Apie Lietuvos aukštojo mokslo žemumas

Apie Lietuvos aukštojo mokslo žemumas

Apie Lie­tu­vos aukš­to­jo moks­lo že­­mu­­mas

Šiuo­lai­ki­nė­je Lie­tu­vo­je aukš­ta­sis moks­las yra ta­pęs ne(iš)spren­džia­ma pro­ble­ma, ku­rios mas­tas ir po­vei­kis vals­ty­bės pa­žan­gai ir vi­suo­me­nės rai­dai at­si­skleis tik atei­ty­je. 2020 me­tais, kai iš­seks Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų in­ves­ti­ci­jos, paaiš­kės, ką Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tai su­bran­di­no per 30 at­kur­tos Nep­rik­lau­so­my­bės me­tų. Ta­da ieš­ko­si­me at­sa­ky­mų, ku­rie bus pa­vė­luo­ti, dėl to da­bar tu­ri­me tęs­ti vie­šas dis­ku­si­jas.

Ne­ri­jus BRA­­ZAUS­­KAS

Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras

Nep­ri­min­siu įvai­riau­sių skai­čių, ty­ri­mų, ins­ti­tu­ci­jų, straips­nių, kny­gų, ata­skai­tų, ku­rios ana­li­zuo­ja ir cha­rak­te­ri­zuo­ja Lie­tu­vos aukš­tą­jį moks­lą, bet iš­dės­ty­siu, ma­no gal­va, es­mi­nes pro­ble­mas. Jas for­mu­luo­da­mas ir ar­gu­men­tuo­da­mas su­vo­kiu, kad Lie­tu­vo­je yra pui­kiau­sių moks­li­nin­kų, stu­den­tų, ino­va­ci­jų, stu­di­jų pro­gra­mų, moks­lo cent­rų, ty­ri­mų, at­ra­di­mų, bet jie su­da­ro tik ne­di­de­lę es­mi­nio vaiz­di­nio da­lį.

1. Kla­si­ki­nė, hum­bold­tiš­ko­ji, uni­ver­si­te­to idė­ja Lie­tu­vo­je yra de­val­vuo­ta, pa­vers­ta neo­li­be­ra­liz­mo įkai­te, rin­kos tar­nai­te. Ne­si­bai­gian­čios aukš­to­jo moks­lo re­for­mos išar­dė moks­lo ir stu­di­jų vie­no­vę, at­ne­šė stu­di­jų krep­še­lius, bet ne stu­di­jų ko­ky­bę. Kon­ve­je­ri­nis aukš­ta­sis moks­las do­va­no­jo Lie­tu­vai tūks­tan­čius ab­sol­ven­tų, tu­rin­čių dip­lo­mus, bet ne aukš­to­jo moks­lo kva­li­fi­ka­ci­jas.

Dė­me­sys bu­vo nu­kreip­tas į rin­kos ir va­dy­bos prin­ci­pų per­kė­li­mą į uni­ver­si­te­tą. Stu­di­jų tu­ri­nys ir pro­ce­sas, moks­li­nė ir pe­da­go­gi­nė dės­ty­to­jų veik­la, in­te­lek­tua­li­nė aist­ra ir moks­li­nė abe­jo­nė ta­po ša­lu­ti­niu da­ly­ku. Už­mirš­ta, kad be stip­raus moks­lo uni­ver­si­te­te ne­ga­li bū­ti aukš­čiau­sio ly­gio stu­di­jų.

Uni­ver­si­te­tai ag­re­sy­viai ko­vo­ja dėl sa­vo vie­tos po sau­le, vi­si kal­ti­na de­mog­ra­fi­nę si­tua­ci­ją ir iš­vyks­tan­čius abi­tu­rien­tus, moks­li­nin­kai gru­mia­si ra­šy­da­mi pro­jek­tus LMT, dės­ty­to­jai ieš­ko iš­gy­ve­ni­mo bū­dų, stu­den­tai stu­di­juo­ja, per­ka dar­bus ar to­bu­li­na pla­gia­vi­mo me­ną, po­li­ti­kai moks­lui ir stu­di­joms ski­ria gra­šius ir ti­ki­si, kad aukš­to­sios mo­kyk­los su­si­jungs na­tū­ra­liai.

Iš tie­sų uni­ver­si­te­tas Lie­tu­vo­je yra pa­čio­je gi­liau­sio­je kri­zė­je, ku­rią le­mia ir na­cio­na­li­niai, ir tarp­tau­ti­niai fak­to­riai: aukš­to­jo moks­lo ko­mer­cia­li­za­vi­mas, ži­nių pa­ver­ti­mas pre­ke, stu­di­jų taps­mas pa­slau­ga, ad­mi­nist­ra­ci­nio apa­ra­to iš­plė­ti­mas etc. Mi­rė „Moks­las moks­lui“, gi­mė „Moks­las rin­kai“!

