Naujausios
Tokia patirtis gretintina su 2018 metais nacionalinio muziejaus iniciatyva pristatyta privačių XX a. II p. Baltijos dailės rinkinių paroda. Tąsyk aikštėn iškeltas kolekcininkų statuso, poreikio, prasmės diskursas. Susiformavę XX amžiaus septintojo-dešimtojo dešimtmečių sovietinės kultūros pakraščiuose tarp spekulianto ir entuziasto ribų veikęs žmonių ratas, tai šiandien jau kanonizuotos dailės rinkinių saugotojų lyga. Ne retai kolekcioninkai veikė draugų, mecenatų, tautinio identiteto rinkėjų ir skleidėjų rolėse. Juk vis tik didžią dalį galingos kūrybos pasiglemžė valstybiniai užsakymai.
Išskirtinai plati aprėpiamuoju laikotarpiu paroda Šiauliuose, vizualiai nupasakojanti istorinius šalies vingius – nuostabi proga keliems esminiams, o išsyk ir tokiems savaime suprantamiems štrichams prisimenant Lietuvos dailės istorijos peripetijas ir bandant susiorientuoti individualaus kolekcionavimo akiplotyje.
Pilnaverčiam atsispyrimui į meno rinkos vertinimo išvadas, peršuoliuokime per nepaprastai ambicingai apsibrėžtą kūrybos laikotarpių etapą šioje parodoje – ištisas šimtmetis, kataklizmomis suformavęs tokį pasaulį, kokiu gyvename šiandien. Tai dvidešimtasis amžius.
Šimtmečio pradžioje Vilnius iškilmingai vadintinas gyvybingu meno centru, pritraukusiu tiek vietinius, tiek įvairių etninių grupių menininkus, įskaitant rusus, lenkus, baltarusius, žydus. Dideliais kąsniais mėgaujantis dailės istorija, atmename akademizmo palikimą, realizmu vediną mokymą ir išsyk – simbolizmo įtakas. Netrukus ankstyvojo modernizmo linkme pradėjo sukti ir pasaulines tendencijas jautriai gaudžiusiųjų M. K. Čiurlionio ir F. Ruščico darbai, pasipildę art nouveau įkvėpimais. Tačiau tikslinga žvelgti ne į individualių autorių lyrines paieškas, o veikiau į sistemos gimimą, griūtį ir bendrą šalies inteligentijos siužetą.
Iki pirmojo pasaulinio karo išvystytas dailės gyvenimui būtinų institucijų tinklas. 1907 m. Vilniuje surengta pirmoji lietuvių dailės paroda, po jos įkurta ir nacionalinę dailę ugdyti turinti, nacionaliniu romantizmu dvelkusi, aktyviai veikusi Lietuvių dailės draugija (su pertrauka veikė iki pat 1928).
Meno draugijų steigimas, parodų organizavimas, gyvosios paskaitos – dar labiau praturtino meno sceną, skatindamas dialogą tarp vietinių tradicijų ir europietiškų meninių srovių.
Būtina akcentuoti, kad tuometinis meno patronavimo siužetas buvo nepaprastai dinamiškas. Tiesiogiai veikianti intelektualinio ir meninio lauko bendrijos, palaikė glaudų ryšį, grįstą ir finansine pagalba – investicija į šalies kultūrą, į unikalius požiūrio kampus, įgalino naują raišką ir idėjų importą.
Sulig pirmuoju karu, Vilniui tapus Lenkijos pakraščiu ir karo alinamai šaliai suskeldėjus savo kultūriniu potencialu, vietos Universitetas (VU), F. Ruščico vadovaujamu dailės fakultetu, liko telkiančia, tačiau uzurpatoriaus diktato valdoma jėga.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1918 m. atgaivino kultūrines veiklas. Vilnius ir Kaunas tapo atskirais meniniais centrais, Vilniuje patiriant kultūrinį praretėjimą Lenkijos kontrolėje, tuo tarpu Kaunas išgyveno tautinio meno klestėjimą. Įtrūkęs meno kūrėjų ir vartotojų srautas, persiorientavo į Kauną, kur jau 1922 m. įkurta Kauno meno mokykla. Nepaprastai svarbi buvusi 1925 metais, dar nebaigtuose statyti rūmuose, duris atvėrusi Čiurlionio vardo dailės galerija. Iš susprogdinto rusų tvirtovės mūro statyta galerija atskleidžia ir pagrindinį didžiųjų šalies kolekcijų finansuotoją – Valstybę, finansavusią tiek kolekcijos supirkimą, tiek jos pildymo tąsą.
