Naujausios
Dailėtyrininkė
Didžiąją daugumą Antano vizualinės raiškos darbų vienija religiniai motyvai, kuriuos menininkas aktualizuoja keliais būdais. Pirmiausia – kūrinių pavadinimai, kuriuose įkūnijamos biblinių istorijų ir dabarties paralelės. Jos kartais esti tokios netikėtos, kad noromis nenoromis verčia ilgiau įsižiūrėti į kūrinį, siekiant įžvelgti pavadinimuose deklaruojamus biblinio laiko ir nūdienos gretinius.
Antra vertus, šventųjų figūros paveiksluose yra subendrintos, neturinčios individualių ar psichologinių požymių, todėl jos yra suvokiamos ne kaip praeities ar dabarties personažai, o tiesiog kaip žmogišką būtį liudijantys pavidalai.
Tai pasakytina ir apie aplinką, kurioje Antanas „apgyvendina“ kompozicijų herojus. Šioji aplinka nedisponuoja gelme, išskyrus tuos atvejus, kada gelmės iliuziją formuoja fono spalvos. Tačiau kaip tik tokia erdvės deindividualizuacija paverčia ją universalia, drauge universalizuojančia ir paveiksle vykstančius gėrio ir blogio, praeities ir dabarties susidūrimo įvykius.
Nevaizduodamas realių lokacijų ir ignoruodamas istorinių periodų žymes, Antanas Jasenka sukuria viršlaikinę visatą, kurioje žmogaus būtis yra nuolat puolama ir gundoma destruktyvios, nors akimis ir nematomos blogio galios. Gėrio ir blogio, rimtumo ir ironijos, dabarties ir kadaise vykusio įvykio priešpriešą menininkas išreiškia kompozicinėmis priešstatomis – ritmika, koloritu, krypčių, paveikslo elementų dydžių kaitos kalba.
Antano paveiksluose yra susitelkta į piešinio ekspresyvumą ir ryškius, grynus spalvinius formų sąskambius. Vandeniui, plukdančiam spalvinį pigmentą, Antanas nuolat užkerta kelią juodu figūros silueto kontūru, tuo suformuopdamas tolimą švytinčio viduramžių vitražo stiklų, įmontuotų į švino rėmą, aliuziją. Todėl dinamišką spalvinių dėmių ritmiką ekspozicijos paveiksluose galima suvokti ne tik kaip turinį įkūnijančias detales, bet ir kaip akivaizdų ryšį su muzika, neturinčia konkretaus naratyvo perteikimo galių.
Paveikslų atveju – kaip savarankiškas dekoratyvias spalvines abstrakcijas, leidžiančias, nelyginant klausantis muzikos, tiesiog atsiverti jas sukeliančioms nuotaikoms. Pastarąsias parodos atidarymo metu sustiprino gyvai atlikti Antano Jasenkos muzikos kūriniai, leidę įžvelgti akivaizdžias Jasenkos vaizdinės ir muzikinės kūrybos analogijas.
