
Naujausios
Apversto laiko beieškant
Nonkonformistas Romanas Vilkauskas.
Vita MORKŪNIENĖ
Pirmosiomis šių metų dienomis visuomenei pristatyta dailėtyrininko dr. Viktoro Liutkaus knyga „Penketas. Tapybos anatomija“, skirta sovietmečiu susikūrusiai neformaliai tapytojų grupei.
Penketas – tai šiandien ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje plačiai žinomi kūrėjai Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys (mirė 2008 m.) ir Romanas Vilkauskas, 1976 metais baigę tapybos studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute (VDI).
„Tai, ką jie nutapė per dešimt bendros kūrybos metų, yra neištrinamas Lietuvos tapybos puslapis,“ – per knygos pristatymą Vilniuje sakė jos autorius.
Su šiauliečiu Romanu Vilkausku kalbamės jo dirbtuvėse vadinamajame šabakštyne, kur gimė daugiausia jo darbų, įprasminusių kūrybinius ieškojimus, pravėrusių parodų duris, vėliau nugulusių Lietuvos ir užsienio muziejų, galerijų, kolekcininkų fonduose, o jų autoriui pelniusių gerą vardą ir vietą Lietuvos dailės istorijoje.
„Ši knyga padėjo riebų tašką grupės istorijoje“, – sako Romanas. 2016-aisiais suėjo 40 metų, kai baigėme institutą ir 30 metų, kai užbaigėm grupės veiklą. Šiemet sukaks 40 metų nuo pirmosios mūsų bendros parodos.
Vartome knygos ir prisiminimų puslapius, ieškodami apversto laiko – taip penketuko nariai neretai pavadina laikmetį, kuriame gyveno ir kūrė.
Penketas. Manifestacija be manifesto
Sovietiniais laikais jokių dailininkų grupių, išskyrus pačią Dailininkų sąjungą, būti negalėjo. Bet... buvo.
1977-ųjų lapkritis. Per visą Sovietų Sąjungą (sovietinę Lietuvą taip pat) ką tik prašniokštė šventinių paradų ir saliutų banga, skirta „Didžiojo spalio“ 60-mečiui. Ką tik buvo patvirtinti nauji TSRS ir LTSR himnai, priimta nauja TSRS konstitucija, skelbianti brandaus socializmo pergalę. Tų pačių metų lapkritį Vilniuje, Dailės fondo salone buvusioje P. Cvirkos gatvėje atidaryta 1976 metais VDI studijas baigusių tapytojų kūrybos paroda. Taip gimė istorinis Penketas, tapęs ilgiausiai „brandaus socializmo“ sąlygomis veikusia dailininkų grupe.
Paroda buvo netikėta ir drąsi. Jaunųjų paveiksluose nebuvo įprastų socialistinės realybės vaizdų: fabrikų su baltais iš kaminų rūkstančiais dūmais, kylančių miestų panoramų, tiltų, kolūkinio turgaus vaizdų. Nebuvo teigiamo herojaus – socializmo statytojo – optimistinių portretų ir jo veiklos pėdsakų. Nebuvo ir tradicinio lietuviško peizažo, nutapyto būdingomis žemiškomis spalvomis.
Tačiau ir neįgudusi akis Penketo kūriniuose įžvelgė ironijos, grotesko ir sarkazmo elementų, erotikos ir absurdo scenų, sumaišties, siurrealistinių vizijų, neįprastai sodrių spalvų žaismės, iki tol neregėtų snobiškų personažų ir sumauto gyvenimo vaizdų. Kone kiekvieną paveikslą galėjai suprasti kaip alegoriją. Tapyba buvo moderni, dramatiška ir įtaigi, socializmo ir socialistinio realizmo joje buvo ne per daugiausia.
Tai buvo tikra jaunųjų kūrėjų manifestacija, nors žodinio manifesto per visus dešimtį bendros veiklos metų jie taip ir nesukūrė. Tai buvo misija neįmanoma – spausdintam žodžiui anuomet buvo taikomi dar tankesni politinės kontrolės ir cenzūros sietai.
