Naujausios
Knygų etažerė
Apie lietuvių ir lenkų santykius – tarsi nuo kalno
Knygynuose pasirodžiusi lenkų istoriko, Balstogės universiteto profesoriaus Kšyštofo Buchovskio (Krzysztof Buchowski) monografija „Litvomanai ir polonizuotojai“ pažvelgta į lenkų ir lietuvių santykius: mitai, stereotipai ir nuostatos.
Nors daugiausiai nagrinėjamasis laikotarpis – XX amžiaus pirmoji pusė, tačiau knyga labai šiuolaikiška, aktuali, nes ir įsibėgėjus XXI amžiui abiejų valstybių viešuomenė neretai pagrįsta šimtamečiais mitais ir apiplėkusiomis „mes be Vilniaus nenurimsime“ abipusėmis nuostatomis.
Knyga lietuviškai pasirodė, kai Lietuvoje lenkišką klausimą bene per paskutinį penkmetį įvairiaspalviai politikai ir politikieriai išplėtė iki nekilnojamojo turto burbulo prieškriziniu laikotarpiu.
Veikalą sudaro 4 skyriai, kuriuose analizuojami lenkų ir lietuvių santykiai XIX ir XX a. sandūroje, Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu ir per 1918-1922 m. konfliktą, tarpukariu ir nuo 1939 rugsėjo iki 1944 metų liepos.
Nagrinėjama paritetiškai: nuo Varšuvos iki Kauno arba atvirkščiai. Todėl knygoje nereikėtų ieškoti simpatijų polonizuotojams ar antipatijų litvomanams apraiškų.
Į sudėtingus kaimynų – valstybių ir tautų – santykius pažvelgta tarsi nuo kalno, todėl ir skaitytojas – polonizuotojas ir litvomanas – turi proga į savo nuostatas pažvelgti kritiškai, geriau susivokti tarp istorijos įvykių ir šiandienos realijų.
„Nesupratus abipusio vertinimo šaltinių, neįmanoma suvokti nepasitenkinimo, tvyrojusio XX a. lenkų ir lietuvių santykiuose. Tokius santykius lėmė mitai ir stereotipai, dažniausiai susiformavę pirmoje amžiaus pusėje“, – rašoma pirmojoje knygos pastraipoje.
Autorius pastebi, kad jau pasirašius Liublino uniją (1569 m.) tarp Abiejų Tautų Respublikos lenkų ir lietuvių kilo nemažai buitinių konfliktų.
„Lenkai šaipėsi iš lietuvių skurdo, neišsiauklėjimo ir apsileidimo. Lietuviai buvo laikomi atkakliais, mažakalbiais, nepatikliais ir gudriais, bet ne itin nuovokiais, o lietuvės buvo laikomos labai supratingomis ir pasileidusiomis.“
Lietuviai dažnai tapatinami su žemaičiais buvo pajuokiami dėl „kukavimo“ – kalbėjimo nesuprantama kalba.
Tuo tarpu lenkus lietuviai vadindavo beždžionėmis, „kritikavo jų perdėtai puošnius drabužius, pomėgį gerti, polinkį į didybės maniją, pasipūtimą, jausmų nepastovumą, netgi bailumą.“ (Kuo ne siužetas iš „Dviračio žinių“?)
Besidairant panašios stilistikos lankose galima surasti atsakymą ir į klausimą, kaip atskirti lietuvį nuo lenko (gente Lithuani, natione Paloni)?
K. Buchovskio surinkti faktai liudija, kad šis klaustukas kutena ne tik šiandienos provincialių politikų ir „šviesuomenės“ pakaušius, bet krebždėjo ir jų protėvių (prie Vyslos ir Nemuno) galvose.
XIX ir XX a. sandūroje lietuvių nacionalizmas teigė, kad lenkakalbiai Lietuvoje yra sulenkėję lietuviai, užmiršę protėvių kalbą. Tuo tarpu Lenkijoje buvo atgaivinta istorik romantikų paleista mintis, kad lenkai XII-XIV a. buvo atvaryti kaip belaisviai, todėl dar prieš Krėvos uniją (1385 m.) Lietuvoje gyveno šimtai tūkstančių lenkų, kurie „būdami aukštesnės kultūros, darė įtaką laukiniams čiabuviams ir dažnai buvo jiems pavyzdys ir vadovai“.
Į diskusiją įsijungęs Jonas Basanavičius pasiūlė problemą spręsti antropologiškai – išmatavus kaukoles.
„J.Basanavičiaus nuomone lietuvių kaukolė yra vidutinio didumo, o lenkų – vadinamosios trumposios formos“.(Dar viena tema „Dviračio žinių“ siužetui?)
Baigdamas šią solidžios apimties studiją autorius tikisi, kad iki šių dienų išlikusio nepasitikėjimo dviejų dabar jau ES ir NATO valstybių santykiuose, priekabiavimo abiejų mažumų tema mažės, nors „ susigulėjusias išankstines nuostatas ne taip lengva pamiršti“.
Autorius viliasi, kad jaunosios kartos jau nebejaučia senųjų skriaudų ir nori bendradarbiauti.
Karikatūros
Monografiją pagyvena nemažas iliustracijų blokas, kuriame išsiskiria tarpukario periodinėje spaudoje publikuotos karikatūros, personifikuojančios to laikmečio tarp abiejų tautų ir valstybių tvyrojančią nesantaiką.
Parengė Vladas Vertelis
„Patarėjas iš Berlyno“
Vokietis lietuviui: „Žinau, kad esi visiškas kvailys, bet juk smeigti peilį lenkui į nugarą gali ir paskutinis asilas, o daugiau iš tavęs nieko ir nenoriu“. Mucha, 1920, nr. 44
Tikrieji Jozefo Pilsudskio ketinimai Lietuvos ir kitų Baltijos tautų atžvilgiu. Mūsų Vilnius, 1933, nr. 10
Jozefas Pilsudskis kaip Adolfo Hitlerio šunelis. Kuntapilis, 1935, nr. 18
Ašis, apie kurią sukas visos pasaulio šunybės. (St. Žukas) Kuntapliava, Kaunas, 1938
Lietuvis apie save: „Mano vaidmuo šiandien toks, kad už prūso pavadžio visada pagal jo komandą turiu šmeižti Lenkiją“. Mucha, 1927, nr. 31
„Lietuvis, mūsų piktasis kaimynas“
Lenkas: „Ir ką man su tavim daryti? Esi per mažas, kad prilupčiau, ir per didelis, kad nekreipčiau dėmesio į tavo kiaulystes“. Mucha, 1927, nr. 41