2. Uni­ver­si­te­tų skai­čius yra nea­dek­va­tus Lie­tu­vos in­te­lek­tua­li­niam po­ten­cia­lui ir rea­liam vals­ty­bės po­rei­kiui. Lie­tu­vo­je tu­ri lik­ti tik tie uni­ver­si­te­tai, ku­rie yra kon­ku­ren­cin­gi tarp­tau­ti­niu mas­tu. Va­di­na­si, moks­li­nin­kų kon­cent­ra­ci­ja tu­ri bū­ti mak­si­ma­li ir stra­te­giš­kai pa­grįs­ta. Uni­ver­si­te­tuo­se tu­ri dirb­ti tik pa­čios aukš­čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos moks­li­nin­kai, ga­lin­tys kon­ku­ruo­ti tarp­tau­ti­nė­je moks­lo erd­vė­je. Taip bus už­tik­rin­ta stu­di­jų ko­ky­bė, pa­žan­giai bus ug­do­mos jau­no­sios kar­tos, at­vyks mo­ty­vuo­tų stu­den­tų iš už­sie­nio. Lie­tu­va pri­va­lo tap­ti ly­gia­ver­te Eu­ro­pos aukš­to­jo moks­lo žai­dė­ja, jei­gu ji no­ri, kad bū­tų kon­ku­ren­cin­ga, pa­žan­gi ir ger­bia­ma vals­ty­bė.

3. Tarp­tau­ti­nis Lie­tu­vos aukš­to­jo moks­lo kon­ku­ren­cin­gu­mas yra že­mas. Tai pa­ro­do men­kas tarp­tau­ti­nis dės­ty­to­jų ir stu­den­tų mo­bi­lu­mas, tarp­tau­ti­nių pub­li­ka­ci­jų skai­čius, stu­di­jų pro­gra­mų, vyk­do­mų už­sie­nio kal­ba, kie­kis, da­ly­va­vi­mas ES pro­gra­mo­je „Ho­ri­zon­tas 2020“, skir­to­je moks­li­niams ty­ri­mams ir ino­va­ci­joms. Šiuo at­žvil­giu mes tu­ri­me pa­si­vy­ti bent jau kai­my­nę Es­ti­ją.

To­kią si­tua­ci­ją ga­li­ma paaiš­kin­ti tuo, kad at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę pa­grin­di­nis dė­me­sys bu­vo skir­tas ne­ra­cio­na­lios na­cio­na­li­nės aukš­to­jo moks­lo sis­te­mos su­kū­ri­mui. Ne­su­ge­bė­jo­me sa­va­lai­kiš­kai rea­guo­ti į la­bai grei­tai be­si­kei­čian­čią si­tua­ci­ją glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je, li­ko­me na­cio­na­li­nia­me moks­le. Ži­no­ma, tai ne­ga­lio­ja pa­vyz­džiui, gy­vy­bės moks­lams, bet tai­ko­ma hu­ma­ni­ta­ri­niams ir so­cia­li­niams moks­lams. Jų at­sto­vams var­žy­tis su vi­so pa­sau­lio moks­li­nin­kais yra la­bai sun­ku, ta­čiau bend­ra­dar­biau­ti yra bū­ti­na ir ga­li­ma. Tai mū­sų au­gi­mo ga­li­my­bė!

No­rė­da­mas kon­ku­ruo­ti tarp­tau­ti­nė­je moks­lo erd­vė­je, moks­li­nin­kas pri­va­lo ži­no­ti nau­jau­sius sa­vo sri­ties moks­lo pa­sie­ki­mus. Jis tu­ri skai­ty­ti pro­fe­sio­na­liau­sius moks­lo žur­na­lus, nu­si­pirk­ti nau­jau­sių kny­gų ir da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se bei pro­jek­tuo­se.

Kaip tai pa­da­ry­ti, jei­gu iš var­ga­no at­ly­gi­ni­mo jis ga­li įpirk­ti tik ke­lias kny­gas? Kaip jis ga­li megz­ti il­ga­lai­kius moks­li­nius kon­tak­tus ir pla­nuo­ti da­ly­va­vi­mą pro­jek­tuo­se, jei­gu ne­ži­no, ar ki­tais moks­lo me­tais bus pa­kvies­tas dirb­ti uni­ver­si­te­te? Kaip jis ga­li kur­ti idė­jas, jei­gu jam rei­kia at­lik­ti nea­ka­de­mi­nes už­duo­tis?

Moks­las šian­dien yra tarp­dis­cip­li­ni­nis, dėl to neuž­ten­ka iš­ma­ny­ti vie­ną sri­tį, bet rei­kia per­ženg­ti ki­tų dis­cip­li­nų ri­bas. In­ter­dis­cip­li­niš­ku­mas / tarp­dis­cip­li­niš­ku­mas / mul­ti­dis­cip­li­niš­ku­mas jau ta­po Va­ka­rų aka­de­mi­nio pa­sau­lio kas­die­ny­be, o Lie­tu­vo­je vis dar do­mi­nuo­ja dis­cip­li­ni­niai ty­ri­mai ir ana­lo­giš­kos stu­di­jų pro­gra­mos. Jei­gu jos ne­bus mo­di­fi­kuo­ja­mos, mū­sų uni­ver­si­te­tų ab­sol­ven­tai atei­ty­je su­si­durs su rim­to­mis pro­ble­mo­mis, kon­ku­ruo­da­mi glo­ba­lio­je dar­bo rin­ko­je. XXI a. vi­siems teks mo­ky­tis nuo­lat, keis­ti pro­fe­si­jas ir įgy­ti vis nau­jų įgū­džių bei ge­bė­ji­mų.

