Naujausios
Šiaulių ekonomijos pramonės plėtra ir urbanistinė pertvarka iš esmės pakeitė miesto veidą. Kartu su pramonės augimu Šiauliuose suaktyvėjo prekyba, plėtėsi amatai, kūrėsi nauji gyventojų sluoksniai. Dėl A. Tyzenhauzo pastangų Šiauliai XVIII a. antroje pusėje tapo vienu svarbiausių Žemaitijos ekonominių centrų, o jų urbanistinė struktūra buvo artima Gardino ir Naugarduko karališkosioms ekonomijoms.
Didelę reikšmę A. Tyzenhauzas teikė ir švietimui. Gabiausi iš Šiaulių mokiniai buvo siunčiami tęsti mokslų į Gardiną, mokytis Kadetų, baleto, Karališkojoje medicinos, taip pat veterinarijos, buhalterijos, statybos ir matininkų mokyklose, nors ten sąlygos nebuvo geros, teko jiems vos ne badauti. Svarbiausia buvo, kad vaikas nenumirtų ir galėtų mokytis, o vėliau jie buvo siunčiami net į Varšuvą ar Vakarų Europos universitetus. Taip jis siekė sukurti išsilavinusią ir darbščią visuomenę, gebančią prisidėti prie valstybės modernizacijos. Buvo prašoma iš kitų ekonomijų nesiųstų mokytis į Gardiną, nes jie visiškai negabūs ir nemokytini, o buvo pageidaujama siųsti iš Šiaulių ekonomijos, nes tai patys geriausi vaikai ir mokiniai.
Švietimas, pramonė ir miesto planavimas A. Tyzenhauzo vizijoje buvo neatsiejami dalykai – jis siekė, kad racionalus valdymas ir žinios pakeistų tradicinę bajorų savivalę bei neefektyvų ūkį.
Nepaisant nesėkmių A. Tyzenhauzo veikla paliko gilų pėdsaką Šiaulių ir visos Lietuvos istorijoje. Jo pradėta miesto pertvarka, švietimo iniciatyvos ir pramonės kūrimas tapo ilgalaikiu pagrindu tolesnei regiono plėtrai. Nors jo reformos žlugo dėl socialinių ir politinių aplinkybių, jos pažadino modernizacijos dvasią ir padėjo pamatus XIX amžiaus atsinaujinimo procesams.
Šiaulių miesto planas, racionali gatvių struktūra ir centrinės aikštės išdėstymas iki šiol liudija A. Tyzenhauzo viziją. Jis žlugo kaip administratorius, bet liko istorijoje kaip kūrėjas, siekęs paversti Lietuvos provinciją Apšvietos epochos pažangos simboliu.
Po A. Tyzenhauzo pertvarkymų Šiauliuose 1778 metais per Šiaulius keliavęs Johannas Bernoulli rašė, kad „nuvykęs į šį miestą, priklausiusį karališkajai ekonomijai, matė apie keturiasdešimt–penkiasdešimt didelių ir mažų namų, daugiausia statytų iš plytų. Likusieji pastatai, turėjo bent jau aukštas fasadines sienas, gražius čerpių stogus ir stovėjo ant akmeninių pamatų. Bernoulli pastebėjo, kad čia buvo numatyta steigti fabrikus, vadinasi, Šiauliai jau tuo metu tapo besiformuojančiu pramonės centru. Jo aprašymas rodo, kad miestas po A. Tyzenhauzo pertvarkų įgijo modernų, tvarkingą pavidalą ir dar tebesiplėtė.
Praėjus keliolikai metų, 1793-aisiais, Šiauliuose lankėsi kitas keliautojas – Frydrichas Šulcas. Savo užrašuose jis ironiškai pažymėjo, kad Šiauliai išsiskiria tarp Lietuvos miestų ir iš tolo atrodo gana išvaizdžiai, turi mūrinę bažnyčią su bokštu ir kelis didelius mūrinius valdžios bei dvaro namus. Įvažiuojama tvarkinga gatve, kuri netgi grįsta ir iš abiejų pusių apstatyta <...> nameliais, kuriuose iš dalies gyvena amatininkai, iš dalies – žydai, tačiau dauguma namų iš gatvės pusės turėjo tik plytų fasadus, o viduje buvo mediniai“.
