
Naujausios
Antanas Klupšas: neatskleista tarpukario Šiaulių asmenybė
Nijolė Petraitytė,
kraštotyrininkė
Minint valstybės atkūrimo šimtmetį verta dar kartą atkreipti dėmesį į tikruosius jos kūrėjus, iš laiko atstumo pažvelgti į jų gyventą metą, patirtis ir istorijos pamokas.
1918 m. Šiauliuose kūrėsi lietuviškoji gimnazija. Su ja glaudžiai susijusi pirmojo gimnazijos vadovo Antano Klupšo (1882–1940) biografija. Jo profesiniame gyvenime buvo nemaža rimtų išbandymų ir permainų. Darbavosi jis ne tik švietimo srityje, bet buvo ir valstybininkas, žemvaldys, žemės ūkio vadybos ir visuomenės organizacijų atstovas. Amžininkų pasakojimų apie jį yra nedaug, tad rengiant šią publikaciją nelengvai buvo ieškoma šios primirštos asmenybės gyvenimo ir veiklos atspindžių, tikslinami ir papildomi jo biografiniai faktai. Rašinio tikslas – grąžinti A. Klupšą į abiejų miesto gimnazijų ir apskritai Šiaulių istorijos kontekstą.
Šeimos ištakos
Klupšai kilę iš pasiturinčių Žiemgalos ūkininkų, iš Aleknaičių kaimo Lygumų valsčiuje. Parapijos bažnyčios metrikyne minimi Aleknaičiuose gyvenę A. Klupšo seneliai Silvestras Klupšas (1803–1883) ir Barbora Mikšytė (1811–1879). Jų šeimoje užaugo Vincentas, Ona ir Salomėja. Pagal motiną jo seneliai –Mateušas Pauliukas ir Elena Griciutė – iš Kairių parapijos.
Antano tėvas Vincentas Klupšas vedė ūkininkaitę Oną Pauliukaitę iš Kirbaičių kaimo (Kairių apylinkių). Vincentas ir Ona Klupšai Aleknavičiuose susilaukė penkių vaikų. Apie 1905 m. Klupšų šeima įsigijo Smilgių ūkį šalia Šiaulių iš Gubernijos dvaro.
Arčiausiai Klupšų gimtinės Mišeikiuose (Pakruojo apylinkėse) ištekėjusi už bajoro Edvardo Goeso liko gyventi vyriausioji jų dukra Elena (1870-1958).
Duktė Barbora (1884–1982) ištekėjo už stambaus ūkininko Juozo Griniaus iš Šiaulių apylinkių Balių kaimo. A. Klupšo ir Grinių šeimas susiejo ne tik glaudi kaimynystė, bet ir ūkinių bei visuomeninių interesų bendrumas.
J. Grinius buvo kairiųjų pažiūrų visuomenininkas, daug metų dalyvavo ,,Varpo“ draugijos veikloje, buvo nuolatinis jos vaidintojas, gegužinių dalyvis. 1917 m. su kitais šiauliškiais dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, o pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo išrinktas į Šiaulių apskrities savivaldybę. 1919-1921 m. ėjo valdybos pirmininko ir jos nario pareigas. Dalyvavo apskrities žemės reformos komisijoje. Buvo ,,Jėgos“ draugijos steigiamos gimnazijos komiteto narys. Dalyvavo ,,Gamintojo“ bendrovės, Šiaulių smulkaus kredito banko tarybos, ,,Ūkininkų vienybės“ draugijos, ,,Pagalbos“ komitete dėl Laisvamanių kapinių įkūrimo.
Grinių šeima per pirmąją tremtį 1941 m. atsidūrė Altajaus krašte. Ten J. Grinius mirė 1952 m., o B. Grinienė su vaikais grįžo į Šiaulius.
Trečioji A. Klupšo sesuo Julijona (g.1876–1959), nesukūrusi šeimos, liko gyventi Smilgiuose, senatvėje glaudėsi pas Goesus Sosdvaryje. O jaunėlė Uršulė (g. 1888) ištekėjo už pedagogo, Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinio Leono Senkaus.
Trys jaunesnieji Klupšai – Julijona, Antanas ir Uršulė – pasirinko pedagogų profesijas. Julija 1912–1920 m. mokytojavo Pakarčiūnų mokykloje, o Uršulė pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais dalyvavo Gruzdžių valsčiaus švietimo komisijoje, dirbo Rudiškių ir Gruzdžių pradžios mokyklose.
