo ni­šą, paau­ko­ti gy­ve­ni­mą, kad da­ry­tum kuo ma­žiau komp­ro­mi­sų, lais­va­lai­kiu už­sii­mi­nė­tum kul­tū­ra, kaž­ką vers­tum, lei­di­nius po­grin­dy­je leis­tum – bu­vo itin rim­tas ap­si­spren­di­mas. To­kių žmo­nių bu­vo, apie juos mes gal per ma­žai kal­ba­me.

Dau­giau­siai kal­ba­me apie tuos, ku­rie bu­vo ma­to­mi, da­rė komp­ro­mi­sus ir kar­tu – at­sva­rą. Gal Lie­tu­vos fe­no­me­nas ir yra, kad to­kių žmo­nių bu­vo ab­so­liu­ti dau­gu­ma. Iš es­mės vi­si žong­li­ra­vo tarp sis­te­mos, tarp są­ži­nės, lais­vės no­ro, ko­mu­nis­ti­nės ideo­lo­gi­jos ir Lie­tu­vos is­to­ri­jos. Su­dė­tin­ga ir apie tai rei­kia kal­bė­ti. O da­bar, kai dis­ku­si­jos ky­la iš eti­ke­čių ka­bi­ni­mo, KGB są­ra­šų, tai yra Sta­li­no lai­kai, juo­da-bal­ta.

Esu va­do­va­vęs pri­si­mi­ni­mų rin­ki­mui, pla­nuo­ju prie jų grįž­ti, man tai pra­smin­giau nei gin­čy­tis dėl J. Mar­cin­ke­vi­čiaus, dėl po­žiū­rio. Nu­sis­to­vės tas po­žiū­ris, nau­jų in­terp­re­ta­ci­jų bus, nes kei­čia­si mū­sų skai­ty­mas.

– Kas jums, kaip moks­li­nin­kui, bu­vo ne­ti­kė­ta so­viet­me­čio ty­ri­mų lau­ke?

– Skai­ty­da­mas pri­si­mi­ni­mus ma­tai, kad žmo­nės tu­rė­jo skai­ty­ti kny­gas, ku­rios bu­vo spec. fon­duo­se. Spec. fon­dai Lie­tu­vo­je bu­vo gal pen­ki, rei­kė­jo lei­di­mo ir la­bai rim­tos prie­žas­ties, kad ga­lė­tu­mei ten pa­tek­ti. O ir nuė­jus dar­buo­to­ja pa­gal te­mą at­vers pus­la­pį, o ki­tą lai­kys už­den­gu­si.

Bet žmo­nės tas kny­gas skai­tė. Su kiek­vie­nu žmo­gu­mi ran­di vis ki­tų ke­lių, vi­si tu­rė­jo sa­vų šal­ti­nių, kur kny­gų gau­ti. Mū­sų po­grin­di­nės li­te­ra­tū­ros stal­čiuo­se la­bai daug ne­bu­vo, bet po­grin­di­nė kul­tū­ra bu­vo: mes skai­tė­me, ver­tė­me, do­mė­jo­mės.

La­bai stip­rus re­li­gi­nės li­te­ra­tū­ros po­grin­dis. Bo­he­miš­kiems ra­tams, ku­rie skai­tė M. Cve­ta­je­vą ar S. Be­ke­tą, bu­vo įdo­mi mo­der­nio­ji li­te­ra­tū­ra. Et­no­sub­kul­tū­ros ir­gi gy­ve­no sa­vo už­da­rą gy­ve­ni­mą.

No­rė­čiau lai­ko ras­ti pa­ty­ri­nė­ti vi­są įvai­ro­vę. Kal­bie­si su žmo­nė­mis – dra­ma­tiš­ki li­ki­mai, pe­ri­pe­ti­jos, vi­sa is­to­ri­ja at­si­sklei­džia: ir trem­tys, ir pa­da­ri­niai, pa­si­rin­ki­mai, kaip gy­ven­ti.

Jei yra no­rin­čių pa­pa­sa­ko­ti, bū­tų la­bai ge­rai, kad ne­bi­jo­tų su­si­siek­ti. Žmo­nės su­si­ra­ši­nė­da­vo, ne­bū­ti­nai su ra­šy­to­jais, tar­pu­sa­vy­je, apie skai­ty­tas kny­gas – ir­gi la­bai įdo­mu. Tu­rė­jo ir są­siu­vi­nius, į ku­riuos ra­šy­da­vo skai­ty­mo įspū­džius, iš­trau­kas. Tai yra kul­tū­ros ar­te­fak­tas, ku­rio nė­ra jo­kiuo­se ar­chy­vuo­se.

