Naujausios
Apakinimas – tai fizinės bausmės rūšis, taikyta kaip keršto ar kankinimų aktas, kurio metu dalinai ar visiškai netenkama regėjimo (Goes, 2013). Neaišku, kada istorijos raidoje buvo pradėtos taikyti įvairios fizinės bausmės, tačiau žinoma, kad Senovės Egipto teismuose apakinimas, kaip bausmė, nebuvo praktikuojamas (Bentin, 1996). Apibendrindamas anksčiau rašiusių autorių tekstus apie apakinimą, kaip bausmę, Jozefas R. Šultheisas pažymi, kad Babilone ir Ninevijoje viena griežčiausių sankcijų buvo akių išdegimimas karšta geležimi.
Išliko žinių apie krikščionių persekiojimą Egipto Aleksandrijoje maždaug ketvirtojo šimtmečio viduryje. Būtent, fanatiška minia krikščioniškojo mokslo pasekėjams aštriais instrumentais išdurdavo akis (Šultheisas, 1975). Vienas seniausiųjų mums žinomų dokumentų, patvirtinančių fizines bausmes, yra Babilono valdovo Hamurabio (XVIII a. pr. Kr.) teisės rinkinys – Hamurabio įstatymai (lot. Codex Hammurabi – Hamurabio kodeksas). Tai ne tik vienas seniausių pasaulio teisynų, bet kartu ir geriausiai išlikusių rašytinių Mesopotamijos kultūros paminklų.
Įstatymai, reguliavę daugelį babiloniečių gyvenimo sričių, sudarė apie tris tūkstančius eilučių, iškaltų ant akmens. Šio kodekso iškalto akmenyje pavyzdys saugomas Luvro muziejuje. Įstatymo skyriaus „Gyvybės atėmimas ir kūno sužalojimas“ 196-ajame paragrafe rašoma: „Jei kas išduria laisvam sūnui akį, tai ir jam išduriama akis“, o 200-ajame teigiama: „Jei kas išmuša dantį sau lygiam, tai išmušamas ir jam dantis“ (Tamošaitis, Kairys, 1938). Taigi, posakis „Akis už akį, dantis už dantį“ iki mūsų atėjo iš Senovės Babilono.
Bizantijos teisėje bausmės buvo nepalyginamai griežtesnės nei romėnų ar netgi Justiniano įstatymuose. Gana dažna buvo mirties bausmė. Kūno bausmes – nosies nupjovimą, liežuvio išplėšimą, rankos nukirtimą, apakinimą, kastravimą ir pan. – klasikinė romėnų teisė taikė tik vergams. Be to, buvo praktikuojamos gėdos ir ekonominės bausmės: barzdos ir plaukų nukirpimas, turto konfiskavimas (Stukas, 2010).
Senasis Testamentas apie apakinimą
Randama žinių, kad ankstyviesiems krikščionims apakinimas, kaip bausmė, buvo taikoma už jų religinius įsitikinimus (Pearman, 2010). Žinių apie tai randama Biblijos tekstuose. Dievas, prieš bausdamas ugnimi ištvirkusius Sodomos gyventojus, pasiuntė angelus vienintelei dorovingai Loto šeimai išvesti iš Sodomos miesto.
Biblijoje rašoma: „Kai du angelai vakare atėjo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės. Jis tarė: „Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu“. Bet jie atsakė: „Ne, mes nakvosime gatvėje“. Jis taip maldavo angelus, kad šie užsuko pas jį ir įėjo į namus.
Lotas paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė. Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus. Jie pašaukė Lotą ir tarė: „Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume“. Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris, tarė: „Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai! Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu“. Bet jie tarė: „Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais“.
Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris. Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris. O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų (išskirta V. G.). Lotui juodu tarė: „Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos! Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti“ (Pr 19, 1–13).