Jau pirmoji Penketo paroda sukėlė rezonansą, buvo jaunatviškai drąsus ir beatodairiškas iššūkis politinei sistemai. Kiekviena vėlesnė Penketo paroda (paskutinė, ketvirtoji, įvyko 1986 m.) tapo ryškiais kultūrinio gyvenimo įvykiais, svarbiais ne tik Penketo autoriams. Dailėtyrininkas V. Liutkus, su šypsena save vadinantis Penketo veiklos pėdsekiu, nedvejodamas teigia, jog priešindamiesi ir oponuodami oficialiajai tapybos linijai, šie menininkai keitė visą Lietuvos tapybos lauką, deromantizavo ir socialistinę tikrovę, ir jos vaizdavimo būdą.
Buvo akivaizdu – ateina nauja, ryški, drąsių ir talentingų tapytojų karta.
–Jūsų Penketo reguliariai rengiamos grupinės nebuvo įprastas dailės reiškinys. Nesulaukė didelio palaikymo ir paskatinimo nei iš šalies, nei iš viršaus. Ką jos reiškė jums patiems?
– Tai buvo didelis kūrybinis ir moralinis įsipareigojimas vieniems prieš kitus. Žinojai, kad po trejų metų turėsi parodyti, ką nuveikei. Kurstė ambicijas, vertė nenurimti, intensyviai dirbti, nenuleisti rankų. Pirmąjį kūrybos dešimtmetį tai labai svarbu.
Jeigu ne mano kompanija, nežinau, ar būčiau atlaikęs.
Gija. Vienijo pažiūros į gyvenimą ir tapybą
– Ilgai išlikote kaip labai vieninga grupė, nors buvote skirtingi ir saviti kūrėjai, ryškios asmenybės. Kas jus siejo, kas subūrė?
– Subūrė bendros studijos Dailės institute ir gyvenimas bendrabutyje ("cvirkynėje"), kuriame tvyrojo tiršta kūrybinė ir akademinė dvasia. Užsimezgė vyriška draugystė. Buvo ilgi pasisėdėjimai vakarais, diskusijos, ginčai, aiškinantis gyvenimo ir kūrybos tiesas. Buvome artimi, atviri, jautėmės saugūs, būdami kartu. Toleravome vienas kito nuomonę, elgseną ir kūrybą. Pokštaudavome, krėtėme eibes. Dar – buvome sąžiningi ir labai ambicingi. Neretai mus taip ir vadindavo – nepasotinamų ambicijų menininkai. Visi daug dirbome.
Mes dar nežinojome, kaip tapysime, tačiau žinojome, kaip nenorime tapyti. Pokarinė tapytojų karta, kuri subrendo, kai socializmas dar tik formavosi, vis dar tikėjo, kad kuria šviesią ateitį. Mums tai atrodė tikri kliedesiai. Reikėjo apsispręsti, ką daryti.
Oponavome ne konkretiems tapybos autoritetams, savo dėstytojams, profesoriams. Esame jiems dėkingi – išmokė daug ko, ne tik profesinių dalykų. Gerbėme juos, o jie mūsų nežlugdė, pernelyg nespraudė į rėmus, stengėsi mus suprasti ir atskleisti. Stebėdami, patardami, laviruodami tarp Maskvoje parengtų ir patvirtintų studijų programų ir laisvos kūrybos dvasios. Galbūt net truputį pavydėdami mūsų jaunystės, laisvės ir drąsos. Kad ir apverstas, mūsų laikmetis buvo jau kitoks.
Ieškojome naujų kelių – kiekvienas savo.
– Kas buvo jūsų mokytojai Dailės institute?
– Mūsų tapybos studijoms vadovavo žinomi dailininkai Vincentas Gečas, Vladas Karatajus, Antanas Gudaitis, Sofija Veiverytė. Institute tuo metu dirbo beveik visas Lietuvos dailės elitas.
