Naujausios
Profesorius
Ana Šarapova patarė jaunuoliui tęsti muzikinį išsilavinimą, tačiau Rusijoje neregiai nebuvo priimami į konservatoriją. Geradarė Vasilijui pasakojo, kad Londono priemiestyje Norvude yra Karališkoji aklųjų muzikos akademija, kur jis galėtų studijuoti. Vasilijus toliau mokėsi anglų kalbos. A. Šarapova pateikė prašymą, kad Vasilijus Jerošenka būtų priimtas į Karališkąją aklųjų muzikos akademiją Norvude. Netrukus juos pasiekė teigiamas atsakymas iš Londono. Rusijos esperantininkų draugija komandiravo Vasilijų Jerošenką į Londoną. Sutaupęs pinigų ir gavęs atostogų orkestre, pasirengė kelionei, į kurią ruošėsi ir vyko be palydovo.
Ana Nikolajevna, su jai būdinga energija, pradėjo ruošti Vasilijų Jerošenką kelionei per keturias valstybes į Angliją. Neilgai trukus ji sulaukė atsakymų į savo laiškus užsienio esperantininkams. Iš Varšuvos, Berlyno, Kelno, Briuselio, Kalė ir Londono jai buvo pranešta, kad jos draugai mielai padės aklam jaunuoliui patekti į Angliją – perduos jį „iš rankų į rankas“, surengs „žaliąją estafetę“ (Харьковский, 1978).
Visą gyvenimą Vasilijus buvo dėkingas šiai moteriai, tačiau, kaip ir dažnas iš mūsų, tai įvertiname tinkamai, kai netenkame artimo: „Koks būtų mano gyvenimas, jei nebūčiau sutikęs balandėlės Anos Nikolajevnos?“ – šaltai ir blaiviai, su stikline siela iš sielvarto, pagalvojo jis, palikęs negausią žmonių grupę kapinėse ir žingsniuodamas stoties link. Šį kartą varna tylėjo, netrukdė atsisveikinti su moterimi, kurios svarbą savo likime Vasilijus įvertino jei dar ne iki galo, tai vis tiek be galo aukštai. Nei motina, nei tėvas – niekas žemėje! – nesukūrė to, ką pažadino ši mažutė moteris, nepasiturinti mokytoja, kuklus ragas skambančių širdžių pasaulyje, mentorius, dvasinga motina, buvo jam kelrode žvaigžde“ (cit. pagal Поляковский, 2000). Kaip minėjome, rašytojas Vasilijus Jerošenka esperanto kalbą yra palyginęs su Artimųjų Rytų pasakose minima stebuklinga Aladino lempa, atvėrusia jam kelią į pasaulį.
1912 metų vasarį neregys muzikantas, nusipirkęs trečios klasės bilietą, vienas leidosi į pirmąją užsienio kelionę – į Didžiąją Britaniją. Tarp viso komplekso tikslų jaunuolis turėjo dar vieną, suprantamą kiekvienam aklajam, slaptą tikslą: „Argi nebūčiau leidęsis į kelionę nesitikėdamas pasirodyti garsiems Anglijos oftalmologams?! Viskas prasidėjo ne nuo to, o aš nesu mažas vaikas, kad nežinočiau: vargu ar kas nors atšauks tai, kas likimo parašyta ...“ (cit. pagal Поляковский, 2000). Galime daryti prielaidą, kad savo akis Vasilijus Jerošenka Londone pasitikrino.
Varšuvoje jį turėjo sutikti lenkų esperantininkai, bet atvažiavus Maskvos traukiniui, perone Vasilijaus niekas nesutiko. Jam pagalbą pasiūlė nepažįstamas prekeivis iš Vilniaus: ir į reikiamą stotį palydėjo, ir bilietą į Berlyną nupirko, ir kava su bandele pavaišino. Vėliau kitose kelionės vietose – Kelne, Briuselyje, Kalė, Berlyne – draugai esperantininkai visur padėjo neregiui. Taip Vasilijus Jerošenka sėkmingai pasiekė Londoną.
Anglijoje Vasilijus Jerošenka įstojo į Karališkajam aklųjų institutui priklausančią, tuo metu vadinamą Aklųjų muzikos akademiją (Royal Normal College and Academy of Music for Blind) Norvude (Рогов, 1958). Jaunuolis lygino ugdymą Norvudo akademijoje su itin uždara Maskvos aklųjų ugdymo įstaiga, kurioje mokiniams ne tik buvo draudžiama palikti mokyklos teritoriją, jie nebuvo išleidžiami namo net atostogų, o už nusižengimus buvo taikomos fizinės bausmės. Anglijos mokykloje jį stebino, kad visas ugdymas nukreiptas į tai, kad neregiai jaustųsi visaverčiais žmonėmis: mokyklos baseine juos mokė ne tik plaukti, bet ir gelbėti skęstančiuosius. Ten buvo įrengti takeliai važinėti riedučiais ir puikus stadionas neregiams.
