Apie „Kuparą, raižytą gėlėmis“

Apie „Ku­pa­rą, rai­žy­tą gė­lė­mis“

Da­nu­tė Au­gu­tie­nė

Šiau­lių poe­tei, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rei Ja­ni­nai Jo­vai­šai­tei li­ko vos pu­sė me­tų iki 90-ties me­tų ju­bi­lie­jaus. Ap­mąs­ty­da­ma praė­ju­sį lai­ką, ji yra pa­sa­kiu­si: „Svar­biau­sia – ra­šiau ei­lė­raš­čius“. Pir­mą­jį su­kū­rė bū­da­ma de­vy­ne­rių. Ta­da ir su­vo­kė, kad ei­les ra­šy­ti – jos pa­šau­ki­mas, bū­si­mo gy­ve­ni­mo es­mė.

Vie­nas po ki­to gi­mę ei­lė­raš­čiai ro­dė, kad sim­pa­tiš­ka jau­nė­lė – ta­len­tin­ga, ver­ta bū­si­mos poe­tės var­do. Tai su­pra­to ir pe­rio­di­nės spau­dos lei­dė­jai („Ne­mu­nas“, „Ta­ry­bi­nė mo­te­ris“, „Kom­jau­ni­mo tie­sa“, „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“), mie­lai spaus­di­nę jau­nos kū­rė­jos ei­les.

Me­tai po me­tų kū­ri­nė­lių pri­si­kau­pė pil­ni stal­čiai. Ga­li­my­bė jiems su­teik­ti kny­gos pa­vi­da­lą at­si­ra­do tik 1989 m., kai lai­kas kū­rė­jai skai­čia­vo še­šias­de­šim­tuo­sius. De­biu­ti­nė kny­ga – ei­lė­raš­čių rin­ki­nys „Sau­lės laik­ro­dis“ – aki­vaiz­džiai įro­dė, koks bran­dus il­gai krau­tas poe­ti­nis der­lius. Skai­ty­to­ją ža­vė­jo ma­lo­nus, švie­žias, ly­riš­kas bal­sas, ste­bi­no švie­sus, ro­man­ti­nis pa­sau­lio su­vo­ki­mas, grau­džiai gra­ži, su­bti­li jaus­mų kai­ta.

Ei­lė­raš­čiai, snū­du­ria­vę stal­čiuo­se ir kas­dien gims­tan­tys nau­ji, vir­tę kny­go­mis, ėmė ak­ty­viai gy­ven­ti: vie­ni grę­žė­si į praei­tį, ant­ri gy­ve­no šia die­na, ki­ti ver­žė­si atei­tin. O tų kny­gų – dau­giau nei de­šim­tis. Pa­ti nau­jau­sia – ei­lė­raš­čių rin­ki­nys „Ku­pa­ras, rai­žy­tas gė­lė­mis“, do­va­no­tas skai­ty­to­jams 2018 m. pa­bai­go­je, dar spaus­tu­vės da­žais te­bek­ve­pian­tis, liu­di­ja, kad poe­tės „gi­laus šu­li­nio van­duo“ iki šiol te­bė­ra gar­dus.

Kaip pir­mo­jo­je („Sau­lės laik­ro­dis“), taip ir nau­jau­sio­je kny­go­je („Ku­pa­ras, rai­žy­tas gė­lė­mis“) poe­tė lie­ka iš­ti­ki­ma ro­man­ti­niam pa­sau­lio ju­ti­mui – tik dar tvir­čiau tai ak­cen­tuo­da­ma („aš liksiu/ atkakliai/ tarp Don Ki­cho­to ma­lū­nų“, „no­rė­jau ir no­riu būti/ ant le­li­jos žiedlapio/ ant paukš­čio gies­mės“).

Ro­man­ti­kės mak­si­ma­lis­tės sie­ki­mas – gro­žis, gam­tos ir žmo­gaus ku­ria­mas: „pie­vo­je tarp žo­lių žy­di Sol­vei­gos lau­ki­mas“, „pro auk­sas­pal­vius la­pus“ pra­si­švie­čia Ofe­li­jos siel­var­tas.

Kai kū­rė­jos žvilgs­nis bė­gio­ja Pi­ka­so pa­veiks­lų pie­vo­mis, ji jau­čia­si esan­ti dai­li­nin­ko se­se­ria, aso­cia­ci­jų ke­liu ją ve­da Ba­cho cho­ra­lai, liū­de­sio va­lan­do­mis gir­di Šu­ber­to „Žie­mos ke­lio“ „var­pų skam­bė­ji­mą su­ša­lu­sį“.

Poe­tės ei­lė­raš­čiams bū­din­gas prieš­pas­ta­ty­mas, kont­ras­tas: to pa­ties ei­lė­raš­čio įvaiz­džiai – žy­din­ti aza­li­ja ir sky­lan­tis ato­mas, dua­lus vei­kė­jas – Or­fė­jas: vie­nas dai­nuo­ja „apie meilę/ ki­tas apie mir­tį“. Ro­man­ti­kai prie­šin­gas po­lius – rea­ly­bės juo­do­sios be­jaus­mės pu­sės, gim­dan­čios ir au­gi­nan­čios pa­sau­li­nį siel­var­tą: „siel­var­tas žings­niuo­ja per pasaulį/ kaip ka­riau­na Čin­gis­cha­no – / ba­tai ilgaauliai/ try­pia džaugs­mą ta­vo ir ma­no“ –„ta­bu ne­bė­ra – / gy­ve­ni­mas lyg so­tus keps­nys ant stalo/ tie­kia­mas ant plast­ma­sės lėkš­tės“. Sar­kas­tiš­kas žo­dis nu­ver­ti­na „po­diu­mų al­to­rius, res­to­ra­nų ma­do­nas“.

