Naujausios
Straipsnis skirtas Šiaulių teismų reparticijos (apygardos) įkūrimo 250-osioms metinėms paminėti
Žemaitijos teismai
XVIII amžiaus antroje pusėje Šiauliai išgyveno svarbų virsmo laikotarpį. Miestas, iki tol buvęs periferinis Žemaitijos ūkio taškas, tapo reikšmingu ir administraciniu bei teisiniu centru.
Siekdamas sustiprinti valstybės finansus bei sukurti efektyvesnę administraciją, A. Tyzenhauzas suprato, kad ekonominė pažanga neįmanoma be stiprių regioninių centrų. Iki tol visos Žemaitijos bajorų sueigos, žemės (civilinių bylų), pilies (baudžiamųjų bylų) ir pakamario (žemės ribų) teismai ir iždas buvo sutelkti Raseiniuose. Šis miestas veikė kaip vienintelis Žemaitijos politinis ir teisinis branduolys. Žemės, pilies ir pakamario teismai LDK atsirado po 1564–1566 m. teisminės-administracinės reformos.
Tačiau jau 1758 m. Raseinių seimelio instrukcijoje buvo reikalaujama įkurti daugiau teismų, nes „Žemaitija esanti labai didelė, daliai kunigaikštystės pakraščių žemvaldžių nepatogu ir brangu vykti tvarkyti teisminių reikalų į Raseinius.“
Atsižvelgus į vietinės bajorijos prašymą, taip pat siekus paspartinti civilinių ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą bei sumažinti pernelyg didelį teisėjų darbo krūvį 1764 m. Varšuvos seime buvo priimtas įstatymas, pagal kurį Žemaitija padalinta į Raseinių ir Telšių teismines reparticijas arba dalis (lotynų k. repartitio – atidalijimas).
A.Tyzenhauzui tapus Šiaulių ekonomijos administratoriumi ėmėsi iniciatyvos panaikinti Telšių reparticiją ir jos funkcijas perkelti į Šiaulius.
Todėl 1775 m. Abiejų Tautų Respublikos seimas priėmė konstituciją (taip vadinosi Seimo sprendimai) dėl Telšių reparticijos, t. y. pilies, žemės ir pakamario teismų perkėlimo iš Telšių į Šiaulius.
Nutarimas motyvuotas siekiu „tikslingiau paskirstyti teismų kadencijas“. Argumentuota, kad bajorams čia bus patogiau atvykti, tačiau tikrasis tikslas buvo aiškus – paversti Šiaulius naujuoju Žemaitijos centru.
Taip atsirado „Šiaulių teismų reparticijos“ pavadinimas teismų aktuose ir jis buvo minimas gana trumpą laikotarpį nuo 1775 iki 1793 m. Tuo metu čia veikė Šiaulių pilies, žemės ir pakamario teismai, taip pat ir iždinė, vėliau Žemaičių kunigaikštystės konfederacijos Šiaulių reparticijos teismas, miestų savivaldai priklausęs Šiaulių magistrato teismas.
Pagal šį nutarimą Šiaulių reparticijai atiteko didžioji dalis ankščiau Telšių reparticijai priklausiusių pavietų bei keli Raseinių reparticijos pavietai. 1776 m. buvo taip pat padidintas Žemaitijos atstovų seime skaičius. Į seimą turėjo būti renkami jau 6 atstovai, po 3 iš Raseinių ir Šiaulių reparticijų.
Šiaulių turgaus aikštės pietiniame pakraštyje 1776 m. buvo pastatytas trijų aukštų klasicistinio stiliaus mūrinis pastatas, kuriame veikė teismo raštinė ir Šiaulių ekonomijos administracijos būstinė. Šis pastatas buvo vienas iš ankstyviausių viešųjų mūrinių statinių mieste. Jo architektūriniai bruožai – simetriškas fasadas, aukštas cokolinis aukštas, plačios laiptinės ir santūri puošyba – atspindėjo klasicizmo estetiką ir A. Tyzenhauzo siekį įvesti europinį administracinės architektūros standartą.
1786 m. inventoriuje yra teismo namo aprašymas: Teismo rūmai — trijų aukštų, mūrinis, dengtas čerpėmis, su dviem įvažiavimo vartais.