Apie moks­lą – pa­trauk­liai

– Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­te dir­ba­te šiuo­lai­ki­nės li­te­ra­tū­ros sky­riu­je, LRT ra­di­ju­je ve­da­te lai­dą „Li­te­ra­tū­ros aki­ra­čiai“. Kaip ver­ti­na­te šiuo­lai­ki­nę lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą? Ar ji tu­ri skai­ty­to­ją?

– Mū­sų šiuo­lai­ki­nė li­te­ra­tū­ra yra ga­na įvai­ri. Sklai­da už­sie­ny­je tik­rai ne­blo­ga, yra ša­lių, ku­rios ma­žiau tam ski­ria lė­šų, dė­me­sio. Kny­gų mu­gė yra at­ski­ras fe­no­me­nas, šie­met per ke­tu­rias die­nas jo­je ap­si­lan­kė 67 tūks­tan­čiai žmo­nių.

Lei­dyk­los iš es­mės dir­ba ga­na iner­tiš­kai, tu­ri sa­vo au­di­to­ri­jas, skai­ty­to­jus, ži­no, kaip su jais ko­mu­ni­kuo­ti.

Kai pra­dė­jau ra­šy­ti kny­gą, pa­da­rė­me va­ka­rą vie­na­me, ki­ta­me ba­re, Šiau­liuo­se ir­gi po­rą kar­tų skai­čiau iš­trau­kas. Jei ge­ri teks­tai, žmo­nėms įdo­mu klau­sy­tis. Ir tur­būt tai yra klau­sy­to­jai, ku­rie po mo­kyk­los išė­ję sa­kė, kad dau­giau neims į ran­kas kny­gų. Žmo­nių, ku­rie ga­lė­tų kny­gas skai­ty­ti, tik gal­būt ne­ži­no, ko­kia ta lie­tu­vių šiuo­lai­ki­nė li­te­ra­tū­ra, tik­rai yra. Rei­kia bū­dų juos su­ras­ti, pra­neš­ti apie tai.

Ir ma­no dar­bas LRT ra­di­ju­je – su mi­si­ja: yra įdo­mių kny­gų, įdo­mių au­to­rių, rei­kia apie juos kal­bė­ti.

– Ko­kios li­te­ra­tū­ros pa­si­gen­da­te?

– Ka­dan­gi da­bar bran­di­na­me idė­ją apie „Vai­ro“ reg­bio klu­bo is­to­ri­ją, ap­si­žval­giau ir pa­ma­čiau, kad ne­tu­ri­me ge­ros non-fic­tion (ne­gro­ži­nės) li­te­ra­tū­ros. Apie spor­to non-fic­tion net ne­kal­bu. Mums at­ro­do, kad spor­tas neį­do­mu, ni­ši­nis da­ly­kas, bet spor­tas ir­gi yra mū­sų ta­pa­ty­bės da­lis. Ko­dėl apie krep­ši­nį ne­tu­ri­me nė vie­no be­stse­le­rio? Ne­sup­ran­tu vi­siš­kai. Ir skai­ty­to­jai, man at­ro­do, da­bar at­ran­da non-fic­tion. Ne tik ku­li­na­ri­nes ar ke­lio­nių kny­gas. Žmo­nės su­pran­ta, kad do­ku­men­ti­ka, moks­li­niai ty­ri­mai, pa­teik­ti po­pu­lia­riai, ir­gi yra di­džiu­lis ma­lo­nu­mas. Ši sri­tis man da­bar ak­tua­liau­sia.

Man ne­pa­tin­ka skirs­ty­mas į rim­tą­ją ir po­pli­te­ra­tū­rą, pra­mo­gi­nę li­te­ra­tū­rą. Man at­ro­do, įma­no­ma jung­tis. Ga­li ge­rai pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją ir ne­pra­ras­ti ant­ro, tre­čio pla­no, psi­cho­lo­gi­nio ar ant­ro­po­lo­gi­nio, is­to­ri­nio. Pa­sa­ko­ji­mas ga­li tu­rė­ti ir pra­mo­gi­nį, ir ki­tus lyg­me­nis.

