Naujausios
Apie Brodskį, Čechovą ir rusų literatūrą
Šiaulių universiteto Rusų kalbos ir kultūros centre svečiavosi Samuelis Rameris, Tulanės universiteto (JAV) Rusijos istorijos profesorius, Nobelio premijos laureato poeto Josifo Brodskio ilgametis draugas.
Profesorių kalbino universiteto dėstytoja, rusų literatūros tyrinėtoja Vyda Bajarūnienė.
Vyda BAJARŪNIENĖ
– Jūsų darbas ir gyvenimas yra susijęs su Rusija, jos istorija, kultūra. Kas pirmiausiai ateina į galvą, kai pagalvojate apie Rusiją?
– Svarbu, kas yra galvojama apie šiuolaikinę Rusiją, tačiau yra amžinesni dalykai – ypač turtinga kultūra, literatūra, yra Turgenevas, Tolstojus, Dostojevskis, Čechovas. Visi juos skaito.
Aš tyrinėjau Rusijos provincijos mediciną, vadinamą „zemstvos medicina“. Pas mus sako „medikas“, o Čechovo apsakymuose jie vadinami „felčeriais“. Čechovas – ypatingas rašytojas, jį gali skaityti paprastas skaitytojas, bet specialistas jį skaito daug giliau.
– Antonas Čechovas Jums yra svarbus ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip gydytojas, nes savo apsakymuose profesionaliai atspindėjo Jums rūpimą temą. Sovietmečiu Čechovas buvo kaltinamas apolitiškumu, kad neprisideda prie revoliucinės minties vystymo. Tačiau perskaičius bet kurį jo apsakymą apie tą santvarką tampa viskas suprantama.
– Norėčiau išskirti apsakymą „Naujas vasarnamis“. Aš skaičiau, kad Tolstojus nemėgo šio apsakymo, nes čia Čechovas gana kritiškai žiūri į valstietiją. Apsakymą „Kaimynai“ aš skaičiau su savo studentais, ir visi sakė: „Štai kur menas“. Iš vienos pusės – tarsi nieko nevyksta, iš kitos – viskas vyksta. O „Vyšnių sodas“, 1904 metai – kertamas sodas? Prieš pat 1905 m. revoliuciją. Čechovas viską jautė, numatė.
– Lietuvoje labai vertinama Čechovo dramaturgija. Ko gero, tai populiariausias rusų rašytojas.
– Pas mus taip pat jis labiausiai žinomas kaip dramaturgas. O aš labai vertinu jo apsakymus.
– Teko skaityti Jūsų prisiminimus. Pirmą kartą Rusijoje, Sankt Peterburge, Jūs buvote 1964 m., ir tada susipažinote su jaunu poetu Josifu Brodskiu. Nuo jo siūlelis veda į Sidabro amžių, nes jis palaikė artimus ryšius su Anna Achmatova. Kiek Sidabro amžiaus poezija, Anna Achmatova kaip asmenybė buvo populiari tarp to meto jaunųjų inteligentų?
– Aš atvažiavau beveik visiškai nieko apie tai nežinodamas. Pamenu, viename vakarėlyje viena moteris paklausė: „O kas jums labiau patinka – jaunasis Mandelštamas ar brandusis Mandelštamas?“ Aš pasakiau atvirai: „Atleiskite, aš Mandelštamo tiesiog nežinau.“ Bet tai buvo man užduoties šaltinis – vadinasi, reikia jį skaityti.
Žinoma, Rusija visada buvo ypatinga literatūrinė šalis. Aš manau, kad ta epocha jau praėjo. Mūsų laikų buržuaziškumas kiekvienoje šalyje turi savo taisykles. Kai aš pirmą kartą atvažiavau, aš patekau į aplinką, kurioje visi kažką skaito ir aptarinėja. Aš su tokia aplinka gyvenime nebuvau susidūręs. Pradėjau taip pat skaityti. Jie visi skaitė „Laukinis šuo Dingo“, Johną Donne'ą. Josifas paskui rašė eiles apie Donne'ą. Aš manau, kad visai atsitiktinai man teko laimė papulti į tą ratą. Užtikau Rusiją tuo momentu, kai rusų inteligentija dar gyveno literatūra. Televizija buvo neišvystyta, kino filmų buvo nedaug. Literatūra buvo viskas.