Mokslo ir studijų metai
Pradžios mokslą A. Klupšas įgijo Viliūnaičių (šalia Lygumų miestelio) pradžios mokykloje. Apie 1896-uosius pradėjo mokytis Šiauliuose. Jo mokslą gimnazijoje rėmė dėdė Mateušas Pauliukas, anuomet gyvenęs Rygoje. Jaunasis gimnazistas turėjo gabumų tiksliesiems mokslams. Neabejotinos įtakos jo tolesniam apsispendimui turėjo fizikos ir matematikos pedagogai, Peterburgo ir Maskvos universiteto auklėtiniai Nikolajus Solovjovas ir Nikolajus Lukoševičius.
Tarp bendramokslių buvo nemažai anksti susipratusių lietuvių. Gimnazijoje kildavo daug ginčų dėl litvomanijos. Tikėtina, kad ir A. Klupšas dalyvavo gimnazistų diskusijose ar garsiojoje protesto akcijoje prieš stačiatikių pamaldas.
Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete tuomet studijavo ne vienas šiauliškis. 1902 m. į universitetą išvyko ir du bendramoksliai Antanas Klupšas ir Jonas Vabalas-Gudaitis. Ateityje vienas taps žinomu pedagogu praktiku, kitas – autoritetingu pedagogikos mokslininku. Mokytojo profesiją pasirinko ir kitas gimnazijos bendramokslis Vaclovas Rostkauskas (matematikas, Šiaulių berniukų gimnazijos vicedirektorius).
Dešimtmetis Lodzėje
Pedago darbo ir visuomeninės veiklos patirties A. Klupšas įgijo Lenkijos didmiestyje Lodzėje. Čia jis mokytojavo komercijos mokykloje (Łodzka szkola handlowe). Mokykla atidaryta 1900 m. vietos pramonininkų iniciatyva. Mokėsi joje moksleiviai iš viduriniojo buržuazijos sluoksnio, daugiausia žydai ir vokiečiai. Buvo ir užsieniečių. Mokykla buvo populiari, garsėjo gerais specialistais mokytojais. Šioje mokykloje A. Klupšas dešimtmetį mokė fizikos ir matematikos.
Lodzėje jis dalyvavo susipratusių lietuvių veikloje. ,,Viltyje” (1914) publikuotame straipsnyje jis apibūdino tautiečių pastangas burtis bendram darbui, nes matė ,,lietuvių diktoką skaičių, bet ant ištautėjimo kelio”. Rengė gegužines, kuriose buvo aptarinėjami tėvynės dabarties reikalai, renkamos lėšos lietuvių tautos namams Vilniuje.
Lietuviškos gimnazijos kūrėjas politikos verpetuose
Griūvant imperijai, 1915 m. jis grįžo į Lietuvą. 1917 m. dalyvavo istorinėje Vilniaus konferencijoje, į kurią buvo pakviesti įvairaus mąstymo ir socialinių sluoksnių atstovai. Joje buvo sprendžiami krašto politinės ateities klausimai.
Pervartos metu jam labiausiai rūpėjo švietimo dalykai. Savo publikacijose ,,Tėvynės sarge” (1918 m.) jis siūlė aktyvinti pradžios mokyklų steigimą, teigdamas: ,,Imkime patys rūpintis pradedamųjų mokyklų steigimu, nelaukdami iki pasiūlys mums okupacijos (vokiečių) valdžia”. Kitose korespondencijose rašė apie tautinio švietimo kūrimo regione pradžią:
„Kuršėniškiai nenupuolo ant dvasios. Sunaikinti, suvarginti medžiagiškai, nenusiminė visiškai. Džiaugiasi gavę šiokią tokią liuosybę – steigti liaudies mokyklas savo prigimtąja kalba. Nepasidavė kuršėniškiai nei lenkų įtakai, kur dvarininkai polskos kultūros.“
Ėmėsi praktiškų pedagogo darbų ir pats. Gimtuosiuose Lygumuose jis organizavo suaugusiųjų kursus, o Smilgiuose, pas tėvus, rengė gimazijai būsimąjį dramaturgą Juozą Grušą.