Anglijos ugdymo įstaigoje koncertuodavo įžymūs atlikėjai, pasirodydavo ir patys mokiniai. Čia Vasilijus turėjo galimybę klausytis Bethoveno, Bacho, Hendelio ir kitų klasikų kūrinių, lankė muziejus, daug skaitė. Londone jis intensyviai studijavo anglų kalbą ir klasikinę muziką, siekė pagilinti pasaulio istorijos ir kultūros žinias. Anglijos periode pasirodo pirmieji Vasilijaus Jerošenkos eilėraščiai, kurie prasideda žodžiais:
„Nėra laimingesnio žmogaus pasaulyje,
Matau saulę, matau šviesą...“
Jaunuolis greit suvokė kad, norint tapti geru muzikantu, muzikos mokytis 22 metų jam jau buvo per vėlu. Vidutiniu muzikantu būti jaunuolis nepanoro. Tokios versijos laikosi dalis autorių, bandydami paaiškinti, kodėl Norvudo muzikos akademijoje Vasilijus Jerošenka mokėsi tik kelis mėnesius.
Kai kurie autoriai nurodo, kad jaunuolis iš šios ugdymo įstaigos buvo pašalintas už jodinėjimą Norvudo parko alėjomis:
„ Pone Jerošenka, kaip išdrįsote? Galėjote sužaloti žmogų – esate aklas.
Taip, aš nematau, bet arklys tai regintis!
Bet jūs pažeidėte privačios nuosavybės teisę – atsisėdote ant svetimo žirgo“ (cit. pagal Харьковский, 1978).
„Tačiau tą pačią savaitę sumaniau naktį išsimaudyti artimiausiame tvenkinyje. Ir vėl kilo šurmulys, och – ach, ir griežtas papeikimas. Tada sužinojau, kad žodis „chuliganas“ yra anglų kilmės. Dėl šios stigmos buvau pašalintas iš Karališkojo aklųjų instituto“ (cit. pagal Поляковский, 2000).
Egzistuoja dar viena pašalinimo iš šios garbingos įstaigos versija – dėl ryšio su emigrantais marksistais jam buvo įsakyta išvykti. Manoma, kad pašalinimas iš ugdymo įstaigos jaunuolio nenuliūdino: pagrindinis dalykas, ko jis siekė, buvo pasiektas – jis susipažino su pažangiausiais to meto aklųjų mokymo metodais.
Taigi, po dviejų mėnesių jis paliko institutą ir šešis mėnesius gyveno Londone, mokėsi savarankiškai.
Gyvendamas Londone, dirbo Britų muziejaus bibliotekos Brailio rašto skyriuje. Ten studijavo filosofiją, religiją, ypač budizmą, išmoko sakralinę budistų vienuolių šventų knygų kalbą – pali.
Vasilijus Jerošenka, susitaręs su draugais, pasamdė seną bedarbį aktorių, kuris garsiai jiems skaitė knygas. Anglų kalba jis pradėjo rašyti pasakas vaikams. Kartu su draugu prancūzu Marceliu Simonet, jį mokiusiu prancūzų kalbos, lankėsi muziejuose, bibliotekose. Vasilijus, gyvendamas Anglijoje, taip pat lankėsi Rusijos politinių emigrantų draugijos klube, susitiko su kunigaikščiu, geografu ir geologu, anarchizmo teoretiku Piotru Kropotkinu (1842–1921), klausėsi jo paskaitų ir net viešėjo jo namuose.
Anglijoje Vasilijus Jerošenka neužsibuvo. Londono rūką jis suvokė kaip tamsą, nes savarankiškai besiorientuojančiam neregiui veidu jaučiama saulės šiluma, orientuojantis didžiojoje erdvėje, gali tarnauti kompasu. Vadinasi, ūkanotomis dienomis jam orientuotis buvo kur kas sunkiau. Jį traukė Rytai, kur danguje karaliavo jo vedlys – saulė. Vėliau E. Pašniovas savo apysaką apie Vasilijų Jerošenką nemetaforiškai pavadins: „Saulė – jo vedlys“ (Пашнев, 1971).
Po mokslų aklųjų ugdymo įstaigoje ir savarankiškų studijų Londone, kur parašė pirmuosius savo eilėraščius, jaunuolis nusprendė grįžti namo. Rugsėjo pabaigoje jo anglų kalbos mokytojas Viljamas Filimoras (William Phillimore), pas kurį paskutiniuoju metu gyveno Londone, įsodino jį į garlaivį, plaukiantį į Hamburgą.