Žemės teismo kanceliarijoje įrengtos dvi žalios koklinės krosnys; nišoje – durelės ant vyrių su vidine spyna; yra du langai su langinėmis ant vyrių su skląsčiais ir dar du langai be langinių; ketverios durys ant vyrių su vidinėmis spynomis. Langas į archyvą apsaugotas geležinėmis grotomis.
Kituose vartų patalpose, esančiose nuo bažnyčios pusės, yra du kambariai: ketverios durys su vidinėmis spynomis ir žalios koklinės krosnys. Dvi alkovos (nišos) iš storlentės įrengtos su durimis ant vyrių ir skląsčiais, iš viso jų vienuolika. Priešais minėtus kambarius įrengtas tabako sandėlis, į kurį veda durys su vidine spyna ir dviem skląsčiais; trys langai turi langines ant vyrių, kiekviena su dviem skląsčiais. Kitame kambaryje yra durys su vidine spyna, žalia koklinė krosnis ir trys langai. Į rūsį veda dvejos durys su vidinėmis spynomis, devyni langai apsaugoti geležinėmis grotomis.
Šiauliai oficialiai tapo Žemaitijos reparticijos centru, o miestas įgavo administracinio centro statusą ir politinį vaidmenį regione. Šis įvykis pažymėjo ne tik administracinį, bet ir teisinį miesto iškilimą. Būtent čia pradėjo nuolat veikti žemės ir pilies teismai, kurie sprendė ginčus dėl nuosavybės, paveldėjimo, skolų, taip pat nagrinėjo baudžiamąsias bylas. Šių institucijų įsikūrimas tapo kertiniu momentu Šiaulių istorijoje – teismai formavo naują miesto visuomeninę struktūrą.
Pilies teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo II Lietuvos Statuto IV skyrius. Pilies teismas buvo pirma instancija, nagrinėjusi bajorų baudžiamąsias bylas. Pagal II Lietuvos Statuto IV skyriaus 30 straipsnį tai buvo bylos dėl bajorų dvarų užpuolimų, bažnyčių nuniokojimų, išžaginimų, apiplėšimų, vagysčių, sukčiavimo, dokumentų klastojimo, padegimų, burtų arba kerėjimo, bajoro sužeidimo arba nužudymo. Be to, pilies teismui tekdavo spręsti ir civilinius ieškinius, susijusius su žemvaldžių baudžiamosiomis bylomis.
Pavieto pilies teismo jurisdikcijai priklausė visi žemvaldžiai, o Žemaitijos atveju visi kunigaikštystėje gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Tai nebuvo nuolat veikianti įstaiga, todėl pilies teismas bylų spręsti rinkdavosi kas mėnesį kunigaikštystės centre – Raseiniuose. Sesijos turėjo prasidėti kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukti dvi savaites. Jos lotynų kalboje – buvo vadinamos kadencija.
Pilies teismas buvo vienintelė teisminė institucija, kurio pareigūnai buvo ne renkami, o skiriami. Iš pilies teismo pareigūnų nebuvo reikalaujama specialaus mokslo ar pasirengimo. Užteko to, kad jie gyventų tame paviete, būtų bajorai, LDK piliečiai, garbingi žmonės, išmaną teisę ir moką gudišką kanceliarijos raštą.
Pilies teisme bylas nagrinėjo ir sprendė visi trys teismo nariai kartu. Teisėjas tris kartus neatvykęs į teismo posėdį, netekdavo savo pareigų. Pilies teismo pareigūnų sprendimai galėjo būti skundžiami žemės teismui, kuris vykdė pilies teismo veiklos priežiūrą. Raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, sudarytas iš daugelio bylų (ieškinių), kurių pirmojoje dalyje buvo įrašomi įvairūs teisiniai aktai, o antrojoje dalyje – teisminis bylų nagrinėjimas. Į šias knygas buvo įrašomi ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.).
Už savo darbą pilies teismo teisėjai ir pareigūnai nuolatinės algos negavo. Jiems mokėjo pagal Statuto nustatytus įkainius: nuo kiekvienos išnagrinėtos bylos, į knygas įrašyto dokumento ar išduoto jo nuorašo.