F. Šulco pastebėjimai atskleidžia, jog A. Tyzenhauzo siekis suteikti miestui europietišką išvaizdą buvo įgyvendintas iš dalies – Šiauliai atrodė modernūs iš išorės, tačiau iš vidaus tebebuvo kuklūs. Patikslinus galima pasakyti, kad minimoje gatvėje apie 1778 m. buvo apstatyta 26 visiškai mūriniais namais, o 32 buvo mediniai namai su mūriniu fasadu.
Šie keliautojų liudijimai leidžia suprasti, kad A. Tyzenhauzo atlikti darbai paliko įspūdį ir keliaujantiems užsieniečiams. Miestas, kuris anksčiau buvo provincialus, tapo tvarkingu ir reprezentatyviu urbanistiniu centru, o jo naujos gatvės, mūriniai pastatai ir gamybos užuomazgos rodė siekį priartėti prie Vakarų Europos miestų lygio.
Vis dėlto keliautojai pastebėjo, kad A. Tyzenhauzo sukurtas modernumas buvo išorinis, daugiau simbolinis nei realus. Tai liudija jo pastangas kurti pažangos ir tvarkos įvaizdį net ribotų išteklių sąlygomis, o Šiauliai ilgainiui išliko kaip vienas ryškiausių jo reformų pėdsakų.
A. Tyzenhauzo reformos Šiauliuose turėjo dvejopą poveikį. A. Tyzenhauzo pertvarkų pagrindas buvo baudžiava – valstiečiai buvo prievarta verčiami dirbti manufaktūrose ir statybose, jų darbo laikas išsiplėtė iki šešių dienų per savaitę. Reformos modernizavo miesto ir ekonomijos struktūrą, sukūrė naują ūkio organizavimo modelį, bet kartu išprovokavo socialinę įtampą.
Dėl padidintų prievolių ir sugriežtintos tvarkos kilo valstiečių nepasitenkinimas, o 1769 metais – Šiaulių ekonomijos sukilimas, žiauriai numalšintas valdžios pajėgų. Sukilimas buvo tiesioginė reformų krizė, parodžiusi, kad modernizacija prievarta neįmanoma.
Sukilimas ir augantys finansiniai sunkumai smogė jo veiklai. Dalis manufaktūrų pradėjo stagnuoti, iš užsienio atvykę meistrai išvyko, o vietiniai gyventojai priešinosi priverstiniam darbui. Nepaisydamas kliūčių, A. Tyzenhauzas tęsė statybų programą ir urbanistinį miesto tvarkymą, tačiau jo reformų sėkmė vis labiau priklausė nuo asmeninės įtakos.
A. Tyzenhauzo vykdytos ekonominės, pramoninės ir urbanistinės reformos, trukusios daugiau kaip penkiolika metų (1765–1780), davė reikšmingų, bet prieštaringų rezultatų. Remiantis karališkojo iždo ataskaitomis, pajamos iš karališkųjų ekonomijų laikotarpiu nuo 1767 iki 1780 metų padidėjo nuo dviejų iki keturių kartų, daugiausia dėl intensyvios žemės ūkio reorganizacijos, pramonės kūrimo ir prekybos plėtros. Tuo metu buvo perstatyti Aušros alėjos vartai, vedantys iš miesto į dvarą, pradėti mūryti rūmai, pastatytas mūrinis iždinės pastatas, naujas kalėjimas, arklidės, dvaro teritorijoje užveistas parkas ir sodas.
Nepaisant augančių iždo pajamų, A. Tyzenhauzui buvo priekaištaujama dėl perteklinių išlaidų, centralizacijos bei lėšų panaudojimo skaidrumo. 1780 m. Seime iškelti kaltinimai dėl iždo lėšų pasisavinimo tapo pretekstu politinei opozicijai jį nušalinti.
Jo politiniai priešininkai pasiekė, kad jis būtų nušalintas iš pareigų, apkaltinus iždo lėšų švaistymu. Šie kaltinimai turėjo daugiau politinį nei finansinį pagrindą. Dėl didikų intrigų, karalius S. A. Poniatovskis buvo priverstas atšaukti A. Tyzenhauzą iš ekonomijų administratoriaus pareigų.