O kaip su­bti­liai „Ku­pa­re“ skam­ba įvai­raus dia­pa­zo­no ir ban­gų il­gio mei­lės mo­ty­vas – il­ge­sin­gas, liūd­nas, ra­mi­nan­tis, guo­džian­tis – nu­trūks­tan­tis, pa­si­bai­gęs. In­ty­miems jaus­mams reikš­ti au­to­rė ran­da pui­kiau­sių me­ta­fo­rų, epi­te­tų, su­šu­ki­mų, pa­kar­to­ji­mų: „Lakš­tin­ga­lų bal­sais / iš­siu­vi­nė­ta / šil­ki­nė nak­ties ska­ra / bet kam ją pa­do­va­no­siu –/ ta­vęs nė­ra“, „Sie­lą gau­bia at­mi­ni­mai / tar­si paukš­čių gies­mės kva­pios“. Dau­giau­siai mei­lės ženk­lų so­de (jis rea­lus, gim­to­jo so­do ap­sup­ty Ja­ni­na ir da­bar gy­ve­na): „Ant so­do sta­lo / gu­li va­ka­ro sau­lė – / ant suo­lo sė­di / aly­vų kve­pė­ji­mas“, „tu neuž­mirš­tas – so­de – vi­sa­da“.

Poe­tę, in­te­lek­tua­lę ir eru­di­tę, trau­kė fi­lo­so­fi­ja. Žmo­gaus bū­tį ji ap­mąs­to ko­ne vi­so­se kny­go­se. Ieš­ko at­sa­ky­mo į slė­pi­nin­gus bū­ties klau­si­mus. Nau­jau­sio­je kny­go­je at­sa­ky­mas – ne vien jaus­mais, bet ir iš­mąs­ty­mu pa­grįs­tas: „Aš vie­nin­te­lė ir sa­vi­ta / su sa­vo min­čių ir sva­jo­nių svi­ta, / bet / vis­ką man pa­do­va­no­jo ki­ti / ma­no tė­vai ir pro­tė­viai / ir ma­no gy­vū­nai glo­bo­ti­niai“...

Įdo­mu, ką min­ti­ja ši kū­rė­ja apie kū­ry­bą, apie poe­zi­ją? Ko­kia įvai­ro­vė! Nuo svar­bos: „Mū­sų kny­gos – pa­siun­ti­niai į atei­tį“, „vien auk­si­niai la­pų ei­lė­raš­čiai / sau­go va­sa­ros aist­rą švie­sią“ iki ma­žy­bės: įra­šy­ta į kny­gą aki­mir­ka yra tik „taš­ke­lis imp­re­sio­nis­ti­nia­me pa­veiks­le“, kū­rė­jas Vi­sa­to­je yra tik „sap­nų žmo­ge­lis“.

Kny­gos ant­raš­tei poe­tė pa­rin­ko se­ną nau­jų­jų kū­rė­jų pa­mirš­tą žo­dį. Tik­riau­siai tam, kad bū­tų ta­ria­mas da­bar ir atei­ty. Jau už Sau­lės išė­jęs Šiau­lių li­te­ra­tų glo­bė­jas Sta­sys Bulz­gis vis pri­min­da­vo, kad se­ną žo­dį sau­go­tu­me. Mū­sų mo­čiu­tės ku­pa­ruo­se, krai­čio skry­nio­se, sau­go­jo jau­nys­tės tur­tą. Kai ma­no mo­čiu­tė at­ver­da­vo ku­pa­rą, jis gro­žiu pa­kvip­da­vo. Iš­sau­go­ti bran­gų tur­tą, iš­sau­go­ti gro­žį – tik­riau­siai toks Ja­ni­nos sie­kis. Bet jos skry­nia at­vi­ra ir jau­nie­siems. Ir ji pa­ti į „Ku­pa­rą“ de­da šių die­nų poe­tiz­mą įtvir­ti­nan­čius žo­džius, iš­gau­da­ma švie­žų in­di­vi­dua­lų rit­mo ban­ga­vi­mą bei ri­mo skam­bė­ji­mą („Dan­gu­je de­be­sų juo­dų in­tar­si­jos –/ vė­jai su­si­ti­kę barsis...“, „Žvaigž­džių iliu­zi­jos! Žie­dų aliu­zi­jos, / dvel­kia mei­le bal­tos aka­ci­jos –/ glež­nai su­bti­lios paukš­čių ova­ci­jos!“).

Ko­kio tiks­lo ve­di­na ra­šau tuos pa­min­ti­ji­mus, klau­siu sa­vęs. Juk kny­gą per­skai­čiau, skai­ty­mo ma­lo­nu­mą pa­ty­riau. Juk pra­tur­ti­nau sa­ve ge­rais jaus­mais. Juk pa­si­tvir­ti­nau sa­vo nuo­mo­nę – ne­pa­miršk praei­ties, bet būk šią die­ną ir žvilg­te­lėk atei­tin. O gal? Gal šį straips­nį ra­šiau no­rė­da­ma pa­sa­ky­ti skai­ty­to­jams, jog ne tik Vil­niu­je, bet ir Šiau­liuo­se (ir ne tik) yra „šauk­ti­nių“, sa­va­no­rių, pa­si­ry­žu­sių poe­zi­jai tar­nau­ti nuo jau­nu­mės iki „ži­lo plau­ko“. Ir, ma­nau, tar­nys­tę pui­kiai at­lie­kan­čių!