Naujausios
A. Šeronas yra menininkas, kuris nė kiek nesistengia pataikauti publikai: jo nedomina nei madingi postmodernistiniai siužetai, nei poparto ar konceptualizmo efektai. Kartą, diskutuojant apie meną su Vilniaus dailės akademijos rektore profesore Ieva Skaurone, nuskambėjo įsimintinas jos pastebėjimas: kai menininkas vaizduoja tiesiog patrauklius vaizdus – tai viena, tačiau reikia būti tikru kūrėju, kad imtumeisi nutapyti kokią balą ar iš pažiūros niekuo neišsiskiriantį objektą taip, kad jis taptų stebuklingas.
Ši įžvalga taikliai tinka Šerono tapybos apibūdinimui. Jo motyvai – tradicinė lietuviško kaimo aplinka bei gamta – iš tiesų atrodo kasdieniški ir niekuo neišsiskiriantys. Tačiau vos atsidūrę Šerono drobėse, jie tampa unikalūs. Kitaip tariant – stebuklingi.
Tai įvyksta dėl keleto priežasčių, kurios aiškiai rodo autoriaus meninę meistrystę. Visų pirma, dėmesį patraukia šių „kasdieniškų“ vaizdų komponavimo principas. Realybėje tai siužetai, kuriuos turbūt ne kartą yra regėjusios kiekvieno iš mūsų akys, tačiau drobėse jie kartais atsiveria iš viršaus. Šis rakursas sukuria magišką distanciją: žiūrovas pasijunta taip, tarsi žvelgtų į pasaulį iš aukštai – lyg tyrinėtų ne fizinę erdvę, o savo pačių prisiminimų peizažą. Tai ypač ryšku kūriniuose „Virš žemės“, „Laiko žymės“, „Tyli atmintis“, kur žvilgsnis iš viršaus tampa emociniu tiltu tarp dabarties akimirkos ir praeities ilgesio.
Čia verta prisiminti ir patį parodos pavadinimą, aiškiai nurodantį į laiko distanciją. Kita vertus, daugelyje darbų autorius sumaniai pasitelkia komponavimą, kuriame kai kurie motyvai vaizduojami tarytum nestabilūs arba jie rodomi fragmentiškai. Taip tapytojas suteikia žiūrovo vaizduotei galimybę pačiai „atkurti“ vaizdo pilnatvę. Toks principas veikia kaip kvietimas užeiti: užuot buvęs tik pasyvus stebėtojas, žiūrovas įtraukiamas į intymią paveikslo emocinę erdvę, kurioje drobės fragmentas tampa impulsu jo paties išgyvenimams ir prisiminimams.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Šerono fiksuojama kasdienybė yra neįprastai švari, neapkrauta buitinėmis smulkmenomis ar detalėmis, kurios realiame gyvenime yra neišvengiamos. Ši estetinė švara byloja apie brandų dailininko profesionalumą – gebėjimą sąmoningai paaukoti antraeilius elementus vardan kūrinio meninės vienybės ir emocinio grynumo. Tačiau kompozicinė darbo struktūra tėra tik viena medalio pusė.
Kalbant apie tapybą, būtina išskirti ir Šerono paveikslų kolorito ypatybes, kurios kūriniams suteikia kūniškumo bei gyvybės. Autoriaus spalvynas nepaprastai turtingas tonais ir subtiliais jų niuansais. Nors formaliai žvelgiant galima tarti, kad, pavyzdžiui, vanduo, kuriame sūpuojasi valtys, yra tiesiog mėlynas, jo gilumą, raibuliavimą ir patį vandens tūrį sukuria nesuskaičiuojamos mėlio, žalumos bei ochros atspalvių variacijos.
Menininkas netapo schematiškai – jis leidžia pačiai spalvai vibruoti ir sluoksniuotis, taip suteikdamas vaizduojamiems objektams gyvą, kone apčiuopiamą materialumą. Tai liudija išskirtinį dailininko gebėjimą: prislopintų, nevaiskių spalvų mirgesyje jis nesukuria „purvo“, o išsaugo ir daiktų materialumo įspūdį, ir paties paveikslo nuotaikos skaidrumą. Ne mažiau reikšminga už spalvą jo kūriniuose yra ir šviesa. Šerono drobėse ji veikia ne kaip atsitiktinis, išorinis objektų apšvietimas, o kaip vidinė paveikslo energija.
Ši šviesa – dažnai paslaptinga, prislopinta arba, priešingai, dramatiškai prasiveržianti pro tamsius tonus – ne tik išryškina formų plastiką, bet ir formuoja kūrinių emocinį klimatą, suteikdama paveikslams sakralumo bei metafizinio gylio. Apibendrinant šiuos plastinius ieškojimus, Šerono tapybą galima įvardyti kaip giliai lietuvišką fenomeną. Ir tai atsiskleidžia ne tik per jo pasirenkamus motyvus.
Kaimo aplinka menininkui nėra vien išorinis, atsitiktinis įkvėpimo šaltinis – tai jo gimtoji, asmeniškai išgyventa ir gerai pažįstama erdvė, todėl jo darbuose nėra jokio dirbtinio vaizdų sentimentalumo. Šis prigimtinis ryšys su žeme Šerono drobėse susijungia su ekspresyvia, gyva atlikimo maniera ir tradicinei lietuvių tapybos mokyklai būdingu koloristiniu turtingumu.
Autorius pratęsia geriausias mūsų dailės tradicijas, kur spalvos gelmė ir emocinis potėpio krūvis tampa svarbesni už sausą dokumentalumą. Šerono ekspresija – tai ne triukšmingas rėksmingumas, o santūri, ir labai stipri vidinė jėga.