Ko­ky­biš­kos pra­mo­gi­nės li­te­ra­tū­ros gal trūks­ta. Eli­ti­nė li­te­ra­tū­ra ir yra gur­ma­nams, ji par­duo­da­ma 1 000–2 000 ti­ra­žu. Ir poe­zi­ja la­bai svar­bu, nors jos ti­ra­žai tar­ki­me, 500, bet ten vyks­ta kal­bos la­bo­ra­to­ri­ja.

Yra daug da­ly­kų, ku­rie džiu­gi­na. At­si­ran­da ir at­krei­pia dė­me­sį is­to­ri­jos, su­kur­tos kaip ko­mik­sai ar gra­fi­niai ro­ma­nai kar­tos, ku­ri užau­go vi­zua­liai išug­dy­ta.

Moks­li­nin­kai tik­rai iš­lei­džia ge­rų, nau­jų ty­ri­nė­ji­mų, bet jie ne­pa­sie­kia pla­čio­sios vi­suo­me­nės, net is­to­ri­jos, lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jų. No­ri­si tar­pi­nin­ka­vi­mo, pa­sa­ko­ji­mo, aiš­ki­ni­mo. Kaip ti­kė­jau, kad ga­li­ma apie mie­ga­mą­jį ra­jo­ną pa­pa­sa­ko­ti taip, kad ga­lė­tų vyk­ti eks­kur­si­jos, taip ga­li­ma ir apie mū­sų kul­tū­rą pa­pa­sa­ko­ti. Kad ne­bū­tų pa­rei­ga tuo do­mė­tis, kad nie­kas ne­mo­ra­li­zuo­tų, kad ir tu­ri­nys bū­tų, ir for­ma pa­trauk­li.

– Kaip ver­ti­na­te hu­ma­ni­ta­ri­kos si­tua­ci­ją šian­die­nos kul­tū­ros po­li­ti­ko­je?

– Hu­ma­ni­ta­ri­kos si­tua­ci­ja pa­na­ši, kaip ir vi­sos kul­tū­ros. Su­dė­tin­gos per­tvar­kos švie­ti­mo, moks­lo sri­ty­je, ban­dy­mas jung­ti ins­ti­tu­tus nie­ko ge­ro ne­duos. Ne­la­bai su­pran­tu pra­smės, nie­kas ir ne­paaiš­ki­na. Keis­ta si­tua­ci­ja. Dar prieš me­tus ins­ti­tu­te už­dir­bau 365 eu­rus – pil­nas moks­li­nio dar­buo­to­jo eta­tas. Da­bar, per me­tus, pa­ki­lo be­veik dvi­gu­bai, bet vis tiek tai ga­na juo­kin­ga su­ma gal­vo­jant, ko­kių rei­kia kom­pe­ten­ci­jų ir kiek lai­ko tam rei­kia skir­ti, ką dėl tos veik­los au­ko­ti.

Jau­ni žmo­nės la­bai van­giai atei­na. Ta­len­tin­gi, ak­ty­vūs ei­na ki­tur, išei­na iš moks­lo. Aš vi­są lai­ką gy­ve­nu su dve­jo­nė­mis, ar ga­liu ap­va­gi­nė­ti sa­vo šei­mą lai­ku, pri­sii­mu ki­tų dar­bų, nes rei­kia už­dirb­ti tą rea­lų mi­ni­mą.

Kul­tū­ros mi­nist­ro po­stas, ko ge­ro, yra pa­ts ne­pat­rauk­liau­sias. Di­de­lių pi­ni­gų, pa­ly­gi­nti su ki­to­mis mi­nis­te­ri­jo­mis, nė­ra, įta­kos nė­ra, pro­ble­mų daug, tam­py­tis su varg­šais in­te­li­gen­tais.

Iš pa­tir­ties Kul­tū­ros ta­ry­bo­je ga­liu pa­sa­ky­ti, kad rei­kia vir­šy­ti sa­vo pa­rei­gas, vi­sas dar­bo va­lan­das ar funk­ci­jas, jei no­ri, kad tik­rai kas nors pa­si­keis­tų.

– Jū­sų di­ser­ta­ci­jos va­do­vė pro­fe­so­rė Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ sa­ve yra pa­va­di­nu­si „kul­tū­ros ei­li­ne“. Ei­li­niai pa­da­ro dau­giau nei ge­ne­ro­lai?

