Naujausios
„Norėjau propaguoti literatūrą“
Danutė Augutienė yra Šiaulių literatų susivienijimo narė, literatų veiklos ir kūrybos populiarintoja.
„Iš tiesų aš esu mokytoja, o knygos man visada buvo svarbios, – sako Danutė Augutienė, klausiama, kodėl literatūrinę veiklą laiko svarbia? – O kadangi dirbau su mokiniais, norėjau propaguoti literatūrą, kad jie būtų aktyvūs skaitytojai, kad ieškotų ir rastų gerumo ir gilesnės minties, žvelgtų ne paviršutiniškai, o giliau.“
„Turėdavau klasėje tokių akių, kurios žiūrėdavo į mane dėmesingai, kai apie tai kalbėdavau, – prisimena mokytoja. – Kai matydavau, kad akys nuslysta, reikėdavo kažkuo sudominti, kad tos akys vėl grįžtų atgal. Atmintyje iškyla daug mokinių, kurių akys šypsojosi ir kurie liko draugais.“
Mokytoja pradėjo dirbti Palangoje 1954 metais, baigusi Vilniaus pedagoginį institutą. Po to mokytojavo Mosėdyje, ten ištekėjo, vyras Pranas Augutis taip pat buvo pedagogas, mokyklos direktorius. Mokytojavo abu ir Pakruojyje, kuriam iki šiol jaučia sentimentų. Kai vyras 1976 metais pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame institute, po kurio laiko ir šeima persikėlė į Šiaulius.
Keturis dešimtmečius gyvena Šiauliuose, čia įsitraukė į literatų susivienijimą. Lietuvių kalbos ir literatūros vaikus mokė įvairiose miesto mokyklose, dirbo direktoriaus pavaduotoja internatinėje mokykloje, kokios dabar nerasi.
„Be galo sunkūs buvo tie metai, labai gailėjau tų vaikų, kuriems ten teko būti“, – prisimena pašnekovė.
„Man dabar 88-eri, gal ir gražūs metai, bet senatvė lieka senatve, – sako ji. – Labai džiaugiuosi, kad esu įsitraukusi į veiklą, ir tai užmirštu. Ieškau valandų, kada galėčiau užsiimti tuo, ką mėgstu: rašyti, galvoti, kurti – atitrūkti nuo to, kas vyksta už lango. Jaučiuosi laiminga, kad taip yra, kad galiu tęsti tai, ką visada mėgau.“
Metų knygos rinkimai – neeilinis įvykis
D. Augutienė pasidalija, jog dabar yra aktyvi metų knygos rinkimų dalyvė.
„Kadangi poezijos kūrėjų Šiauliuose yra daugiausia, tai pirmiausia domiuosi poezijos knygos rinkimais, – sako ji. – Skaitau tų poetų knygas, kurios pateko į finalinį penketuką. Skaitysiu ir prozos knygas, kurios pretenduoja į geriausias, ir vaikų literatūros knygas, nes ir mano anūkai jomis domisi: vienas skaito Saliamono Paltanavičiaus knygas vaikams, kitas – paauglių literatūrą.
„Literatūriniame gyvenime neeilinis dalykas, kai renkamos metų knygos, – pabrėžia D. Augutienė. – Apie jas ne tik literatams reikėtų žinoti, bet ir platesniam ratui skaitytojų. Gal ne visas knygas, pretenduojančias į geriausias, galima perskaityti, bet vieną kitą – tikrai. Knygų skaitytojai gal gali atsitraukti nuo kitų knygų skaitymo ir pasižiūrėti, kas vyksta literatūriniame šalies gyvenime. Tai puiki proga pažinti šiuolaikinę mūsų literatūrą.“
„Aš pati stengiuosi bent vieną poezijos knygą per dieną perskaityti ir bent priartėti prie tos naujos literatūros, – sako pašnekovė. – Negalima savęs susieti su senais laikais visam gyvenimui, taip tik sensti. Dabar 2020 metai ir reikia eiti su jaunais žmonėmis, pažinti jų kūrybą. Manau, kultūringas žmogus turėtų domėtis knygų rinkimais.“
Ką pati atranda, skaitydama metų poezijos knygas?