– Kokie buvo jūsų santykiai su vadinamuoju ketvertu, dešimtmečiu anksčiau už jus į dailės areną atėjusiais ir gaivaus vėjo gūsį sukėlusiais dailininkais Algimantu Švėgžda, Kostu Dereškevičium, Algimantu Kuru, Arvydu Šalteniu?
– Žinoma, stebėjome, sekėme jų veiklą. Tai buvo modernu, įtaigu. Mums imponavo ir jų kūrybos objektai, ir tai, kaip jie nutapyti. Traukė ir ryškios, spalvingos jų pačių asmenybės. Mums bebaigiant studijas, ketvertas jau turėjo išsikovojęs šiokias tokias pozicijas, tad ir mums buvo truputį lengviau ir drąsiau. Man artimiausi buvo A. Švėgžda ir A. Kuras. Laikiau juos autoritetais, tačiau aklai nesekiau. Apie save galiu pasakyti, kad nuo pat pradžių didžiausią įtaką mano kūrybai darė ne koks nors kūrybos autoritetas, bet kintantis laikas.
Didieji atradimai. Tapyba – tai aš
– Jūs buvote turbūt pats radikaliausias, labiausiai politikuoti ir diskutuoti linkęs Penketo žmogus. Toks įspūdis susidaro iš nugirstų, perskaitytų jūsų draugų replikų, komentarų ir prisiminimų.
– Nesiginsiu. Toks buvo mano būdas. Be to, man kilo turbūt daugiausiai klausimų, neaiškumų, reikėjo daug ką suprasti ir išsiaiškinti. Savo grupelėje nesijaučiau esąs stipriausias. Visi jie buvo ragavę daugiau meno, mokęsi dailės jau prieš institutą. Aš, galima sakyti, buvau savamokslis, studijoms ruošiausi savarankiškai, iš knygų, tarnaudamas kariuomenėje. Pirmuose kursuose turėjau smarkiai prakaituoti, daug dirbti, kad juos pasivyčiau.
Anksti supratau, kad daugiausiai ir stipriausių impulsų kūrybai suteikia realybė, kad tikrovės paveikta kūryba įgyja visiškai kitą vertę. Mačiau, kaip tarp okupacinio laikotarpio dailės apibendrinimų, interpretacijų, ekspresionizmo, besirandančio siurrealizmo dingsta, ištirpsta faktas.
Negalėjau apsimetinėti – aš norėjau smogti faktu. Nuojauta kuždėjo, kad taip galiu pramušti savo taką.
Viename iš tų studentiškų debatų, išsprūdo kategoriškas argumentas: „Faktas yra viskas“. Tai, apie ką ilgai mąsčiau, kas ilgai virė viduje, pagaliau prasiveržė ir sutilpo trijuose žodžiuose.
– Ar tai buvo vienintelė Jūsų atrasta didžioji tiesa?
– Ne. Baigiant institutą ir gerokai vėliau buvo laikomasi dogmos, kad tapyba – tai spalva. Taškas. Neginčijama tiesa. Kai man kas nors ją itin prikišamai brukdavo, žinot, kaip atsakydavau? „Tapyba – tai aš!“ Tai, ką aš sukursiu, ką išmąstysiu ir išreikšiu, tai ir yra kūryba. Mano, ir tegul niekas nedrįsta prie jos prisiliesti.
– Atrodo, taip ir įvyko. Ar turite mokinių, sekėjų?
– Ne. Kur dabar tokių bepročių surasi. Ir nereikia daugiau. Čia mano likimas. Aš pats negalvojau, kad toks būsiu.
Sumauto gyvenimo paveikslai
– Jūsų nesugundė siurrealizmo vilionės, sąlygiškumai, spalvų ir potėpių teikiamos galimybės, įmantrūs eksperimentai.
– Labiausiai mane domino realybė, laikas, kuriame gyvenome. Norėjau jį pažinti ir atskleisti, jo ženklais liudyti istoriją.