Pamenu, 1976 m. sėdėjau Maskvoje Lenino bibliotekoje. Nesinorėjo užsiimti savo reikalais, tad pradėjau skaityti Jurijaus Trifonovo apysaką „Namas krantinėje“. Man buvo sudėtinga, nes skirtingi žmonės, skirtingos epochos, bet pajutau iš karto, kad tai kažkas ypatingo. Būti Rusijos istoriku ir neskaityti rusų literatūros neįmanoma.
– Kuo „zemstvos“ medicinos tema patraukė jauną amerikiečių mokslininką?
– Tai labai įdomi tema. Medicina XIX a. Rusijoje buvo dviejų lygių – gubernijos ir valsčiaus. Kiekviena gubernija turėjo savą medicinos sistemą, buvo įvestos sanitarinės tarybos. Tų tarybų pasitarimų metu buvo stenografuojama. Labai įdomu skaityti tas stenogramas, galima susidaryti įspūdį apie visą to meto gyvenimą. Tokiose ataskaitose buvo fiksuojami smulkūs buitiniai dalykai, pavyzdžiui: imti felčerį į darbą, ar neimti; mirė felčeris – kiek pinigų išmokėti našlei ir t. t. Gaila, kad dabar nerašomos stenografinės ataskaitos.
– Kalbant apie stenogramas – man teko skaityti Josifo Brodskio teismo posėdžio stenogramą. Jūs teisus, sakydamas, kad galima pajausti autentiškos atmosferos įspūdį, kai skaitai tokio pobūdžio dokumentinę medžiagą. Komiškai, absurdiškai atrodo primygtinai kartojamas klausimas poetui „o kur jūs dirbate“, kai poetas turi vienintelį atsakymą „Aš rašau eiles“.
– Jūs keliate įdomų klausimą. Žmogus, kuris tai užrašė – rašytoja Frida Vigdorova. Su jos dukra mes dirbame viename universitete. Visi žino, kad yra tokia stenograma, bet kaip ji buvo užrašyta, kokiu tikslu, nebuvo aišku. Apie tai Aleksandra parašė straipsnį, kuris bus publikuotas. Tada tai buvo savilaida („samizdato“ būdu), platinama Rusijoje. Brodskis norėjo, kad jį teistų kaip poetą, o ne kaip politinį veikėją. Ačiū dievui, kad ji tai padarė, kitaip nieko apie tai nebūtų žinoma.
– Memuaruose Jūs J. Brodskį pristatote kaip žmogų, kuris nemėgo skųstis, daugiau pabrėžė pozityvius dalykus. Ar tai, kas su juo nutiko, jis išgyveno kaip neteisybę? Kaip jis tai vertino?
– Jis nemėgo apie tai kalbėti. Situaciją jis priėmė tokią, kokia ji buvo. Jis sakė, kad jei tu kažką darai ne taip, kaip turi būti jų supratimu, tu esi baudžiamas. Nereikia skųstis. Pas mus madinga laikyti save auka. Jis to negalėjo pakęsti. Jis sakė, kad jei laikai save auka, tai visada ir būsi auka, nes mėgsti tą būseną. Reikia ieškoti išeities, pasakyti sau: „Aš nenoriu būti auka, aš noriu būti laisvas žmogus.“ Tarp kitko, Čechovas taip pat norėjo būti laisvas rašytojas. Josifas neturėjo savicenzūros. Čechovas turėjo. Jūs skaitėte apsakymą „Vagys“? Ten felčeris staiga tampa radikalu, nusprendžia apiplėšti turtingesnius. Tai buvo paskutinis XIX a. dešimtmetis. Žmogus pradeda galvoti: jie turtingi, aš juos galiu plėšti. Kai Čechovą sukritikavo, kad jis tokio poelgio nesmerkia, Čechovas atsakė, kad ne jo reikalas smerkti, jo reikalas aprašyti, kaip tai vyksta. Aš matau, kad jis labai laisvai mąstė. Tolstojus labai mėgo Čechovą. Gorkis rašė, kad jie su Čechovu kartu svečiavosi pas Tolstojų. Įsivaizduojate, kokio lygmens trijulė buvo susitikusi?! Įdomu pastebėti, kad Tolstojus asmeniškai nepažinojo Dostojevskio. Kartą jie buvo viename pastate, bet nesusipažino.