Senajame Testamente galima ir daugiau rasti žinių apie apakinimą. Pvz., pasakojimas, kaip Sirijos valdovas stengėsi nukariauti Izraelį ir kaip jam niekaip nesisekė tai padaryti. Atrodė, jog izraeliečiai žino apie bet kurį sirijiečių armijos judėjimą. Valdovas manė, kad tarp jų yra išdavikas, pranešantis izraeliečiams visus jo karo planus. Tačiau vienas iš tarnų pasakė, kad Izraelyje yra pranašas Elisėjus, kuris gali girdėti, kas dedasi net caro miegamajame. Tada Sirijos valdovas nutarė pagrobti Elisėjų.
Sužinoję, kur jis yra, sirijiečiai apsupo miestą. Tačiau Elisėjus pasimeldė Dievui ir, pranašui ištarus žodį, visi sirijiečiai buvo apakinti. Elisėjus nuėjo prie jų ir pasakė, kad sektų paskui jį, nes jis palydėsiąs iki to žmogaus, kurio jie ieško. Elisėjus nuvedė juos į Izraelio sostinę Samariją. Čia pranašas vėl kreipėsi į Dievą, kad šis sirijiečiams grąžintų regėjimą. Sirijiečiai atgavo regėjimą ir, pamatę esą apsupti Izraelio armijos, labai išsigando. Izraelio valdovas pasiteiravo pranašo, gal būtų galima išžudyti priešus. Pranašas jam atsakė, kad šis ne ginklu paėmė sirijiečius į nelaisvę, todėl juos reikia paleisti į tėvynę (Kar, 6, 8-23).
Klasikiniais apakinimo pavyzdžiais yra tapusios Biblijos personažų apaštalo Pauliaus ir burtininko Elimo bei Samsono istorijos. Šios temos dažnai sutinkamos ir vaizduojamajame mene.
Nuo Babilono iki viduramžių
Fizinių bausmių, tarp jų ir apakinimo, buvo imamasi sprendžiant dinastinius ginčus dėl sosto ir per karus, siekiant įbauginti ar susilpninti priešo armiją. Jos buvo taikomos už nusižengimą Dievui, nedorovingumą, netikrų pinigų padirbinėjimą.
Babilono ir Ninifo griuvėsiuose rasta bareljefų, vaizduojančių belaisvių apakinimą įkaitinta geležimi. Išlikę žinių, kad vergvaldžiai savanaudiškais sumetimais kartais apakindavo vergus, dirbančius nesudėtingą, bet sunkų fizinį darbą, sėdinčius už irklų galerose ir pan. Tuo siekta, kad šie nepabėgtų, nemaištautų. Neretai apakinimo būdavo griebiamasi keršto, pavydo bei politiniais sumetimais.
Apakinimą senosios tautos naudodavo kaip bausmę už įvairius nusikaltimus, ypač už neištikimybę, šventyklų gadinimą ar apiplėšimą. Germanų tautos apakinimu bausdavo vagis, pinigų padirbinėtojus, išdavikus ir pan. Rytų šalyse šiuo barbarišku būdu buvo „nukenksminami“ valdžios nemėgstami asmenys.
XIII a. apakinimo bausmė Ispanijoje taikyta tėvynės išdavikams. Turkijoje apakinimu bausti įvairūs nusikaltėliai. Vokietijoje įstatymais pagrįstų apakinimų randama jau nuo 1413 metų (Ignotavičius, 1932).
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apakinimas kaip bausmė nebuvo populiarus, nors to laikotarpio užsienio šalių teisynuose ši procedūra išsamiai aptarta ir dažnokai taikyta. XII a. Vokietijoje vagys, padegėjai ir žudikai bausti apakinimu ar rankos nukirtimu (Stukas, 2010). Įsigalint feodalinei santvarkai, aklumas buvo laikomas didžiule nelaime, prilygstančia mirčiai. Todėl neatsitiktinai daugelis valdovų apakindavo karo belaisvius, nusikaltėlius bei politinius priešininkus (Reger, Freeman, Eileen, Scott, 1977). Apakinimas, kaip bausmė, ypač įsigalėjo viduramžiais.
Apakinimas kaip bausmės faktas atskleidžia nuostatą į neregį: jei mirties bausmę pakeisdavo apakinimu, vadinasi, neregį laikydavo gyvu lavonu, nepavojingu priešininkams.