Ketvirtajame dešimtmetyje dailės gyvenimas suaktyvėjo, kūryba tapo įvairesnė. Iškilo jaunoji dailininkų karta – Kauno meno mokyklos ir užsienio dailės mokyklų auklėtiniai. A. Gudaitis, T. Lomsargis, J. Mikėnas, J. J. Burba, V. K. Jonynas, V. Petravičius, J. Steponavičius, D. Tarabildienė, L. Truikys, S. Ušinskas, V. Vizgirda ir kiti Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Čekoslovakijos dailės mokyklose pasitobulinę autoriai, siekę atnaujinti įprastą plastinę raišką.
Sovietų okupacija lėmė dramatišką poslinkį. Menas buvo priverstas tarnauti socialistiniam realizmui, kur individualios išraiškos ryškumas dažnai buvo slopinamas po propagandos blankumu. Bandydami manevruoti gniaužtuose autoriai kūrė ir išgyvenimui pagal numatytas programas ir gebėjo natiurmortuose, abstrakčiose figūrinėse (tąsyk nevertingose, jei nerealistinėse) kompozicijose išdeginti laisvos šalies vizijas.
Pagrindinis dailės užsakovas tebebuvo valstybė, reikalavusi lakoniškumo, sukontroliuotos kūrybos aistros, kūrybiškojo socrealizmo. Taigi įsivyravo dvigubas dailės gyvenimas: neoficialios dailės rinkiniai ir neabejotinai – jų kolekcionavimas. Juk dalis koliažinių, abstrakčių, geometrinio minimalizmo darbų galėjo išvysti viešumą tik po 1990-ųjų, nors ir buvo bandymų kiek atokiau nuo Kultūros ministerijos pademonstruoti naujas idėjas, pasidalinti užsienio šaltiniais – nuo Panevėžio dramos teatro koridorių iki „Vagos“ leidyklos, vis tik būtina aiškiai nubrėžti, kad dvilypumas buvo nuosekliausia sociumo kasdienos dalis.
Teigiama, kad septintajame dešimtmetyje Vilniuje atsirado pirmieji nuoseklūs tuometinės dailės kolekcininkai (Vladas Žukas, Laimonas Noreika, Zigmantas Liandzbergis). Tačiau neabejotinai dar dešimtmečiu anksčiau visoje Lietuvoje prasidėjo privačių meno kolekcijų radimasis. Dovanoti, draugų palaikymui skirti, gerbiamų mokytojų darbai ar kita sudominusi, naują pasaulį, nacionalistines vertybes atmenanti kūryba skverbėsi į žmonių namus ir šiandien – tai jau finansiškai unikaliai išaugusios vertės, kultūriškai svarbūs istorijos liudytojai.
Atkūrus nepriklausomybę, persitvarkė visa meno rinka, socialistinės vertybės, ištisa to mokyta karta, tebesilaikanti vadovėlių, keliavo paraštėn. Meniškumo sampratą stipriai paveikė XX a. antrosios pusės amerikietiškojo ir Vakarų Europos prado metodologijos. Išsilaisvinęs Lietuvos dailės pasaulis jau kitaip, bet vėlei skilo: į „tradicinę dailę“ ir „šiuolaikinį meną“.
Išsilaisvinusi, ekonomiškai prasiveržusi, idėjos sąstingį atleidusi Lietuva išsyk patyrė ir meno kolekcijų proveržį, naujų institucijų, privačių galerijų atsiradimą. Galiausiai, sulig dvidešimtmetį minima ES naryste, idėjų kelionės ir pasaulio autorių integracija mūsų šalyje, rinkų susiliejimas sudarė naujas galimybes. O su technologine pažanga patyrėme ir skaitmenoje įsiveiklinančio meno atskiros kategorijos gimimą.
Taigi, žvelgiant per ištisą amžių, drąsiai įvardintą ir pristatytą Šiauliuose, „Laiptų“ galerijos parodoje, tasai koloritas, įvardintas parodos pavadinime, leiskite pastebėti, ne tiek svarbus spalvų gama, kiek kaip metafora – kai spalvos kismai, tonai, tai istorinio naratyvo eilutės kiekvienos drobės prozoje.
Apžvelgus amžiaus aprėpties ambiciją, svarbu įvertinti ir atvertų kolekcinių darbų struktūrą pristatant koloristinę gelmę. Veikiausiai įtaigiausia ir iškalbingiausia yra didžiųjų A trio: A. Galdiko (1893–1969), A. Gudaičio (1904–1989) ir A. Martinaičio (1939–1986) žaismė nuosekliame Arsininkų eksponavime.
