Naujausios
Apie kraštiečius – įrašytus ir pamirštus
Vytenis RIMKUS
Profesorius
Leidybos idėjų centras Kaune parengė ir išleido stambią enciklopedinio pobūdžio knygą „Kraštiečiai. Šiauliai. Rinktinės biografijos“. Šioje 944 puslapių knygoje yra 986 dabarties asmenybių ir 219 praeities asmenybių biografijos. Įvade pažymima, kad čia pristatoma „verslo, kultūros, meno, politikos, mokslo, medicinos, švietimo, sporto ir kitose srityse nusipelniusių, iš Šiaulių kilusių, kurį laiką gyvenusių ir dabar Šiauliuose besidarbuojančių žmonių“. Tas pats sakytina ir apie jau mirusiuosius, palikusius ryškių pėdsakų Šiauliuose ir Lietuvoje.
Suprantama, su kokiais sunkumais susidūrė knygos sudarytojai, rinkdami medžiagą, atrinkdami asmenis publikavimui. Ganėtinai painus kraštiečio terminas, nors įvade ir apibūdinami kriterijai. Tačiau painiavos yra: ar tai tik Šiauliuose gimę ar ir artimose apylinkėse, ar tik pats gimimo faktas, ar ir tam tikra gyvenimo trukmė lemia kraštiečio statusą. Kaip vertinti Šiaulių gimnazijose besimokiusius, bet po mokslo gyvenusius ir dirbusius kitur? Ar čia įtrauktinos ypač garsios asmenybės, trumpiau ar ilgiau apsistojusios mieste, kažką daugiau ar mažiau čia veikusios? Žodžiu, pamąstyti yra apie ką, o redakcija, reikia pripažinti, dirbo daug.
Apie dabar gyvenančių ir dirbančių asmenų biografijų atranką, manau, diskutuoti netenka, galimos tik kelios pastabos. Kai kurių asmenų biografijos pernelyg ilgos, išvardijant gausybę padėkos raštų, skaitytų pranešimų, publikuotų straipsnių. Čia, tikėtina, padėtų enciklopedinė patirtis, sumarinis darbų pateikimas, žinoma, išryškinant svarbesnius ar ypač svarbius faktus. Dalies asmenų pateikti tik adresai, ypač verslo, ūkinių darbuotojų, tai lyg adresų knyga. Šios pastabos nė kiek nesumenkina tų beveik tūkstanties „kraštiečių“ pristatymo, viso leidinio kultūrinio svorio ir reikšmės.
Praeities asmenybių pateikta taip pat nemažai, bet kaip tik čia praleidžiama keletas itin reikšmingų šiauliečių. Štai gausi Šalkauskių šeima. Pateikiamas Julijonas Šalkauskis (1849-1933), gydytojas, Šiaulių miesto burmistras nuo 1905 metų iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau nėra jo sūnaus, garsiausio šiauliečio Stasio Šalkauskio, baigusio Šiaulių gimanziją, profesoriaus, mirusio Šiauliuose ir čia palaidoto.
Šiauliuose įsteigta respublikinės reikšmės S. Šalkauskio vardo premija, yra S. Šalkauskio vardo gimnazija, ant nuolat prižiūrimo kapo pastatytas antkapis. Jo žmona dailininkė ir sūnus mokslų daktaras karo ir pokario metais ilgai gyveno Šiauliuose. Brolis Kazys Šalkauskis, teisės profesorius, jis taip pat turėtų būti šiame leidinyje. Gerai, kad pateikiamas inžinierius architektas Algirdas Šalkauskis.
Pasigendama Povilo Višinskio, būtent jam pastatytas paminklas Šiauliuose yra pirmasis paminklas atkurtoje nepriklauomoje Lietuvoje. Beje, čia jis baigė gimnaziją, yra jo vardo biblioteka. Nėra visų trijų brolių profesorių Biržiškų, rašytojų Juozo Grušo, Juozo Paukštelio, Kosto Korsako. Šį sąrašą galima būtų pratęsti, lieka neaišku, kodėl jie praleisti.
Knygos skyriuje „Iš Šiaulių miesto istorijos“ pateikiama glausta miesto raida, publikuojamos senos nuotraukos. Daug asmenų paminėta įvairių valdžios ir visuomeninių organizacijų dalyvių sąrašuose, tarp jų esama ir okupacijų metais dirbusių (vokiečių okupacijos metais, tarybinio laikotarpio vykdomojo komiteto pirmininkų, atitinkančių burmistro ar mero pareigas). Čia galėtų būti ir LKP miesto komiteto sekretoriai, kurie ir buvo tikrieji to meto faktiškieji miesto vadovai. Tai diskusinis klausimas, istorijos požiūriu net garsus plėšikas, slapyvardžiu Pacukas, yra šiaulietis, sulaukęs aprašymų spaudoje. Žinoma, šie vardai dar laukia savų tyrimų ir įvertinimo, tačiau iš istorijos jų neišbrauksi.
Baigiamojoje knygos dalyje supažindinama su keletu įstaigų, įmonių ir organizacijų, padėjusių (informacija ir kt.) jos išleidimui. Knygos puošmena – jaunųjų dailininkų, dailės mokyklos moksleivių piešti portretai.
Leidinys, be abejonės, taps savotišku atspirties tašku ir kitų vietovių „kraštiečiams“, susidūrus su minimomis problemomis. Juk įžymūs žmonės yra dirbę daug kur, juos savinasi ir vieni, ir kiti. Kaip čia neprisiminti antikos laikų, kai Homerą, kaip kraštietį, savinosi bene septyni miestai ir vietovės.
Savo visuma „Kraštiečiai“ – vertingas leidinys, pristatęs gausybę asmenybių, skatinantis tolesnėms paieškoms, faktų įvertinimams.