Apakinimo aprašymų galima rasti ir grožinėje literatūroje. Henriko Sinkevičiaus istoriniame romane „Kryžiuočiai“ yra epizodas apie lenkų riterio Jurano apakinimą, kryžiuočiams pilant į akis karštą alyvą. Žiulis Vernas romane „Caro kurjeris“ aprašo pagrindinio veikėjo – kurjerio Michailo Strogonovo apakinimo istoriją. Strogonovą, kaip savo belaisvį, šventės metu viešai įkaitinto peilio geležte apakina totoriai.
Baigiantis viduramžiams, Europoje pamažu kito teisinės nuostatos. Dažnuose teisynuose apakinimas keičiamas piniginėmis baudomis. Regėjimo atėmimo bausmė taikyta tik išskirtiniais atvejais. Vėliau šią represiją teisynuose keičia bausmės, kur kas mažiau žalojančios žmogaus kūną ar išvis jo negadinančios (Stukas, 2010).
Dėl politinių intrigų XI a. buvo apakintas rusų kunigaikštis Vasilko Rostislavovičius Terebovlskis. 1097 metais jis dalyvavo Liubečsko kunigaikščių suvažiavime, po kurio buvo suimtas ir apakintas.
Apakinimo faktalogija
Chronologine tvarka pateikiame literatūroje rastus faktus apie apakinimą.
VIII a. pr. Kr. IV a. senovės skitai kiekvieną belaisvį apakindavę, o apakintuosius pristatydavę melžti karves (Ignotavičius, 1932).
III a. pr. Kr. graikų karo vadą, Aleksandro Makedoniečio asmens sargybinį, vėliau tapusį užkariautoju ir valdovu, Seleuką I Nikotorą (359–281) nužudė Ptolomėjus Keraunas. Darytina prielaida, kad prieš nužudant jis buvo apakintas Šia tema P. Veronezė yra nutapęs paveikslą „Seleuko apakinimas“.
III–IV a. Romos imperatorius Gajus Aurelijus Valerijus Diokletianas (Diocletianus, 245–313) įsakydavo apakinti krikščionis. Akių šviesą atimdavo negesintomis kalkėmis. „Didžiųjų kankinių knygoje ir bažnyčios istorijoje“, išleistoje 1572 metais, rašoma, jog krikščionių persekiojimo laikais apakintieji buvo išvežami į kalnus ir ten paliekami likimo valiai (Ignotavičius, 1932). Kai persekiojimas nedavė reikiamų rezultatų, kadangi krikščionys pradėjo slapstytis ir tęsė savo religijos platinimą, Diokletianas kitiems įbauginti pradėjo suimtuosius siųsti į Romos cirką ir Koliziejų. Romos dievus garbinančių piliečių džiaugsmui praktikuotas krikščionių mėtymas liūtams.
VI a. 562 metais, Rytų Romos imperijos imperatorius Justianas I (Flavius Petrus Sabbatius Justinianus, 483–565) iš pavydo apkaltino sąmokslu ir, atėmęs jo turtą, įsakė apakinti savo karvedį Belizarijų (Flavius Belisarius, apie 505–565), nes liaudis karvedį gerbė labiau nei imperatorių.
VIII a. 779 metais, Frankų karaliui Karoliui Didžiajam (Carolus Magnus, 747–814) buvo pristatyti trys plėšikai. Karalius įsakė vienam iš jų išdurti akis, kitam – nupjauti nosį, o trečiąjį nužudyti (Ignotavičius, 1932).
VIII a. Karalienės Irenos įsakymu 797 m. buvo išdegintos akys jos sūnui, kad šis netaptų karaliumi (Avižonis, 1933). Reikia manyti, kad prof. Petras Avižonis rašė apie Bizantijos karalienę Ireną (752–803), kuri šalį valdė 797–802 metais (Mala Enciklopedija Powszecna, 1974; Petit Larausse Illiustre, 1980).
VIII a. 799 metais, Popiežius Leonas III (750–816), vizituodamas bažnyčias, keliavo iš Latarano į San Lorensą. Pakeliui jį užpuolė giminaitis Hadrijanas, pavydėjęs popiežystės ir dėl to kerštavęs. Popiežius Leonas III buvo apakintas ir įkalintas (Ignotavičius, 1932).