Aš visada maniau, kad tai kažkoks stebuklas, kad bendravau su tokiu žmogum, kaip Josifas. Jam buvo 28, man – 26 metai, kai susipažinom. Bendravom vienu lygiu, bet iš tiesų jis buvo daug aukščiau. Aš tai suvokiu kaip dovaną – nepelnytą, tiesiog likimo dovanotą. Su juo visada buvo linksma, jis mėgo pasakoti anekdotus. Prisimenu, kai mes susitikome pirmą kartą Amerikoje, Mičigane, jis norėjo padaryti nuotrauką savo mamai. Jis atidarė šaldytuvą ir nusifotografavo pilno šaldytuvo fone, kad mama matytų, kad jis turi ką valgyti.
Kartą aš buvau pas jį Niujorke, ten buvo daug žmonių. Jis pasakė, kad labai pavargsta nuo kompanijų. Jis buvo bendraujantis žmogus. Aš niekur apie tai nerašiau, bet tada jis pasakė, kad nori enciklopedijoje parengti sau vietą tarp Briusovo ir dar kažko, ir todėl gali sau leisti bendrauti tik su genialiais žmonėmis. Aš pasakiau: „Josifai, bet aš ne genialus.“ „Semai, tu – draugas, tai visai kita kategorija“, – atsakė Josifas.
Jis atvažiavo pas mus į Tenesį, gyveno dvi dienas. Mano tėvas buvo nesusipažinęs su rusų literatūra, uždavinėjo pernelyg paprastus klausimus. Man buvo nepatogu. Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad mes visi turim tėvus.
Aš gerai pažinojau jo tėvus. Jis buvo panašus į juos abu. Nuvažiavęs į Leningradą, aš visada juos aplankydavau. Jie mane labai mylėjo. Aš nuveždavau jiems žinių apie sūnų. Laiškai tuomet ėjo tris savaites, susirašinėjimas buvo nepatogus. Šiuo metu yra dedamos pastangos, kad būtų galima išpirkti tėvų butą Pestelio gatvėje iš ten gyvenančių žmonių ir įrengti Brodskio muziejų. Tai butas, kuriame jis visą laiką gyveno ir iš kurio jis išvyko į emigraciją. Tame pačiame name savo laiku gyveno Zinaida Gippius ir Dmitrijus Merežkovskis.
Brodskis turėjo galimybę paskambinti tėvams. Aš manau, kad ačiū dievui, tėvai pas jį neišvažiavo, nors jis buvo vienintelis sūnus. Jiems būtų buvę sunku. Bet jie suprato, kad jis turi turėti savo atskirą gyvenimą. Jis labai daug keliaudavo, jį visur kviesdavo skaityti paskaitų. Žinoma, jis jais būtų rūpinęsis. Jis bandė iškviesti mamą mėnesiui, bet jai buvo pasakyta, kad to nebus niekada. Jie, žinoma, labai didžiavosi savo sūnumi ir ryšys tarp jų niekada nenutrūko.
– Tėvus jis visada mylėjo ir gerbė. Kaip klostėsi santykiai su vaikais?
