Naujausios
Laiko spirale nusileidus į atkurtos Nepriklausomos Lietuvoje pradinį etapą, matome, kaip entuziastingai buvo siekiama susigrąžinti tautinės mokyklos kelią. Valstybėje vyko drąsus posūkis į edukologijos mokslinių teorijų taikymą praktikoje. Ieškomi keliai, kaip prikelti Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos pedagogines idėjas, kaip remtis Meilės Lukšienės tautinės mokyklos ašimi – kiekvienam vaikui sudaryti vienodas starto galimybes, kurių nenulemtų tėvų socialinė padėtis.
Turėtume prisiminti, jog 1992 metais M. Lukšienės kartu su kolegomis sukurta ”Lietuvos švietimo koncepcija“ užsienio ekspertų buvo pripažinta, kaip geriausias pertvarkos dokumentas Vidurio Europoje. Deja, išrinktas naujas Lietuvos Seimas, kurio daugumą sudarė kairiosios politinės jėgos, atsisakė šią koncepciją tvirtinti. O po to – ...ilgas kelias per kopas.
Taip ir šiandien ieškoma naujų krypčių švietime. Taip ir skatinamas kitų kraštų švietimo programų taikymas ir aklas jų kopijavimas. Dešimtmečiais trunkančios švietimo reformos rezultatas – kokybės, kompetencijų, prestižo stoka visuose švietimo baruose.
Mūsų tautos išmintis sako: NEMESK KELIO DĖL TAKELIO. Ir šiuo atveju yra taip pat. Šiandienos švietimo vėliavnešiai bando prisikasti iki šaknų. Jų pagrindu daro reformas sistemoje. Tačiau, atsižvelgus į bėgantį laiką bei visuomenės kaitą, sunkiai sekasi, bet mažais žingsneliais einame pirmyn.
Gali būti, jog M. Lukšienės pasakyti žodžiai 1997 metais: „Jei maža tauta neišugdys kiekvieno žmogaus savarankiško mąstymo ir atsparumo (tiek kultūrinio, tiek politinio), tokiai tautai labai lengva pražūti, nepaisant visokių deklaracijų“ – paskatino šių dienų švietimo politikos formuotojus sureikšminti kritinio mąstymo, kūrybiškumo, atsakingumo ir patriotizmo kampus, edukuojant įvairaus amžiaus piliečius, pradedant ikimokykliniu ugdymu ir baigiant solidaus amžiaus piliečių švietimu.
Apie vieną iš ekspedicijų
2022 metais rugpjūčio viduryje, tęsiant projekto RAUDONA LIEKA veiklas, su įvairių sričių profesionalių specialistų komanda per mokymąsi aikštėse, šalia senų pastatų, medžių ir/ar netikėtai atrastų objektų, per raudonų plytų mūro analizę atkreipėme dėmesį į turtingą istoriją Šiaurės Lietuvos miesteliuose.
Lygumai, Pakruojo rajonas.
Žavu buvo pajusti istoriko, Dubysos aukštupio mokyklos direktoriaus Vaido Bacio reakciją. Praėjus Lygumų dvaro teritoriją ir joje išlikusius statinius, pasivaikščiojus po Lygumų miestelį, kuriame XX a. pradžioje susiformavusios gyvenamosios teritorijos, skirtingos tarp miestelio bendruomenių, jis susistemino gautą informaciją, įvertino mokyklos, kuriai vadovauja, artimą aplinką.
Architektės dr. Rasa Bartašiūtė ir Giedrė Filipavičienė atkreipė dėmesį į Lygumų miestelio architektūrinį išraiškingumą bei savitumą. Vietos erdvės turtingumas paskatino R. Bartašiūtę atvykti antrą kartą į Lygumus, kad papildytų surinktą medžigą ir ją vėliau panaudotų moksliniame darbe.
Edukologų ir architektų komanda apibendrino: Lygumai – istoriškai, kultūriškai išraiškingas miestelis, turintis vertingą paveldą. Miestelis įtrauktas į tris tarptautinius turizmo maršrutus, nors „vietos dvasia“ ir slogi.
Pasivaikščiojimas su jaunaisiais lygumiečiais
Į Lygumus pakvietė mokytoja Rita Ušackienė. kvietimu. Rita, žinodama projekto RAUDONA LIEKA veiklas, paklausė ar jos priešmokyklinės grupės vaikai ne per maži pasivaikščiojimui po miestelį, nes kalbėsime apie šimtametę istoriją.