Aš gana anksti supratau, ką noriu pasakyti, tik nežinojau kaip.
– Bet kas, prisilietęs prie Jūsų kūrybos, žiūrėdamas ar vertindamas, būtinai pabrėžia socialinį jos aspektą. Netgi yra teigiančių, kad tai įgimtas, o ne išugdytas asmenybės bruožas. Įdomiausia, kad Jūsų socialumas yra kitoks, negu buvo įprasta manyti sovietmečiu, kai jis buvo tapatinamas su lojalumu valdžiai, ideologijai.
– Būti socialiam man reiškė nepalaikyti okupacinės valdžios. Beveik visuose sovietmečiu nutapytuose darbuose yra politinė potekstė. Nežinau, ar ši nuostata įgimta, bet kad ji atsinešta iš namų, tai tikrai.
Gimiau 1949-aisiais. Dviejų mėnesių kūdikis, buvau susuktas į ryšulėlį šalia kitų tremčiai paruoštų daiktų – duonos kepalo, lašinių bryzo, šiltesnių drabužių ryšulio. Tėvai buvo įspėti, kad naktį mus išveš. Nuo tremties išgelbėjo atsitiktinumas – už tėvą laidavo vienas iš troikės narių. Jis nesiryžo netekti gabaus ir skrupulingo apskaitininko, koks buvo mano tėvas. Užaugau laikraštiniame interjere. Kasmet prieš Velykas mama naujai išklijuodavo sienas laikraščiais, kad troboje būtų švariau ir šviesiau.
Gal iš tikrųjų tai įaugo į kraują?
– Jūsų kūrybinis kelias prasidėjo sumauto gyvenimo vaizdais. Socialumo juose buvo apstu – studentiška bendrabučio buitis, tarpuvartėje suklupęs ar ant šaligatvio parvirtęs pilietis, buteliais nukrauti stalai. Tas gyvenimas, kurį visi matė, bet apie jį nekalbėjo.
– Temų daug, jų nereikėjo ieškoti, bet pirmais savo darbais nebuvau labai patenkintas. Pats mačiau, kad juose per daug tiesmukiškumo, literatūros, stilistinio blaškymosi. Stengiausi atsisakyti „geros tapybos“ manierų, įtakų – ne visuomet pavykdavo.
Tai buvo ieškojimų metas, kurį turėjau išgyventi, praeiti tuos brūzgynus, kad suprasčiau, ką turiu daryti toliau.
– Bet juk buvo ir džiugių momentų. Visas jūsų Penketas debiutavo respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje. Tiesa, abu Jūsų darbai patyrė pirmą ypatingą dėmesį.
– „Studento šeimoje“ užkliuvo televizoriaus ekrane kalbanti galva, įtartinai panaši į Brežnevą, siūlė pakeisti peizažu, „Autoportrete prie Gedimino kalno“ vėliava pasirodė per juoda. Nesileidau į kompromisus.
Vis dėlto į pirmą mūsų grupinę parodą atrinktas paveikslas „Naktis“ buvo pavadintas „Įvykiu Čilėje“, nors neblaivus jo personažas ant šaligatvio gulėjo aprengtas mano languotu švarku.
Vizitinė kortelė – laikraštis ir bibliniai obuoliukai
Netrukus R. Vilkausko kūryboje atsirado natiurmortas, pakeitęs socialinio gyvenimo scenas ir siužetus. Paveikslai sumažėjo, spalvos išbluko, kompoziciją sudarė paprasti kasdieniški daiktai, tapę iškalbingais daugiaprasmiais laiko ženklais. Kūryboje atsirado laikraščio motyvas, tapęs amžina R. Vilkausko vizitine kortele.
Laikraštis, kaip neatskiriamas to meto žmogaus gyvenimo atributas, ideologinis manipuliavimo žmogumi įrankis, kaip istorinis laikmečio kontekstas, kuriame vėrėsi vis daugiau užuominų ir prasmių, šalia kurių prabilo ir kiti daiktai: bulvės, obuoliai, buteliai, laikraščiu ropojanti musė...