– Kartą po sūnaus apsilankymo jis man pasakė: „Semai, man atrodo, kad jis nesidomi manimi, o domisi tik mano pinigais. Jis nedirba. Gal keista apie tai girdėti iš manęs, teisto už veltėdžiavimą, bet man atrodo, kad jis veltėdis.“
Iš tiesų Josifas niekada veltėdžiu nebuvo, nors jį Rusijoje tuo buvo apkaltinę. Jis nepaprastai daug dirbo. Kai žvelgi į jo Raštus, užduodi sau klausimą: kada jis visa tai suspėjo parašyti? Atminty iškyla ne kartą matyta poza: su marškinėliais ir šortais sėdi ant kėdės, pasidėjęs 4-5 knygas, kad būtų aukščiau, suprakaitavęs, ir rašo rašymo mašinėle.
– Ar Brodskiui Amerikoje nebuvo kliūtis jo savarankiškai įgytas išsilavinimas, anglų kalbos žinios? Yra žinoma, kad jis buvo pašalintas iš vidurinės mokyklos.
– Atvykęs į Ameriką, Josifas minimaliai kalbėjo angliškai, tačiau nuo pat pirmų darbo dienų turėjo dėstyti anglų kalba. Jį įvedė į auditoriją, nesuprantančią nė žodžio rusiškai, pristatė kaip dėstytoją ir paliko. Buvo gana sudėtinga, tačiau dėl jo asmenybės žavesio jo studentų skaičius greitai padvigubėjo, jis tapo labai populiarus. Pavyzdžiui, per vieną paskaitą jis pasakė: „Ponai, aš nelabai gerai išmanau apie poną Dostojevskį, bet viena žinau tikrai: apie jį aš žinau daugiau už jį.“ Tai buvo puiki asmenybė, studentai labai jį mylėjo. Jis sakė, kad rusų literatūrą jis perskaitė iki dvidešimties metų. Per penkerius šešerius metus jis tobulai išmoko angliškai.
Yra dokumentinis filmas, filmuotas Venecijoje. Tame filme Brodskio draugas Reinas pasakė, kad Baratinskis nelabai gerai išmanė rašymą. Brodskis nenorėjo ginčytis su draugu per filmavimą, tad jis tiesiog pradėjo skaityti Baratinskį. Kamera priartino jo veidą, tai buvo vienas puikiausių filmo kadrų.
– Labai savitas jo skonis – Baratinskis, Deržavinas. Niekas nedrįstų ginčytis, kad tai puikūs, įdomūs poetai, bet tik vienetams jie gali tapti mėgstamiausi.
– Perskaitykit Brodskio „Žukovo mirtį“. Tai Deržavino maniera parašyta odė. Aš esu jam sakęs, kad Deržavinas visai manęs nejaudina. Į tai jis atsakė: „Kad tu išgirstum jo eiles skaitant balsu“, paėmė į rankas tomelį ir paskaitė. Tai buvo nepaprasta. Kažkada užsukome į knygyną, jis man liepė nusipirkti Ovidijaus poezijos knygą. Aš pažvelgiau į jį nesuprasdamas, kam man Ovidijus, o jis ir sako: „Žinai, Semai, tu kaip Romas [Katilius], – mėgsti kalbėti apie literatūrą, bet nemėgsti skaityti.“
Susipažinęs su Josifu, aš supratau, kas yra poetas. Poetas – tas, kuris turi talentą pakeisti požiūrį į pažįstamus dalykus, pristatyti juos naujai, ir pateikia tai nuostabia kalba. Aš ne visus jo eilėraščius mėgstu, ne visus suprantu. Aš skaičiau viską, ką jis rekomenduodavo. Mūsų skoniai sutapo, man patiko tai, kas patikdavo jam. Skirtumas tas, kad aš nebuvau toks apsiskaitęs.
Pamenu, pas Asią (Asia Barštein, Samuelio Ramerio uošvė – redakcijos pastaba) paėmiau į rankas Pasternako eiles, bandžiau skaityti. Tai labai sunkiai suvokiamas poetas. Kartais ir Josifo eilės būdavo tokios pat.
Dabar kai skaitau jo eiles, jaučiuosi taip, tarsi kalbėčiausi su juo.