Jam pirmajam teko vadovauti naujai lietuviškai gimnazijai Šiauliuose. Vokiečių okupacijos metais leidimai aukštesniosioms mokykloms steigti buvo sunkiai gaunami. Apie gimnazijos steigimo pradžią Šiauliuose A. Klupšas (Ant. Žiogelio slapyvardžiu) paskelbė keliose žinutėse 1918 m. ,,Ateityje”: „Čia nuo lapkričio pradžios 1915 metų ... tapo įkurta Šiaulių lietuvių gimnazija...“ ir ,,Šiaulių lietuvių gimnazija antru atveju tapo atidaryta kovo 18 d. 1918 metais...“
1918 m. balandžio 18 d. Švietimo ministerijos įsakymu A. Klupšas Šiaulių valdžios paskiriamas gimnazijos direktoriumi. Į šį darbą jis įsijungė kaip profesionalas, turintis nemažą darbo patirtį ir aktyvią poziciją. Apie pirmuosius gimnazijos kūrybos žingsnius rašė bendražygis R.Skipitis:
„1918 m. kovo m. gaunamas leidimas Šiaulių Gimnazijai įsteigti ir legalizuota ,,Jėgos“ draugija. Reikšdinasi labiau ir politinių srovių diferenciacija, pradžioje tik demokratinė ir klerikalinė. Pirmam jėgų bandymui progos davė gimnazijos vadovybės rinkimai. Skaitlingame sueigos narių susirinkime paaiškėjo kairesniosios srovės persvara.
Sumanytojas buvo gimnazijos mokytojas Antanas Klupšas, o jo pirmieji talkininkai: dvarininkas nuo Lygumų Kazimieras Lukomskis ir kun. Ignas Labanauskas. Lukomskis turėjo gerų ryšių su vokiečiais, todėl daug galėjo padėti išrūpinanti leidimą lietuviškai gimnazijai steigti. Nors Lukomskis save laikė lenku, bet nereiškė jokio reikalavimo, kad gimnazijoje būtų dėstoma lenkų kalba. /.../ Buvusios gimnazijų patalpos buvo vokiečių karių užimtos. /.../ Sunkiausia davėsi spręsti mokytojų reikalas, iš viso tuomet Lietuvoje labai mažai tebuvo inteligentų. /.../ Vasaros gale buvo sudarytas mokytojų kadras ir gimnazija galėjo pradeti darbą. Ne visi mokytojai buvo tai profesijai pasiruošę, kiti ne tik universitetų, bet ir gimnazijų nebuvo išėję, bet gero pedagogo ir gabaus taktingo direktoriaus Antano Klupšo vadovybėje gimnazija nuo pat pradžios rimtai ir tvarkingai vykdė mokymo darbą.“
Kaip žinoma, ilgą laiką lietuviško švietimo priešakyje buvo kunigija. Kuriant naują valstybę vyko kardinalūs pokyčiai visuomenėje, keitėsi ir švietimo turinys. Dėl vadovavimo švietimui vyko nesutarimai tarp klerikalų atstovų ir naujosios inteligentijos. Aštrias jų diskusijas apie Šiaulių gimnaziją atspindi skirtingų pasaulėžiūrų 1918 metų laikraščiai ,,Darbo balsas”, "Vienybė” ir "Tėvynės sargas”.
Antai, ,,Vienybėje” kritikuojamas vadinamųjų "pirmeivių” komitetas: ,,netik nesirūpins katalikišku auklėjimu, nes jiems katalikybė rūpi mažiau negu pernykštis sniegas.“ ,,Tėvynės sarge” (1918) skelbta, kad ,,paskutiniais laikais gimnazija virto vietos socijalistinės moksleivijos centru. Taip vadinama ,,pažangioji (socijalistinė) moksleivija (gimnazistai) daro gimnazijoje susirinkimus, kas, žinoma neturi būti leistina.”
Mokyklos vadovas buvo nepamatuotai vadintas bolševiku. ,,Darbo balse” paskelbtame Laiške į redakciją A. Klupšas atsakė į konfesinės visuomenės nuogąstavimus dėl katalikiško auklėjimo, pranešdamas, kad gimnazijoje tikybos bus mokoma ne mažiau nei kitose gimnazijose. Jo paties atsakymo tonas spaudoje – lakoniškas, santūrus, be įžeidinėjimų.
Pirmieji darbo metai praėjo ne tik pasaulėžiūrų sankirtoje, bet ir išgyvenant politinių bei karinių pervartų neramumą: pradžioje – vokiečių ir bolševikų, paskui – bermontininkų invazija.