IX a. Liudvikas Pamaldusis (Ludwig der Fromme, 778–840), Frankų imperijos karalius (813–840), surašydamas testamentą (817 m.), vyresnįjį sūnų Lotarą paskyrė savo įpėdiniu. Kitas sūnus jautėsi nuskriaustas, protestavo. 818 m. valdžios susirinkimas prie Acheno nuteisė jį mirti. Karalius Liudvikas mirties bausmę sūnui pakeitė apakinimu (Kretschmer, 1925).
IX a. Karlas Plikagalvis, t. y. Karlas II (Karl der Kahle, 823–877) sūnų Karlmaną privertė tapti dvasininku. Šis priešinosi ir maištavo prieš tėvą. Tėvas sūnų padavė į teismą, kuris paskyrė mirties bausmę. Imperatorius dovanojo Karlmanui gyvybę, bet 873 metais įsakė apakinti ir uždaryti į Corbie vienuolyną (Kretschmer, 1925).
IX a. Lotaringijos karalius Lotharas II (Lothair, 835–869) skatino svainį Gotfridą suburti Normandijos armiją ir iš Karolio Storojo atimti valdžią. Sąmokslas buvo išaiškintas, o Lotharas 885 metais apakintas (Kretschmer, 1925).
X a. Frankų imperatorius Liudvikas III (880–928) dalies Italijos diduomenės buvo pakviestas tapti ir Italijos karaliumi. Dėl šio titulo jam teko kovoti su kitų išrinktuoju karaliumi Berengaru I, kuris 905 m. prie Veronos paėmė Liudviką į nelaisvę, apakino ir ištrėmė į Provansą. Čia Liudvikas III gyveno iki mirties (Kretschmer, 1925).
XI a. Gruzijos caras Georgijus I, valdęs šalį 1006–1027 metais, už maištą įsakė apakinti Kvetario eristavą (eristavas – karvedys, provincijos arba genties atstovas, maždaug atitinkąs Vakarų Europos hercogą; to meto Gruzija dalinosi į kelias eristavijas) Kolonkelidzę. Šį istorinį faktą K. Gamsachurdija aprašo taip: „...Trys kariai išvedė iš kalėjimo sumuštą eristavą ir pririšo jį prie baslių. Po to pasirodė vienakis budelis Sagira... Sagira išsitraukė iš kišenės dvi geležines apvalias plokšteles, truputį didesnes kaip žmogaus akis, užmovė jas ant dviejų virbalų, įkišo į degantį laužą ir ramiai pradėjo laukti, kol plokštelės įkais raudonai. Paskui stvėrė jas replėmis ir taip pat ramiai pridėjo prie už rankų ir kojų surišto Kolonkelidzės akių... Kai abi akiduobės išdžiuvo, Sagira nuėmė nuo jų plokšteles, leido joms atvėsti.“ (Gamsachurdija, 1967, p. 80).
XI a. imperatorius Bazilijus leido apakinti į nelaisvę paimtus bulgarus (Ignotavičius, 1933). Matyt, J. Ignotavičius turėjo galvoje Bizantijos imperatorių Bazilijų II (Bazilij, 963–1025), kuris XI a. nukariavo bulgarus (Petit Larausse, 1980). 1041 metais Bazilijus II prie Belazicų sumušė bulgarus ir į nelaisvę paėmė 15000 priešo kareivių. Imperatorius įsakė visus belaisvius apakinti, kiekvienam šimtui paliekant po vieną regintįjį, kad 99 akluosius galėtų parvesti į savo tėviškę. Įsakymas buvo įvykdytas (Ignotavičius, 1932). Tai buvo vienas masiškiausių iš mums žinomų apakinimų istorijos raidoje. Kovose dėl Bizantijos sosto apakinimas buvo populiari priemonė priešininkams šalinti (Šultheisas, 1975).
XI a. 1097 metais, kunigaikščio Sviatopolko Uziaslavičiaus (1050–1113) įsakymu dėl politinių intrigų buvo apakintas rusų kunigaikštis Vasilko Rostislavičius Terebovlskis (apie 1066–1124).