4. Uni­ver­si­te­to bu­vi­mas re­gio­ne nė­ra jo sėk­min­gos rai­dos ga­ran­tas. Aka­de­mi­nė bend­ruo­me­nė ir uni­ver­si­te­to inf­rast­ruk­tū­ra tu­ri po­vei­kį re­gio­no eko­no­mi­niams, so­cia­li­niams, kul­tū­ri­niams etc. ro­dik­liams ir vys­ty­mui­si, bet jis nė­ra le­mia­mas. Pa­ne­vė­žys ne­tu­ri uni­ver­si­te­to, bet ne vie­nu pa­ra­met­ru jis len­kia Šiau­lius (žr. „Šiau­lių mies­to esa­mos būk­lės ana­li­zė“, 2015).

Re­gio­no už­duo­tis yra su­ras­ti sa­vo ni­šą, o to­kia Šiau­lių uni­ver­si­te­te ga­lė­jo bū­ti spe­cia­lio­ji pe­da­go­gi­ka, ku­ri tu­rė­jo vis­ką: tra­di­ci­jas, spe­cia­lis­tus, stu­di­jų pro­gra­mas, ba­zę pra­kti­kai – spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kų ug­dy­mo įstai­gas. Šios stu­di­jos ga­lė­jo tap­ti kon­ku­ren­cin­gos ir rei­ka­lin­gos tarp­tau­ti­niu mas­tu.

Re­gio­ni­nis uni­ver­si­te­tas reiš­kia uni­ver­si­te­tą konk­re­čia­me re­gio­ne, o ne ana­lo­giš­kas stu­di­jas ir moks­lą. Nė­ra to­kio da­ly­ko kaip re­gio­ni­nis moks­las, nes moks­las iš pri­gim­ties yra glo­ba­lus. Juk ne­ga­li pa­ra­šy­ti re­gio­ni­nio moks­lo straips­nio, bet ga­li pub­li­kuo­ti ty­ri­mą apie re­gio­ną ir įvai­rias jo sam­pra­tas ar ypa­ty­bes. Į kon­fe­ren­ci­jas nė­ra kvie­čia­ma iš re­gio­ni­nių uni­ver­si­te­tų, nes – iš uni­ver­si­te­tų. Eks­per­tai iš už­sie­nio stu­di­jų pro­gra­mas ver­ti­na ne re­gio­no, bet pa­sau­lio kon­teks­te.

5. Uni­ver­si­te­te tu­ri mo­ky­tis tik pa­tys ga­biau­si abi­tu­rien­tai. Mi­ni­ni­ma­laus kon­kur­si­nio ba­lo kar­te­lė tu­ri bū­ti žy­miai aukš­tes­nė už tą, ku­rią šiais me­tais tai­kė Vil­niaus uni­ver­si­te­tas. Si­tua­ci­ja, kai įsto­ja kiek­vie­nas no­rin­tis, yra ne­leis­ti­na ir griau­nan­ti uni­ver­si­te­to už­duo­tį – pa­reng­ti kri­tiš­kai mąs­tan­čią as­me­ny­bę, įgi­ju­sią aukš­to­jo moks­lo kva­li­fi­ka­ci­ją, ge­ban­čią kur­ti nau­jas ži­nias ir reikš­min­gai pri­si­de­dan­čią prie vals­ty­bės pa­žan­gos.

Da­bar moks­lą pa­kei­tė dip­lo­mai, są­mo­nin­gą ir at­sa­kin­gą as­mens spren­di­mą stu­di­juo­ti – tė­vų no­rai ar vi­suo­me­nės opi­ni­ja, stu­den­tų ruo­ši­mą­si pa­skai­toms – dar­bas „Ak­ro­po­ly­je“, moks­li­nes dis­ku­si­jas – vie­šo­sios ak­ci­jos, dės­ty­to­ją – ad­mi­nist­ra­ci­ja, kny­gas – „Wi­ki­pe­dia“. To­kia si­tua­ci­ja ne­bus am­ži­na, uni­ver­si­te­tas tu­ri pri­si­kel­ti!