Gimnazijos vadovo bute buvo aptariami skirtingi politinių žingsnių scenarijai:
"/.../ susirinkome gal koks 20 inteligentų pasitarti, kaip turėtume žiūrėti į bolševikus, kai jie užims Šiaulius: ar turėtume eiti su jais bendradarbiauti, ar juos boikotuoti. Dauguma nusistatė į bolševikus žiūrėti, kaip į Lietuvos okupantus, tačiau bendradarbiavimo nevengti, nes bendradarbiaudami galėsime daugiau apsaugoti mūsų žmones nuo bolš sauvalės. Keletas pasisakė už griežtą boikotą." (R. Skipitis)
Pedagogai K. Ubeika, L. Baltutis apie bermontiadą ir partizaninius veiksmus Šiaulių krašte yra pateikę spaudoje gyvų atsiminimų. Apie tą sunkmetį ,,Šiaurės Lietuvoje“ yra rašęs ir pats A. Klupšas: "/.../ tuomet buvau savo ūky Smilgiuos ir veikiau partizanų būry apie Gruzdžius, Žagarę. Su manim tam būry buvo mokytojas Kelpšas, kuris prie Gruzdžių buvo nušautas, dabartinis mokyklų inspektorius Ubeika, mokytojas Murka. Buvo didelis romantikas ir fantastas. Jam tik būdavo tik pult ir pult, į nieką neatsižvelgiant. Prie mūsų būrio buvo ir du kareiviai iš išsklaidytos Šiaulių komendantūros.“
Mokyklų inspektorius K. Ubeika ,,Idomiajame mūsų momente“ 1933 m. prisiminė: „Visas baras – Papilė, Šipyliai, Šakyna, Gruzdžiai buvo nusėta partizanais, ir stengiamės neprileisti vokiečių plėšti gyventojų ir kur galima – užpuldinėti jų dalis. Man atvykus į Šakyną čia radau ir dabartinį mergaičių gimnazijos direktorių. Čia bebūnant atėjo ir antras pulkas, bevydamas bermontininkus.“
1919-aisiais rugsėjo 29 d. A. Klupšui kartu su kitais mokytojais ir mokiniais teko ginti gimnaziją nuo bermontininkų išpuolio. Atsiminimuose rašoma, kad direktorius A. Klupšas buvo sužeistas ir pasodintas į kalėjimą.
Bermontiados laikų pamokos liko neužmirštos. Jos tapo savotiška gimnazijos tradicija, kurioje iškilmingai būdavo pagerbiami gimnazistai, žuvę nepriklausomybės kovose.
To kovingojo laiko tąsa buvo A. Klupšo ir daugelio kolegų mokytojų įsitraukimas į šaulių ir skautų veiklą. Ne vienerius metus A. Klupšas buvo renkamas į VII šaulių rinktinės valdybos narius, revizijos komisiją, iždininkus. 1931 m. jis minimas, kaip Šaulių sąjungos rėmėjų organizacijos atstovas. Artima šiai veiklai buvo Vilniui vaduoti sąjunga.
––––––
"Pirmųjų nepriklausomybės metų mokyklos aplinką vaizdžiai perteikia Jaroslavo Rimkaus atsiminimai:
Mokytojų ir mokinių pradžia buvo sunki – nebuvo vadovėlių ir rašto dalykų, mokytojai ir mokiniai šalo per pamokas neapkūrentose klasėse – sugriautos krosnys ir nebuvo malkų. Mokytojai apiplyšę, dirbo už beverčius ir krintančius vokiškus pinigus -,,ostus”, o maistas brangus.
Jau 1919- ųjų pavasarį išleista pirmutinė gimnazistų laida. Gimnazija įnešė nemaža gyvumo mieste."
–––
Pirmojo gimnazijos vadovo portretą padeda atskleisti gimnazisto Juozo Paukštelio, būsimo rašytojo, pastabos:
"Šiaulių gimnazijoj fiziką mums dėstė direktorius Klupšas. Tai buvo žmogus nuoširdus, taktiškas, geras administratorius ir labai geras fizikos mokytojas. Mes niekad negirdėjome, kad jis būtų kada pakėlęs balsą ar šiurkščiai su mumis kalbėjęsis, baręsis. Visada ramiai, mandagiai: tamsta...tamsta. Net pirmųjų klasių mokinių ,,netuksėdavo”. Kas tik į jį kreipdavosi, visus, būdavo, rimtai išklausys, patars, padės... Tik neduok Dieve, jei direktorius iškviestų tave dėl netinkamo elgesio ar blogų pažymių. Geriau į žemę gyvam sulįsti! Į valdžią atėjus krikščionims demokratams A. Klupšas kaip ne visai tinkamų pažiūrų buvo pakeistas /.../"
––-
Ir vėlesnių laikų gimnazisčių Vandos Kavaliauskienės bei Teofilės Šopytės (1941 m. laida) atsiminimuose pateikiama panaši charakteristika:
"Jis buvo labai kultūringas, išsilavinęs santūrus vadovas. Jei reikėjo spręsti kokius klausimus, jis pirmiausia išklausydavo. Jei moksleiviams reikėjo pagalbos ar patarimų, visad padėdavo, patardavo /.../.