„Įdomių dalykų atrandu, – teigia D. Augutienė. – Štai, Enrikos Striogaitės poezijos knyga „Žmonės“. Poetė pasirinko rašyti apie „antrarūšius“ žmones, kurių niekas nemato, kurie sako, „man gyvenimas buvo negyvenimas“. Žmonių pačioje žemiausioje pakopoje, pagal rašytoją, yra daug. Apsidairytume, pamatytume ir savo aplinkoje. Juos reikia žadinti.“
„Kitame eilėraštyje rasi eilutes apie ant laukujų durų pakabintą užrašą: „ Kai numirsiu, nelankykit manęs – nebūsiu namuose“, – cituoja poetės eiles. – Eilėraštis kalba apie vienišumą, atskleidžia pačias sunkiausias, skaudžiausias gyvenimo puses. Vieniems tai rūpi, o kitiems tie skauduliai nepastebimi praeina pro akis. „
„Skaitau ir mąstau, kaip žmonėms padėti, kaip mažinti skaudulių? Gal tokiems žmonėms ir reikėtų mokėti tryliktą pensiją? Gal tada iškeltume juos iš baisaus skurdo, iš gyvenimo-negyvenimo“, – nuo poezijos pasuka pokalbį prie gyvenimo realijų.
Jos pačios erdvė dėl pandemijos ir sveikatos yra sumažėjusi iki buto erdvės. Ar nejaučia vienišumo?
„Visiškai nejaučiu, – patikina. – Viena gyvenu, bet vaikai mane dažnai lanko. Aš turiu draugę, kuri su manim kartu skaito knygas ir jas aptariame, ji man draugiškai padeda. Būti vienam ir būti vienišam skirtingi dalykai.“
D. Augutienės žodžiais, tie, kurie neskaito poezijos, praranda jausmus, praranda pasaulį, kuriame galima kalbėti visai kita kalba: „Poezijos kalba yra daug gilesnė, tai mąstymo, grožio kalba. Tai gilių jausmų kalba. Akys atsiveria grožiui, jausmui, spalvoms, įvairovei. Poezijoje viskas yra – Tėvynė, gamta, žmonės, meilė.“
Ji atkreipia dėmesį ir į Aido Marčėno knygą „IR“, kuri taip pat pretenduoja į metų knygą: „Įdomiai poetas varijuoja su „i“, tai ji be taško, tai su tašku – grafinis vaizdas labai įdomus“.
Vertina literatūros kritiko Mariaus Buroko kūrybą ir jo nuomonę apie literatūrą. Ypač vertina Kornelijaus Platelio knygą „Naujieji sonetai“, kuri pretenduoja į metų knygą. Su K. Plateliu geriausios metų knygos rinkimuose konkuruoja ir Tomas Venclova, ir A. Marčėnas.
„Tie knygų rinkimai man labai svarbu – jie pratęsia man gyvenimą, – tikina pašnekovė. – Tai labai įdomus laikas, nes tas laikas, susijęs su kūryba, su tobulėjimu. Visiems literatams siūlyčiau savo eiles, savo knygas atidėti į šalį ir pasižmonėti, ką vertingo, gražaus, naujo ir reikšmingo sukūrė tie, kurie turi teisę būti nominuotais metų knygos rinkimuose. Tik trys mėnesiai liko iki vasario 18 dienos, kai galima pasižiūrėti, ką tokio rašytojai sukūrė, kad juos galime išskirti iš kitų ir už jų knygas balsuoti.“
„Džiaugsmas, kai poetai kažką gražaus sukuria, – pabrėžia ji ir skatina dalytis atradimo džiaugsmu. – Kai kurie poetai mato tik savo eilėraščius, bet to nepakanka – turėtų džiaugtis ir kito kūryba, kai ji pasiseka. Tai yra žengimas pirmyn literatūroje. Aš skatinu kiekvieną tobulėti. Tobulybėmis niekada netapsime, bet taip visada ieškosime tobulumo. Visada turėsime svajonę, kilnius idealus.“