Tų pačių metų rudenį buvo uždarytos manufaktūros, nutrauktos investicijos ir sumažintos karališkojo iždo pajamos, o Šiaulių ekonomijos klestėjimas ėmė smukti, dalis statybų liko nebaigta, sumažėjo amatininkų ir pirklių skaičius, o miesto įgyta ekonominė svarba sumažėjo, tačiau jo suformuota urbanistinė struktūra ir aikštės planas išliko.
Dabartinės Šiaulių senamiesčio dalies planas, Nepriklausomybės aikštės kompozicija ir gatvių tinklas iš esmės atitinka XVIII a. antrosios pusės A. Tyzenhauzo parengtą projektą. Politinis pavydas ir intrigos lėmė jo pašalinimą iš pareigų, todėl reformos liko be vadovavimo.
Po atleidimo A. Tyzenhauzui buvo iškelta byla, 1783 m. jis buvo teisiamas, o 1784 m. neteko privilegijų, dvarų ir Seimo atstovo teisių.
Nepaisant prieštaringų vertinimų, A. Tyzenhauzo veikla paliko ryškų pėdsaką LDK ekonominėje ir kultūrinėje raidoje.
Kaip pažymima „Lietuvių enciklopedijoje“, A. Tyzenhauzas buvo laikomas „lyg antruoju Lietuvos karaliumi“, de facto vadovavusiu karaliaus šalininkų partijai Lietuvoje. Jo pastangos ginti LDK savarankiškumą prieš Lenkijos dominavimą ir pasipriešino A. J. Zamoiskio kodeksui parodė nuoseklią poziciją Lietuvos politinės autonomijos klausimu*.
A. Tyzenhauzas pasireiškė ne tik kaip ekonominis reformatorius, bet ir kaip valstybinės tapatybės saugotojas, matęs reformų tikslą ne vien ūkio pertvarkoje, bet ir Lietuvos valstybiškumo stiprinime. Jo veikla vertintina kaip svarbus perėjimo nuo feodalinės prie modernios administracinės ir ekonominės sistemos etapas.
Po jo veiklos nutraukimo Šiaulių ekonomijos klestėjimas smuko. Nors A. Tyzenhauzo reformos iš dalies žlugo dėl socialinio pasipriešinimo ir finansinių problemų, jos ženklino vieną pirmųjų sistemingų bandymų modernizuoti Lietuvos ūkį, administraciją ir miestų struktūrą pagal Apšvietos epochos idėjas.
Svarbiausiu jo nuopelnu laikytina karališkųjų ekonomijų pertvarka, ypač Šiaulių ir Gardino regionuose. Šiose vietovėse buvo įgyvendinti modernios žemdirbystės, amatų ir manufaktūrinės gamybos principai, plėtojamos miestų infrastruktūros reformos ir kuriamos švietimo institucijos, kurios tapo LDK profesinio rengimo pagrindu. Jo veikla ženklino perėjimą nuo tradicinio bajoriško ūkio prie valstybės reguliuojamos ekonomikos. Nors A. Tyzenhauzo reformos nebuvo
ilgalaikės, jos sukūrė precedentą ekonominei modernizacijai Lietuvoje.
A. Tyzenhauzas (1733–1785) laikomas viena reikšmingiausių XVIII a. LDK ekonominių ir administracinių reformų figūrų. Jo veikla sutapo su S. A. Poniatovskio valdymo laikotarpiu, kai valstybėje buvo siekiama įgyvendinti Apšvietos epochos principus – racionalią valdyseną, švietimo ir ūkio pažangą.
–-
*ATR Seimas 1776 metais buvo įpareigotas didikas Andžejus Jeronimas Zamoiskis sudaryti Lenkijos įstatymų kodeksą. Jo kodekso projektas išspausdintas 1778 m. Varšuvoje pavadinimu ”Konstitucijoje numatytų teisminių teisių visuma“.
(Straipsnio pabaiga – kitose „Atolankose“. Pradžia – 2026 01 09 )