R. Vilkauskas tapo laikraščio tapymo virtuozu, sukurdamas tokią iliuziją . Kad gali imti jį į rankas ir skaityti, kad tikros tos išblukusios dėmės po kažkada čia kabėjusiais šventųjų paveikslais ar kitos šeimos relikvijos, kad laiko pablukinta Stalino nuotrauka tame laikraštyje tikra, kad tikra yra pro langą įspindusi saulės kryžmė ant tų laikraščių.
Šie paveikslai ne kartą buvo atmesti parodų komisijų, į juos įtariai žiūrėjo politrukai, neapsispręsdami, ką daryti su tais laikraštiniais natiurmortais, pagardintais sprangiais bibliniais obuoliais: nuryti ar išspjauti. Sulaužyti tabu, ar laukti, kol tai padarys kiti.
Romanas pagavo savo temą, puoselėjo daiktiškumo, fotorealizmo stilistiką, kuri geriausiai tiko jo idėjoms.
Būtent šie darbai R. Vilkausko kūryboje pralaužė ledus, atnešė pirmąjį didelį džiaugsmą. 1981 metais trys jo natiurmortai su laikraščiais buvo atrinkti į Vilniaus V tapybos trienalę. Anuomet tai buvo daugelio tapytojų svajonė, reiškianti ir pripažinimą, ir kokybės ženklą, pranašaujanti karjerą. Suteikianti pasitikėjimo savimi ir drąsos, plačiau praverianti parodų duris. Viso to reikėjo. Kažkada tai turėjo įvykti.
R. Vilkauskas toje trienalėje dalyvavo vienintelis iš Penketo ir vienintelis iš Šiaulių dailininkų.
Maždaug tuo metu pėdsekys V.Liutkus parašė išsamų straipsnį apie R. Vilkausko kūrybą „Kai laikraštis – kaip Sezano obuolys“.
„Jis jau yra“. Benefisas nuobodybės portretų fone
Atidus Romano žvilgsnis toliau tyrinėjo tikrovę, matydamas ne jos fasadinę pusę, bet slaptąsias prasmes, kasdienybės „pamušalus“.Tų pamušalų pasirodė besanti galybė –vėrėsi čia pat, prieš akis – tereikėjo juos atskleisti, iššifruoti ir paversti menu. Taip į R. Vilkausko paveikslus atėjo žmonių gyvenimus ribojančios tvoros, aklinos sienos, už kurių greičiausiai nieko nevyksta, daugiabučių namų pašto dėžutės, garažo vartai – raudoni, mėlyni, žali, geltoni, autobusų talonai. Daugybė vienodų daiktų, tokių panašių į vienodai apsirengusius, vienodai matančius ir mąstančius žmones – tarybinę liaudį. Tobula nuobodybė – nebyli eiliniam sistemos varžteliui ir iškalbinga negailestingai ją preparuojančiam kūrėjo žvilgsniui.
Romanui ir toliau ištikimai tarnavo laikraščio motyvas. Radosi vis naujos kompozicijos, jos grynėjo, tapo dar preciziškesnės, išvalytos nuo bet kokių pašalinių triukšmų, minimalistinės iki ribos. Vis mažėjo atstumas tarp kūrėjo akies ir tapomo daikto ir vis gilėjo potekstė, daugėjo prasmės. Daiktai atrodė tokie tikroviški, kad jų autorius buvo vadinamas ne tik fotorealistu, hiperrealistu, jam buvo klijuojama natūralisto etiketė. Net meno visuomenėje buvo svarstoma, kam reikalinga tokia tapyba, ar iš viso juos galima vadinti tapyba, jeigu jie atrodė beveik tikresni už tikrus? Šias diskusijas žemiškai paprastai nutraukė maestro Algirdas Petrulis: „Ar tapyta teptuku? Jei taip, tai tapyba“. Išsikovoti vietą po saule, būnant kitokiam, lengva nebuvo.