Dažnai jis mums kalbėdavo, kaip turime branginti savo gimnaziją, nemenkinti jos vardo, nes ji taip ilgai laukta, išaugusi iš lietuviškos vargo mokyklos. Niekada nematėme jo susinervinusio, piktai besibarančio. Su mokinėmis jis kalbėdavo ramiai, išsiaiškindavo visus konfliktėlius."
Pedagogika – pagrindinis A. Klupšo gyvenimo užsiėmimas. Daugiau kaip dvidešimt metų jis darbavosi kaip pedagogas ir kaip gimnazijos vadovas. Atrodo, turėjo užtikrintą tarnybą ir kompetenciją. Bet pasikeitus politinei situacijai, atėjus į valdžią krikščionims demokratams, 1922 m. jis atleidžiamas iš gimnazijos direktoriaus pareigų. Šis pašalinimas buvo kaip nepalankumo ženklas kairesnių pažiūrų atstovui. A. Klupšas pakeistas bendramoksliu V. Šliageriu. Ko gero, prisidėjo dar ir kita papildoma priežastis – pokyčiai šeimoje. Buvo svarbu ir tėvo senatvės negalios ir mirtis bei po to atsiradusios stambaus šeimos ūkio žemvaldystės problemos.
Į gimnazijos vadovo postą A. Klupšas grįžta 1928 m. rugsėjį. Švietimo ministro K. Šakenio įsakymu jis paskiriamas Mergaičių gimnazijos direktoriumi. Prasideda naujas intensyvus pedagoginės ir visuomeninės veiklos dešimtmetis. Jis kaip ir dauguma tarpukario mokytojų dalyvavo daugelyje organizacijų. Šalia tiesioginių pareigų veikė politiniame krašto gyvenime.
Antrąkart A. Klupšas buvo atstadydintas iš gimnazijos vadovo pareigų 1938 m. Jam buvo pasiūlyta vadovauti Joniškio valstybinei gimnazijai, kurios buvęs direktorius Adolfas Orvidas perkeltas vadovauti Alytaus gimnazijai.
Lietuvos darbo federacijos laikraštyje ,,Darbininkas“ (1938) buvo atspausdinta replika: „Galima priminti ir trečią Šiaulių aktualiją, liečiančią labiau moksleiviją – ir tai ne tik mergaičių gimnaziją, bet ir kartu sukeliančią susidomėjimo ir platesnėje visuomenėje. Lig šiol mergaičių direktoriumi buvo Klupšas, pradėjęs direktoriauti tada, kai bermontininkai sumušė gimnazijos mokinius už ,,nepaklusnumą“. Direkt. Klupšas pasižymi kaip rimtas pedagogas, mokinių mylimas ir gerbiamas – ir štai jis yra priverstas palikti Šiaulius ir vykti Joniškin. Kai kieno spėjama, jog tai nediplomuotų intrigantų darbas. Visai galimas daiktas, nes tokių žmonių niekad netrūksta.“
Joniškio gimnazijoje jis dirbo keletą metų, iki gyvenimo pabaigos.
Visuomeninės veiklos ir agrovadybos arimuose
Grįžkime į 1922 metus, pačią naujos valstybės darbų pradžią, kuomet viską reikėjo kurti nuo nulio – švietimą, kultūrą, mokslą, pramonę, žemės ūkį. Lietuvai, kaip žemės ūkio kraštui, ypač rūpėjo, kad ūkininkavimas taptų našus ir šiuolaikiškas. Tam buvo vykdoma žemės reforma, kurios metu žemdirbiams buvo išdalytos valstybės nusavintos dvarų žemės, o rėžiniai kaimai pertvarkomi į vienkiemius. Žemė buvo išdalinta žmonėms, kurie turėjo tapti motyvuotais ūkininkais, savo pačių ateities kūrėjais.