Vokietijoje Vasilijų Jerošenką pasitiko vietos esperantininkai. „Žalioji estafetė“ tęsėsi. Galime daryti prielaidą, kad Viljamo ir Vasilijaus draugystė paskatino britų esperantininką parašyti knygelę apie esperanto kalbos svarbą žmonėms, turintiems regėjimo negalią.
Ypač Vasilijus džiaugėsi Viljamo Meriko dovanota Brailio rašto spausdinimo mašinėle. Vasilijus labai vertino šią britų esperantininko dovaną, nes Brailio spausdinimo mašinėlės atsirado tik XIX a. pabaigoje ir labai palengvino neregiams rašybą. Įgudęs aklasis per minutę galėjo parašyti 30–50 žodžių. Galima daryti prielaidą, kad Vasilijus Jerošenka jau žinojo esperanto kalbos Brailio abėcelę, kuri buvo sudaryta 1902 metais.
1912 metais rusų žurnalai „Aklasis“ („Слепец“) ir „Aplink pasaulį“ („Вокруг света“) paskelbė straipsnį „Rusijos neregio kelionė į Londoną“, kuriame rašoma, kad „Maskvos aklųjų mokyklos absolventas, 22 metų Vasilijus Jerošenka, dvejus – trejus metus grojęs aklųjų orkestre įvairiuose Maskvos restoranuose, išmokęs esperanto kalbą ir, gavęs orkestre šešių mėnesių atostogas, vienas išvyko į Londoną“.
Galima daryti prielaidą, kad „žaliąją estafetę“, sutinkant ir palydint Vasilijų, organizavo per savo pažįstamus esperantininkus jo geradarė ir globėja Ana Šarapova, todėl Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje jaunasis neregys keliautojas gavo daug pagalbos ne tik iš reginčiųjų, bet ir iš aklųjų. Savarankiška aklojo kelionė tuo metu buvo sensacija.
Julija Patlan, cituodama Viktorą Peršiną, pažymi, kad žurnalo „Esperanto banga“ („La ondo de Esperanto“) 1912 metų balandžio numeryje išspausdintoje Anos Šarapovos informacijoje „Esperantininkų pagalba“ rašoma: „Ponas Vasilijus Jerošenka, Maskvos aklas esperantininkas, įvaldęs anglų ir tarptautinę esperanto kalbą, nusprendė siekti tobulumo abiem kalboms. Tuo tikslu jis vasario 9 d., visiškai vienas, be palydovo, išvyko į savo pirmąją kelionę – iš Maskvos į Londoną. Visos kelionės metu esperantininkai iš įvairių šalių savanoriškai pasisiūlė jam padėti. Du kartus į stotį ėjo sutikti poną Jerošenką publicistas ponas Hiršovskis iš Varšuvos, tačiau sutikti nepavyko.“
Pasak ponios Sofi Matar, „esperantininkai Berlyne ne tik sutiko poną Jerošenką geležinkelio stotyje, bet ir kartu su juo aplankė Karališkąją aklųjų draugiją. Ponas Jerošenka maloniai praleido vakarą Visuotinės esperantininkų asociacijos Kelno skyriuje, vietos telegrafo pareigūno pono Makso Koblenzerio pastangomis.
Poną Jerošenką Paryžiuje šiltai sutiko žinomi aklieji esperantininkai, sutuoktiniai ponas ir ponia D'Shalmont, ispanai ir vokiečiai pagal tautybę. Kalė jį sutiko leitenantas ponas Le Clanchetas ir leidėjas, teisininkas ponas Perinas, jie savo lėšomis nupirko ponui Jerošenkai bilietą į Londoną ir palydėjo jį iki garlaivio, pasirūpindami bagažu ir kelionės dokumentais.
Ponas Finas iš Doverio pasitiko jį prieplaukoje, palydėjo į traukinį, vykstantį į Londoną, ir telegrafu apie tai informavo kolegą Londone. Londone sutuoktiniai ponas ir ponia Blezai poną Jerošenką sutiko kaip giminę. Esperantininkų asociacijos atstovų gailestingumas ir kilnumas turėtų būti geras pavyzdys kitiems. A. Š-a“ (cit. pagal Патлань, 2020) https://tiflo.info/tag/viktor-pershin/).Ši žinutė patvirtina prielaidą, kad „žaliąją estafetę“ organizavo Ana Šarapova, nes ji žinojo visų geradarių, padėjusių jos globotiniui, pavardes. Šių esperantininkų pavardžių pagarsinimas žurnale buvo oficiali padėka jiems. Išties žavi to laikmečio esperantininkų vienybė ir altruizmas. Iš Anglijos jaunuolis grįžo išprususiu, siekiančiu tobulėti žmogumi.