6. Pas­kai­tos ir se­mi­na­rai pa­ran­da sa­vo es­mę, kai dir­ba­ma su skir­tin­go in­te­lek­tua­li­nio pa­jė­gu­mo, ge­bė­ji­mų ir at­sa­ko­my­bės stu­den­tais. Moks­lui ga­būs stu­den­tai ne­gau­na nau­dos, nes ne­vyks­ta in­te­lek­tua­li­nės dis­ku­si­jos, neiš­sa­ko­mas in­di­vi­dua­lus po­žiū­ris, tai­ko­ma­si prie bend­ro­sios (ne)ži­no­ji­mo si­tua­ci­jos. Stu­den­tai se­mi­na­rams tu­rė­tų ruoš­tis ke­lio­li­ka va­lan­dų, o ne va­lan­dą. Dės­ty­to­jas ne­pa­sie­kia sa­vo tiks­lų, kai stu­den­tai tik kar­to­ja, o ne kri­tiš­kai ref­lek­tuo­ja moks­li­nes ži­nias. Trūks­ta mąs­ty­mo, pa­stan­gų ir in­te­lek­tua­li­nės įtam­pos.

Ne­bė­ra ko­ky­bi­nio skir­tu­mo tarp pir­mo­jo ir pa­sku­ti­nio­jo kur­so stu­den­tų. Pas­ta­rie­ji ge­ba tik grei­čiau skai­ty­ti ir su­si­ras­ti in­for­ma­ci­ją, bet ne ori­gi­na­liai mąs­ty­ti, dis­ku­tuo­ti, for­mu­luo­ti, abe­jo­ti. Dės­ty­to­jas tu­ri la­vin­ti in­te­lek­tą, o ne par­duo­ti ži­nias stu­den­tui, ku­rias jis šia­me grei­tai kin­tan­čių tech­no­lo­gi­jų am­žiu­je ga­li su­si­ras­ti pa­ts.

7. Dės­ty­to­jas uni­ver­si­te­te ta­po dar­bi­nin­ku ir ad­mi­nist­ra­ci­jos už­gai­dų vyk­dy­to­ju. Šian­dien dės­ty­to­jas yra nu­grūs­tas į tam­siau­sią uni­ver­si­te­to ker­tę, jis ta­po ad­mi­nist­ra­ci­jos (fa­kul­te­to, ka­ted­ros) tar­nu. Tik­ra­sis jo dar­bo krū­vis ži­no­mas tik jam pa­čiam ir jo ar­ti­mie­siems, o moks­li­niam dar­bui skir­tas lai­kas tuš­čiai eik­vo­ja­mas stu­di­jų pro­gra­mų sa­via­na­li­zėms ir ne­si­bai­gian­čioms ata­skai­toms. Ir vi­sai ne­juo­kin­ga, kai stu­di­jų pro­gra­mas ver­ti­nan­tys už­sie­nio eks­per­tai pa­klau­sia: ka­da jūs il­si­tės?

Dės­ty­to­jo tu­ri­mi aka­de­mi­niai pa­sie­ki­mai ne­tu­ri jo­kios ver­tės, nes daž­nai dės­ty­ti tu­ri ne tai, ką iš­ma­nai, bet tai, ką rei­kia. Taip at­si­ran­da moks­lo imi­ta­ci­ja, ken­čia ir pa­ts dės­ty­to­jas, ir stu­den­tai, ku­rie ne­drįs­ta kel­ti pre­ten­zi­jų, ku­rių, be­je, nie­kas ir de­ra­mai neišk­lau­so.

Stu­den­tai ne­ko­vo­ja dėl sa­vo tei­sių ir vie­šai neiš­sa­ko kri­ti­nės nuo­mo­nės dėl stu­di­jų da­ly­kų ir dės­ty­to­jo dar­bo. Re­ti ban­dy­mai tai pa­da­ry­ti lie­ka be at­sa­ko ar yra už­glais­to­mi ad­mi­nist­ra­ci­jos. Tai so­viet­me­čio pa­li­ki­mas, ku­rį pri­va­lo­me eli­mi­nuo­ti, jei­gu uni­ver­si­te­te no­ri­me tu­rė­ti ko­ky­biš­kas ir kon­ku­ren­cin­gas stu­di­jas.

Po­so­vie­ti­nėms vi­suo­me­nėms bū­din­gas iš­nau­do­ji­mas kles­ti ir uni­ver­si­te­te, ku­ria­me do­mi­nuo­ja ne pa­si­aukoju­sie­ji moks­lui, o vi­du­ti­ny­bės ir įvai­riau­si kla­nai. Ad­mi­nist­ra­ci­nis apa­ra­tas pa­si­tel­kia­mas egois­ti­niams po­rei­kiams ten­ki­nti, lo­ja­liems dar­buo­to­jams ska­ti­nti ir in­for­ma­ci­jai da­lyti as­me­ni­niams drau­gams.