Po atstatydinimo gimnazijoje A. Klupšas randa veiklos politikos ir žemės ūkio administracinėse struktūrose, visuomeninėse organizacijose. Kaip ir daugelis darbščių to meto inteligentų dalyvavo ten, kur buvo priimami kraštui svarbūs sprendimai.
Ne vienerius metus A. Klupšas buvo renkamas į valsčiaus ir apskrities tarybą. 1929 m. ir 1934 m. jis buvo Šiaulių apskrities tarybos pirmininkas.
Trečiajame dešimtmetyje vadovaujanti buvo Krikščionių demokratų partija. A. Klupšui buvo artima liberali demokratinė ideologija, valstiečių liaudininkų (įk. 1919 m.) veikla, kuri turėjo nemažos įtakos savivaldybių ir kooperatyvų kūrimuisi. Partijos skyriaus vadovo, advokato, Igno Urbaičio atsiminimuose A. Klupšas yra minimas tarp veiklesnių valstiečių liaudininkų skyriaus atstovų.
Supratimą apie kasdieninę ūkininko praktiką buvo įgijęs tėvų ūkyje. Ūkininkijos reikalai jam buvo gerai žinomi. A. Klupšas tapo vienu iš organizuoto ūkininkų judėjimo Šiaulių krašte pradininkų.
Jis buvo ilgametis Šiaulių apskrities žemės ūkio tarybos narys ir vadovas, Žemės reformos komisijos, vėliau – Žemės Ūkio Rūmų atstovas ir agroparodų organizacinio komiteto narys. Jo darbuotė yra taip pat susijusi su ne viena žemės ūkio draugija. Svarbesnės iš jų – Šiaulių Žemės ūkio ir ,,Ūkininkų vienybės“ draugijos, Lietuvos Centralinė galvijų kontrolės sąjunga.
Autentiški A. Klupšo agrarinės veiklos faktai fiksuojami ,,Šiaulių metraščiuose“ ir tuometinės periodikos publikacijose žemės ūkio tema.
A. Klupšas dalyvauja Šiaulių Žemės ūkio draugijos, įkurtos pirmaisiais nepriklausomybės metais, veikloje. Draugija rūpinosi kurti gyvulių auginimo bendroves, kurios padėtų jų nariams įsigyti geresnių gyvulių veislių ir tinkamai juos auginti. Propagavo Vakarų augintojų patirtį. 1927 m. į jos valdybą išrenkamas A. Klupšas drauge su agronomu M. Gustiniu, P. Dagiu, M. Petrausku.
Reikšminga tolesnė gairė jo gyvenime – paskyrimas Žemės Ūkio Rūmų valdybos nariu. 1928 m. pradžioje Šiaulių apskrities žemės ūkio tarybos posėdyje balsų dauguma jis išrenkamas atstovu Žemės ūkio rūmuose. Jo kolegos valdyboje buvo šiauliškiai Vladas Kurkauskas, A. Povylius, J. Fledžinskas, Stasys Jaloveckis.
Žemės Ūkio Rūmų veikloje A. Klupšas reiškėsi gana aktyviai, dirbo įvairiose komisijose ir komitetuose. Ne kartą pasisakydavo Rūmų suvažiavimuose.
Nemaža problema buvo darbo santykių žemės ūkyje ir emigracijos reglamentavimas. Rūpintis šiais dalykais pavesta komisijai, į kurią įėjo V. Kurkauskas, A. Klupšas, J. Natkevičius ir M. Brazauskas. Referuodamas lauko darbininkų samdos įstatymo reikalą, A.Klupšas pareiškė, kad paskutiniu metu daugelis ūkininkų nusiskundžia darbininkų trūkumu, nes daugelis iš jų išeina dirbti į Latviją ar Vokietiją. Kalbėta ir apie sunkiai prieinamą ūkininkams medicinos pagalbą, netolygų miesto ir kaimo darbininkų apmokėjimą, o neretai ir jų pačių atsakomybės trūkumą.
A. Klupšo atstovavimo Žemės Ūkio Rūmuose laikas sutapo su nederliaus ir jo padarinių Šiaurės Lietuvoje metais. 1928 m. po lietingo pavasario daugelyje vietų vasarojus buvo pasėtas tik birželio mėnesį ar liepos pradžioje. Atstovams A. Klupšui ir A. Diržiui pasiūlius sunkiai žemės ūkio padėčiai išaiškinti, nutarta sudaryti melioracijos ir nuostoliams nuo lietaus pavasario įvertinti komisiją.