– Aš negalvojau apie fotorealizmą, negalvojau apie hiperrealizmą man tik reikėjo rasti tapybos formą idėjoms išreikšti. Fotorealizmas nebuvo tikslas, o tik raiškos forma.
Tai buvo intensyvaus darbo ir kūrybos metas: nestigo temų, užteko ambicijų ir tikėjimo ir jėgų.
Artėjo trečioji Penketuko paroda. Niekas jų nelaukė išskėstomis rankomis – nenorėjo duoti padorių patalpų, strigdė katalogo leidimą. Situacija buvo labiau negu kebli. Tuomet R. Vilkauskui kilo išganinga mintis – pasiūlė draugams parodą surengti Šiauliuose, tuomet dar visai naujoje Dailės galerijoje. Sumanymui pritarė Šiaulių dailininkų skyriaus vadovas R. Buivydas, parėmė miesto valdžia. „Titnago“ spaustuvėje netgi pavyko išsileisti parodos katalogą, kurį Vilniuje buvo aklinai užblokavęs Glavlitas – sovietinės cenzūros institucija.
1983 metų gegužę Penketo desantas atvyko į Šiaulius. Paroda suskambėjo. Ko gero, ji buvo įsimintiniausia Penketo istorijoje, o Romanui Vilkauskui ji tapo tikru benefisu – eksponavo daug ir įsimintinų kūrinių, kurie vėliau tapo chrestomatiniais. Gal reikšmingiausiu įvertinimu Romanui tapo ne palankūs atiliepimai spaudoje, didelis dėmesys, bet Penketuko draugų nuostabos ir pritarimo kupini žvilgsniai ir vis dar jaunatviškai lakoniškas pagyrimas: „Na, Romanai, tu ir pavarei...“
–Toje parodoje ėjo geriausia mano kūryba. Nežinau, ar ką geresnio po to padariau. Po šios parodos man jau nieko nereikėjo įrodinėti. Alfonsas Andriuškevičius, autoritetas tarp menotyrininkų, tada pasakė: „Jis jau yra. Nebereikia nieko kalbėt ar aptarinėt“.
Sulaužyti šešėliai pergalės interjeruose
Laikas buvo neramus. Sistema braškėjo, ore tvyrojo nuojauta, kad anksčiau ar vėliau, o gal ir visai netrukus kažkas atsitiks. Pasikeis. Tačiau tos nuojautos fone vis dar vyko Gegužės ir Spalio paradai, mitingai, plazdėjo svetimos vėliavos. Dailės parodos vis dar buvo dedikuojamos Pergalės jubiliejams, Revoliucijos metinėms, Komunistų partijos suvažiavimams.
Tokiame rausvame ir dirgliame kontekste R. Vilkauskas toliau ėjo savo keliu, plėtodamas ankstesnius motyvus, atrasdamas naujus. Socialinę potekstę papildė, gal ir visai pakeitė politinė, stiprėjo istoriniai motyvai.
Kūrybos banga nekrito. Kad ir nebereikėjo nieko įrodinėti, norėjosi dirbti, per paveikslus išreiškiant tai, kas buvo aktualu, ką buvo suvokęs ir kuo norėjo dalintis su kitais. Šį laikotarpį galima būtų įvardyti kaip „sulaužytų šešėlių“ ir „pergalės interjerų“ laikotarpį. Tokios buvo dominuojančios temos ir motyvai.
Pirmąjį „Pergalės interjerą“ nutapė 1985-aisiais. Pasiūlė tais metais Pergalės 40-mečiu dedikuotai parodai. Paveikslas buvo atmestas – laikraščiais ištapetuota siena su krintančiu šešėliu ir pablukusia Stalino nuotrauka pasirodė įtartina, su dvigubu dugnu. Tas pats darbas nepraėjo ir į ketvirtąją penketo parodą.