XII a. Heinrichas VI (Heinrich VI, 1165–1197) po karūnacijos Palermo mieste sužinojo, kad prieš jį rengiamas sąmokslas. Už išdavystę įsakė apakinti sąmoksle dalyvavusius archivyskupą, vyskupus, grafus ir aristokratus (Kretschmer, 1925).
XII a. Vengrijos ir Kroatijos karalius Kolomano (1070–1116), nenorėdamas konkurencijos sūnui Stepanui, apie 1112–1115 m. įsakė apakinti brolį Almosą ir jo sūnų. Be to, buvo įsakęs dar ir iškastruoti giminaičius, tačiau, pasak to meto kronikos, kareivis, kuriam liepta vykdyti tą nurodymą, atsisakė tai daryti. Nepaisant egzekucijos, 1131 metais brolėnas atėjo į valdžią kaip Bela II (1109–1141), kuris buvo pramintas „Akluoju“ (Kristo, Makk, 1996).
XIII a. Kryžiaus karų metu turkų sultonas paėmė į nelaisvę 300 Liudviko Šventojo riterių. Už juos sultonas paprašęs didelės išpirkos. Liudvikui nesugebėjus nurodytu terminu pristatyti sultonui reikalaujamą pinigų sumą, šis per 15 dienų apakino visus 300 belaisvius (Ignatavičius, 1933).
XIII a. 1261 m. kryžiuočiai apakino dvylika lietuvių karo vadų (Daukantas, 1976).
XIV a. 1310 metais, Austrijos hercogas Frydrichas Puikusis (Friedrich der Schöne, 1289–1330) įkūrė bausmių vykdymo padalinį „Vienos kraujo teismas“, kur buvo įteisintas apakinimas ir liežuvio išpjovimas (Kretschmer, 1925).
XVI a. Serbijos caras Milutinas turėjo dievobaimingą sūnų Stefaną. Pamotė apšmeižė Stefaną, kaip norintį užgrobti tėvo sostą. Tėvas, patikėjęs žmonos apkalbomis, apakino sūnų netoli Nikolajaus Stebukladario cerkvės ir ištrėmė jį į Pantakratoro vienuolyną Konstantinopolyje. (Manoma, kad autorius mini carą Stefaną Urošą II Milutiną, valdžiusį Serbiją 1282–1321 m., ir jo sūnų Stefaną Urošą III Dečanskį, valdžiusį šią šalį 1322–1331 m.). Po penkerių metų už geradarystes ir nuoširdų tikėjimą Nikolajus Stebukladaris grąžino jaunuoliui regėjimą, o mirus tėvui globojo, kad sėkmingai valdytų Serbiją. Minima, kad vėliau prie caro – kankinio karsto įvykdavo neįgaliųjų stebuklingų išgijimų (Михалицин, 2013).
XIV a. 1366 m. Bohemijos valdytojas, lankydamas jam priklausančias sritis, susipyko su vietos klebonu. Nesantaikos priežastis – įsakymas pavaldiniams nelaidoti numirėlių vietos kapinėse. Klebonas griežtai pasipriešino ir pagrasino apskųsiąs vyskupui. Klebonas buvo įkalintas, bet po kiek laiko paleistas. Paleistasis pabėgo iš Bohemijos ir apskundė vyskupams valdytoją. Šis apgaulės būdu pažadėjo susitaikyti su klebonu, tačiau grįžusysis buvo apakintas. Tai sužinojęs, Bohemijos karalius Karolis IV Liuksemburgietis (1316–1378) įsakė nubausti valdytoją tokia pat bausme. Šis mėgino atsipirkti, tačiau nepavyko – tais pačiais metais Prahoje Bohemijos valdytojui, stebint didžiulei žmonių miniai, buvo išdurtos akys (Ignotavičius, 1932).
XIV–XV a. Lenkijos karalius Vladislovas II Jogaila (1348–1434), vykdydamas žmonos užgaidas, apakino vieną iš aktyviausių kovotojų už krikščionybę Petrą Vlastą (Ignatavičius, 1933).