Uni­ver­si­te­te ga­li ras­ti spe­cia­lis­tą, bet rei­kia paieš­ko­ti žmo­gaus. Ir pra­na­šiš­kas bu­vo Fried­ri­chas Nietzs­che, ku­ris tei­gė: „Dirs­te­lė­ti į žmo­gų, ku­ris pa­tei­si­na žmo­gaus var­dą, yra iš­skir­ti­nis ir iš­ga­nin­gai lai­min­gas at­ve­jis, dėl ku­rio bū­tų ga­li­ma ne­pra­ras­ti ti­kė­ji­mo žmo­gu­mi!..“

8. Stu­den­tas uni­ver­si­te­tui rei­ka­lin­gas ne dėl smalsu­mo ir pa­ži­ni­mo troš­ki­mo, bet dėl stu­di­jų krep­še­lio. Lie­tu­vo­je į stu­den­tą orien­tuo­tos stu­di­jos te­bė­ra sie­kia­my­bė, nes pir­muo­ju smui­ku te­beg­rie­žia dės­ty­to­jas ir ad­mi­nist­ra­ci­ja. Mi­nė­tas stu­di­jas ga­lė­jo ins­pi­ruo­ti eu­ro­pi­nė aukš­to­jo moks­lo kre­di­tų sis­te­ma (ECTS), bet ji į Lie­tu­vą bu­vo per­kel­ta me­cha­niš­kai: paim­ta for­ma, bet ne tu­ri­nys.

Stu­den­tai – pe­rė­mę blo­gą­ją pa­tir­tį iš šei­mų ir vi­suo­me­nės – pri­si­tai­ko prie esa­mos si­tua­ci­jos ir ja ne­tgi ma­ni­pu­liuo­ja. Jie ga­li gra­sin­ti, kad išeis į ki­tą uni­ver­si­te­tą, o dės­ty­to­jo at­sa­ky­mas pri­klau­so nuo jo prin­ci­pi­nės po­zi­ci­jos. Stu­den­tai da­bar „dir­ba“, o ši veik­la nei­gia­mai vei­kia stu­di­jų pro­ce­są ir re­zul­ta­tus, bet uni­ver­si­te­tas – siek­da­mas bet ko­kia kai­na iš­lai­ky­ti stu­den­tus – tai­ko­si su šia si­tua­ci­ja.

Uni­ver­si­te­te išar­dy­tas mo­ky­to­jo-mo­ki­nio san­ty­kis, ku­riuo per am­žius bu­vo grįs­ta aka­de­mi­nio la­vi­ni­mo­si idė­ja. Moks­las, ži­nios, pro­ble­mos vie­ni­jo dės­ty­to­ją ir stu­den­tą, o šian­dien vi­sa tai pa­kei­tė pa­siū­la ir pa­klau­sa. Moks­li­nin­kas ne­par­da­vi­nė­ja ži­nių, jis jas kri­tiš­kai ref­lek­tuo­ja ir ku­ria, o tai da­ro bend­ra­dar­biau­da­mas ir su stu­den­tu. Aukš­ta­sis moks­las ne­ga­li bū­ti ati­duo­tas tik rin­kai, nes jis vi­sų pir­ma yra vie­ša­sis gė­ris. Pa­vyz­džiui, fi­lo­so­fi­ja nie­ka­da ne­bus pa­klau­si rin­kos vi­suo­me­nė­je, bet tai ne jos pro­ble­ma. Juk be fi­lo­so­fi­jos neį­ma­no­ma kon­cep­tua­li vals­ty­bės ir jos pi­lie­čių ref­lek­si­ja.

9. Dės­ty­to­jų dar­bo už­mo­kes­tis yra nea­dek­va­tus ir že­mi­nan­tis. Tik­rie­ji Lie­tu­vos dės­ty­to­jai yra moks­lui pa­si­aukoję žmo­nės, ku­rie il­gai ne­vie­ši­no sa­vo skau­du­lių. Tai bu­vo ken­čian­čio in­te­lek­tua­lo po­zi­ci­ja, bet šian­dien to­kia au­ka ne­be­rei­ka­lin­ga. Mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas už mak­si­ma­lų dar­bą – taip ga­li­ma api­bū­din­ti dės­ty­to­jo bū­vį. Mak­si­ma­lūs rei­ka­la­vi­mai ir spau­di­mas ad­mi­nist­ra­ci­nė­mis prie­mo­nė­mis – to­kia ei­li­nio dės­ty­to­jo lem­tis. Jam vi­sa­da bus pri­min­ta ga­li­my­bė pa­ty­lė­ti ir išei­ti...

Kai vals­ty­bė aukš­ta­jam moks­lui ski­ria tik 0,6 pro­c. nuo BVP, ji pa­ro­do, kad vi­siš­kai ne­su­vo­kia nei Lie­tu­vos da­bar­ties, nei atei­ties. Taip griau­na­ma pa­žan­gios ir kon­ku­ren­cin­gos vals­ty­bės idė­ja, ne­tgi jos po­li­ti­niai, is­to­ri­niai, kul­tū­ri­niai pa­ma­tai. Jų neat­kurs nei ka­riuo­me­nė, nei po­li­ti­kai...