A.Gudaičio įvairių laikotarpių kūrybos kampai ir atradimai nuosekliai skleidžiasi parodoje. Įgudusiai, legendinį autorių sekančiai akiai atsiveria individualus autoriaus braižas, artumas Lietuvos gamtai ir kontrastingumas savų kolegų sraute – figūros kontūro štrichas – tai unikalios autoriaus vertybės, kurias sekė, studijavo ir idėjiškai sėmėsi ir jo mokiniai.
Šalia išskirtinio pedagogo eksponuojami ir jo bendražygio, tarp jaunosios kartos iškilusio vyresniojo dėstytojo Adomo Galdiko darbai. Jo kūrybos reikšmė ir poveikis lietuvių dailei naujame posūkyje sektinas įsisavinus chronologinį veikimą. Tiesa, svarbu, kad pradėjęs savo kūrybą grafikos srityje, tapęs įvairialypiu, daugiabriauniu, tendencijas išbandžiusiu tapytoju, parodoje autorius atsiskleidžia sodria spalvine gama.
Galiausiai, nesupainiojimas – Martinaitis – pasakų sekėjas, tirštais, tankiais, giliais daugiasluoksniais drėbtelėjimais buriantis ištisą legendą darbuose, po kuriais slepiasi mirties nuojauta, būties skausmas. Tokie tai trys išskirtinai spalvas pažinę ir drąsiai naudoję savojo amžiaus unikumai, lietuviškosios koloristikos veliavnešiai.
Grįžimas amžiaus ištankon pasitinka tapybinio atradimo džiaugsmo visad ieškojusio Vytauto Kairiūkščio (1890–1961) žydinčios puokštės mažo formato, didelės estetinės kokybės darbu. Greta kabo Adomo Varno (1879–1979) peizažinių fragmentų ir laisvesnės rankos, tankaus potėpio iškalbingumo bandymai, kur jau daug ramesniais, įprastesniais, Lenkijos, Šveicarijos aukštosiose mokyklose įgytais plastiškumo įgūdžiais, atsiskleidžia lietuviškos žalumos horizontas.
Išskirtinius akcentus suteikia fotorealizmo praktiko Algimanto Švėgždos (1941–1996) meditatyvus „Natiurmortas su mažu moliūgu“. 1982 metams datuojamas darbas tai jau tikėtinai vokiškojo periodo kūrinys, artinęs iki tol eksperimentavimo kupiną, akylais stebėjimais paremtą praktiką į egzistencijos ir kančios apsvarstymus daiktų kompozicijose, nardinančiose į būties filosofiją. „Autoportretas su moliūgu“ (1977 m.) neretai menotyrininkų vadinamas lūžio simboliu autoriaus kūryboje, kai prasidėjo gręžimasis į retai kolegų naudojamą natūros tyrinėjimą. Tikėtinai neatsitiktinai, gal sutapusiai poetiškai, parodoje pasirinkta kolekcionieriaus saugoma būtent moliūgo studija.
Verta pasidžiaugti ekspozicinio iššūkio pergale, įtaigiai parenkant eiliškumą ir vienoje, vaizdu triukšmingoje erdvėje, derinant ištisus dešimtmečių lūžius aktualizuojančius darbus, pabrėžiant autorių skirtis, individualumą. Per tris aukštus išsidėstę kolekcininkų darbai, randa tinkamus spalvinius fonus, nuo juodo paviršiaus mažesnio formato ir vidinės šviesos žaismės atvėrimui, kur savą zoną turi ir A. Žmuidzinavičiaus (1876–1966) darbas, iki pieno skaidrumo kampelio, tarsi vartų puošmenos, su lankytojo nuostabą ir galvos kraipymą mimikuojančiu Raimundo Sližio (1952–2008) damų duetu.
Puikiai eksponuojama daugialypė A. Gudaičio, A. Galdiko, V. Vizgirdos, J. Švažo, K. Varnelio, V. Kasiulio, A. Martinaičio, A. Petrulio, A. Švėgždos, A. Skačkausko, K. Dereškevičiaus kūryba iš R. ir A. Zabulių, V. ir D. Jurgaičių, J. Ir E. Rimšelių, J. Ir A. Jankauskų, K. Bimbos, E. Jakubausko, S. Matuzo, V. Gaurelio ir kt. kolekcijų, yra tikras XX a. perlų vėrinys, ištisą mėnesį puošęs Šiaulių miestą ir, vilkimės, įkvėpęs naują tradiciją, privačių kolekcininkų fondų atvėrimo parodoms kasmet.