Apie gėles
D. Augutienė be literatūros ji turi dar vieną pomėgį – gėles.
„Aš nuo vaikystės esu pamilusi gamtą, mišką, – pasakoja. – Su draugėmis pavasarį vis ieškodavome pakalnučių varpelių, kurių kvapas toks svaiginantis. Bet pats skaniausias man alyvų kvapas. Šie du lietuviški kvapai yra patys mieliausi, tik alyvos dabar yra praradusios kvapą ir spalvą. Snieguolės vos pro pusnis išlįsdavo, skindavau namo parsinešti ar dovanoti tą skaistų, baltą žiedą, kuris atrodo toks gležnas, silpnas, o iš tiesų be galo stiprus. Visada ne rožes renkuosi dovanoti, o paprastas gėles.“
Nuostabia gėle vadina jurginą. Pati augino jurginus savo sode, kol turėjo sveikatos darbus aprėpti.
„Jurginai nuostabūs savo puikiomis spalvingomis galvomis, žvilgsniais per tvorą į žmones. Jurginų „raudonmarges kepures“ yra apdainavęs Maironis, eidamas atminties takais į Lietuvą savo eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“, – vaizdžiai pasakoja ir pasidžiaugia, kad žmonės iš naujo atranda jurginus, sodina darželiuose, sodybose.
Apie idealus ir svajones
Ar pildėsi svajonės?
„Mano tėvelis buvo Nepriklausomybės kovų savanoris, už savanorystę gavo 8 hektarus žemės, – pasakoja, jog iš šeimos ateina vertybių pajautimas. – Pamilo mano mamą, susituokė, visą gyvenimą viens kitą mylėjo. Mama kraičio gavo 8 hektarus žemės. Tad tėvai iš viso turėjo 16 hektarų Aneliškės dvare, Tauragės krašte, kai per žemės reformą dvaras buvo atiduotas dalinti. Aneliškė yra mano gimtinė.“
Iš ankstyvos vaikystės ryškiausias prisiminimas yra susijęs su knyga, su troškimu išmokti skaityti.
„Sirgau, buvusi baudžiauninkų trobelė, kuri atiteko tėvams, buvo į dvi dalis padalinta, viena – geroji gyvenamoji pusė, kita – virtuvinė. Gulėjau toje geroje pusėje, į namus siuvėjas buvo atvykęs, kaip Palangos Juzė, jis skaitė man knygą, daug pasakų. Po to vis lindau prie vyresnio brolio, kad išmokytų mane skaityti. Nuo šešerių metų ėjau į mokyklą ir jau mokėjau skaityti. O kai paėmiau į rankas siuvėjo knygą, žiūriu, kad ten jokių pasakų nėra. Supratau, kad jis man tik vaidino.“
Norėjo būti mokytoja ir svajonė išsipildė. Pasakoja, jog turėjo labai gerų savo mokytojų pavyzdžių. Prisimena pradinių klasių mokytoją, kuri ne tik dalykų mokė.
„Visi keturi skyriai kartu mokėmės (tada buvo sakoma skyriai, o ne klasės), pamokose tyla, kiekvienas vaikas žino, ką daryti, Girdėjau kiekvieną mokytojos žodį. Matematiką gerai sprendžiau ir rašiau be klaidų. Mokytoja skatino kurti, ieškoti, deklamuoti, žaisti. Per pertrauką tiek žaidimų būdavo, kad man ir šiandien norisi eiti ten, kur kas žaidžia, ypač su mažaisiais vaikais.“
Prisimena savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Kaminską, kuris gyveno mokyklos antrame aukšte, turėjo radiją ir mokinius atsivesdavo pasiklausyti radijo spektaklių. Taip pirmą kartą išgirdo aktorių perskaitytą Petro Cvirkos „Vaikų karą“. „Tai buvo kaip stebuklas“, – prisimena, kokį įspūdį padarė radijo spektaklis ir pats kūrinys.