XV–XVI a. Fridrichas II (Friedrich II, 1413–1471) už išdavystę įsakė apakinti savo kanclerį Sicilijoje Petruse de Vineisą (Kretschmer, 1925).
Rusijos Didysis kunigaikštis Vasilijus II Tamsusis (1415–1462) Vasilijaus I ir Vytauto Didžiojo dukters Sofijos sūnus, apakino pusbrolį Vasilijų Žvairiaakį (Kretschmer, 1925). Vėliau pats buvo apakintas (Ignatavičius, 1933).
1448 m. už Šv. Egidijaus vienuolyno nusiaubimą apakintas Otas Bekenas.
1449 m. už bažnyčios apvogimą apakintas Martinas Lindbachas.
1459 m. už suklastotus laiškus ir neauksinių daiktų pardavinėjimą kaip auksinių apakintas Fridrichas Cigleris.
1470 m. už paleistuvavimą apakintas Kasparas Baderis.
1499 m. už blogus vaistus ir blogą gydymą apakintas Hansas Bokas.
1506 m. už mirtiną teisėjo sužeidimą apakintas Fricas Krepelis ir dar trys valstiečiai.
1512 m. už savadavimą jaunai merginai apakintas Vilhelmas Verneris ir jo žmona. Paskutinį kartą Vokietijoje apakinimo bausmė buvo įvykdyta 1558 m. XV a. tokia bausmė buvo paskirta devynis kartus, XVI a. – septynis (Kretschmer, 1925).
XVI a. viduryje, pastačius Vasilijaus Palaimintojo šventyklą Maskvoje, 1561 metais Rusijos caras Ivanas Rūstusis (1530–1584) apakino architektus Barmą ir Postniką, kad šie daugiau niekad ir niekur negalėtų pastatyti tokio nuostabaus statinio (Kretschmer, 1925). Tiesa, tą faktą bando paneigti šiuolaikiniai autoriai, tvirtindami, kad šis tradicinis mitas atėjęs iš Italijos, kur gidai, norėdami sureikšminti vieną ar kitą bažnyčią, turistams pasakoja analogiškas architektų apakinimo istorijas (Кудряшов, 2016).
XVI a. Tuniso karalių Muley Aseną (Muley Assen) sūnus Amida nuvertė nuo sosto ir apakino (Mell, 1900). Musulmonų tikėjimo šalyse sultonai apakindavo arba skirdavo neregius šventikus, kurie iš aukštų minaretų kviesdavo žmones maldai. Apakindavo dėl dviejų priežasčių: kad šie žmonės neperduotų miesto įtvirtinimų planų priešams ir kad negalėtų pažvelgti į sultono haremą (iš kelionių gidų pasakojimų, Gudonis, 1985).
XVI a. Išlikusi istorija apie tragediją, įvykusią 1505-ųjų lapkričio mėnesį Vokietijoje, Terrase dvare. Jame apsigyveno nepaprasto grožio dama Angela Borgia, užbūrusi širdis daugelio to dvaro jaunuolių, tarp kurių buvo ir hercogo Alfonso ištvirkę broliai – Hypolitas ir Giulis. Tačiau nė vienas jų negebėjo pavergti Angelos širdies. Kartą gražuolė prasitarė, kad Giulio turi be galo gražias akis, dėl kurių galima pamilti jį. Apie tai sužinojo jo brolis Hypolitas. Nuo to laiko šis negalėjo ramiai žiūrėti į brolio akis, kuriose įžvelgė savo priešininką. Netrukus sumanė kerštą. Papirko budelius, kurie medžioklės metu išlupo gražiąsias brolio akis (Ignotavičius, 1932).
Yra išlikę matytos apakinimo procedūros liudininkų aprašai: „Aš mačiau, kaip budelis, atvedęs aštuonis nuteistuosius prie kartuvių, parbloškė juos ant žemės, surišo jų rankas ir kojas. Budelis nelaimingiesiems ciniškai karštu gelžgaliu badė akis, iš kurių tryško kraujas su ašaromis. Išbadęs visiems akis, atrišo jų kojas ir rankas ir paleido laisvėn. Šio vaizdo ir nelaimingų klyksmų neužmiršiu niekuomet“ (cit. pagal Ignotavičius, 1932, p. 16).