Sutarėme, jog parinksime jiems pasakojimus.
Susitikome slėnyje, kuris mena žiemgalių gentinę kultūrą. Susipažinome ir patraukėme link miestelio centro. Mūsų tikslas – pažintis su keturiomis miestelio bendruomenėmis, kurios glaudėsi apie centrines miestelio aikštes. Tai šviesuolių, turtingų žydų, „biednų“ žydų ir katalikiška bendruomenės.
Susipažinome su pagrindiniais išskirtinumais. Tai – reikšmingi kiekvienoms bendruomenėms pasisveikinimai ir atsisveikinimai; tai įvairios miestelio gyventojų profesijos ir tautinis priklausomumas; tai aktyvus gyvenimas, kuris virė prieš šimtą metų Lygumuose.
„Šviesuolių gatvėje“ vaikams buvo įdomu sužinoti, jog kiekviename name gyveno išsilavinę, skirtingą profesiją turintys asmenys, kurie dėjo pastangas burti miestelio gyventojus ir aplinkinių kaimų ūkininkus bendriems darbams, bendroms šventėms ir išskirtinių datų paminėjimui. Jie buvo aktyvūs ir visuomeniški piliečiai. Paprastas reiškinys, jog tos gatvės gyventojai sveikinosi ir atsisveikino taip, kaip įprasta šiandien: „Laba diena“ ir „Viso geriausio“.
Labai patiko jauniesiems miestelio turistams turtingų žydų bendruomenės vietoje, kur gyveno įvairiais verslais užsiimantys žydai – pirkliai, kur vaikus net gatvėje viliojo skaniais žydiškais kepiniais – beigeliais (lietuviškai mes tuos kepinius vadiname riestainiais). Šioje vietoje galiojo pasisveikinimas – „Šalom“. O tas, kas pirko krautuvėje (tai senas pardavimo vietos pavadinimas, kuris rodė, jog ten visko prikrauta), buvo išlydimas palinkėjimu – „Mazel‘tov“ (laimingai). „Biednų“ žydų rajone kalba ir pasisveikinimai bei atsisveikinimai buvo tie patys. Tik kiemai maži. Maži ir namai. O tuose mažuose namuose su tėveliais gyveno ir vaikai ...gal net septyni po vienu stogu.
Žydų bendruomenių gyvenamose vietose priešmokyklinės grupės vaikams buvo sunku suprasti, kas tie žydai. Jų pirmos žinios, jog žydai – Užgavėnių veikėjai. Tad buvo pristatoma, kad tai išnykusi miestelio gyventojų bendruomenė, kuri kalbėjo kita kalba, turėjo kitą religiją, kitus papročius bei tradicijas. Tačiau krautuvės, turgaus aikštė visus vietos gyventojus tiek lietuvius, tiek žydus suburdavo bendravimui ir sugyvenimui.
Pačią didžiausią teritoriją užėmė katalikiška miestelio dalis, kurioje sveikintas – „Garbė Jėzui Kristui“. Kaip ir žydiški mandagumo žodeliai, sutikus praeivį, taip ir katalikiški vaikams buvo naujiena. Tik žodelis „Sudie“ buvo žinomas.
Nusileidome Paskutinės Kelionės alėja žemyn į slėnį kapinių link. Vaikams nustebimą kėlė žinia, kad šiame slėnyje, kur prateka upeliukas, kurį apjuosia tvenkinys, senais laikais iškastas kunigo Povilo Pranckūno iniciatyva. Apie tvenkinį buvo pristatyta namelių, kuriuose gyveno vandenį mėgstantys gyvūnai. Tuo metu – tai Lygumų zoologijos sodas, kurį mėgo mokiniai. Jie per pertraukas bėgdavo iš mokyklos pro bažnyčios sodą pas žvėrelius.
Pasivaikšojimu metu vaikai kartojo naujai išgirstus žodžius.
–-
Viliuosi, jog po kelionės po miestelį vaikai į tuos statinius, kurie šiandien be gyvasties, žiūrės truputi kitaip, o mokytojai Ritai reikės atsakinėti į klausimus apie miestelį, apie gyventojus.
Gal auga karta, kuri Lygumų miesteliui uždegs „Vietos Dvasią“ ir miestelis taps lankomas keliautojų, turistų bei šiose vietose gyvenusių palikuonių.