Ko nebrauktų iš mokymo programų
Buvusi mokytoja pabrėžia, jog „Vaikų karo“ veiksmas, pagrindiniai veikėjai Mikė ir Juozapėlis, jų santykiai, nepraranda aktualumo.
„Tai tokia psichologinė knyga, kuri tiktų bet kuriais laikais, kaip ir visa ankstyvoji Petro Cvirkos kūryba“, – teigia D. Augutienė.
Nebrauktų iš mokymo programų nei šio laikotarpio P. Cvirkos kūrybos, nei Salomėjos Nėries, kurių kūrybą bandoma nuvertinti, smerkiant dėl kolaboravimo sovietmečiu.
Dalijasi, ką mano apie kai kurių literatūrologų per Lietuvos radiją nuskambėjusius pasvarstymus, jog iš mokymo programų brauktų Justino Marcinkevičiaus dramas.
„Justino Marcinkevičiaus viso gal ir nesutalpinsi mokymo programose, bet gal jo poezijos neišdrįs mėtyti?– svarsto ji. – J. Marcinkevičiaus dramas literatūros kritikai yra nuvertinę. Tomo Venclovos nuomone, jos neatitinka dramos reikalavimų. Bet gal Tomas Venclova nėra vienintelis mūsų literatūros vertintojas? Gal kas kitas dar kartą skaitys tas dramas ir kitaip atrodys? Tai unikalu, ką J. Marcinkevičius yra parašęs ir kiek jo eilėraščiai yra davę žmonėms ir Lietuvai.“
„Mūsų šiuolaikinė literatūra teikia daug peno mintims ir sielai, mūsų gyvenimas eina į pažangą, – teigia D. Augutienė. – Vis daugiau žmonių atsiranda, kurie skatina idealus, kurie rūpinasi kitu žmogumi, atveria užkampius ir parodo, kad ir ten gyvena žmonės. Yra ir tokia knyga „Bjaurūs jausmai“, parašyta Artūro Tereškevičiaus. Jeigu pasigilini pamatai, kiek yra bjaurių jausmų – neapykantos, pavydo – ir kokia tai yra tuštybė.“
Ragina pagerbti V. Rimkaus atminimą
Kalbamės, kaip išgyventi pandemijos sunkmetį, kuris neša depresijas ir netektis.
„Į depresijas nepulsi, jeigu turėsi užsiėmimą, jeigu neužversi durų žinioms. O jeigu nieko negali pakeisti, tai ir nesirūpink tuo“, – dalijasi gyvenimo patirtimi ir išmintimi pašnekovė.
Ji kalba ir apie kultūros bendruomenės patirtą didelę netektį.
Šiauliuose lapkričio 12 dieną klastingas virusas nusinešė menotyrininko, pedagogo, poeto Vytenio Rimkaus (1930–2020) gyvybę. D. Augutienė kelia mintį Šiaulių literatų bendruomenei išrinkti V. Rimkų garbės poetu ir taip įprasminti jo atminimą.
Pati yra išleidusi vienintelę eilėraščių knygą „Eilės – dovanos“.
„Savo vaikus, anūkus ir proanūkius sveikinu kiekvieną dieną, skiriu jiems po eilėraštį. Tą knygą patys leidome: mano dukra išrinko eiles, anūkė maketavo, o sūnus Arūnas, kuris yra dailininkas, grafikas, iliustravo“, – pasidžiaugia D. Augutienė.