XVII a. pradžioje (1606–1607) didžiausias įvykis, sukrėtęs visą Rusiją, buvo Pavolgio valstiečių sukilimas, pasiekęs net Maskvą ir apėmęs 70 miestų. Sukilimą organizavo ir maištininkų armijai vadovavo Ivanas Bolotnikovas (1565–1608). 1607 metų spalio mėnesį, numalšinus sukilimą, caro Vasilijaus Šuiskio įsakymu žiauriai susidorota su jo dalyviais. Ivanas Bolotnikovas ištremtas į Kargopolį (Rusija, Archangelsko sritis), kur jį apakino ir nuskandino eketėje (Козляков, 1999).
XVIII a. Persų Nadir-šachas (Nadir-shah Afshar, 1688–1747), daugelio tautų užkariautojas – „Visatos siaubas“, pasižymėjo ypatingu žiaurumu. Didžiausią pasipriešinimą jo armija sutiko Dagestane. Ypač ilgai priešinosi Derbento tvirtovės gynėjai. Užėmus tvirtovę, visi gyventojai buvo sukviesti į aikštę. Atėjusiesiems išlupo po vieną akį, o tiems, kuriuos rado pasislėpusius, – abi. Siekiant įbauginti gyventojus, maišas su akimis buvo užkastas Džuma mečetės kieme. Tačiau vietoje įbauginimo, ši vieta tapo šventa. Į gyvenimo pabaigą Nadir-šachas tapo dar žiauresnis ir įtaresnis. 1743 metais įsakė apakinti sūnų Regą Konlį. Po to atsikvošėjęs mirtimi nubaudė 50 didžiūnų, dalyvavusių sūnaus apakinime. Dagestane nenugalimoji Nadir-šacho armija buvo nugalėta. Iki šiol gyva iraniečių patarlė: Jei šachas išprotėjo, tegul pradeda kariauti su dagestaniečiais“ (Казиев, 2009, p. 16).
XIX a. Afganistano emyro Abduro Rahmano Khano (Abdur Rahman Khan, gimęs tarp 1840 ir 1844 m. – miręs 1901) įvesti kankinimo metodai Afganistano įkalinimo institucijose buvo ypač žiaurūs. Vienas iš jų – apakinimas, išpjaunant akių obuolius lancetu ir po to į akiduobes pripilant kalkių pudros (Hadi, 2016).
XX a. 1930–1934 m., VDU Akių klinikos duomenimis, per minėtą penkmetį buvo užregistruoti 30 kriminalinio akių sužalojimo atvejų, iš kurių 13 atvejų, kai akys buvo išplikytos chemikalais. 11 iš 13 atvejų kaltintojomis buvusios moterys, o nukentėję 11 iš 13 atvejų buvo vyrai (Avižonis, 1935).
Apakinimas, kaip bausmės ir keršto išraiška, atėjusi iš amžių glūdumos randa vietos ir šiuolaikiniame gyvenime. Knygos autorius pažinojo neregį Lietuvoje, kuris akių šviesos neteko XX a. septintajame dešimtmetyje, kai jam kerštaujanti moteris šliūkštelėjo chemikalų į veidą.
Fizinės bausmės ir kriminaliniai nusikaltimai XXI amžiuje
Jei apakinimas, kaip sankcija už nusikaltimą, Europos šalyse buvo atšauktas jau XVI a., tai Rytų šalyse ši fizinė bausmė gyvavo iki XIX amžiaus. Pavyzdžiui, tuometinėje Persijoje apakinimas buvo atšauktas tik 1850 metais (Kretschmer, 1925). Tačiau apakinimo faktai iš keršto egzistuoja iki šių dienų. Iranietis Madžid Movachedi nuteistas pripažinus kaltu, kad 2004 metais sumaitojo jaunos merginos, atsisakiusios už jo tekėti Ameneh Bachrami veidą ir apakino ją, šliūkštelėjęs chemikalų. Irane galiojančio įstatymo „Akis už akį“ nuosprendžio vykdymas Madžid Movachedi buvo atidėtas.