Pilies teismas buvo žemutinė instancija, todėl nepatenkinti jo sprendimais galėjo juos apskųsti LDK Vyriausiajam tribunolui arba karaliaus teismui.
Pilies teismo nuosprendžiai dažnai būdavo labai griežti: mirties bausmė, mirties bausmės paskelbimas už akių t. y. nesugautam nusikaltėliui (infamija), kalėjimas, pilietinių teisių atėmimas ir ištrėmimas (banicija), didelės piniginės baudos. Teismas turėjo savo kalėjimą ir budelį.
1792 m. pilies teismai buvo panaikinti. Atsirado vadinamieji žemininkų teismai. Jie perėmė pilies teismų funkcijas. 1794 m. spalio 30 d. caro įsaku pilies teismai vėl atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 metų.
Teismai Šiauliuose reiškė, kad mieste nuolat gyveno teisėjai, raštininkai ir kiti tarnautojai, kūrėsi jų šeimos, plėtėsi paslaugų tinklas. Į miestą nuolat atvykdavo bajorai iš įvairių Žemaitijos vietovių, todėl teismai tapo ir ekonominės veiklos centru. Kiekviena teismo sesija pritraukdavo šimtus, o kartais ir tūkstančius žmonių – miestiečiai nuomodavo būstus, atidarydavo smukles, prekyvietes, paslaugų dirbtuves.
Tuo laikotarpiu Šiauliai tapo vienu iš pagrindinių Žemaitijos miestų, o teismai – svarbiausia miesto institucija. Jie užtikrino tvarką, kūrė teisinį saugumą, skatino miestiečius laikytis įstatymų ir stiprino bajorų pasitikėjimą vietine valdžia.
Šiauliai neprarado savo svarbos
Nors A. Tyzenhauzas netrukus buvo nuverstas, jo pradėta administracinė pertvarka davė ilgalaikių rezultatų. Šiauliai išliko reparticijos centru iki pat prijungimo prie carinės Rusijos, o ir vėliau neprarado savo svarbos – tapo apskrities ir teismo centru imperinėje sistemoje.
Šiaulių iškilimas XVIII a. antroje pusėje nebuvo atsitiktinis. Tai buvo sąmoningos valstybės modernizacijos ir A. Tyzenhauzo reformų rezultatas. Įkūrus žemės ir pilies teismus, miestas gavo naują funkciją – tapo teisingumo ir administravimo erdve, kurioje sprendėsi Žemaitijos bajorų reikalai, formavosi nauji socialiniai ryšiai ir kūrėsi urbanistinė infrastruktūra.
Teismai ne tik suteikė Šiauliams prestižo, bet ir tapo ekonominio gyvybingumo šaltiniu. Tad galima teigti, kad būtent teisinių institucijų įsitvirtinimas pavertė Šiaulius vienu iš svarbiausių XVIII a. Lietuvos regioninių centrų – miestu, kuris išlaikė šią reikšmę ir vėlesniais amžiais.
Kaip įmažinti A. Tyzenhauzo atminimą Šiauliuose?
A. Tyzenhauzas paskutinius gyvenimo metus praleido skurde Varšuvoje, kur mirė 1785 m. kovo 31 d. Jo palaikai pervežti į Žaludkų dvarą Lydos apskrityje, į jo gimtinę.
Nors A. Tyzenhauzas yra viena reikšmingiausių XVIII a. Lietuvos modernizacijos figūrų, jo veikla Šiauliuose iki šiol nėra deramai įvertinta.
2025 m. spalio 15-16 d. mokslinės konferencijos metu Šiaulių teismų reparticijos (apygardos) įkūrimui 250“ įvyko diskusija, kurios metu buvo siūloma Šiauliams įamžinti A. Tyzenhauzo atminimą, tai yra rasti vietą miesto centre, kurį jis suformavo dar XVIII a. antroje pusėje, ir jo vardu pavadinti gatvę, o gal net ir suteikti jam Šiaulių miesto garbės piliečio vardą.