– Ji kuk­lus žmo­gus. V. Dau­jo­ty­tė yra tu­rė­ju­si pa­rei­gų, bet ji – dar­bi­nin­kė, jai įdo­miau­sia ra­šy­ti, dirb­ti, kur­ti. Ra­šy­ti pas ją di­ser­ta­ci­ją bu­vo di­de­lė mo­kyk­la. Atei­da­vai pas ją pa­si­kal­bė­ti gal dau­giau apie gy­ve­ni­mą, o išė­jęs vis­ką su­pras­da­vai ir apie di­ser­ta­ci­jos sky­rių. Jos au­to­ri­te­tas, ra­mu­mas, pa­tir­tis – neį­kai­no­ja­mi.

– Iki šiol mo­ko­tės ra­šy­ti?

– Kiek­vie­nas dar­bas iš­šū­kis. Esu iš­lei­dęs tris poe­zi­jos kny­gas, o pa­skui kiek­vie­na kny­ga bu­vo vis ki­to­kia. „Išt­rū­ki­mas iš fab­ri­ko“ – mo­nog­ra­fi­ja. Su­da­ri­nė­jau Si­gi­to Ge­dos rink­ti­nę, ra­šiau įva­dą. Ta­da bu­vo po­kal­bių kny­gos pa­ren­gi­mas, teks­tų ra­šy­mas MO mu­zie­jui (bu­vęs Mo­der­naus me­no cent­ras – red.), ro­ma­nas, miu­zik­lo dai­nos.

At­ro­do, iš­mo­kai va­žiuo­ti dvi­ra­čiu ir va­žiuo­tum, bet ne. Pa­va­žia­vai vie­ną dis­tan­ci­ją ir per­sė­dai į ki­tą, vėl kaž­kas ki­taip, tu­ri su­pras­ti, kaip ge­riau va­žiuo­ti. Kar­tais ir pa­ts gal­vo­ji: gal ga­lė­tu­mei vis­ką pa­pras­čiau da­ry­ti? Bet už­tat jo­kio nuo­bo­du­lio nė­ra.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ra­šy­to­jas, li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Ri­man­tas Kmi­ta įro­dė, kad ver­ty­bė yra ir šiau­lie­čių šnekta, ir mie­ga­mie­ji ra­jo­nai.

Ri­man­tas Kmi­ta neap­sis­to­ja ties vie­nu žan­ru, jo bib­liog­ra­fi­ja – nuo mo­nog­ra­fi­jos iki po­pro­ma­no.

Ri­man­tas Kmi­ta

Gi­mė 1977 me­tais Šiau­liuo­se. Lie­tu­vių poe­tas, pro­zi­nin­kas, li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras. Šiuo me­tu dir­ba Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­te, ve­da LRT ra­di­jo lai­dą „Li­te­ra­tū­ros aki­ra­čiai“.

Iš­lei­do tris poe­zi­jos kny­gas „Ne­kal­to pra­si­dė­ji­mo“, „Upės ma­ta­vi­mas“, „Švel­niai ta­riant“, po­pro­ma­ną „Pie­ti­nia kro­ni­kas“, mo­nog­ra­fi­ją „Išt­rū­ki­mas iš fab­ri­ko: mo­der­nė­jan­ti lie­tu­vių poe­zi­ja XX am­žiaus 7–9 de­šimt­me­čiais“.

Su­da­rė lei­di­nius „Poe­zi­jos pa­va­sa­ris-2004“, „S. Ge­da. Ug­nia­bal­sis nie­kas“, „Ne­vie­na­reikš­mės si­tua­ci­jos: po­kal­biai apie so­viet­me­čio li­te­ra­tū­ros lau­ką“.

Iš šne­ka­mo­sios Ber­no vo­kie­čių kal­bos kar­tu su M. Ro­du­ner iš­ver­tė P. Lenz ro­ma­ną „Čia aš Va­ra­ta­rius“.

2000 me­tais ap­do­va­no­tas Zig­mo Gė­lės li­te­ra­tū­ri­ne pre­mi­ja, 2017 me­tais – Jur­gos Iva­naus­kai­tės var­do pre­mi­ja. 2018 me­tais ro­ma­nas „Pie­ti­nia kro­ni­kas“ iš­rink­tas Me­tų kny­ga suau­gu­sių­jų ka­te­go­ri­jo­je.