10. Moks­li­niai var­dai ir pa­rei­gos šian­dien ta­po ne­be aka­de­mi­nio pro­fe­sio­na­lu­mo, bet lo­ja­lu­mo at­ri­bu­tu. Kur pa­žvelg­si, ten dir­ba vie­ni pro­fe­so­riai, o tai di­džiau­sias Lie­tu­vos aukš­to­jo moks­lo sis­te­mos lai­mė­ji­mas. Pro­fe­so­riaus pa­rei­gas ga­lė­jo ei­ti as­muo, ne­pub­li­ka­vęs moks­lo mo­nog­ra­fi­jos, ne­tu­rin­tis tarp­tau­ti­nių pub­li­ka­ci­jų, ne­pa­ren­gęs nė vie­no dak­ta­ro, da­ly­vau­jan­tis tik na­cio­na­li­nė­se ir re­gio­ni­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se, ne­vyk­dan­tis aukš­čiau­sio ly­gio moks­li­nių ty­ri­mų ir eks­pe­ri­men­ti­nės plėt­ros. Už­te­ko pub­li­ka­ci­jų uni­ver­si­te­to ar na­cio­na­li­niuo­se moks­lo žur­na­luo­se (jų skai­čius pa­grįs­tai šo­ki­ruo­ja už­sie­nio eks­per­tus), ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­lai­ky­mo, ko­le­gų, drau­gų pa­ra­šy­tų re­cen­zi­jų.

Kiek to­kių pro­fe­so­riaus pa­rei­gas einan­čių as­me­nų ga­lė­tų pa­teik­ti re­ko­men­da­ci­jų iš tarp­tau­ti­niu mas­tu pri­pa­žin­tų moks­li­nin­kų? Toks pro­fe­so­rius ne­tu­ri kom­pe­ten­ci­jų, lei­džian­čių ko­ky­biš­kai dės­ty­ti pa­žan­giems ir am­bi­cin­giems stu­den­tams. Jis uži­ma vie­tą to, ku­ris tu­ri pro­fe­so­riaus pa­rei­goms bū­ti­ną kva­li­fi­ka­ci­ją, bet ku­ris ne­prik­lau­so kla­nui. O tai ir yra vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl jau­ni­mas ren­ka­si stu­di­juo­ti už­sie­ny­je ar tik ke­liuo­se Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tuo­se.

12. Kon­kur­sai ei­ti pa­rei­gas uni­ver­si­te­te yra for­ma­lūs, ne­skaid­rūs ir kon­junk­tū­ri­niai. Tai ad­mi­nist­ra­ci­jos spren­di­mas, pa­grįs­tas ne ga­li­mo kan­di­da­to kva­li­fi­ka­ci­ja, ne stu­den­to nuo­mo­ne (ji alo­giš­kai vi­sai ne­svar­bi!), ne aukš­to­sios mo­kyk­los in­te­re­sais, bet as­me­ni­ne nau­da, lo­ja­lu­mu ir kla­no pla­nais. Si­tua­ci­ja, kai pa­rei­gy­bių rei­ka­la­vi­mai pri­tai­ko­mi konk­re­čiam as­me­niui ir jo pub­li­ka­ci­joms, yra vie­na iš Lie­tu­vos aukš­to­jo moks­lo ir stu­di­jų gi­lios stag­na­ci­jos prie­žas­čių. Čia uni­ver­si­te­tai lanks­čiai nau­do­ja­si sa­vo au­to­no­mi­jos tei­se, vis ku­ria nau­jus „Ates­ta­ci­jos ir kon­kur­sų pa­rei­goms ei­ti nuo­sta­tus“, lei­džian­čius iš­lik­ti tiems, ku­rie pri­klau­so kla­nui ar yra jam lo­ja­lūs. Taip suar­dy­ta na­tū­ra­li dės­ty­to­jų kai­ta, svei­ka kon­ku­ren­ci­ja, ir jau­ni moks­lų dak­ta­rai išei­na iš uni­ver­si­te­tų.

13. Dės­ty­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ja yra jų pa­čių rei­ka­las. Vi­si skun­džia­si, kad pra­sta stu­di­jų ko­ky­bė, bet dės­ty­to­jų kva­li­fi­ka­ci­jos klau­si­mas ne­ke­lia­mas. Lie­tu­vo­je dak­ta­ro dip­lo­mas ga­ran­tuo­ja am­ži­ną kva­li­fi­ka­ci­ją, ku­ri de­monst­ruo­ja­ma pa­skai­to­se stu­den­tui (ne­ly­gia­ver­čiam par­tne­riui) ar kon­fe­ren­ci­jo­se, ku­rio­se daž­nai da­ly­vau­ja tie pa­tys pa­žįs­ta­mi moks­li­nin­kai ir ku­rio­se trūks­ta dis­ku­si­jų, abe­jo­nių ir moks­li­nio įta­ru­mo. Jo­se klau­si­mų kė­li­mas jau ta­po blo­go to­no ženk­lu...