Jis pats buvo nuostabus poetas ir labai mėgo kitus poetus, mėgo gerai kalbėti apie kitų poetų kūrybą. Jis padarė didelį poveikį amerikiečių visuomenei tuo, ką rašė, ką kalbėjo. Tai buvo jo idėja užrašyti eiles metro. Dabar Niujorko metro stotyse galima skaityti eiles – ne jo, kitų poetų, bet idėja buvo jo. Kai sukako dešimt metų nuo amerikiečių poeto Odeno mirties, jis organizavo paminėjimą. Amerikoje jis buvo savotišku aktyvistu.
– Leningradas, jo mylimas miestas, buvo jam nepasiekiamas. Gal todėl jo gyvenime atsirado Venecija?
– Ne, Venecija atsirado anksčiau. Pamenu, kažkada jam laiške pasiskundžiau dėl kažkokių bėdų, berods, dėl karo Vietname. Jis parašė man atvirlaiškį: „Semai, tu laisvas žmogus. Jei nepatinka, sėsk į lėktuvą ir keliauk į Veneciją“. Tai buvo kokie 1969-1970 metai, tada dar jis gyveno Leningrade.
Kai jis atvažiavo į Ameriką, beveik iš karto nuvyko į Veneciją. Su Venecija jam asocijavosi ir Amsterdamas.
Be to, jis labai domėjosi Antika. Tai buvo ypatingas prisirišimas. Todėl jis mylėjo Italiją.
Yra žmonės, kurie yra tarsi labiau gyvi. Jie tarsi kažką spinduliuoja. Jis toks buvo. Ypatingas. Tiesa, ne visiems spinduliuodavo. Ne visi jį mėgo. Tačiau kai tai nukreipta į tave, tu ir pats jautiesi kažkoks ypatingas. Jo draugai – ir Rytuose, ir Vakaruose – panašiai apie jį atsiliepia. Jis visada buvo didis draugas.
Kažkada jo paklausiau, ar jam labai malonu, kad jį dabar skaito Rusijoje. Jis tai neigė. Jis sakė, kad jis negali apie tai galvoti ir negalvojo apie tai, kai jo neskaitė.
Jis rengėsi įkurti fondą jauniems rusų poetams remti.
– Kaip Jūs vertinate rusų kiną?
– Žiūrim, bet nedažnai. Atsisiuntėm „Meistrą ir Margaritą“, „Idiotą“. Aš dėstau II pasaulinio karo periodą, mums aktuali klasika apie karą. Žiūrime filmą „Skrenda gervės“ ir kitus senus filmus. Jaunimui jie suvokiami sunkokai. Yra kita problema – šiuolaikiniai filmai yra kitaip filmuojami. Mano duktė juodai balto filmo nežiūrės.
Senas filmas „Dama su šuniuku“, kuriame vaidina geriausias rusų aktorius Aleksejus Batalovas, iš tiesų nuostabus filmas. Amerikoje populiarus filmas „Maskva netiki ašaromis“, jis demonstruojamas anglų kalba.
Rusija dabar išgyvena labai sunkią epochą. Aš nežinau, ar bus parašyta kokia nors geniali knyga ar sukurtas genialus filmas.
– Apie rusų kiną paklausiau todėl, kad Andrejaus Chržanovskio filme „Pusantro kambario“ yra kuriama Josifo Brodskio grįžimo į Peterburgą vizija. Ar poetas kalbėjo apie grįžimą į tėvynę?
– Jis buvo nusprendęs negrįžti. Juokaudavo, kad aš niekada negrįšiu į nusikaltimo vietą. Bet aš manau, kad buvo kitos priežastys. Jis nenorėjo grįžti ten, kur nebėra tėvų.
Jono Tamulio nuotr.
ASMENYBĖ: "Yra žmonės, kurie yra tarsi labiau gyvi. Jie tarsi kažką spinduliuoja. Jis toks buvo. Ypatingas.", – sako Tulanės universiteto Rusijos istorijos profesorius Samuelis Rameris.
Vyda BAJARŪNIENĖ