Suaugusių ūkininkų ir dirbančio jaunimo profesinis švietimas sudarė patį didžiausią Rūmų darbo barą. Šioje veikloje reiškėsi ir A. Klupšas – rengė paskaitas ūkininkams ir jaunimui. 1928 m. pavasarį jis išrenkamas į propagandos ir švietimo komisiją (pirmininkas J. Tonkūnas, nariai J. Krikščiūnas, J. Stimbra, A. Klupšas, L. Ragenis, A. Gilvydis).
Sumaniai gvildenti aktualias problemas padėdavo anuomet populiarūs visuomenėje disputai, vadinamieji ,,teismai”. Toks agroteismas Lietuvos karvei teisti vyko apskrities valdybos salėje 1929 m. gruodį. Karvę kaltino agronomas A. Žukauskas, gynė agronomas dr. S. Giršavičius ir gyvulininkystės instruktorius J. Grumšlys, Teismo pirmininku buvo ūkininkas Juozas Šiuša ir nariai ūkininkas A. Klupšas, V. Micpovylius, J. Roppas ir agronomas V. Bortkevičius. Teismo posėdis vyko net 7 valandas. Salėje susirinko apie 100 žmonių. Iš kaltintojo, gynėjų ir liudytojų kalbų paaiškėjo daug klausimų, kurie ,,turi ryšio su mūsų pieno ūkio plėtimu ir gyvulių veislės gerinimu“. Apie tai buvo rašoma 1929 m. ,, Žemės ūkio“ žurnale.
Atskirai dera paminėti A. Klupšo ir J. Griniaus dalyvavimą tautininkų remiamoje žemės ūkio ,,Ūkininkų vienybės” draugijoje, veikusioje 1927–1936 m. Jis buvo šios draugijos vyriausiojo komiteto narys ir atstovas Šiaulių krašte. To meto aktualijos ir organizacijos vadyba atsispindi A. Klupšo 1929 m. reportaže iš Šiaulių valsčiaus ,,Ūkininkų vienybės“ komiteto visumos (visuotinio) susirinkimo, kur jis mini nereikalingą visuomenės viršūnių prabangą krizės metais, atsiliepia į ūkininkų priekaištus apie netobulą bekonų rūšiavimą, produkcijos supirkėjų nemandagų elgesį su jais, praktiškai pataria, kaip reaguoti į tokius atvejus – protestuoti ir rašyti aktus. Problemų rate – taip pat sodžių skirstymas vienkiemiais ir naujakurių stiprinimas.
A. Klupšo atstovavimas, pareigos, bendravimas su žymiais to meto žemės ūkio specialistais bei organizatoriais padėjo brandinti Lietuvos ūkininkų sajūdžio viziją.
–––-
1940 m. liepą, vos atėjus sovietams, A. Klupšas mirė. Mirė staiga, nuo širdies smūgio. Jo šeima – žmona Eugenija su vaikais Pajauta ir Vaidevučiu, artėjant antrajai okupacijai, 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus.
Apibūdinant A. Klupšą, jį reikėtų vadinti ne politiku, o praktiku, valstybininku plačiąja prasme. Jo biografijoje ryškūs keli dėmenys: pedagogo, žemvaldžio ir valstybininko. Šį tarpukario inteligentą domino ne tiek politikos vingrybės, kiek pozityvus darbas, nusiteikimas kurti tokią aplinką, kurioje galėjo darniai skleistis jaunosios kartos ar ūkininkų gyvenimas.
Antanas Klupšas apie 1920 m. Asmeninis Vitos Matusaitienės (JAV) archyvas
Antanas Klupšas ir Eugenija Čepulytė- Klupšienė 1920 m.
Vitos Matusaitienės (JAV) archyvo nuotr.
Gimnazijos mokytojai 1920 m. birželio 22 d.
A. Klupšas fizikos pamokoje Mergaičių gimnazijoje 1933 m.
Ekonominės ir politinės ,,Ūkininkų santarvės“ konferencijoje 1925 m. vasario 7 d. Raseiniuose.
(A. Klupšas iš kairės pirmas, 2-oje eil. trečias stovi J. Rimkus).
Vytenio Rimkaus archyvo nuotr.