„O aš galvojau, kad jau galima...“, – ironizuoja Romanas, prisimindamas šį epizodą. Pergalės interjerų nutapė daug, tema užkabino, skleidėsi vis nauji jos niuansai. Pirmąkart šios serijos paveikslas „1949 metų interjeras“ viešai buvo eksponuotas tik 1987 metais parodoje, skirtoje Spalio revoliucijos 60-osioms metinėms. Gal tai buvo ženklas, kad ledai pajudėjo ir mūsų gyvenime greit nutiks kažkas svarbaus?
Grupės nėra amžinos – penktos parodos nebebuvo
– Mūsų pokalbyje nuskambėjo paradoksali frazė: „Atėjo nepriklausomybė, ir nebespėjom padaryti penktos parodos“. Lyg nepriklausomybė trukdytų kūrybai.
– Gal ir nuskambėjo. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Prasidėjo Sąjūdis, mitingai, pertvarkos, vieni kitų neigimas, suirutė pačioje Dailininkų sąjungoje. Pajutome, kad tokiomis aplinkybėmis vien dėl skaičiaus ar tradicijos surengti eilinę grupės parodą yra neaktualu.
Kūrybinėje grupėje svarbiausia yra susiformavimas, savęs įtvirtinimas. Tokio fizinio poreikio nebejutome. Mes jau buvome – Penketas jau turėjo savo individualią kraujo grupę.
Grupės nėra amžinos, jos išsiskirsto. Mes subrendom, net pasenom, bet vis tiek susitinkam, pabūnam kartu, pokštaujam, nupilam dievams – tebesame vienas kitam įdomūs ir artimi. Mums pasisekė.
– Ar visi tebedirbate?
– Mažiau, aišku, bet dirbam. Tik Sližys jau nebeturi galimybės dirbti. Amžinatilsį...
2009 m. buvusioje "cvirkynėje" buvo dar viena Penketo kūrybos paroda. Ji buvo skirta Raimundui, nors oficialiai to nedeklaravome. Joje dalyvavo Raimundo sūnus Simonas.
Orbita – skrendu ir man gerai
– Kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jeigu 1976 metais nebūtumėt atvažiavęs į Šiaulius? Gal būtų buvę daugiau kūrybinės erdvės, garbės ar pinigų?
– Abejoju, ar būtų kas iš esmės kitaip.
Kai kurie kurso draugai sakydavo, kad pražus, jei išvažiuos iš Vilniaus. Man tokios problemos nebuvo. Esu žemaitis, Šiauliai – ne taip toli nuo gimtinės Mažeikių rajone. Pedagoginis institutas ir Dailės fakultetas turėjo gerą vardą. (R. Vilkauskas Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau – universitete dirbo nuo 1976 iki 2012 m. Nuo 1993 - Tapybos katedros docentas.) Paskaitas tvarkaraštyje sudėdavo į dvi tris dienas, tad likdavo marios laiko kūrybai.
Vilniuje likę draugai neleido užsisėdėti nutolti nuo sostinės. Viskas susiklostė labai gerai.
Jeigu turi tikslą kūryboje, niekas nesutrukdys. Na, nebent tave nušautų kur nors tarpuvartėje...
– Ar daug supratimo patyrėte savo kelyje iš kitų žmonių – artimesnių ir tolimesnių kolegų, kritikų, žiūrėtojų?Juk daug kas Jūsų atžvilgiu laikėsi rezervuotai, susilaikydavo nuo komentarų, neskubėjo pasidžiaugti sėkme, pagirti. Būti kitokiu niekam niekada nebuvo paprasta.
– Negaliu skųstis – patenku į knygas, kuriose nėra daugelio pripažintų kūrybos korifėjų. Patyriau šiek tiek įtarumo, pavydo. Visi menininkai yra pavydūs. Nesureikšminu to.