Vals­ty­bė pri­va­lo in­ves­tuo­ti į dės­ty­to­jų mo­ky­mus, į ge­bė­ji­mų to­bu­li­ni­mus, į nau­jų kom­pe­ten­ci­jų įgi­ji­mą. Moks­li­nin­kams kiek­vie­ną mė­ne­sį ga­lė­tų bū­ti ski­ria­mos lė­šos kva­li­fi­ka­ci­jai kel­ti, ku­rias jie pa­nau­do­tų se­mi­na­rams, kny­goms, kon­fe­ren­ci­joms. To­kia pa­ra­ma ga­lė­tų bū­ti tei­kia­ma at­si­žvel­giant į moks­li­nin­ko kva­li­fi­ka­ci­ją, pub­li­ka­ci­jas, vyk­dy­tus ty­ri­mus. Tai keis­tų esa­mą pa­dė­tį, kai dės­ty­to­jui ten­ka dip­lo­ma­tiš­kai at­si­sa­ky­ti da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­niuo­se pro­jek­tuo­se, kon­fe­ren­ci­jo­se, nes jis su­pran­ta sa­vo fi­nan­si­nes ga­li­my­bes.

Kon­kur­si­nė LMT pa­ra­ma ski­ria­ma ne vi­siems, nors šių min­čių au­to­rius tik jos dė­ka ga­lė­jo pri­sta­ty­ti šiuo­lai­ki­nio lie­tu­vių ro­ma­no ty­ri­mus tarp­tau­ti­nei bend­ruo­me­nei. Ši pa­tir­tis man lei­do kri­tiš­kai įver­tin­ti sa­ve, pa­jus­ti šiuo­lai­ki­nio moks­lo pul­są.

14. Moks­lo dar­bų ver­ti­ni­mas yra anach­ro­nis­ti­nis, biu­rok­ra­ti­nis ir kon­teks­tua­lis­ti­nis. Ver­ti­ni­mo dis­kur­są konst­ruo­ja (ne)pres­ti­ži­niai moks­lo žur­na­lai, ci­ta­vi­mo in­dek­sai, moks­lo (me­no) dar­bų ver­ti­ni­mo me­to­di­ka, moks­lo dar­bų iš­sky­ri­mas į du lyg­me­nis, ad­mi­nist­ra­ci­nis, t. y. kla­ni­nis, dar­bų at­rin­ki­mas etc. Vi­si šie da­ly­kai yra to­kie pai­nūs, kad jiems rei­kė­tų at­ski­ro ana­li­ti­nio straips­nio.

Šian­dien svar­biau­sia yra orien­ta­ci­ja tik į aukš­tą ci­ta­vi­mo in­dek­są tu­rin­čius moks­lo žur­na­lus, pa­tei­kia­mus ci­ta­vi­mo in­for­ma­ci­jos duo­me­nų ba­zė­je „Web of Scien­ce“ (WoS) / „Thom­son Reu­ters Web of Scien­ce“. Ji svar­bi tarp­tau­tiš­ku­mui, bet ne­ga­li bū­ti suab­so­liu­tin­ta. Bū­ti­na at­si­žvelg­ti į moks­lo kryp­tį ir ša­ką. Da­bar tu­ri­me si­tua­ci­ją, kai neap­si­mo­ka ra­šy­ti pro­fe­sio­na­lų moks­li­nį straips­nį lie­tu­vių kal­ba ir jį pub­li­kuo­ti Lie­tu­vo­je lei­džia­ma­me moks­lo žur­na­le. Taip ky­la pa­vo­jus lie­tu­vių kal­bai – moks­lo kal­bai – ku­ri nyks­ta. O juk li­tua­nis­ti­kos ty­ri­mai pro­fe­sio­na­liau­siai vyk­do­mi čia, Lie­tu­vo­je, o ne už­sie­ny­je. Jie ra­šo­mi lie­tu­vių kal­ba, o ne ang­lų kal­ba. „Li­tua­nis­ti­kos“ duo­me­nų ba­zė yra re­tas spin­du­lys moks­lo pro­duk­ci­jos ver­ti­ni­mo be­dug­nė­je, bet ir ji pri­klau­so nuo ES lė­šų.

Vals­ty­bė tu­rė­tų rem­ti pro­fe­sio­na­liau­sių li­tua­nis­ti­kos dar­bų ver­ti­mus, o to mes ga­lė­tu­me pa­si­mo­ky­ti ir iš kai­my­nų len­kų, ver­čian­čių Len­ki­jos moks­li­nius žur­na­lus į ang­lų kal­bą („Na­cio­na­li­nė hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų rai­dos pro­gra­ma“). Ki­ta ver­tus, šiuo­lai­ki­nis moks­li­nin­kas pri­va­lo tu­rė­ti tarp­tau­ti­nių pub­li­ka­ci­jų, ku­rios ro­do ne tik jo kva­li­fi­ka­ci­ją, bet ir Lie­tu­vos moks­lo pro­gre­są ir sklai­dą. Svar­bu su­ras­ti kon­sen­su­są tarp na­cio­na­li­nių ir tarp­tau­ti­nių moks­lo žur­na­lų.