Mat, aukos ir jų šeimos pagal įstatymą turi teisę užkirsti kelią bausmės vykdymui. Bausmės vykdymas Madžid Movachedi buvo atidėtas tikriausiai dėl to, kad Ameneh Bahrami atleido savo užpuolikui (Goes, 2013).
Nuo 1979 m. Islamo revoliucijos Irano šariato įstatymas leido taikyti baudžiamąją bausmę bylose, susijusiose su kūno sužalojimu. Nacionalinės Irano pasipriešinimo tarybos (National Council of Resistance of Iran) nariai pažymi, kad prieš Irano žmones buvo taikytas antihumaniškas nusikaltimų įstatymas qesas. Šios bausmės yra aiškūs visų šiuolaikinės teismų principų ir normų, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir visų pilietinių ir politinių įsipareigojimų pažeidimas. Tokios bausmės neabejotinai yra žiaurios kankinimų formos ir turėtų būti anuliuotos. Minėtos organizacijos nariai nuo 1980 m. pasmerkė šį įstatymą, kaip įstatymą prieš žmones ir žmoniškumą.
Kai kuriose šalyse iki šiol tebetaikomos fizinės bausmės. Šio straipsnio autoriui teko lankytis Singapūre. Prieš ketvertą dešimtmečių šis pietryčių Azijos miestas – valstybė skendėjo nešvaroje, klestėjo narkotikų biznis, buvo aukštas nusikalstamumo lygis. Atėjus naujai valdžiai, buvo sugriežtinti įstatymai: už narkotikų gabenimą ar platinimą – mirties bausmė, už šiukšlės numetimą gatvėje – 500 Singapūro dolerių ir t. t.
Spaudoje rašyta, kad viename šios šalies oro uostų buvo sulaikytas 22 metų Australijos pilietis, pas kurį rasta 400 g kokaino. Išgelbėti nuo bausmės nepadėjo nei Australijos premjero, nei Popiežiaus prašymai – jaunuolis buvo pakartas. Kitas pavyzdys: aštuoniolikmetis Singapūro gyventojas už grafiti piešinį ant sienos, t. y. už vandalizmą, gavo dešimt smūgių medine lazda į sėdmenis ir savaitę kalėjimo (Зотов, 2016). Nors fizinės bausmės primena viduramžius, tačiau dabar Singapūras gali didžiuotis švariais šaligatviais (nepamatysime prispjaudytos kramtomosios gumos dėmių, nes jos nenusipirksi ir švariomis pastatų sienomis, o narkotikų kurjeriai aplenkia šią šalį.
Apakinimas kaip oficiali bausmė nuėjo į praeitį, tačiau požiūris į kitokius žmones kai kuriose šalyse išlikęs ypač atsainus. Pavyzdžiui, žmones, sergančius paveldima medžiagų apykaitos liga – fenilketonurija, gimusius baltaplaukiais ir baltaodžiais viduramžiais degindavo laužuose, nes tikėta, kad jie yra velnio pagalbininkai. Net šiais laikais kai kuriose Afrikos šalyse tokie žmonės priversti slėptis nuo savo tautiečių specialiuose jiems skirtuose ir saugomuose pensionuose.
Kai kuriose afrikiečių gentyse tikima, kad įvairios šių žmonių kūno dalys sustiprina antpilų ir užkalbėjimų poveikį. Pavyzdžiui, Tanzanijoje pastaraisiais metais per 20 tokių žmonių tapo minėtų prietarų aukomis. Tik 2009 metais šioje šalyje įvyko pirmas teismas trims žudikams, nužudžiusiems keturiolikmetį paauglį ir ketinusiems jo kūno dalis parduoti kerėtojui. Anot statistikos, fenilketonurija sergančių vaikų Afrikoje gimsta šešis kartus dažniau negu Europoje. Iš 3000 juodaodžių naujagimių vienas gimsta su fenilketonurija (Слабодян, 2016).
Istorijos raidoje būta ir ekonominių apakinimo priežasčių. Beturčių šeimose vienas iš vaikų būdavo apakinamas, kad elgetaudamas padėtų šeimai išgyventi.