Dar 2009 m. birželio 4 d. „Šiaulių kraštui“ Vilniaus universiteto istorikė prof. dr. Rita Regina Trimonienė sakė, kad miesto kultūrinėje atmintyje A. Tyzenhauzas beveik nefigūruoja – jo vardas nėra įamžintas nei gatvių pavadinimuose, nei paminkluose, nors būtent jis suformavo dabartinį Šiaulių centro urbanistinį planą.
Pasak profesorės, „siūlymas, kad dera įamžinti A. Tyzenhauzą, kuris Šiauliuose suformavo šiandieninį gatvių išsidėstymą, nesulaukė pritarimo. Tai rodo, kad į mūsų kultūrinę atmintį A. Tyzenhauzas neįsirėžė“. Prof. dr. Rita Regina Trimonienė tikisi, kad „daug Šiauliams nusipelnęs Antanas Tyzenhauzas dar įeis į miestiečių kultūrinę atmintį. Visas mūsų paveldas yra vertybė ir turime juo didžiuotis“. Jo reformos, nepaisant prieštaringo palikimo, suteikė Šiauliams tvirtą pagrindą tapti vienu svarbiausių Žemaitijos miestų.
O Lietuvos istorijos instituto darbuotojas dr. Dangiras Mačiulis „Šiaulių kraštui“ 2012 m. liepos 11 d. pabrėžė, kad „tapatybės aiškinimuisi istorinės-kultūrinės atminties kontekste nebe pirmas atkreipsiu dėmesį, kad ir į Šiaulių ekonomijos administratorių A. Tyzenhauzą. A. Tyzenhauzas padarė Šiaulių miesto centrą tokiu, koks formuojasi iki pat šių dienų, plėtojo ekonomines reformas, vykdė čia didelius urbanistinius ir ūkinius projektus, bet yra paliktas absoliučioje miesto užmarštyje“.
A. Tyzenhauzas buvo vienas pirmųjų LDK ekonominių modernizuotojas, kurio veikla sujungė ūkines reformas, urbanistinį planavimą ir pramonės kūrimą, jos padėjo Šiauliams išaugti iš medinės gyvenvietės į modernų miestą su aiškiu urbanistiniu planu, pramonės tradicijomis ir savivaldos pradmenimis. Jo reformos Šiauliuose atskleidžia Apšvietos epochos idėjų sklaidą Lietuvos provincijoje, o kartu – socialinių permainų sudėtingumą. Šiandien, vertinant A. Tyzenhauzo veiklą, būtina ją matyti kaip bandymą modernizuoti Lietuvos miestus, išplėsti jų ekonominį potencialą ir įtvirtinti Apšvietos idėjų poveikį šalies provincijose
Šiaulių apygardos teismo Teismų istorijos muziejuje 2025 m. minimas Šiaulių reparticijos teismų 250-osios įkūrimo metinės. Ta proga, kaip buvo minėta, 2025 m. spalio 15-16 d. įvyko mokslinė konferencija, kurios metu savo pranešimus skaitė: Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Rūta Trimonienė, pranešimo tema: „Šiaulių reparticijos institucijos ir pareigūnai“ nuo partikuliaraus iki valstybinio požiūrio“; kadenciją baigęs teisėjas Alfredas Vilbikas, pranešimo tema; „Antano Tyzenhauzo asmenybė ir jo įtaka Šiauliams“; Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Rimantas Miknys, pranešimo tema: „Šiaulių miesto teismai XIX amžiuje: tarp visuomenės modernizacijos ir Rusijos okupacijos“; Vilniaus universiteto doktorantas Robertas Každanas, pranešimo tema: “1922–1940 m. Šiaulių apygardos teismo patirtys nagrinėjant moterų įvykdytus kriminalinius nusikaltimus”.
Minint 250-ąsias Šiaulių reparticijos teismų įkūrimo metines, dera prisiminti Antaną Tyzenhauzą – reformatorių, kurio ekonominės, urbanistinės ir teisinės pertvarkos suteikė miestui startinį impulsą, nulėmusį Šiaulių iškilimą į vieną svarbiausių Žemaitijos centrų.
(Straipsnio pabaiga. Pradžia – 2026 01 09, 2026 01 23 „Atolankose“)