15. Uni­ver­si­te­tai ne­bend­ra­dar­biau­ja tar­pu­sa­vy­je, esa­mas aka­de­mi­nis Lie­tu­vos po­ten­cia­las nepa­nau­do­ja­mas. Jau tu­rė­jo bū­ti su­kur­ta na­cio­na­li­nė „Eras­mus“ pro­gra­ma, ku­ri bū­tų lei­du­si keis­tis aukš­čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos dės­ty­to­jais pa­čio­je Lie­tu­vo­je. Jei­gu stu­di­juo­ji „ne­pres­ti­ži­nia­me“ uni­ver­si­te­te, ne­tu­ri jo­kių ga­li­my­bių pa­skai­to­se su­si­tik­ti su iš­ki­liau­siais Lie­tu­vos moks­li­nin­kais, dir­ban­čiais ki­tuo­se uni­ver­si­te­tuo­se. Ko­dėl ne­bu­vo ga­li­ma su­kur­ti pro­gra­mos / fi­nan­si­nio me­cha­niz­mo, su­da­ran­čio są­ly­gas vie­ti­niam dės­ty­to­jų ju­du­mui?

Kai ku­riuo­se uni­ver­si­te­tuo­se stu­den­tai ne­ma­to pa­čios aukš­čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos moks­li­nin­kų ar re­gi tik la­bai ma­žą jų da­lį; jie ne­tu­ri ga­li­my­bių su jais bend­rau­ti, iš jų mo­ky­tis, o tai vė­liau ati­ma stu­di­jų ir moks­lo džiaugs­mą ap­skri­tai. Juk pa­trau­kia moks­lo as­me­ny­bės, o ne stu­di­jų pro­gra­mos, moks­lo tie­sos, o ne ak­ci­jos, klau­si­mai, o ne ga­ta­vi at­sa­ky­mai.

16. Uni­ver­si­te­tas Lie­tu­vo­je yra už­da­ras ce­chas. Uni­ver­si­te­tai Lie­tu­vo­je tu­ri au­to­no­mi­ją, „[...] api­man­čią aka­de­mi­nę, ad­mi­nist­ra­ci­nę, ūkio ir fi­nan­sų tvar­ky­mo veik­lą, grin­džia­mą sa­vi­val­dos prin­ci­pu ir aka­de­mi­ne lais­ve“. Rea­ly­bė­je tai reiš­kia, kad ja dis­po­nuo­ja aukš­to­sios mo­kyk­los „vir­šū­nė­lės“, bet jo­kiu bū­du ne „šak­ne­lės“. Pir­mo­sios ne­re­tai yra to­li nuo moks­lo ir stu­di­jų, bet ar­ti fi­nan­sų, pro­jek­ti­nių lė­šų ir vals­ty­bės asig­na­vi­mų.

Uni­ver­si­te­tas yra už­si­da­ręs ir nuo vi­suo­me­nės. Aukš­to­sios mo­kyk­los at­skai­to­my­bė įtvir­tin­ta nau­ja­ja­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos moks­lo ir stu­di­jų įsta­ty­me, įsi­ga­lio­sian­čia­me 2017 m. sau­sio 1 d. Įs­ta­ty­me nu­ma­ty­ta aukš­to­sios mo­kyk­los me­ti­nė veik­los ata­skai­ta, ku­ri bus pa­tei­kia­ma kiek­vie­nais me­tais, leis vi­suo­me­nei dau­giau su­ži­no­ti apie kiek­vie­ną uni­ver­si­te­tą, ta­čiau vi­si jau iš­mo­ko žong­li­ruo­ti ins­ti­tu­ci­jai nau­din­gais skai­čiais, fak­tais ir duo­me­ni­mis.

Vi­suo­me­nės bal­su uni­ver­si­te­te lai­ky­ti­ni išo­ri­niai so­cia­li­niai da­li­nin­kai. Jie da­ro uni­ver­si­te­tui įta­ką ir, už­sie­nio eks­per­tų po­žiū­riu, ga­li nu­ro­dy­ti, ko­kios rei­kia stu­di­jų pro­gra­mos ar dis­cip­li­nų. Ma­no ma­ny­mu, stu­den­tų tė­vai ar darb­da­viai ne­ga­li nu­spręs­ti, ar uni­ver­si­te­te rei­kia stu­di­juo­ti Fi­lo­so­fi­jos stu­di­jų pro­gra­mą ir skai­ty­ti „Faid­rą“ ar „Re­li­gi­ją vien tik pro­to ri­bo­se“.

Šiuos dis­ku­si­nius punk­tus, su­for­mu­luo­tus re­mian­tis as­me­ni­ne stu­den­to, dok­to­ran­to, dės­ty­to­jo, moks­li­nin­ko pa­tir­ti­mi, tea­pi­bend­ri­na José Or­te­gos y Gas­se­to fra­zė, iš­sa­ky­ta 1932 me­tais: „Tam tik­ri įvy­kiai [...] įti­ki­no pa­sy­viau­siuo­sius, kad Is­pa­ni­jos vals­ty­bei ir uni­ver­si­te­tui rei­kia re­for­mos, kad tai ne no­ro ar ne­no­ro, o bū­ti­nu­mo klau­si­mas, nes be re­for­mos ne­ga­li­ma ei­ti į prie­kį“.

Ne­ri­jaus BRA­ZAUS­KO nuo­tr.

Ar ge­di­me Lie­tu­vos aukš­to­jo moks­lo?