Pasakysiu daugiau: nei man kas trukdė, nei aš kam trukdžiau. Aš turiu savo orbitą – kaip Marsas. Marsas skrenda ir jam „iki lemputės“, kas ten aplink jį ar šalia jo sukinėjasi – Jupiteris ar kas nors kitas. Skrendu ir man gerai.
Buvau laimingas, kad galiu eiti savo keliu ir turiu bendraminčių, kurie mane mato ir vertina kaip sąžiningą menininką. Tai buvo pakankama.
– Kokie didžiausi pasikeitimai Jūsų kūryboje įvyko nuo pirmosios parodos iki dabar?
– Kai suformuoji save kaip menininką, kai turi savo principus, mąstymą, kompoziciją, raiškos priemones, nebūtina verstis per galvą ir būtinai keistis. Turi dirbti savos stilistikos rėmuose. Kitaip – neišvengiamai kils klausimas: ar išdurnėjai, ar apsimetinėji. Tokių klausimų susilaukti nenoriu.
Niekada nebuvau epigonas ir niekada neišsižadėjau savo principų.
– Ar labai norėjote pripažinimo? Laukėte jo?
– Apie tai daug negalvojau. Prisimenu, baiginėjant institutą (mes su Br. Gražiu buvom prof. V. Gečo diplomantai), ateina Gečas į studiją palaiminti darbų prieš gynimą. Apie darbus nieko taip ir nepasako. Bet prieina ir tarsteli: „Turėtumėt šio to kūryboje pasiekti.“ Paskui priduria: „Vyrai, tik nepradėkit daryti pinigų. Pinigai ateis patys.“ Tas pats su pripažinimu. Jei sukursi ką nors įsimintina, reikalinga, pripažinimas pats ateis. Per jėgą jo nesuformuosi.
Paprastai sakant, reikia dirbti.
Dievo norma
– Ką pasakytumėt apie šiandieninį savo gyvenimą?
– Manau, kad dabar pats gražiausias laikas: nebereikia skubėti, kiekviena diena – kaip sekmadienis, nebereikia lenktyniauti, kovoti dėl įspūdžio, dėl vietos parodų salėse.
– Sunku patikėti, kad nesinori būti jaunam, bet tebūnie...
– Ir šiandien tebesigilinu į savo laikmetį, atsirinkdamas mane dominančias detales. Tapau, drožinėju kaukes, kuriu objektus.
Galbūt galėčiau dirbti daugiau. Galėčiau daryti tai, ką dariau, bet kam? Jaučiu lėtėjimą, jaučiu, kaip keičiasi laikmetis ir praeina mano epocha.
Galiu norėti, bandyti, bet.... paprasčiausiai yra tokia Dievo norma.
Yra laikas darbui, kūrybai ir yra laikas ramybei, sode stebint vėjyje besisukančias anūkams išdrožtas vėjarodes. Šalia žmona Aldona, dukros Akvilė ir Justina, žentai Tomas ir Kęstutis, ir didžiausias džiaugsmas – penki anūkai.
Viskas yra gražu. Man buvo svarbiausia veikti. Jeigu kūryba išliks laike, tautos kultūroje, išliksi ir tu.
Dirbtuvėse Šiaulių dailininkų „šabakštyne“ R. Vilkauskas iki šiol jaučiasi kaip nonkonformizmo tvirtovėje.
„Garažo durys“ ir dar 40 R. Vilkausko darbų saugoma Zimmerli meno muziejuje (JAV).
„Visą gyvenimą tapiau okupacinio režimo ženklus“, – teigia R. Vilkauskas.
„Pergalės interjerai“ ilgai buvo vejami iš parodų salių.
„Studento šeima“ žymi ankstyvąjį kūrybos etapą.
„Miegantis“ – vienas iš sumauto gyvenimo vaizdų.
„Tapyba – tai aš“, – nutarė jaunasis tapytojas R. Vilkauskas ir nuomonės nepakeitė iki šios dienos.
Dailėtyrininko V. Liutkaus knyga įamžino Penketo istoriją.